Puslapis 37

Parašytas: Pir 11 08, 2004, 17:10
darja
:wink: sveika, Audrone, dar tevelio eiles nesibaige (o as jau seniai nebekuriu, nors neikad rimtai ir nekuriau :wink: ), bet siuo metu mirtinai neturiu laiko - uzgriuvo darbai ir slaugau sergancia zmoniu ismesta maza 2 men. suniuke, bet kai pasveiks ir apsidirbsiu :wink: , tikrai dar parasysiu, o siaip labai aciu, kad lauki... :wink: Sekmes gyvenime :)

Parašytas: Pir 11 08, 2004, 21:12
Audronė
Sveika,
apie kalytę žinau, nes tinklapis pasidarė kaip duona kasdieninė. Negaliu darbų pradėti, kol nepaskaitau. Sėkmės rūpesčiuose. Linkiu greitesnės jų pabaigos. Tada ir į mano kiemą ateis šventė (gal rasi laiko).

Parašytas: Ant 11 09, 2004, 11:56
kosmeja
Aciu Tau, darja, kad dalinies su mumis Tevelio eilerasciais. Kaip neapsakomai smagu, kai vaikams lieka toks tevu palikimas, koki turi Tu. Idomiausia tai, kad galima pamatyti pasauli is Tavo Tevelio pozicijos, pabandyti isivaizduoti, kaip jis jautesi, kas ji labiausiai zavejo. Ir nors atrodytu, kad to zmogaus nera salia, vis tiek skaitant eiles galima ji pazinti vis geriau ir geriau.
Mano mociute yra issaugojus mano senelio rasytus laiskus jam tarnaujant armijoje. Ju atradimas man buvo didelis lobis.

Parašytas: Ant 11 09, 2004, 20:46
darja
:wink: sveikos gyvos,

zinokit, kaip man smagu, kad tevelio eiles rado atgarsi dabartines kartos sirdyje - zinau, kad ir jis sypsosi ir dziaugiasi, taip pat zinau, kad jis salia - tokie zmones kaip jis nemirsta (beje, kazkodel jauciu, kad netrukus ir tikrai atgims...). O del kaliukes tai kovoju - as tokia pat kaip tevelis - jei del ko pasiryztu, einu iki galo, nors ir labai nelengva, kai padariukas kencia, needa, tik su laselinem gyvena, bet ji irgi kovoja, tad veterinaras sako, kad yra vilties, tai ir kaunames, nors jau biski stogas vaziuoja nuo visko, bet jau as tokia :wink: O eilerasciu tai tikrai perrasysiu, tik dabar mirtinai laiko neturiu, o cia reik prisest, susikaupt, nenoriu belekaip. Na sekmes jums visiems, gerieji zmones :wink: :)

Parašytas: Sek 11 14, 2004, 18:10
darja
:wink: na kad taip laukiat, tai nors laiko ir neturiu, bet perrasysiu toki trumputi, sukurta prisiminus mokyklos laikus:

Mokyklos kieme

Dzin, dzin, dzin! Skambutis -
tai smagu, kad pertrauka!
Iš mokyklos juokas
pūgai dainą pertraukia.

Krinta baltos žvaigždės
ir į plaukus segasi.
Už mokyklos kampo
kelia vėjas klegesį.

Vaikai, į ratelį!
Ve, ir snaigės sukasi!
Vėjas kiemo sniegą
į pakiemius sukasė.

Vėjau, lįsk iš kampo
ir pasuk mums sūkurį!
Ko tu mūs baidaisi? -
stverkie už pečių kurį.

Uka, uka, vaikai!
šokim, kelkim klegesį!
Ve, kaip baltos snaigės
mums į plaukus segasi.

Kieme pilna juoko,
kieme viskas maišosi.
Galvos kaip karalių :roll: :P
baltom žvaigždėm kaišosi :wink: .

(1935 sausio 7 d.)

Parašytas: Tre 11 17, 2004, 19:39
darja
:wink: beje, gal pameni, kazkur rasiau, kad man viena toookia gudri aiskiarege mergaite sake, kad praeitam gyv. buvau Prancuzijos karalius Henrikas IV - garsiosios karalienes Margo vyras (yra grazus filmas su Izabele Adzniani... :wink: :P )

Parašytas: Ket 11 18, 2004, 5:52
Audronė
Ir aš pamenu, Jūsų šviesybe.

Parašytas: Pir 11 22, 2004, 21:28
darja
O dabar perrašysiu eileraštuką, parašytą 1945 m. birželio 8 d. teveliui kalint NKVD rūsiuose (gal žinot, ten kur prie Konservatorijos - tėvelis sakydavo, kad jie ten uždaryti ( ir aišku, tardomi...) žiurėdavo į praeivių kojas):

Tėvas ir vaikai :)

Vos tiktai saulutė nutirpino žiemą,
pulkas rudnosiukų rangosi po kiemą:
dūzgia, šoka, virsta, grumdamiesi klykia.
Žmonės pasakytų, jog labai išdykę :P

- Vaikai, tėtė grįžta! - Žygintas surinka.
Lyg žvirbliukai varną čirkšdami apninka :wink:
Traukia, stumia, suka kibdami į skverną.
Supešioja visą lyg tą seną varną :roll: :wink:

Tėtė lyg malūnas - bijo, kad negriūtų,
o tada pagyrų pramuštgalviams būtų.
Dar ko gero grįžę imtų versti namą,
bet užtat jiems tektų aiškintis prieš mamą :roll:

Dūzgia, kunkuliuoja keistas bičių spiečius,
juokindamas vėplas ir gerus piliečius :)
Pagaliau į grinčią kūliais įsiverčia
ir pavargę drimba tie bambliai į kerčią.

Gerbiama dukrytė mūsų Ramintėlė
akytes į mamą klausiamai pakėlė:
jai neaišku, kokių būta čia grumtynių.
Broliai lyg bildukai iš maknotų plynių :shock:

Supešiotą tėtę tik tada pažino,
kai mamytė tėtę meiliai apkabino.
Sumaniai per aslą ir dukrytė žengė -
kačiuke ant kelių dailiai susirangė.

Tėtė Ramintėlę supdamas myluoja,
Skaidris ir Gintulis kerčioje dainuoja,
mylima mamytė skuba kaisti pietus,
o katytė kniaukia uodegą užrietus :)

Tai eilėrastis apie mano tėvelio pirmąją šeima...

Parašytas: Tre 11 24, 2004, 19:46
darja
zinai, Basta, kalint tuose rusiuose norisi pabegt nors mintimis i kitokia realybe, nors gal ir ne visiems tai pavyksta. Parase ten ir paskui Sibiro kalejimuose mano tevelis, aisku, ir liudnesniu eiliu, bet ju buvo ne tiek ir daug, o as jums cia atrenku graziausias, sviesiausias, bet jei noresit, galesiu ir liudnesniu perrasyt, kad butu pilnesnis vaizdas. Isvis tevelis buvo itin tolerantiskas zmogus - jau nekart pasakojau jo gyvenmo istorija: kad po Sibiro jis prarado ne tik mylima zmona - istekejo likus Lietuvoj ir, matyt, ieskodama apsaugos uz komunisto, kuris paskui nuteike pries teveli jo mazus vaikiukus, sake jiems, kad ju tevas banditas, o tie ir tikejo - ka maziukai supranta, juolab kad ir mama to nepaneige... Kai tevelis grizo - jie nenorejo su juo bendraut... Dabar tas komunistas jau mires, o tevelio pirmoji zmona dar gyva, pati save prisiziuri, nors jau apie 90 m., bet vienas brolis jau visai neseniai mire, o as jo net nepazinojau... Tiesa, su vienu broliu biski bendraujam - jis atejo pas mus po tevelio mirties... Tevelis ant zmonos nepyko, tik jam buvo labai skaudu del vaiku, nelaike didelio pykcio ir ant komunistu: atsimenu, kai buvau maza, lankiau pionieriu chora "Ugnele" (dabar dainu ir sokiu ansamblis :wink: ), tai mes dainavom daina "Kai tevelis, komunistas, gine didi spali...", o tevelis po tos dainos kad ploja, mama sedi salia ir stuksi jam i pasone - tipo, ko cia taip ploji, net salia sedintys zmones ziuri, o tevelis ir sako: "As vaikams ploju - kad jie parenge daina ir graziai sudainavo..." Ir ant rusu nepyko, jei mama ka sakydavo - na, atmenat tuos laikus, kai zodis "rusai" reiske uzkariautojus, o tevelis sakydavo, kad pries paprastus rusu zmones jis nieko neturis - Sibire kokioj bedoj jie jam greiciau padedave uz musu tautiecius, beje, ir tie patys rusai kalejo Sibiro lageriuose. Tai toks tad buvo mano tevelis - tolerancijos is jo galetume visi pasimokyti...

Parašytas: Tre 11 24, 2004, 20:44
darja
nei geras, nei blogas - buvo nesvetimos ir jam zmogiskosios silpnybes, tiesiog jis buvo mano tevelis, kuri as labai myliu... O ko norisi tuose rusiuose as tikrai nezinau - tevelis man nepasakojo, o ir mamai tik biski uzsimine, kad labiausiai bijodavo neisproteti, kai per nakti i akis plieksdavo ryskios lempos, jau nekalbu apie tardymus... Buvau ir as pakliuvusi i sunkias salygas, aisku, ne kalejima su tardymais, bet biski panasias, tai zinau, kad norisi galvot ne apie realybe, o gyvent sviesiais prisiminimais... Be to, ir kai studijavau literatura, pasakojo, kad zmones per karus bega nuo realybes i sviesu svajoniu pasauli, taip buvo parasyta ir labai grazi neprisimenu kokio autoriaus knyga apie gamta "Zaliasis miestas"... O ir mano tevelis buvo is tu, kurie visur stengaisi matyt sviesiaja puse... :wink:

Parašytas: Tre 11 24, 2004, 20:57
darja
Eilerastis irgi is NKVD rusiu Antaninai - pirmajai tevelio zmonai:


Mano Madona


Ilgiuosi kaip saulės tavęs, Antanina,
klajodamas viens po sapnų karaliją.
Sakai, kad naktis ir tavęs nemigdina,
o lūpos pravertos į šventą Mariją.

Sakai, kad ugningai už mane meldiesi:
primaniusi laisvę pati sugrąžintum.
Sakai, kad pavargus prie kryžiaus glaudiesi,
jog alpstančią širdį malda atgaivintum.

Kilni kaip Madona maldos spinduliuose,
šnekučių sūnelių ratu apsupta,
klajojančios akys, kaip gėlės laukuose,
žėruoja malone ir meile karšta.

Pulkai rūpestėlių tau įkandin žengia.
Ir duonos gal pačiai ne kartą pristinga,
o mylinčios rankos man siuntinį rengia,
nepaprastai gausų ir valgiais turtingą.

O angele mano! O vargo Madona!
Tu nemigo žvaigžde tvankių mėnesienų!
Tau amžiais dėkosiu už meilę ir duoną
nuo tavęs atskirtas kalėjimo sienų.

(1945 m. birželio 13 d.)

Parašytas: Tre 11 24, 2004, 21:05
darja
Piešinys ant kiaušinio lukšto

Žvilgčioju į vaizdą
Vakarą ir rytą,
Ant kiaušinio lukšto
Tavo nupaišytą.

Viduryj vaizdelio
Tulpė kiek palinkus
Ir neužmirštuolės
Keturios aplinkui.

Tulpe tu pražydai
Žvangant žiauriai pjūčiai.
O neužmirštuolės -
Mūs mieli vaikučiai.

Tavo piešinėlis
Iš penkių žiedelių
Nuotrauką atstoja
Mylimų veidelių.

Džiugesiu nudažė
Daug dienų nuobodžių
Ir į širdį kalba
Apie jus be žodžių.

Meniški gabumai,
Žmona, tavo rankų
švelnina likimą,
Džiaugsmui nepalankų.

(Vilnius, NKVD rūsiai, 1945 m. liepos 15 d.)

Parašytas: Tre 11 24, 2004, 21:18
darja
Labas ir sudievu

Labas jums, vaikučiai! Labas, mano brangūs!
Nebelaukit manęs murzindami langus.
Nebepasitiksit rankytes išskėtę,
šaukdami iš tolo: "Tėte! Mūsų tėte!"

Jūs laibi balseliai, lyg mišių varpeliai,
lyg raibi paukštyčiai, lyg kalnų upeliai,
liejasi į širdį, smelkiasi į ausį,
iš visų girdėtų patys maloniausi.

Aukit ir spindėkit kaip žiedai ant pirštų,
kad brangi mamytė liūdesį užmirštų. -
Aš svetur nublokštas sėsiuosi prie kelio
apie jus klausytis pasakų vėjelio.

Jau dabar lapeliai man už lango šlama,
kad paklusnūs būsit ir mylėsit mamą.
Aš visiems jus girsiu, apie jus kalbėsiu,
daug gražių dainelių apie jus sudėsiu.

Tad sudie, vaikučiai! Tad sudievu, brangūs!
Manęs jau nelaukit ir pridenkit langus.
Daug tokių tėvelių piktas priešas tremia
iš lietuvių krašto į Sibyriaus žemę... (ten, kur, kaip tikim, gyvena Anastasijos giminė... :wink: )

(1945 m. birželio 15 d., NKVD rūsiai - nepykit, kad šįkart liūdnokus perrašiau - tiesiog manau, kad reikia visko - kitąkart "pasitaisysiu"... :wink: )

Parašytas: Pir 11 29, 2004, 19:49
darja
Nebelaukit laiškų

Nebelaukit laiškų iš manęs:
kiek rašiau - nepraėjo nei vienas.
Kalyma kontroliuoja mintis
neblogiau už kalėjimo sienas.

Kalyma, kalinių prakeikta,
tarp kalnų pasislėpusi tūno.
Penkiasdešimties lapsnių žiema
subjaurojo mūs veidus ir kūnus.

Nejauku, kai čekistų būriai
mus į darbą kaip gyvulius gena
vis bėgte susiėmus už rankų,
o pakinklius jau šunes "kutena".

Kas teisingai supras, kaip sunku
alkanam per dienas traukti jungą?
Kas tą kalinio skausmą atjaus,
kai jo laisvės viltis šįmet žlunga?

Pasenau už spygliuotų vielų.
Septyni rusų valdymo metai,
kai tėvynę ir brangius vardus
paskandino raudoni verpetai.

Kad pakliūtum greičiau ir patsai
į prakeiktąjį savo Berlagą,
kurs pasaulį, vagie, suknisai,
iš manęs padarei dachadiagą (kalinių žargonu: nuvarytas žmogus, kaip Balys Sruoga "Dievų miške" juos vadino klipatom ar dar kažkaip...).

Nebelaukit laiškų iš manęs:
kiek rašiau - nepraėjo nei vienas.
Dar bandau, bet žinau - Kalyma
nepraleis jo per lagerio sienas...

Kalyma, Meundža, lageris D2, 1951 gruodžio 7d.

(atleiskit, kad vėl rūstus eilėraštis, bet tokia šiandien mano nuotaika...)

Parašytas: Pir 11 29, 2004, 20:05
darja
Kalėdos

Dar kartą sulaukėm Kalėdų
pažeminti broliai be galo.
Su dideliu rūpesčiu sėdu
tarp jūsų už lagerio stalo.

Kalėdos be jokių skanėstų -
kad būtų lig sočiai bent duonos...
Bet priešas ir širdį išplėštų,
kaip plėšia mūs laisvę ir kluonus.

Atsinešėm duonos po riekę,
išvargę perdien prie kastuvo
ir Lietuvai meilę prisiekę
pagerbsime tuos, kurie žuvo.

Išniekinta žemė Marijos,
paminklai tautos išvartyti.
Dejuojam po jungu vergijos
į lagerius mes suvaryti.

Nežinom, kur sesės, kur žmonos,
kas kūdikius mūsų augina.
Prie Nemuno gaujos raudonos
tėvynę kraujuose skandina.

Palengvinkit kančią, Kalėdos,
maldaukit užgimusį Kristų,
kad žmogui šioj žemėje gėdos
retežiai ir pančiai nukristų.

Kad leistų į Nemuno šalį,
kur laisvėje gimėm ir augom,
kurios vardą, kiek galim,
garsiname, ginam ir saugom.

Kalyma, Maendža, lageris D2, 1951 gruodžio 20d.

Tiesa, tuoj bus Kalėdos, nors Megrė ir sakė, kad visos religijos - tamsiųjų jėgų pramanas, bet šviesaus jums Kalėdų laukimo... :) :) Šviesos mums visiems ir pasauliui... :)

Parašytas: Pir 11 29, 2004, 21:04
darja
jau sakiau - Megre ir jo knygom as nebetikiu, o mano tevelis tikrai atgims, ir nesvarbu - su sodybom ar be sodybu - kai jam ateis laikas.

Parašytas: Pir 11 29, 2004, 23:50
Audronė
Na, Darja, nudžiuginai. Net netikėjau tiek rasti. Liūdni. Bet tas liūdnumas širdį aukštyn kelia.
O kodėl Megre nebetiki? Keletą dienų internetinis ryšys streikavo, tai naujienų nežinau. Atsidariau iškart "Mūsų kūryba". Gal rasiu kitoje temoje atsakymą, nes parašei "jau sakiau".

Parašytas: Ant 11 30, 2004, 21:25
darja
Dziaugiuosi, kad patinka ir tokie, o Megre ir jo idejom nebetikiu (nors ir anksciau visad kirbejo nepasitikejimas), nes nuvaziavau i konferencija ir savo akimis pamaciau is arti visa ta pasekeju fanatizma ir Megre veidmainiskuma - atsoko iskart man jo visos idejos - o jus norit - tikekit - turit nuo dievo duota laisva valia...

Parašytas: Ant 11 30, 2004, 21:29
darja
Dabar tikrai supratau, kaip pavojinga tapti lengvatikiais ir patiketi lengvai pasiekiamu rojumi ir galiu pasakyti: zmogau, klausyk savo sirdies, bet visad buk budrus, nesileisk uzliuliuojamas graziu ideju - viskuo abejok ir viska patikrink realybeje...

Parašytas: Ket 12 02, 2004, 16:06
Rozyte
Patiketi rojumi? Bet juk rojaus nera! Jo niekad ir nebuvo...
Juk tai zeme ir kam reikia siekti kazkokio rojaus, jei meile sklando zemeje... Tik mum Zemele reikia pagydyti... :wink: