Ant statinės Erelickas

[darja]

o kas tau sake, kad ko nors norime - ka gal negalima gyvenime liezuvio kaisioti ir juoktis...

[Erelickas]

Šuniškos eilės

Graudu, kad noriu apkabinti šunį
ir išsilot į išparduotą tylą.
Jau nebebursiu bankuose ramunių.
Ne už mane taurelės puotoj kyla.

Ne man stora ponia pyragą riekia.
Ir šuo ne man. Išėjo jis pas kalę.
Tai dovanokit, ponai riebūs, nieką
poetui, šuniui, vėjui, žolei žaliai!

Paimsiu nieką, kad neverktų vėjy
ir paguldysiu viską mano knygoj.
Jau puota baigėsi. Anie išėjo.
Kaip aš po baliaus. Su šuneliais lygūs.

Nelokit, ponios! Ir neurgzkit, ponai!
Neįsikrausčiau aš į jūsų būdą.
Nereikia smokingų man, nei sijonų,
bet pasiimkit, išsineškit savo š...

[Erelickas]

Tykus buvo vakarėlis

Tykus buvo vakarėlis,
kol manęs nebuvo čia.
Nusiskinsiu ramunėlę –
išsibursiu paslapčia.

Pasakyk man, lauko gėle,
Ar derėtis aš galiu?
Užmokėt tau upės smėliu
ar gyvenimu žaliu?

Neturiu aš aukso pievų
ir sidabro nebebus.
Išviliojo viską ievos,
kai nusimetė rūbus.

Nuraškysiu po lapelį.
Nesušalsi, aš šalia.
Tik parodyk tu man kelią
bristi tėviške žalia.

Tik save parodyk nuogą!
Nematys maži vaikai.
Užmokėsiu grybais, uogom
ar paklydėlių takais.

Užmokėsiu, nebelauksiu
margo čekio iš kasos.
Ne sidabru, ir ne auksu.
Nusirenk, turėk drąsos.

Negaišink, nesiųsk į eilę,
neprašysiu aš grąžos.
Susitarkime be peilių
dėl savikainos mažos.

Nuogus burtus mėtė gėlės -
užkalbėjau nejučia.
Tykus buvo vakarėlis,
kol manęs nebuvo čia.

[darja]

[Erelickas]

Raivosi apsnūdęs šilas

Raivosi apsnūdęs liepos šilas.
Vyturys lubas maldelėm kala.
Spjaudo garą ežeras sušilęs.
Gandras varlę pasikinkė baloj.

Penklinėj gaidys paklydęs gieda,
juokiasi iš gandro nevikrumo.
Bitė beldžiasi į viržio žiedą.
Voras patvory padžiauna gumą.

Dirigentas vėjas dangų gano,
debesis šukuoja ir nudažo.
Akys veriasi – esu aš tranas,
siurbiantis energiją peizažo.

Ką galiu aš bitei dovanoti:
ašaras žieduos ar gerą orą?
Verpt voratinklius į ilgį, plotį?
Neišeis nuveikt man nieko doro.

[Erelickas]

Išlaižiau lietų

Išlaižiau kaip žaizdą šuo pernykštį lietų
ir žaibus paklydusius per pagirias išgėriau.
Dar žvirbliai vaivorykštę nupiešti kvietė
bet skubėjau švilpauti, galėjau sprogt nuo gėrio.

Parugėj jau debesys į varpas lipo –
Nesiprausę, pirtyje dar beržu nevanoti.
Aš mačiau. Pasislėpiau po medeliu kaip šnipas.
O akis pakabinau melsvam linelių plote.

Prisišvilpavau. Perkūnas pritarė vargonais.
Kamuolinius debesis pūčiau už juodo šilo.
Uodegom kregždutės ryškino šablonus.
Smuikelius žiogų išderinau, bet jie netilo.

Nugalėjau lietų, patalus išskirsčiau!
Sušukau, sugriaudėjau, nušluosčiau vėjui nosį.
Išgraibiau rūstybę iš padangės tirščių.
Ant lubų vaivorykštę guldau, o tu užklosi.

[Erelickas]

Išlaižiau lietų

Išlaižiau kaip žaizdą šuo pernykštį lietų
ir žaibus paklydusius per pagirias išgėriau.
Dar žvirbliai vaivorykštę nupiešti kvietė
bet skubėjau švilpauti, galėjau sprogt nuo gėrio.

Parugėj jau debesys į varpas lipo –
Nesiprausę, pirtyje dar beržu nevanoti.
Aš mačiau. Pasislėpiau po medeliu kaip šnipas.
O akis pakabinau melsvam linelių plote.

Prisišvilpavau. Perkūnas pritarė vargonais.
Kamuolinius debesis pūčiau už juodo šilo.
Uodegom kregždutės ryškino šablonus.
Smuikelius žiogų išderinau, bet jie netilo.

Nugalėjau lietų, patalus išskirsčiau!
Sušukau, sugriaudėjau, nušluosčiau vėjui nosį.
Išgraibiau rūstybę iš padangės tirščių.
Ant lubų vaivorykštę guldau, o tu užklosi.

[Erelickas]

Pyksti?

Pyksti – ant grėblio koto užlipai?
Sakai, dabar tikrai jau man bus šakės!
Po to plaktukas, vinys ir kapai.
Nusprendei pats? O gal kiti įsakė?

Paskolint dildę, išgaląst dantis,
ar pats tulžim sava išsigaląsi?
Sugraužk mane, kai niekas nematys,
sugraužk be duonos kasdieninės drąsiai.

Kokie ratilai virš tuščios galvos!
Gal atsiklaupt prieš tavo didenybę?
Kiti tau šventą vardą sugalvos,
nes keršto aureolę draskom, žnybiam.

Tarp malkų karo kirvio nerandi?
Nušluostyt seiles tavo dangiškumui?
Nešiokis keršto akmenis širdy,
o aš toliau kramtysiu „Orbit“ gumą.

Be pinigų įkvėpsiu į plaučius
kviečiuose ryto duonos kasdieninės,
o į dangaus vartus plačius
keliaus plaktukai, kirviai, šakės, vinys.

[Edvardas]

Visa beprasmio pykčio anatomija: neapykanta ir tuštybė. Gerai ir stipriai, detaliai ir apibendrintai — nei pridėti, nei atimti...

[Rozyte]

[Erelickas]

Ir niekas čia nekaltas

Ruduo. Ir niekas čia nekaltas.
Gali pagelst ir negali.
Vėl lietų laidoja asfaltas.
Vėl gedulas rudens šaly.

Į šermenis jau renkas varnos.
Rikiuojasi po dvi, po tris.
Praplyšo verkti gluosnio karnos -
jau lietų neša pro duris.

Išsirausė jis pats sau duobę
šalia asfalto, patvory.
Pabaigę darbus, apsiliuobę,
varnai užsuko keturi.

Orkestras liepų vėją pučia.
Kukli velionio palyda.
Iš balų traukiasi takučiai.
Išeis. Sakyk, ar grįš? Kada?

Išmelžė debesis lig lašo.
Tik nemačiau lietaus kapų.
Rudens prigėręs, nusitašęs,
užklosiu kritusius lapu.

[Erelickas]

Kiek čia taškų?

Kiek čia taškų? Tai žmonės klusniai klūpo.
O kryžius vienas vos išgirsta poterius.
Paskiepytos tikėjimu, be ūpo
šešėlyje bėdas skaičiuoja moterys.

Kiek čia klaustukų? Burnos atsivėrė.
Atsakymas tik vienas Dievo žodžiuose.
Jei avinėlis ganos, tai yra ir žvėrys.
O gal ir aš šventu prie ėdžių rodžiausi?

Kiek daugtaškių? Kaip rožinio kauliukų.
Gerklėj jau ašakos žegnoja liniją.
Išsiplečia paklydusios lėliukės,
neradusios tiesos žydroj mėlynėje.

Kiek čia brūkšnių, brūkšnelių ir šauktukų?
Atodūsių ir prašymų nusvilusių
Matyt, negirdi nieks, ar maldos jau nutuko,
ar dulkėmis pavirto rojaus vilose?

[Erelickas]

Netelpam į kūną

Iš bezdžionės pagaminom kartą Darviną
ir pradėjome gyvent geriau – geriau nebūna!
Tobulėjam ir prie knygų snarglį varvinam,
bezdžionėjame ir netelpam į savo kūną.

Veržia išvaržos. Kažkam užmynė uodegą.
Želia ataugos spranduos, pavasario nelaukia.
Dega akys ir ne vienas jaunas sudega.
Inkstuos akmenys prisėda, ne plikoj palaukėj.

Patys augame. Vėžius augina kepenys.
Miežius sėti poakiuos nereikia – dygsta patys.
Tobulai save naujovėmis išlepinę,
į gyvenimą kabinamės kaip maišo katės.

Pasilaistome šaknis – žmogus toks augalas,
evoliuciją aplenkęs, vejasi makaką.
Uodegom kirptom žmogeliai žemėj dauginas.
Ryja ateitį ir žemės dulkes godžiai laka.

[Erelickas]

Užeik tu į mane

Užeik tu į mane, į mano kraujo židinį.
Net nesibelsk – čia durų atvirų savaitė.
Nušok nuo proto, nusileisk nuo kalno slidėmis.
Įplauk ledu, išeisime vis tiek užkaitę.

Nebus teisėjų, kozirių - mes nepralošime.
Ir pertraukos tarp kėlinių dievai neskyrė.
Išleisk šaknis manam neartame dirvožemy,
kad negirgždėtų durys, užrūdytų vyriai.

Savaitę skersvėjų užkalsim metų myliose.
Tik nesakyk, kad laikrodžiai kažkur sustojo!
Matei: abi rodyklės amžių amžius mylisi
ir nepavargsta jos, ir nesutinsta kojos.

Tik nesustok. Jau ciferblatas suktis budina.
Maža rodyklėle įdarbinau lig tvano.
Sugėrėm vasarą, nurysime ir rudenį -
žiūrėk ir vėl pavasaris žibutę gano!

Užeik tu į mane kartu nuskinti vasarą.
Pabelsk širdim, nėra čia durų ir varpelio.
Kiek valandų kažkur išmėtėm, laiką tąsėmės.
Užeik! Čia klystkelių suma – tai mūsų kelias.

[Agnė]

Fantastika! Labai patiko.

[Erelickas]

Piktžaizdė

Žvilgsnis toks neskanus ir nevalgomas.
Nieko kito neliko, reikėjo gyventi.
Dar pakurstysiu piktžaizdę malkomis
ir tranzuosiu gyvenimą skausmo paplentėj.

Žiūri liepos į veidus nematomus.
Mersais lekia prasmirdęs kontorom elitas -
kaip laimingas nedalomas atomas.
Taško purvą - turėčiau, apmėtyčiau litais.

Atsikandau to greičio, nesąmonių.
Pravažiuokit, pradinkit iš mano orbitos.
Kilimėlį man patiesia samanos.
Apkabina mane, išdžiovins. Vėl ims lyti.

Autostradoj rūkai klaidžiot keliasi.
Dar nespėjau aš mintį padžiauti į tošį.
Ratai žviegia, suvirpa šakelėse.
Pro mane rieda niekas save išsilošęs.

Žvilgsnis bėgantis - mirštanti iškaba.
Ir pamiršęs, kur augta, kur buvo stovėta.
Akys kibirkštį meta, išsikepa,
ir suvalgo tave kelyje į Molėtus.

[Erelickas]

Skinu

Skinu tylos skylėta minute
išėjusių dienų šviesas, šešėlį.
Triskart pasiverčiu juoda kate,
net gyvate, kuri ir man įgėlė.

Brendu dangum, plaukiu žuvim žeme,
veriu dienas sapnuotas ant blakstienų.
Kur slepiatės pabėgėlės? Pas ką? Kame?
Ištirpot kalendoriuj, o aš vienas.

Griežiu žiogais į vakar, į svaigias
sekundes, sudėtas į laiko pilį.
Na, ir gerai, kad laikrodžiai suges.
Suprasi - ne kiti tave apvylė.

Į veido raukšlę sodinu rasas
iš praeities, iš nugenėtų sodų.
Dar vieną dieną vakaras užkas.
O aš maniau, jam dirbti nusibodo.

Ir medžiai lenkiasi, lenkiu akis
į žolę, kuždančią: „žinau, aš kelią“.
Kada ji mano vardą pasakys?
Kažką girdžiu. Sakyk, mane čia kelia?

[Erelickas]

Ant vasaros ledo

Kritau aš vasarą ant ledo,
į karštą eketę įpuoliau,
kai protas, pavaros sugedo
ir išbyrėjo varžtai, guoliai.

Išlipt iš eketės padėjo
pažįstamas Kalėdų senis,
kuris palikęs sniego sėją
žvejojo upėje Pelenę.

Reikėjo eketę užsiūti -
iš darbo biržos davė vorą.
Jis krapštės liepą ir rugpjūtį
be pinigų – tiktai už orą.

Rugsėjį obelys pražydo.
Sniegai atgal į dangų krito.
Papurčiau saulę iš pavydo
ir krito žemėn eurai, litai.

Užpylė eketę ir vorą,
Atšilo protas, tapo karšta.
Daugiau įkristi nepanorau –
įsuko protinį man varžtą.

Kur eketė – paminklas stovi.
Tai aš – šalia Pelenė snaudžia.
Menu, nes pats esu senovė
ir kartais pasakoju graudžiai.

[Erelickas]

Sudrėkusios blakstienos

Nepaslysk ant sudrėkusių mano blakstienų,
nuriedėk į marias, ašarėle prisirpusi.
Atsiklaups, pasimels ir prikraus kopūstienės
horizontas sudilęs, suvirškinęs virpesį.

Pabučiuok saulę dar, nenudegdamas lūpų,
kaip kardu išbučiavo vergus gladiatorius.
Spinduliai vyzdį durs ant blakstienų nutūpę.
Vakaruos susirinks pamiegot šalys keturios.

Ir Rytai, atsikėlę anksčiausiai, tinklainėj
vėl medžios ašarotas rasas – taip žadėjome.
Sušukuok, vėjau, mus, kol tavęs neišmainė.
Jau neverk, prasidėjo blakstienų žydėjimas.

Tad pažaiskim gyvenimą, diriguokime sielai.
Užakėkim nuodus akimis karalystėje.
Nusivijom į spindulio lieptą danielių
ir blakstienoje ašarą karšą suvystėme.

[Erelickas]

Pasimerksiu

Pasimerksiu aš į vazą savo mirtį
ir užmiršiu ją vynu palieti.
Negirgždėk, pajuodėle, kaip senos svirtys
ant gyvenimo angos paletės.

Pasimerksiu, apsiverksiu, užsimerksiu
ir girgždėsiu stuburu į rytus.
Kas nuskins tą giltinę, kaip kvailą mergšę,
nuvarys kaip arklius nuvarytus?

Uždarysiu į tave kelius, aš rysiu
išėjimo vandeny gyvybę.
Ar labai, gėlele, tau esu įgrįsęs?
Ar takus išeit atgal sutrypęs?

Išplasnoja lieptas, krantas, kvapo storis.
Svirtys svaigsta, šuliniai išeina.
Aš nenoriu laistyt jos, visai nenoriu.
Ne vaza aš tau ir ne baseinas.

Tokios tuštumos rasos aky sunoko.
Išbyrėsiu ašarom pavirtęs.
Jau geriau į vazą merksiu kojom žmogų,
o galva žemyn užkasiu mirtį.