Durnelių kertelė

Agnė · Post by **Agnė** » Tue 03 23, 2004, 12:21

Dina wrote: Ir negi tos stereotipiskai vadinamos "neigiamos" emocijos yra niekam nereikalingos? Gal liudesys yra signalas, kad reikia kazka keisti? O jei nuneiginesi ji ir dirbtinai zadinsi dziugesi, praziopsosi pvarbius dalykus gyevnime?

Mieloji, Dina. Jeigu tu matai prasmę neigiamose emocijose, tai puiku. Išgyvenk jas pilnai, surask, suvok, ką jos tau signalizuoja, ką reikia gyvenime keisti (ir kodėl). Jei tu pasirinkai šitą kelią – šaunu. Aš kaip tavo sesė linkiu, kad surastum tai, ko ieškai, kad nepražiopsotum svarbiausio dalyko gyvenime ir kad tame ieškojime būtum laiminga. Ir šiek tiek savanaudiškai(?) tikiuosi, kad galų gale surasi, kad kentėjimas nėra būtinas ir nėra reikalo dirbtinai žadinti džiugesį, nes galima jame tiesiog būti.

Agnė · Post by **Agnė** » Tue 03 23, 2004, 12:28

Dina wrote: Gyventi vien dziaugsmu neimanoma.

Dina wrote: Ka gali ar galetu Anastasija yra viena, bet manau, kad tai labai ir labai ilgas kelias. Ir skausmingas.

Man tai labai panašu į programavimą. Dina, ar tikrai tu to nori?

Kipshas · Post by **Kipshas** » Tue 03 23, 2004, 12:34

kas cia vadina liudesi neigiama emocija - tuoj sakemis subadysiu tada zinosit!!!

neigiama emocija yra toji kuri issaukia agresija
jei liudesys issaukia nora susprogdinti miesta koki tai matyt neigiama

o jei tai tik pasiruosimas dziaugsmui kaip pavasariui po ziemos miego tai nera ko pergyvent.

beje pastebejau kad bet kuri zmogaus fizine problema susijusi su laiku. taciau nebutina savo nuotaikos pririsineti prie laiko
pradesiu savyje atsirisinejimo nuo laiko terapija :))))

Agnė · Post by **Agnė** » Tue 03 23, 2004, 12:36

Olga wrote:Gyventi vien dziaugsmu imanoma ir netgi reikia!

Tai irgi yra programavimas.

Atmetusi žodelį "reikia" aš jį palaikau.

Agnė · Post by **Agnė** » Tue 03 23, 2004, 13:07

Dar kartą pateiksiu taip vadinamą šimtosios beždžionės efekto pavyzdį. Japonų mokslininkai saloje beždžionėms ant smėlio išbarstydavo batatus (saldžias bulves). Gyvūnams patiko batatai, bet nepatiko prie jų prilipęs smėlis. Po kurio laiko viena jauna bezdžionė “sugalvojo”, kad batatą galima nuplauti vandeniu. Ilgainiui savo patyrimą ji perdavė kelioms jaunoms beždžionėms. Gyvūnų, plaunančių batatus, skaičius didėjo pamažu, kol šį sugebėjimą įsisavinusių beždžionių skaičius pasiekė kritinę ribą, po kurios batatus ėmė plauti visos beždžionės, netgi tos, kurios gyveno gretimose salose ir tiesiogiai “pamokų” gauti negalėjo. Ta kritinė riba pavadinta šimtosios beždžionės efektu.

Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad jei gyvenančių džiaugsme žmonių skaičius pasiektų “kritinę ribą”, tai visiems staiga nesuprantamas pasidarytų gyvenimas liūdesyje. Kaip jums tai atrodo? Tik primenu, kad apsimestinis džiaugsmas nesiskaito

Kipshas · Post by **Kipshas** » Tue 03 23, 2004, 13:38

Nejaugi zyniai savo tikslu pasieke 100-tosios bezdziones principu?

Agnė · Post by **Agnė** » Tue 03 23, 2004, 13:40

Man patinka tavo mąstymo būdas

Dina · Post by **Dina** » Tue 03 23, 2004, 17:15

Agnyte, tegul tai programavimas, tegul ir visas pasaulis su manimi nesutiks, bet as nemanau, kad galima ir reikia vien dziaugsmu gyvent, reik leist sau pilnai isgyvent viska, as nekalbu apie niurzgima pastovu ir saves gailesti, as kalbu apie visybiska buvima siame pasaulyje, kaip, beje kipsas teisingai pastebejo apie liudesi, prisidedu prie jo. O nuslopintos emocijos kenkia ir fizinei sveikatai, turbut tai pastebejot

Ai, man atsibodo gincytis, nuomoniu skirtumas nera blogai, lai lieka ivairove sioj zemelej, as tapysiu lietingus paveikslus, tu - dziugius:)

Agnė · Post by **Agnė** » Tue 03 23, 2004, 17:29

Mieloji, Dinute,
Aš labai gerbiu tavo pasirinkimą.

Post by **Rytė** » Wed 03 24, 2004, 11:25

Sveikučiai.

Vis kyšteliu savo smailą nosytę į jūsų kertelę, vis pasidžiaugiu , pabūnu...

Kai tikrai negerai jaučiausi, jūsų švieselės, linksmumas padėjo ir man prašviesėti.

Prisidėsiu prie tų,kas liūdesio negina lauk. Na, man tokiu metu geriau mąstosi (paradoksas, ar ne), daugiau norisi svajoti, ieškoti. Ir eilėrašiai tokioje būsenoje gimta tik... Jų niekam rodyti nenoriu: mieliau man patinka skleisti džiugesį,nei dauginti liūdesį.

Būkit linksmi, laimingi, angeliukai!

Agnė · Post by **Agnė** » Wed 03 24, 2004, 12:54

Dina wrote:as tapysiu lietingus paveikslus, tu - dziugius:)

Aš taip pat pabandysiu
Nupiešti paveikslą lietingą,
Ir akimirką šitą
Kartu su lašeliais sustingti,

Kad pajusti buvimą
Tarp gilumo dangaus ir tarp žemės,
Tarp šaukimo žvaigždynų
Ir karštos maldos augalo žalio,

Tarp giesmės vyturėlio
Ir versmių gaivalingo tekėjimo,
Tarp gilaus šilto miego
Ir buvimo galinga tikėjimo.

Ir dar daug ką pajusti,
Išliesti, pilnai išdainuot, ištylėti
Ir išbūti šią būtį
Nežemiškai greitą ir šitokią lėtą…

O tada pabandysiu
Nukristi ant Žemės gimtosios
Kad akimirką šitą
Jau buvimą gyvenčiau kitokį.

Agnė · Post by **Agnė** » Wed 03 24, 2004, 13:44

Dina wrote: reik leist sau pilnai isgyvent viska

Bandau suvokti, ką talpina žodis “viskas”.

Jei būčiau tas tarnas, kuriam tavo žodis yra įstatymas, ką reikėtų tau pateikti? Liūdesį – taip. Skausmą, neapykantą, baimę, kančią, skurdą, kraujo skonį, karą, marą, badą... Juk nori “pilnai išgyvent” viską... Bet ar tikrai nori? Taip pat pageidauji džiaugsmo (?), pilnatvės, ramybės, duonos kasdienės, palaimos mylėti ir būti mylimai, darbo, taikos, sveikatos... Taigi tenka balansuoti ant ribos, kas tavo noruose daugiau svorio įgauna. Atleisk, kad negaliu čia ir dabar pateikti “visko”.

Dina · Post by **Dina** » Wed 03 24, 2004, 16:23

Man labai grazios K. Gibran mintys..Stai keletas citatu apie meile, jose, manau, yra viskas, ka as noriu, bet kartais nemoku pasakyti tiksliai apie Pilnatve, apie visybiska isgyvenima (be to siandien man taip protingos mintys "neina"

KAHLIL GIBRAN ”PRANAŠAS“

APIE MEILĘ
Kai meilė pašauks jus sekit iš paskos,
Nors keliai jos sunkūs ir statūs.
Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit.
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus ir sužeisti.
Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit.
Nors jos balsas gali sudaužyti jūsų svajones,
Taip kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia.

Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat ji gali ir nukryžiuoti. Nors ji jus ir augina, bet gali jus apgenėti. Netgi kai ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja jūsų švelniausias šakas, kurios saulėje virpa, lygiai taip pat ji iki jūsų šaknų nusileidžia ir supurto jas, įsitvėrusias žemės.
Kaip javų pėdus ji surenka jus į save,
Ji kulia jus, kad apnuogintų,
Ji sijoja jus iki baltumo.
Ji minko jus tol, kol tampate nuolaidūs;
O tada ji perduoda jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt duona šventa Dievo šventajai puotai.

Visus šiuos dalykus darys su jumis meilė, kad galėtumėt pažinti savo širdies paslaptis ir per tą pažinimą taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.

Bet jei pabūgę ieškosit tik meilės ramybės ir jos malonumo, tuomet jau geriau jums pridengti savo nuogumą ir pasitraukti iš meilės verpeto į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne iš visos širdies, ir verksit, bet ne iki valios.
Meilė atiduoda tiktai save ir ima tik iš savęs.
Meilė nesisavina nieko ir neįmanoma jos pasisavinti.
Nes meilei pakanka meilės.

Meilė neturi kito troškimo, tik save išreikšti.
Bet jeigu tu myli ir neatsisakai troškimų, tegul šitie troškimai būna tavieji: tirpti ir būti bėgančiu upeliu, kurs savo melodiją nakčiai čiurlena. Pajusti per didelio švelnumo skausmą. Būti pažeidžiamam savo paties supratimo apie meilę;
Ir plūsti krauju noriai ir džiaugsmingai.
Pabusti auštant sparnuota širdim ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;
Užmigt su malda už mylimąjį savo širdyje ir pagyrimo giesme savo lūpose.

P.S dar yra Ciurlionio paveikslai. Juose-pilnatves daug, gelmes ir tikrumo daug, juose ne tik dziaugsmas. Ar atsakiau bent mazdaug?

Agnė · Post by **Agnė** » Wed 03 24, 2004, 17:50

Mes galim statyti prieš save autoritetus, kurie pasakė taip ir taip. Ir liūdesį teigiantys protai nesvers Durnelių kertelės linksmuolius, nes jau daugelį metų tokiu laiku gyvename. Aš bandžiau pasakyti, kad gyvenimo asmeninis jutimas priklauso nuo pasirinkimo. Ir ką bepasirinktumėte, viskas yra gerai. Pilnai išgyvenkit savo pasirinkimą ir būkit laimingi.

Olga · Post by **Olga** » Wed 03 24, 2004, 18:57

kancia - blogis, nuodeme.
Taip jau yra ..
kam prie jos prisiristi???

Kipshas · Post by **Kipshas** » Thu 03 25, 2004, 8:15

kancia yra vaistukai nuo sielos ligu

ja ja, prie tabletkiu prisiristi kvailiau nei kvaila :)))

Dina · Post by **Dina** » Thu 03 25, 2004, 9:43

Na,Agne,jauciu,kad daugiau atsakinedama sia tema imciau kartotis. Eisiu geriau Ciurlionio paveiksliukui remu sukalt

Agnė · Post by **Agnė** » Thu 03 25, 2004, 13:10

Man irgi nusibodo ginčytis. Grįšiu prie Durnelių kertelės “Aukso fondo” pildymo. Štai ką radau:
Darja rašo:”Zinai Anderseno pasaka apie tokia mergaite, kuri ejo su puodyne pieno, uzkliuvo uz slenkscio, pargriuvo ir pradejo verkt pagalvojusi, kad kada nors tures vaikeli, kuris paaugs, viena diena begs, uzklius uz to slenkscio, pargrius ir dar neaisku, kas jam gali nutikti , tfu tfu tfu per kairi peti Kaip sako Anastasija, ir ne tik ji , kad ko tikesimes, tas ir ivyks - taigi tikekimes, kad bus gerai, tai taip ir bus “

Aš šią(?) pasaką šiek tiek kitaip pamenu... Per vestuvių pokylį jaunamartė nuėjo į rūsį, berods, vyno. Ant sienos pamačiusi kabantį pjautuvą ėmė verkti, nes pagalvojo:”O jeigu aš turėsiu vaikelį, jeigu vaikelis ko tai ateis į rūsį ir jeigu tas pjautuvas nukris ant vaikelio ir jeigu mano vaikelį sužeis arba dar blogiau - užmuš...” Pasigedęs jaunosios į rūsį atėjo jaunikis. Nuotaka papasakojo: “O jeigu mes turėsim vaikelį, jeigu...” Dabar verkė dviese. Jaunųjų pasigedo svečiai. Po vieną jie leidosi į rūsį ir, išklausę “Jeigu’ istoriją prisijungdavo prie verkiančių.

Moralas? Ai, sugalvokit patys

Post by **Rytė** » Thu 03 25, 2004, 16:08

Lietų geria skruzdėlytė,
Geria pumpuras, žolė,
Geria lietų ir varlytė,
Pildos ežero versmė...

Tik žmogelis susigūžęs
(Šalta, šlapia jam labai),
Kiūtin per balas bakūžėn
Slegia kuprą nešuliai.

Anei juoko, anei džiaugsmo
Jau nemato jis seniai...
Tik skausmelio, didžio skausmo
Kupini ir jo namai...

Kol jis rūškanas dūmoja
Ant likimo, ant pačios,
Auga, stiebiasi, žaliuoja
Laukia saulės šilumos
Jo sodintieji berželiai,
Dvi eglaitės prie tvoros...

Ei, žmogeli (mano siela?),
Meski ryšulius kančios,
Ar gyvenimas nemielas,
Kai gyvybės tiek žalios?

Leisk širdelę lietui skalbti
Nuo niūrių nūrių minčių.
Ei, gana, užteks tau verkti:
Pasitikt tavęs einu.

Agnė · Post by **Agnė** » Thu 03 25, 2004, 17:03

Loretai -