taigi, kaip žadėjau - apie pagoniškas vestuves (čia mano tėvėlis lankė liaudies ansamblį, tai jie tas vestuves ir organizavo...
):
Šiuolaikiškos vestuvės
nuo Pavilnio klano it koks sūkurys
įskrido į klonį jaunimo būrys.
Apsnūdusį šilą triukšmu pavaišino -
tad miškas ansamblį iš karto pažino
Lietuviško lino bernų marškiniai,
senoviško rašto mergų marginiai
Austi pagal mūsų lietuvišką skonį,
štai plazda po kalnus, po šilą, po klonį.
Nuo žodžių, nuo pokštų, juokų ir balsų
aplink pasidarė skambu ir šviesu.
Tuoj klonyje viskas sujudo, atgijo -
pavasario vėją daina nusivijo
Pasveikintas klonis ženklais ir žodžiu
vilioja sustoti kur nors po medžiu.
Merginos primaisiais žiedais apsikaišė,
nes tuoj prasidės čia vestuvinės vaišės
Sonatos ir Rymanto širdys jaunų
prisieks iškilmingai tarp Vilniaus kalnų.
Prie aukuro seno prieš kaitriąją ugnį
pripildyti meile jos indą bedugnį...
Sustojom ratu mes, o jos viduje
jaunųjų pora ir šventa Gabija.
Dabar tris kartus jie aplink ją apeis,
smilkydami ugnį žolynais kvapiais
Daivos (čia jų ansamblio vadovė) paslaptinga malda ar kerai
klausytojus persmelkia, rodos, kiaurai
Jauniesiems vaisingos veiklos palinkėjo -
ir visas būrys jiems prasmingai šnekėjo
Paleistas, štai, kepalas duonos aplink.
Ragauk atsilaužęs ir rugį atmink.
Nulieki Žemynai lašelį giros,
kad ji negailėtų kloties tau geros
Dabartės lai nieks iš čia neskubės.
Nes giesmės gyvenimui tuoj suskambės:
pagerbsime saulę, žvaigždes ir mėnulį
ir tuos, ką po ąžuolais pilkapy guli...
Vestuvinės dainos plačiai išsiliejo.
Pušyno viršūnėm lig saulės nuskriejo.
Apglėbusios eglių maknotas šakas,
sugėrė lakšitngalų saldžias šnekas
Jau tiesiasi ranko žiniuonės Daivos:
vainiką nusegs nuo jaunosios galvos
Tai jau paskutinė rimta apeiga.
Vestuvės gi tęsis - negreit pabaiga...
Prie aukuro baigta. Į aikštę visi!
Po medžiais jau prieblanda naršo blausi.
Tuoj kraukime laužą ir aikštę apšvieskim,
vestuviniaim šokiui jaunavedžius kvieskim.
Daiva, o ir Saulius skrebena kankles,
Asta ir Birutė - kuklias dūdeles.
Gi Tadas (čia tas pats Tadas, kur dabar Lietuvos pagonių vadas
) prie būbno sodina Reginą,
o pats kažkur sprukti su Irma (savo žmona
) mėgina
.
Ėė! muzikantai judėkit greičiau!
Žiūrėkit, ir laužas liepsnoja skaisčiau.
Armoniką, Alvydai, spustelk kaip reikia,
matai, kad jau šokiui visi nusiteikę
Ir skrenda į aikštę pora už poros,
apšvitintos laužo šviesų ir žaros.
Neįprastai žavios tamsiam vakare -
net aiksi iš džiaugsmo kalnai ir giria
Štai, Algirdas, Fredis, Kastytis Gražiną,
Jolantą, Marytę, Eugenę šokdina.
Mėgaunasi šokio trauka bei ritmu,
nakties ir jaunystės žavingu žaismu
O jeigu ne jaunas - tai, vyre, dabokis:
priveiks tave greitai vestuvinis šokis
Sigitas dėlto pasitraukęs į šoną
fiksuoja garsus į magnetofoną
Man gaila, jog Žybarto šičia nėra:
neteko poros mergaičiukė Aušra
Šis vyras barzdočius - šokėjų šokėjas
ansambly visokiais menais pagarsėjęs
Reik kalbą išdrožti - ir tam jis gabus,
ar šiaip ką nors svarstant - jo žodis svarbus
Kai šokio užtenka, - tai narsiai dainuoja,
ką verta įamžint - jis tuoj nufilmuoja.
Tiek džiūgesio sveiko, taip viskas žavu,
tik aš gagenu balsu ne savu:
labai besistengiant gerklė mat užkimo
ir kojos apsunko nuo ilgo šokimo
Laimingas jaunimas prie laužo liepsnos
armonikai verkiant lig ryto plasnos.
- Sigitai, juk mudu "sumitę" vaikinai -
tešlepsi namolio atšipę pentinai (kaip budavo nusenusių bajoru...
)
O taip nesinori ištarti sudie,
juk šitokia šventė, brolau, ne kasdie.
Bet jei jau dabar kakarinė užkimo,
tai ūžti lig ryto - pritrūks įkvėpimo...
(Vilnius, 1986 liepos 12-14)
...taigi, geros jumi veselios (beje, mano galva geriausia veseilia - per Jonines, kurios nuo seno siejamos su meile, deive Milda, gamtos ir visos gyvybės suvešėjimu, suklestėjim...
)