Ant statinės Erelickas

[Erelickas]

Skina šalnos

Skina šalnos vilnonės laukimą žibučių
ir nueina per upę, ropoja į šlaitą.
Čia pavasaris kvaitulius gaudo ir pučia
pro akis, pro ausis, kad žandai net užkaito

vakarykštės mergaitės, skintos, nuraškytos.
Nežydės jau jinai. Nepamerks jos į vazą.
Viskas buvo ir bus. Bus ne šitos, tai kitos.
Ir žibutės akių, suglamžytos į mažą

meditaciją skersvėjų, žalią jaunystę.
Šalikėlis mergaitės nuskrido, nutolo.
Pasivys kovas tą, kuri nori nuvysti,
paguldys išsidūkt ant balandžio atolo,

ant prabėgusios saulės zuikučių ar kiškių.
Sprogsta akys ir pumpuras sprogsta, pavydi.
Čia ne karas. Žaizdų netikrų neapriški
nei šilkais, nei žibučių kvapais, nes paklydęs

klysta, slysta taikoj, kai net mūzos patyli.
Pražygiuoja mėlynuojantis žibių paradas.
Ten, kur lizdą pernykštį suranda kikiliai,
laikas skina, dalina – kažką bus praradęs.

[Edvardas]

Kažkas graužė širdį, kai skaičiau ir perskaičiau. Matyt normaliam pasauliui ar jo žinojimui esu svetimas, nesuvokiamas. Matyt nesu, o gal kažkas many nepritampa prie to, kas yra realybė. Eilis tylus ir stiprus, sukėlė daug filosofinių pajautų, kažkuo įbrėžė, įkibo.

[Erelickas]

Išėjo laikas

Išėjo, laikrodį paliko laikas senis.
O iki Kristaus eros laiko gal nebuvo?
Gaidžių neliko jau, gegutės nestuksena
Įžiebkit ugnį amžiną – jau laikas žuvęs.

Galvojo jis išeit laukais, už pažinimo,
kur išbyrės smėliu, erdvė subėgs į tašką.
Bet smėlio ten nebuvo - tik mirusius jis ima
iš ten, kur valandas skaičiuoja žvakės vaškas.

Pasikinkyk tu vėžlį, tai visur suspėsi.
Į tavo rūpesčius vinis dar nesitaiko.
Gyvensime ant varpinių būties griuvėsių.
Gyvensim nesugriuvę ir be jokio laiko.

[Erelickas]

Visos tiesos

Visos tiesos primena didelę klaidą.
Dviprasmybes sukūrė pats rūkas.
Svajos slysta, dūmuose ugnį išbaido.
Savo nuomonę žalosios mūkia.

Koks tiesus švariai nusiskutęs mėnulis!
Tarp pasaulių plyšius išmatavo.
Šimtą kartų juodraštį matlankiu zulins,
kad pražystų teisingai agavos.

Badas prirakina liežuvį grandinėm.
Nemeluos, nekalbės nieks teisybės.
Žodis klaups kvailystėj sočius sugadinęs
ir ne vieną už tiesą sugnybęs.

[Erelickas]

Kurią širdį skauda?

Nesuprantu, kurią man širdį skauda.
Būtis nepasiekė dar jūros lygio.
Paskambinu aš daktarui Aiskaudai -
neparašytoj pasakoj užstrigo.

Gyvenimą negyvą paskutinį
aš pamiršau, drugys maloniai krečia.
Nekeisiu savo dirbtinės krūtinės,
nes kraują varinėja be tablečių.

Aš burną saulės sultim išskalauju.
Ryškumas nepakyla viršum žemės.
Pamelžiu gulbę, pienas laša saujon,
tik nežinau, kuri širdis ją litrais semia.

Ir nežinau, kokios spalvos tas kraujas.
Nelukštenau nei sielos, nei šaltinio.
Trinu aš linijas iš delno, išdykauju.
Nestoras aš, nuo juoko tik ištinęs.

Išsivedė pašerti sielos alkį,
ir atsarginę nektaru pagirdė.
Net jei ir duotų smegenų pavalgyt,
iš kur žinot, kurią man skaudą širdį?

[Erelickas]

Pasidėsiu vėją

Pasidėsiu vėją voro numegztoj lentynoj
ir pamerksiu aš į vazą balą vakarykštę.
Pačios lips akimirkos savaitės šios septynios,
nors tikrai ne aš jas išvarau su beržo rykštėm.

Sulankstysiu debesį, nes nežinai, ko reikia,
kai dangus iš sandėlio tik melsvo kraujo gauna.
Kartais noris vėją pakutent, kad būtum sveikas,
bet ramu, nėr burių mariose ir aplink Kauną.

Pakuždėk, ką dar į tą lentyną pasidėti?
Dar turiu smetoniškos močiutės etažerę.
Nėr močiutės, neįkišiu uošvę, mamą, tėtį,
net ir tuos draugus, kurie už kaimynystę geria.

Sukarpysiu spindulį rudens kvaitos įkyrų.
Žiemą sulipdysiu jį atgal ir pagal skonį.
Pakabinsiu karvės tešmenį – užteks kefyro.
Studijas man mena kojinės kampe geltonos.

Gėdos atsarga juk nebedaro šiokią dieną.
Ir šventadienius taupau, dedu į kalendorių.
Kaip smagu: čia visko, nieko daug ir aš ne vienas!
Nežinau, kad nežinau, ko dar norėt aš noriu.

[Erelickas]

Burkuoja ratelis

Burkuoja ramybę verpimo ratelis.
Močiutė vis mina ir mina.
Kita aplink kryžių jau vaikščiotų keliais
ar mintų takus tankumyne.

Baigs pyškint ugniakuras eglę ir pušį.
Taika pelenuos įsivyraus.
Čia šilta, smagu: atsiremsi, nulūši,
Ratelis burkuos tau punktyrais.

Ir klaupsis, žegnosis išėjusių akys
prieš verpalą, ramią močiutę.
Įklimpsi nemynęs, užsnūsi nesakęs,
nes taip jau tau duota čia būti.

Kai siūlai susisuka apskritą guolį,
ratelis apkvaista, sustoja.
Dar vakaras vienas į sapną įpuolė -
žiloji nelaukė rytojaus.

[Erelickas]

Dalybos veiksmas

Žvaigždės dangų jau pasidalino.
Kaip gerai, kad dar tik naktį.
Trinasi keistai, be vazelino,
kol ištrokšta – eina lakti.

Dieną geria, vartosi po guolį -
todėl naktį nepastovi.
Matėte, kiek jų girtų nupuola
užgesint save į griovį.

Mums nereik čia jų – nėra jau vietos
žemėje žmonėms nukristi.
Visos duobės nupirktos, net kietos.
Nuo klaidos tėvų jaunystėj.

Nešime skandint danguj šešėlį,
kad erdvės čia atsirastų.
Šitoj žemėj taip mes susivėlėm,
kad reikės išnešti brastą,

suneštą po kruvinų dalybų.
Šitą veiksmą taikyt mokam.
Dygstame dvikojais grybų grybais,
kad pasidalintum žmogų.

[Erelickas]

Žadintuvas keliasi

Žadintuvas pasiraivo, keliasi
ir, kai turi noro, saulę kiša
nušienautose nakties pievelėse,
nuraškytoj pabudimo nišoj.

Tu nežiovauk, nes pasmaugsi sąžinę
ant Adomo obuolio, tarp lūpų.
Miglos snaudulį visai sumažina,
kad sapne sutilptų - tegul klūpo.

Atidėsiu saulės patekėjimą.
Jei prašvis, vis tiek išjungsiu šviesą.
Jau ne vieną žarą išakėjome
ir ne vieną spindulį rasoj patiesim.

Neskubėkit, ar aušros nematėte?
Atsikąsk tamsos tu griežinėlį.
Juk visi keliai atves į ateitį,
net ir tuos, kuriuos vėlai prikėlė.

Laikas tirpdo mus, į rasą lydosi.
Kas įpils sapnų man šimtą gramų?
Dar sustok, akimirka, užklydusi,
pasapnuok saulėtekį tu ramų.

[Edvardas]

Taip nardo žodžių, sąvokų, sakinių labirintuose, lyg pats gudriausias žodžių pasaulio burtininkas. Kelia nuostabą ir susižavėjimą. Gero rašytojo mintim ir jausmu palytėtas kiekvienas žingsnis ir daiktas virsta stebuklu. Sakyčiau, panašiai, kaip mosėdiškio gydytojo V. Into kiekviena piktžolė išauginta ten, kur reikia ir tiek, kiek reikia, tampa įdomiu ir puošniu dekoratyviniu augalu, kuris puošie aplinką, žmonių pasaulį.

[Erelickas]

Eisime į vakar

Nulipo žvaigždės - veidrodinę balą laka
ir byra suodžiai naktyje į aukso trynį.
Palaidoję šią dieną, eisime į vakar
ieškot žarijų užmirštoj dangaus vitrinoj,

lentynose atsimušam į savo dvasią
ir balto sapno marškinius aukštai padžiaunam.
Mus Dievas seilėmis klijuos – save surasim,
kai tą pilvočių keis darbe mėnulis jaunas

ir užkukuos tyla į sidabrinę šviesą,
iššluos rasom stuburkaulį, iš lūpų maldą.
Slanksteliuose užsiūtą randą vėju liesim -
girdėt kaip ataugas ant kaklo kalvis skaldo

ir kala nuovargį, į glėbį druską ima.
Saldžiau netaps. Išvogs girta naktis per lūpas,
per smegenis iš pragęžtos galvos dūzgimą.
Išvogs, lengviau vėl taps ir atsiras toks ūpas,

kad ašaros prikals žvaigždes sušilt ant žvakės
ir surakins vorai tarp medžių kreivą žaibą.
Išrinks iš vėjo druską ir, sudie nesakęs,
nulips sidabro grašis cukraus nesugraibęs.

[Erelickas]

Kai juodos pievos lyja

Kai juodos pievos lyja, žliumbia medžiai,
o po lietaus pražysta šluotos rykštės,
botagai vėją išrikiuoja, gręžia
purslais į dieną sausą vakarykštę.

Ir smegenis lig paširdžių jau niežti.
Ganyklos sieloje kerais užtvertos.
Nenoriu aš ganyti šlapią viešnią
balas matuoti gandro kojom, svertais.

Kaip moteris dėvėta griebia auką
bala drumsta. Bala čia jos nematė!
Aš negaliu, bet žemė viską maukia
ir skęsta jos pilve vanduo gyvatėm.

Mane užsiuvo spinduliais. O pievas,
avim juodom pilnas, užsiūt užmiršta.
Lietus išsiveda mane pro žievę -
aš išvarvu randais, vibruoju pirštais.

Rasa iš mano turinio pabėga
ir sentimentai glamžo, laša, slysta.
Per lietų žemei atidavęs jėgą,
aš šaknimis užkabinu vaikystę.

[Erelickas]

Bokšto laikrodis


Bokšto laikrodis dvyliką muša.
Būtų tryliktas – gautų ir tas.
Muša vasarą, muša per krušą,
nes išmoko aukščiausias natas

apdaužyt, pravirkdyt ir nutilti.
Kai nutyla – griūnu pamiegot.
Kaip kurantai knarkiu – byra smiltys,
išbyrėsiu ir aš, o, mein Gott,

išbyrėsiu, apversiu už kojų,
smėlio laikrodį laiką suryt.
Būsiu tryliktu, būsiu, aukoju
aš save vakar, šiandien ir ryt,

net poryt, net po tūkstančio metų
ir vienos paskutinės nakties
atsiremsiu į varpinės petį,
o šešėlis man kilimą ties

į rodyklę apkvaitusią, girtą –
apsisuko vargšelei galva.
Virto varpinės, laiką iškirto,
Tik stovėjau kaip bokštas, aš, va.

[Erelickas]

Mergaitė su degtukais

Nepirko žmonės šilumos ir net degtukų
nepirko dieną paskutinę gruodžio.
Nė vienas grašis aplankyt jos neužsuko,
nors miestas rūko ir smirdėjo suodžiais.

Mergaitė basomis skubėjo. Gal į sausį?
Ne į namus – kad tėvas neprikultų.
Pūga vienplaukę šnekino, bet ji neklausė,
nes pasakoje matė šiltą gultą.

Tikėjosi – sušildys ją degtukas vienas.
Ir antras ne: nors degė, šnypštė, pyko.
Atsirėmė ji kertėje prie vėjo sienos:
Naujieji metai čia. Po to Velykos.

Sulaukt, sušilt, gal būt, padės degtukas trečias,
žąsis ant stalo ir šimtai žvakučių.
Pabusk, esi tu sapno neprašytas svečias,
keliauk užgest, klausyk, ką vėjas pučia.

Per miestą naujametis rytmetys jau brido.
Šaligatviuose sausio ledas tuko.
Uždariusi save į paskutinio sapno vidų,
užgeso ji – mergaitė be degtukų.

[Erelickas]

Galų galai

Klausiau kelio, ar jis turi du galus.
Neatsakė ilgšis, tik nubėgo
į šalis, kur žydrės skliautas apvalus,
Gal nubėgęs keičia spalvą, slėgį?

Gal ir jis neranda jau galų visų?
Juk ne vienas Jonas jų ieškojo
tarp dulkėtos žemės, pieno debesų,
bet nematė šunkelių po kojom.

Kryžkelėj pasitaria šilti keliai,
kaip apgaut akis, išmėtyt pėdas.
Išsilaksto į galus gyvai, žvaliai,
kur dangus ant pievų atsisėdęs.

Sėdžiu aš ramus ir bėgančius seku -
iš kurios parapijos siųs galą.
Atpažinčiau jį iš nebylio šnekų,
pagaliau iš to, kaip kryžių kala.

Kol neperšokau duobės – nešauksiu „op“
ir sėdėsiu, belgiškai sėdėsiu.
Kai pakvies, pasiųsiu tuos galus galop,
kad atauštų smegenys pavėsy.

[Erelickas]

Mano dienos vargdienės

Mano dienos vargdienės kaip šventė,
kaip žydėjimas vyšnioj kaliausės.
Negyvenęs jau spėjau pasenti
ir išeisiu lietum nusiprausęs.

Ir išeisiu į didelį kelią,
kad nespėčiau išeiti iš proto.
Mano dienos čia kryžkelėj želia,
aprasotos šunelių, aplotos.

Mano šunys į pilnatį loja,
mano balsas į dangų jau neina.
Pasipuošęs rudens bulvienojais,
aš pažaisiu palaukėje seimą.

Pasakysiu aš kalbą prie vyšnios,
sau paplosiu. Į žandus, į snukį.
Ir nueisiu, kai debesys myžčios,
nepakėlęs nei žemės, nei ūkio.

Neskubėjau gyventi – skubėjo
mano dienos praskristi kaip paukščiai.
Atsirėmęs į kryžkelės vėjus,
išgirdau paliepimą: „ tu lauk čia“!

[Edvardas]

Geras, šmaikštus, su jumorėliu ir didele tiesa.

[Erelickas]

Šešėlio nuospaudos

Šešėlio nuospaudas aplaižo žvėrys,
šiek tiek vidiniai ir laukiniai.
Čia tie kalti, kurie, miškų nešėrę,
užspringdė žodį kakarinėj.

Pakasė kulką svetimam pakaušy,
išjungė šviesą, kvapą, skonį
ir kaltino gaidžius, kad vėl išaušo
danguj žvėries nasrai raudoni.

Liežuviai budo iš žieminio miego.
Vilkų dantų varpai kaleno.
Ir kailis nelupto žvėries taip žviegė,
rujot nustojo pilkiai seniai.

Viduj, krūtinėj, pamiškėj po kaulu
save jie repetavo šuoly.
Kai trečią kartą patekėjo saulė,
rasa kasyt brydes nupuolė.

Išbraidžiojo aidai, pražydo rykštės
varovų rankose skalikais.
Ant nuospaudos žvėrienos faršas krykštė,
pašėrė randą ... ir paliko.

[Erelickas]

Išeisim vieškeliais plačiais


Išeisim vieškeliais plačiais, plačiais
siauruko bėgiais išvažiuosime.
Tik liks usnynas ties pečiais
ir tuščias gandro lizdas uosyje.

Išeisim patys? Ar kiti išves?
Už balų, jūrų – nesugrįšime.
Kiti varnėnai kels čia vestuves,
kaliausės kitos gąsdins vyšniose.

Vis tiek išeisim: kojom, keturiom.
Dar šliaužti, sliūkint nepamiršome.
Ramiai Ramiajame sielas buriuos,
Atlantu bėgsime paviršiumi.

Į priekį žingsnį, du girtus atgal,
ir dar daugiau žemyn – į vakarus.
Neklaus jau niekas: - Ar sustosi, gal?
Ar trauks lokomotyvo prakuros?

Ir aš išeisiu, kai visi išeis
gilyn į žemę Pažadėtąją,
ištaręs sau „sudie“, senais ryšiais.
Išeisiu dulkėm, paukščiais, mėtomis.

Išeis ir vieškeliai kažkur po to.
Ir viešnamiai nuvys – nelaistėme.
Plačiai tik vėjas grįžtantis kvatos,
užkalęs išeitį nelaisvėje.

[darja]