Mano tėvelio eilėraščiai

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderator: Visi tvarkytojai

Post Reply
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Mano tėvelio eilėraščiai

Post by darja »

Matyt, pavasaris - toks metas, kai apsisuka galvelė ir kyla noras kalbet eilėmis :) , bet, kaip jau minėjau, pati tingiu rašyt eileraščius (patį ilgiausią - vieno stulpelio buvau įdėjus :wink: ), tai nusprendžiau, kad perrašysiu keletą savo tėvelio eilėraščių, nes man jie gražūs, o ir jums kai kam patiko, sakė, dvasią pakėlė :wink: Jei nusibos - pasakykit, liausiuosi, o jei patiks - irgi pasakykit, parašysiu dar :wink: O kadangi, kaip jau pastebėjot, esu egoistė, tai pradėsiu nuo skirto man, nes man jis pats gražiausias :wink: :

Sūpuoju dukrelę

Sūpuoju čiūčiuoju dukrytę ant rankų
su meile nutildęs aikštingą verkimą.
Girdžiu jos alsavimą greitą ir tankų,
kaip pievų žvangučio lengvutį gaudimą.

Kiek džiaugsmo, kai kūdikis vograuti bando,
bematant užmiršęs ištikusią dramą.
Akytės lyg kregždės po kambarį sklando
ir žvaigždėmis blizga pamačiusios mamą.

Palaimintas jausmas krūtinę užplūsta,
kai veidą paliečia mažyčiai piršteliai,
ar kai dukružėlė ant rankų užsnūsta,
tik retkarčiais šypteli putlūs veideliai.

Lenkiuosi laimingas pieš kūdikio grožį
ir, glausdamas dukrą prie tėvo krūtinės,
keliu ją į saulę, lyg pumpurą rožės,
Lyg skambantį posmą dainos rytmetinės.

Na, ir dar perrašysiu vieną iš 1931 m., kai jam buvo devyniolika :wink: :

Pavasaris

Pavasaris merginas žemei,
o arklas vilioja akėčias.
Senokai jau baigė tėvukas
anūkams žiemos pasakėčias.

Bernai kepures atsismaukę
papievėm su vyturiu švilpia.
Valencijos kutina šilą
ką berno krūtinėj netilpo.

Merginos niūniuoja prie lango,
vaizduojas plynias su mėlynėm:
"Ten pereitą vasarą bernus
su uogom kaip velnius ištrynėm..."

Jau tvartuose širmiai gugena
ir veržias kaip žvėrys į lauką.
Galvijai ir paukščiai ir vabzdžiai
pajuto pavasario trauką.

Gi varnos sutūpę ant kuolų
į ausį pavasarį karkia
ir juokias, kad pievose kurmiai
padarė didžiausią betvarkę.

Pakalnėj pabudusios ievos
varškės iš dangaus išsiprašė.
Krūtinė, per žiemą iššalus,
net meilės lašų išsirašė :P .

Na gerai, įsibėgėjau - dar vienas (1935 m.) apie vasarą - pažadu, paskutinis :wink: :

Vasara

Lūžta šienu pievos.
Kvepia medumi.
Su bite pritūpęs
gėrį ir semi.

Paukščių pilnos šakos -
linksta pagiriai.
Sotūs ir aptingę
čirškia įvairiai.

Vasara nunoko
tėvo rugiuose.
Kur tik pasisuksi -
saulė akyse.

Vienišos sodybos
Dangstosi klevais.
Auksaplaukis vėjas
ritasi javais.

Eitum, rodos, eitum
kažkur per laukus.
Ilgesio pagautas
vienas, nešnekus...
Dina
Posts: 311
Joined: Sun 02 08, 2004, 21:30

Post by Dina »

Grazu, Darja, labai..
Ir Tavyje, manau, yra kazkas is Tevelio..
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Ačiū, Dina, aš visa - tėvelis (na, beveik :wink: ), vaikystėje buvau tikra jo kopija :roll: . Nusibodo tos forumo rietenos, tai jei patiko, parašysiu dar vieną - apie pavasarį, tik jau parašyta daug vėliau (1971 m.), gal kam patiks :wink: :

Pavasaris

Skamba ir žėri pavasario šventė.
Juokiasi saulė skaisti baltadantė,
varške aptaškiusi paupio ievas,
žvilgsnį įsmeigus į žydinčias pievas.

Žemė apsalo nuo saulės glamonių.
Paukščiai sugrįžę iš savo kelionių,
kiek įmanydami, spiečiais pabirę,
tvindo čiulbėjimu lauką ir girią.

Siaudžia džiaugsminga garsų suirutė.
Nustelbia gausmą balsinga gegutė.
Dangų nusagstė laukų vyturėliai -
byra žemyn jų giesmių trupinėliai.

Stypčioja pelkėj gandrai raudonsnapiai.
Trūko kantrybė išalkusiai lapei -
pabaliu mikliai klastūnė nuslinko:
bene ras gūžtą kokio giemininko.

Traktoriai ilsisi orę užbaigę.
Liovėsi parpę ir plėšinius maigę.
Vietoj arimų - žaliuojančios marios,
javas į javą, be piktžolių, švarios.

Viduriu slėnio upelis čiurlena,
nendrėms ir gervuogėms šonus kutena.
Saule spindėdamas, pilnas svajonių,
šnekasi taikiai su žydinčiu kloniu.

Akys apraibo nuo žemės grožybės.
Širdį įaudrino džiaugsmo gausybė.
Dainos nuskrido virš pievų, virš plynių,
eidamos drąsiai su paukščiais lenktynių.

Žengia kilmingai pavasario šventė
linksminti tų, kur per žiemą daug kentė.
Mirga žiedai ir žolynai po kojų,
šauniai dabindami žemišką rojų.

(va jau tada tėvelis rašė apie tą rojų, nors Anastasijos knygų nebuvo skaitęs, tik iš gamtos perskaitė :wink:)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Šiandien mano tėvelio gimtadienis - būtų 92 m. :!: - su kuo visus ir sveikinu :wink: , va, ir ta proga parašysiu dar vieną jo eilėraštuką:

Laimė

Pilna pavasario ugnies
iš saulės krašto ateini.
Girdžiu, tu laime vadinies
ir skleisti džiaugsmą ketini.

Žėruoja akys gerumu,
veide malonė užburta,
graudi trapiu laikinumu,
žavi, bet kartais netvirta.

Nušvito džiugesiu veidai.
Daug pasisiūlė į draugus,
su tavim žengė atlaidai
ir juokas išginė vargus.

Užeik, užeik ir pas mane -
plačiai atkėliau tau vartus,
o būsi didelė viešnia,
tik nesiskubink pas kitus.

Ne trapios laimės jums visiems (ir žinoma, man :wink:) :!: :!: :!:
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Rytoj Motinos diena, tai perrašysiu skirtą mamai - mano močiutei, kurios gyvos nepažinojau, bet iš tikrųjų pažinojau geriau nei bučiau pažinus realybėj - iš tėvelio pasakojimų, nes tėvelis ją labai mylėjo ir gerbė:

Mamai

Mamytėle mano,
ši daina
tavo vardo dienai
dovana.

Tau bučiuoju kojas
ir akis,
kad buvau ikšiolei
netokis.

Mama, Tavo vardas
toks didus.
Man jisai gražesnis
už žiedus.

Tu gražių gražiausia,
tu - mama.
Tu mane myluoji
bausdama.

Tu kenti dėl manęs
amžinai.
Ar geru užaugsiu -
nežinai.

Rūpesčių ir vargo
prislėgta.
Mama, tavo meilė
man šventa.

(1935 m.)
Uosis
Posts: 1564
Joined: Sun 12 22, 2002, 13:34

Post by Uosis »

Nuostabu!!!

Jaučiasi, kad tavo tevukas gamtoje išaugęs :)

Ir mes į gamtą grįžtam.......
Last edited by Uosis on Sun 05 30, 2004, 20:52, edited 1 time in total.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Jo, mano senelis (jo tevelis) dirbo girininku, tai tevelis vaikysteje miskus ismaise, po medzius karstesi, pauksciu kiausinukus gere... :roll: :wink:
Last edited by darja on Wed 04 05, 2006, 22:05, edited 2 times in total.
rita_dmuk
Posts: 10
Joined: Sun 04 13, 2003, 5:32
Location: New York J.A.V.

Post by rita_dmuk »

:P :D :lol: Darja,nuostabus eilerasciai,isspaude didele asara,ACIU
Rita
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Malonu, kad patiko - tevelis irgi laimingas, kad jo eilerasciai, rasyti vos ne pries 100 metu, randa atgarsi jaunimo sirdyse - taip jisai atgimsta :)
Kai turesiu laiko, parasysiu dar :wink:
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Varčiau sąsvinuką, ieškojau kokį čia jums eileraštuką perrašius ir nusprendžiau, kad reikia biški "pro liubov" :wink: :

Išdykėlė

Laukiau laukiau visą dieną.
Kol saulutė nusileis.
Per kudlotą dobilieną
pievų audeklais žaliais.

Jau išsibaudžiau motulę,
kad išleistų vakare.
Apsigaubusi drobulę
bėsiu temstančia giria.

Pagiryj už seno beržo
lauks jis manęs paslapčia.
Nors motulei bus piktumo -
aš sugrįšiu tik nakčia.

Suoks lakštingalos alksnyne,
už kalnų mėnuo tekės.
Du šešėliai susipynę
nakčiai laimę patikės...
(1939 m. - kažkuo panašu į Jeseniną, ar ne :wink: )

Palydos

Jaunystės prieangyj esi,
nestinga juoko nei draugų.
Diena tokia šviesi, šviesi
su saule krykščia už langų.

Puošni kaip žiedas ant obels
žiedus sapnuodama kelies.
Žirgai kanopomis nuskels
parvežti nuotakos dalies.

Matau, dažnai jau nukaisti,
jau kažko darosi ilgu.
Širdis nubudusi anksti
jau ieško vieno tarp draugų.

Kai nuotaką triukšmingai veš,
smalsuoliai rinksis prie kelių.
Liūdės draugai, su jais ir aš
be jos krykštavimų meilių.
(1939 m.)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Nu gerai, perrasysiu dar viena "pro liubov", tik kiek kitokios intonacijos:

Jaunystę palydėjus

Lapas glaudžiasi prie lapo,
vakarėliai prie nakties,
prie švelnaus karpyto krapo
tuoj aguona išsities.

Juokas juoką pievoj vaiko -
tiek mergaičių tarp gėlių.
Manęs nieks čia nesulaiko
karštu meilės žodeliu.

O norėčiau vis dar džiaugtis
mėnesienų sidabru.
Ilgesingai meilę šaukti
prie auksinių vakarų.

Bet šešėliai širdį dengia,
klumpa žodžiai netvirti.
Piktas gandas paskui žengia.
Žvilgsniai, meilės neverti.

Ir kaip stagaras avietės
rudenėlio šalnoje
eisiu meilės nepalietęs
su paklydusia svaja.

Rieda skruostu ašarėlė:
nevalia mylėti man.
Jau kitiems žydėkit gėlės -
aš suku rudens kieman.

Lapas glaudžiasi prie lapo,
žvaigždės ilgisi dangaus.
Kaip graudu, kad lig pat kapo
nieks prie manęs nesiglaus...

(1940 m. Žąsliai - manau, šis parašytas iš kalėjimo)
bute
Posts: 72
Joined: Tue 02 04, 2003, 14:46
Location: Taurage
Contact:

Post by bute »

Graudžiai gražu :| . Gražiai (vaizdžiai) žmonės moka išreikšti savo jausmus.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Jei gražu, tai perrašysiu dar vieną - jau iš kalėjimo, likimo draugui paprašius parašytą jo sesers garbei:

Ilgesys

Ilgiuosi, sese, aš tavo grožio.
Ilgiuosi rankų prisilietimo.
Ilgiuosi skruostų, skaisčių kaip rožių.
Ilgiuosi žodžių skambaus tarimo.

Ilgiuosi juoko, skardaus, laimingo.
Ilgiuosi žvilgsnio žaismingai šilto.
Menu, kai tavo liemuo palinko
tada svajingai ant upės tilto.

Tu man lyg tyras vanduo upelio
čiurlenti meiliai vis nenustoji.
Pati tremtinė ant šiaurės kelio -
belaisviui broliui viltingai moji.

(1952 m. Kalyma, Meundža, lageris 2D)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Na gerai, perrašysiu gabaliuka iš laiško tėvelio draugui kėdainiškiui, kur jis prisimena Kėdainius ir tą laikotarpį, kai grižęs iš visų Sibirų ten gyveno ir gydėsi žaizdas (tą poem, kur žadėjau, gal kitąkart perrašysiu, nes laaabai jau ilga :wink: ):

O dabar man baisiai niežti
vaizdą šitokį nupiešti:
vis prismenu Kėdainius
ir žaliuojančius Vilainius.
Pasmilgiais sapne braidau,
iš žolių žiogus baidau.
Kur žengiu - vien margos gėlės
kuo aukščiau žiedus iškėlė
ir atmerkę akutes
vaišėms kviečiasi bites.
Žolės žmogui lig pusiaujo -
vis dar augti nesiliauja.
Gluosniai upėn vantas merkia
ir laukinės antys kvarkia:
moko savo mažučius
gerbti nuostatus rūsčius.
Jeigu močiai nepaklusi -
lapės nasruose tuoj būsi.
Ai, gamta tokia žalia!
Tu, brolau, brendi šalia.
Pasiremdamas lazda,
šnekteli tik kai kada.
Du viengungiai nejauni
einam ilgesio pilni.
Užburti ir apkerėti
Lietuva pasigėrėti.
Nuostabi mūs Lietuva,
kad net sukasi galva.
Kur pažvelgsi -akys margsta,
paukščiai gieda - nepavargsta.
Lydi džiaugsmas nemeluotas,
ilgesys neišmatuotas.
Vasaros pati pradžia
ir šiltų dienų valdžia.
Saulė spindi, saulė tviska,
apibarsto auksu viską.
Iš aukštybių žydro sosto
saulė motiniškai glosto.
Saulės veidas meile žėri,
saulė siunčia žemėn gėrį.
Saulė nusmelkė per širdį
ir džiaugsmu abu nugirdė.

:) :) :)

Kitąkart menu - ruduo.
O rudens koksai vaidmuo?
Vilkti viską į aruodus,
kas netilps - tuojau į puodus.
Tad laukai beveik tušti,
blankiai saulės nušviesti.
Mudu klaidžiojam ir tylim,
bet ir tokią gamtą mylim.
Einam ir godojam godą.
Randame apleistą sodą.
Prisiraškę obuolių,
triauškiam juos visu keliu.

:| :| :|

Arba vėl taip pat ruduo.
Gal dar vasaros mėnuo.
Bet pati jau pabaiga,
kai sukruntame staiga
vieną tikrai gražią dieną
į laukus nukreipti ienas.
Šiuo laiku daug kas alinėj -
Mudu laisvėj begalinėj
einam saulės lydimi,
o diena rami rami.
Karstomės stačiais krantais,
daug kur upės paplautais,
per brūzgynus tankumynus,
per nepaliestus žolynus.
Saulės nutviekstoj pakriaušėj -
žiūrim - sirpsta lauko kriaušės. :wink:
Vaisiai geltantys ir skanūs.
Tiktai mudu nesumanūs:
nepasiėmėm kuprinių
ar atsakančių pintinių.
Aš nusivelku liemenę -
tu kemši jas į kišenę.
Šiandien mūs kuklus meniu
iš laukinių "gaminių".

:wink: :wink: :wink:

Mintys giedrios ir svajingos.
Tokios išvykos tikslingos:
grižtam smagūs, pailsėję,
rodos, kažinką laimėję.
Tokio žavesio diena
mudviem buvo ne viena.
Jos jau tampa praeitim,
na, ir liks ten su tavim...

(Vilnius, 1975 m.)
Last edited by darja on Mon 05 31, 2004, 19:04, edited 1 time in total.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Nezinau, ar kas skaito šitas ilgas mano tėvelio poemas, bet man kazkaip ant širdies ramiau, kad jos nedulka dėžuteje, o kažkur sklando laisva mano tėvelio dvasia - gal ka paguos, gal kazka grazaus kieno nors širdy pažadins... Su Sekminėm jus visus - su pačia gražiausia (bent man) gamtos švente - tegu į jūsų visų širdis ateina geroji gamtos dvasia :) :

Poema

Gyvenu Kėdainiuose

GAMTOS GROŽYBĖS

(viengungystės metai... :wink:)

Saulutė spirgina kaip reikiant.
Mieste velnioniškai tvanku.
Iš jo dulkėto, ankšto glėbio
kiek įkabindamas sprunku.

Kviečiu Mazūra Leonardą (čia tėvelio draugas - ne mūsiškis... :wink: )
pasigrožėti lankomis,
kur ievos mylimą Nevėžį
nuo saulės dangsto šakomis.

Nubarstė liepos upės veidą
žiedų vainiklapiais trapiais.
Įvairiabalsių paukščių giesmės
mus lydi einant paupiais.

Iš tolo pempė pasitinka
svetingai šaukdamos "gyvi" -
pažįsta mūsų taikų būdą:
juk mudu čia seniai savi.

Vai, neatsargiai pliaukši žuvys.
Ar neprišauks čionai žvejus?
O mudu džiaugsmo joms nedrumsim -
Praeisim taip, kad nepajus.

Karklyne antys, pievoj griežlės.
Kur ne kur stypčioja garniai,
žiedus myluoja darbščios bitės
ir dar kitoki tvariniai.

Vaivorykštės spalvom sutvisko
į upę smigdamas tulžys.
Lietuvoje joks kitas paukštis
jo puošnumu nenuvaržys.

Išniręs iš vandens it žaibas
pradingo krūmuos tarp kemsų.
Snape laikydamas lydeką -
skaniausią žuvį iš tiesų.

Gražumas pievų prie Nevėžio!
Vešli žolė mums lig juosmens.
Pilna žiedų - tiktai ir laukia,
kada ja vėjas pakutens. :wink:

Švelnus kvepėjimas užliejo
su saulės šiluma laukus.
Dangus prisiglaudė prie žemės,
Be galo mėlynas, vaiskus.

Išvien garsai, gyvi paveikslai.
Klausai klausai, žiūri žiūri.
Tada gamtos didingą vardą
su gilia pagarba tari.

Paliovėm jausti laiko tėkmę -
tat ir žingsniuojam pamažu.
Kalbėti irgi nesinori,
kai taip nepaprastai gražu.

Pro šalį moteris praėjo...:wink:
Ar tik nebus gamtos klasta,
kad viengungystė sudrebėjo? -
ir jau ramybė prarasta.

Po viso to, kas atsitiko,
širdyj atbudo ilgesys.
Ir jokia "vyriška" draugystė
jo nenustelbs, neužgesys.

Tas ilgesys, mane apglėbęs,
toksai maironiškai troškus -
ne tik rašytojus prigriebia,
bet retkarčiais ir mus, menkus. :?

O draugui ne - neprasitarsiu,
nes praskydau, matyt, tik aš.
Galbūt rytoj vėl kasdienybė
tą jausmą dulkėmis apneš.

Iš pievų takas vinguriuoja
aukštyn pro trobesius smagiai.
Kalvos papėdėj bulvių plotai,
toliau kiek lankstosi rugiai.

Prieš mus Apytalaukio dvaras
ir atminimas baudžiavos,
ir bažnyčia su kapinaitėm
į dangų žvelgia nuo kalvos.

Prie dvaro snaudžia senas parkas,
apžergęs kalnus ir daubas,
tvirtai apglėbęs puošnų rūmą
ir kumečių menkas trobas.

Brolau, šiam parke tarpsta medžiai,
kokių nerasime kitur
ir knibžda valgomosios sraigės :shock:
čion atgabentos iš svetur.

Jos buvo tiekiamos didžiūnams
kaip užkandžiai nepaprasti.
Šiandieną nerenka jų nieks, nes
virimo būdai užmiršti.

Kadaise čia grafai puotavo
ir jų lėbautojai aukšti -
dabar ramiai senukai karšta
ir šiaip paliegėlai kiti.

Čia kažinkaip mįslingai žvelgia
į mus detalė kiekviena.
Čia kirtosi ir susipynė
ir praeitis, ir ši diena.

Menu, kaip aš prieš eilę metų
iš naujo šeimą praradau
ir, skaudžią apgaulę patyręs,
iš čia pažemintas bridau.

Žaizda tarytum užsitraukė -
juk nieko amžino nėra -
bet jei tik kiek - ir pasirodo,
kad viduje ji atvira.

Atleisk, kad tokią šviesią dieną
beveik skausmingai prabilau.
Kad nuotaikos tau negadinčiau -
keliaukime iš čia, brolau.

Sudie, vėsus ūksmingas parke!
Laukų takai tolyn mus ves
per žemdirbio įsėtus plotus,
per saulės nutviekstas erdves.

Kviečių laukai lyg tankus miškas
ir bulvės žada daug naudos.
Kiek tų gėrybių suvartoju -
neatsipirksiu niekados. :)

Gerbiu tave, darbštus artojau,
kad kantriai duoną augini,
lyg bitė triūsdamas per amžius
tiek daug pilvų išmaitini. :?

Štai, baigėsi žiemkenčių plotai.
Nuo kranto sliuogiame žemyn
į plačią lanką prie Nevėžio -
ir vėlei paupiu pirmyn.

Vėl pasitinka paukščių giesmės,
kvapai ir vabzdžių dūzgesys.
Šioje didžiulėj žemės šventėj
aš tik bekūnis dėmesys (čia ilgesnis var. žodžio "dėmuo") .

Jaučiu nepaprastą lengvumą,
rods, ir nebuvo man sunku.
Kai noriu draugui kažką tarti -
žodžius lėtai lėtai renku.

Šiandieną nėr mums ko skubėti -
telenktyniauja spaudoje :wink: .
Be to, keliaudami sumurom,
nes karšta tartum pirtyje.

Drauguži, metas į Nevėžį!
Vieta tikrai čia patogi.
Tik meškeriotojai raukysis,
kol mes taškysimės nuogi. :roll:

Atsigaivinę, išsimaudę,
į gamtą žvelgsim dar meiliau
ir atsipūtę pagalvosim,
kaip čia tvarkytis mums toliau.

Mane Šventybrastis vilioja
ir jo galingi ąžuolai.
Užmesim akį ir į Krostą,
kur pliaukši garsūs šapalai.

Gal pasimokysim kantrybės
iš meškeriotojų tikrų.
Paskui Šventybrastyj užtruksim
prie jo senoviškų kerų. :wink:

Šventybrastis kadaise buvo
mūs protėvių svarbi vieta.
Ik šiol dar ošia ąžuolynas -
ir nuostabi pati gamta. :)

Šventes čia ruošdavo senoliai
ir krovė aukurus dievams,
kad gyvulių nepultų ligos
ir duotų paspirtį javams.

Čia vyrai rinkosi, kai grėsė
rūsti tėvynei valanda.
Čionai skambėjo krivių žodis
ir pabarimai, ir malda.

Po apeigų pasklidę žmonės
po plačiašakiais ąžuolais
klegėjo, valgė ir vaišino
viens kitą savo gėralais. :wink:

Čia lankantis mane užvaldo
žila senolių praeitis.
Sužadintoj vaizduotėj bunda
jų papročiai ir jų buitis.

Aplankėm šventą ąžuolyną,
niokotą vėtrų ir karų,
apėjom aukštumas ir slėnius,
išgirdom pasakų gerų. :)

Tegul Šventybrastis sau lieka,
o akys veda vis tolyn,
pakrantėmis, šlaitais, per kaimus,
kitokion - pasakų - šalin. :wink:

Dabar anapus už Nevėžio!
Sakyk, brolau, ar tu ne prieš?
Tenai vėl vasara su saule
puikių paveikslų mums pripieš.

Ten vėl bus pilnos akys grožio,
o ausys vasaros garsų.
Į atmintį vėl viskas krausis,
be išimties, be pataisų.

Tie lobiai skaidrins ir gaivins mus,
kai gamtą surakins žiema,
kai dienos prieblandoje skendės,
į širdį brausis vienuma.

Giliai mąstydami žinsgniuojam
jau ne pirmyn, jau atgalios,
vis paupiais, kol mus smalsumas
kur nors į šalį nuvilios.

Antai, Sirutiškis tarp medžių -
eime, pažvelgsim iš arti.
Visur javai, brolau, kaip mūras -
artojų prakaito verti.

Ganyklose juodmargių bandos.
Įšertos žvilga it varnai.
O tešmenys - jau vos apžergia -
tai čia tie pieno nemunai.

Naujų namų kad pristatyta!
Ir kukurūzai kaip giria.
Matyt, kad geros rankos triūsia
kadaise buvusiam dvare.

Gamta laukinė, pirmapradė
ir žmogaus rankų kūriniai
įdomūs man ir šiandienykščiai,
ir gimę kažkada seniai.

Per dieną svaigom nuo gražumo.
Per dieną saulė glostė mus.
Bet, va, pilvai pradėjo urgzti -
tad prisiminkime namus.

Be to, pavargo mano kojos,
tiktai širdis šviesos pilna.
Ir visa tai pavirs tuoj žodžiais,
o žodžiai skambančia daina.

Tuoj prasidės bendrieji sodai
ir negerumai pakely :cry: .
Kairiam krante Vilainių liepos,
tat ir Kėdainiai netoli.

Prieš atsisveikinant nutarkim,
kur susitiksime rytoj.
Tegul atostogos šį metą
prabėgs lietuviškoj gamtoj.

Kuria kryptim, sakai, keliausim?
Šį kartą tu, brolau, parink.
Juk dar Nevėžis nelankytas
Labūnavos ir Babtų link.

Ir Obelis, ir Dotnuvėlė,
ir Šušvė mūsų neastums.
Ir Smilga, ta maža gražuolė,
Suteiks nemaža džiaugsmo mums.

Ė, mudu tartum balų paukščiai:
vis paupiais, vis pabaliais.
Ir nepajutome, kaip tapom
gamtos mėgėjais dideliais.

Ištįso mudviejų šešėliai.
Saulutė jau arti laidos.
Gerokai, drauge, pasisėmėm
šiandieną dvasinės naudos.

Tad viso gero, Leonardai!
Kelionė šiandien užbaigta.
Rytoj ir vėl, jei neaptingsim,
abu mėgausimės gamta.

(Vilnius, 1981)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Atleiskit, jei kas skaitėt, kad tiek korektūros klaidų pridariau, tiesiog rašiau iš internetinės, tai labai bijojau, kad išjungs man bebaigiant ir viskas išsitrins, tad ir perskaityt nespėjau... Šiandien, atrodo, visas pataisiau... :wink:
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Nežinau, ar kas skaito, bet perrašysiu dar vieną :P :

Į gamtą

Žemė apsisegė žalią sijoną
ir džiūgauja metusi apdarą blankų.
Traukia į gamtą. Tad veduosi ir žmoną,
ir mielą dukružę nešuosi ant rankų.

Paukščiai su orkestru mus pasitinka,
sparnais mušdami švilpiniuoja ir čeža.
Saulė lyg sesė bučiuoti įninka
mane, mano žmoną ir dukterį mažą.

Brendam per pievas gamtos apkerėti,
o laimė beribė aplinkui plevena.
Kaip nesijuokti, džiaugsmu nešvytėti,
jei meilė aplankė mane, nors ir seną.

Baisiai laimingas, kaip vyras ir tėvas,
einu vėl gyventi, gal kiek pavėluotai.
Kviečia pakrantės ir šniokščiančios rėvos
žiedais apsikaišiusios vasaros puotai. :) :) :)

(Kėdainiai, Vilainiai, 1974)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Žinot, nežinau kaip jums, bet man po Edvardo "pamokomų" istorijų kilo noras perrašyti kokį tėvelio eilėraštį apie meilę:

(šita kažkur buvau rašius, bet pakartosiu čia :wink: )

Mano dienos

Žydi mano dienos,
Raibsta saulėj akys,
supasi žieduose
žydinčios plaštakės.

Tarp žaismingų pievų
likome du vienu.
Akys, pilnos meilės,
žydi tarp blakstienų.

Kartais tavo pirštai
ramunėlę pašo.
Rankos ieško rankų,
lūpos lūpų prašo.

Žydi saule dienos.
Viskas taip reikšminga.
Puikūs tavo žodžiai
man į širdį sminga.
(Kaunas, 1938)

Grybautoja

Nuo išdykusio siautimo
su linksma grybautoja
iš jausmų painaus žaidimo
negaliu išraut jos.

Pasilenkusi prie grybų
po nervinga epuše,
siūlo man saldžiū radybų
ir už medžio slepiasi.

-Vai, nebėk - vis tiek pagausiu
girios tankumynuose! -
tarp beržų pačių balčiausių
ji nuo meilės ginasi.

Bejuokaudami suklupom
bėgdami per samanas.
Prišnekėjo lūpos lūpom
daug, vai, daug nesąmonių.

Vis prisimenu mergaitę,
krykštusią ruduokėse,
jos veidai lengvai nukaitę
visą laiką juokėsi... :) :) :)
(Kaunas, 1938)
axnoli
Posts: 44
Joined: Thu 01 29, 2004, 15:24
Location: telsiai

Post by axnoli »

Labutis Darija. Nepažinau tėvelio meilės, nes mudu su tėčiu prasilenkėme laike. Jis mirė likus mėnesiui iki mano gimimo. Tad tavo ir tavo tėtuko ryšys mane neapsakomai džiugina. Vien žinotiman gera , kad ne filmuose, ne pasakose, o ir čia egzistuoja tas tobulai skaidrus ryšys tarp tėvo ir dukros. Džiaugiuosi, kad pasidalinai ir su manimi šiuo gražiu jausmu, savo tėvelio kūrybingu polėkiu. Mano hobi rašyti linkėjimus, kai tik tema paliečia tėvą... nežinau ką rašyti, toje mano širdies vietuje randas ir slogus kirminukas. Tuomet bandaau rašyti apie patį tėvo idealą. Ir tik vienutėlis eiliukas yra
tam su kuriuo prasilenkiau laike.


Aš niekad niekad negirdėjau tavo balso,
Niekad nepaliečiau tavų plaukų
Ir niekad niekad niekad nepaglosčiau tavo delno.
Neapkamšei manęs kelionėje sapnų.
O aš skrendu per šį pasaulį tėve,
Su vienu motinos padovanotu man sparnu.
Sveika ir sužeista, kaip vienišoji paukštė-
Su tavoveido atspindžiu ant savo žemiškų akių.
Šaukiuosi, kad ateitum per svajonių lietų
Iš praeities nebuvusios miglų.
Rankas padėtum ant pečių iš lėto,
Prisėstum parymoti po medžiu.
Tavęs man šiandien šitaip trūksta,
Taip stinga žemiškosios artumos,
Taip žemiškai man šiandien reikia
Tavų akių paguodžiančios šviesos...

Prašau nepagalvok, kad ieškau gailesčio, viskas tvarkoje. Visa šia ilga žinele norėjau pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog galima būti tokiais artimais šiame gyvenime. Man šiuo klausimu pasiseks būtinai kitame gyvenime. Aš optimistė.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Labutis, Axnoli, aciu uz grazius zodzius, labai suprantu tave, nes ir man tevelio labai truksta, nors jauciu ir zinau, kad jis yra shalia ir kad taip turejo buti, bet vis tiek (beje, tikiu, kad ir tavasis visad yr shalia taves :) ) Ir as esu nepagydoma optimiste - tikiu, kad dar shiam gvenime mes butinai susitiksim (fiziniam lygmeny :wink: ), as tai visad jauciau... Paskutinis jo eilerastis buvo skirtas man, jis ji atveze i sanatorija Druskininkuose, kur man nebuvo labai gerai, mes vaiksciojom po nuostabias ju vietoves ir beveik nekalbejom, as tada pirmakart pamaciau gyva drieziuka... :wink: :

Ilgesys

Skubu aš pas savo dukrelę
lyg paukštis išskėtęs sparnus,
nors vėjai ir pyksta, ir trukdo
plaikstydami palto skvernus.

Rikiuojasi mintys ir žodžiai
brangiausiai dukružei skirti.
Svarbu pakely neužtrukti,
kad būtų laiku ištarti.

Dar suima nerimas tarpais:
kaip tėvą dukra pasitiks,
ar grūdas, su rūpesčiu sėtas,
joje užsibus ir sudigs.

Skurdu be dukrutės artumo -
ir balsą girdėjau seniai.
Taip noriu, kad linksma jai būtų -
ir aš prisijuokčiau skaniai.

Jei buvo kada negerumų -
teslūgso jie marių dugne.
Tu mielu ubėjimu, dukra,
pripildyk lig soties mane.

Skubu pas tave, dukružėle,
it gobšas prie lobių salos.
Teks žodžiams geriems palušėti
po tos daugiadienės tylos.

Tėtė

(1988 m. gegužės 14 - jam buvo belike 3 mėn.)
Post Reply