Skambantys Kedrai

Tau šiandien skirta būt laimingai (laimingam),
Išmintimi bei meile spinduliuot,
Problemas galimybėm pavadinus
Džiaugtis gyvenimu ir nevilčiai nepasiduot.

Diena kiekviena - tai žaidimas,
O daug lengviau, kai žaidžiam su džiaugsmu.
Net jei prikrautas rūpesčiais likimas,
Kiekvienas optimistas pasakys - tai nesvarbu

Savo netobulumą sunkiau pastebėt - pabūkime čia ir mokiniais, ir mokytojais.

... kažkaip mažai vilties savo puselę čia surast tokiais būdais...
jau gal dabar bučiau užsodinęs sklypelį žemės, bet be antros pusės nėra prasmės...
žinot, dziaugsmas vienam, ne džiaugsmas...
o rasti antrą pusę, kuri sutiktų gyventi kaime ir dar taip kur nors kitur, šansų viens iš milijono...

Tiesiog leisk sau turėti!

Visi tavo žodžiai, kaip geriausias blogiausio varianto kūrimo pavyzdys
parodo kokių netikėjimu ir nepasitikėjimu, kad surasi spinduliuoji.

Bet tikrai tikiu, kad surasi.
Maža to, tavo išrinktoji jau svajoja apie tave.
Tik dar nežino vardo. Ir tai ne 1 iš milijono, o 1 iš vieno-100%

Visiems norintiems ir dar neturintiems teigiamo rezultato,
reikia keistis - mąstyti, šnekėti ir daryti pasirinkta kryptimi,
teigiamai, optimistiškai.

t.y. dažniausiai visai priešingai, nei iki šiol.

Kitas dalykas - ar pats ieškantis žmogus tikrai žino ko nori?

Gal dar dvejoja-abejoja kur gyvent, mieste, kaime,
bendraminčių gyvenvietėje ar vienkiemyje.

Gal sklando abejonės iš kur gaus pinigus sklypui ar namo statybai...

Tada klausimas dėl savo antros puselės taip pat kybo ore.

Kai tik žmogus apsispręs į vieną ar kitą pusę
(pvz: miestietė ar kaimietė išrinktoji) taip JI ir atsiras.

Kitas variantas, jei atsiras neapsisprendusiam ir nulems sprendimą.
Ko nepadarysi iš meilės, sutiksi net ir į Londoną važiuot gyvent.
Jei išrinktąją traukia miesto gyvenimas, o mūsų veikėją gamta?
Tai vistiek kažkada išlys ir suveiks, kaip uždelsto veikimo bomba.

Manau nuspręsti kas tiktų, ko norėtum geriau iš anksto.
Vėliau, žinoma, teks kažką pakoreguoti, bet tai normalu.

Kaip manot

Gal kas dar pvz. iš savo ar kaimyno gyvenimo

VirgisM wrote:Savo netobulumą sunkiau pastebėt - pabūkime čia ir mokiniais, ir mokytojais.

Dažnai sakoma, kad žmogus yra netobulas, bet prie to nereikėtų priprasti.

O tam, kad taip ir įvyktų pirma reikia pradėti apie tai mąstyti: ką darome ne taip...tada tobulinti.

Kaip nepasiduoti blogoms mintims:nuo jų kyla blogi jausmai. To dar neįvaldau niekaip.

Gal kas turi kokių idėjų?

VirgiauM, puikus eilėraštukas.

Ačiū Aldute.

Sutinku, kad "netobulas" neturėtų būti pasiteisinimas.
Reikėtų vartoti žodį - pastoviai tobulėjantis.

Kaip nepasiduoti blogoms mintims?
Tikra tiesa, kad paskui mintis seka jausmai, paskui juos kitos mintys
ir galiausiai kažką darome arba nieko nedarome...

Reikėtų žinoti, kad prieš mintis būna įdėjos.
Jos iššaukia mintis. Tos įdėjos dažnai nebūna mūsų.
Tai "ore" tvyranti aplinkinių nuotaika, mintys, požiūris, ketinimai.
Kartu su energija ši energoinformacija sklando po žmonių susibūrimo
vietas, nepaiso kaimyno buto sienų, sklinda iš tv ar pc ekranų.

Tai žinant, netinkamoms mintims sakome:

ate, tu ne mano, tavęs nesirenku, mums nepakeliui...

ir generuojam sau ir savo siekiams tinkančias įdėjas, mintis, nuotaikas.

Et, nėr už ką VirgiM

.

"Pastoviai tobulėjantis" man patinka toks išsireiškimas. Lyg be ribų.

Pastebėjau, kai mintimis ką nors imu kurti tuoj prisistato ir blogiukas, kuris man sugadina visą paveikslą, tada nutraukiu ir nuotaika kiek pabjursta, bet neilgam. Pamatau kokį gražų dalykėlį, spalvą, garsą išgirstu Dievulio pasaulyje ir vėl iš naujo imuosi "darbo".

Bet ar minčiai galima pasakyti:ate, mums nepakeliui?Juk niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nedingsta. Ar ta mintis neatspindi dalelės manęs, su kuria reikėtų apsiprasti, bet nepriprasti prie jos. Tiksliau, rasti jai kontraargumenta ar kažką panašaus...Pataisyk mane jei klystu.

Esmė tame, kad kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus visada mokytojas arba kokios nors žinios nešėjas. Patys didžiausi mokytojai - mūsų artimieji. Tėvai, vyras, žmona, vaikai ne šiaip sau yra šalia mūsų ir būtent tokie , kokie yra. Jie nurodo mums kiekvieną mūsų nenugludintą kamputį, kiekvieną silpną grandį, kurią mums reikia sutvirtinti. Jie mus mokina, dažnai labai skaudžiai, tačiau tuo pačiu padeda mums atrasti savyje išmintį, meilę , darną ir iškelti tai į paviršių, paskleisti po pasaulį. Ne visada , žinoma, tai pavyksta iš karto. Bet tam ir gyvename, kad bandytume vėl ir vėl. Pykstame, taikomės, vėl pykstame, kol pagaliau pajuntame, kad kažkur išeina susierzinimas, o jo vietą užima atlaida, ramybė. Tokiam mokslui reikia daug vidinės stiprybės, bet mokytis verta.
Ir netgi forume mes taip pat kažko pasisemiame vieni iš kitų - bendravimo subtilybių, išminties, geranoriškumo. Iš tiesų, būtent tas ir traukia būti čia. Ir todėl lenkiu galvą prieš gerb. mokytoją Uponę, kuris taip pat prisidėjo prie mano asmenybės formavimo

.

Manau "upones" argumentas visada: "lyg būtų susirinkęs būrys pradinukų"

Tai savo reikšmingumo iškėlimas - egoizmas, mažinant kitų reikšmingumą.
Tai rašau žinodamas, kad suprastas būsiu, kaip duodantis atkirtį.

Bet rašau tai, matydamas puikią iliustraciją paaiškinimui

Dažnai gyvenime per mus sužaidžia švytuoklės ir tampame jų įrankiu -
vykdytojais, iniciatoriais kažkokių aiškinimusi, ginčų, nesutarimų.
Taip abi pusės praranda laiką ir energiją, t.y. tolsta nuo savo tikslų, planų.

Ir yra žmonės, kurie tik nesąmoningi, ir kurie jau kitaip nebegali - jie maitinasi nesantaikos energija.
Pirmieji supratę tą žaidimą pakeičia savo bendravimo taktiką,
bent jau stengiasi netapti provokatoriais.
Antrieji specialiai mina ant "mozolio" t.y. mūsų reikšmingumo, egoizmo
ir beveik visada užkabina, sunervuoja, suerzina, sukelia ginčus.

Savo reikšmingumo mažinimas sprendžia problemą.
Tada sunkiau mus užkabinti. Galim sau pasižadėti niekaip nereguoti ateityje,
ignoruoti provokuojančius, žeidžiančius pasisakymus.

Daug metų galvojau, kad tokie žmonės mus mokina, grūdina, auklėja.
Ir tikrai juk taip.
Daug metų galvojau, kad padėti galima kiekvienam žmogui susiprasti,
pasikeisti, tobulėti.
Galiausiai perskaičiau Povilo (Merkinės piramidės sąvininko) knygoje,
kad sielos būna skirtingos, kai kurios vadinamos pilkosiomis...

Vėl suprantu, kad aštrinu mūsų temą, bet išsiaiškinti, juk reikėtų.
Nenorėčiau nieko įžeist, tik paaiškint.

Keliems tokiems žmonėms eilę metų stengiausi padėti, paaiškinti, gydyti.
Vieniems tik laikinai suveikdavo, kitiems visiškai ne.
Jie ir toliau sėkmingai gadindavo reiklaus, stipriai trukdydavo kitiems...

Supratau, kad ne visiems skirta tobulėti...
Kviečiu būti tolerantiškais ir nekovoti su tokiais.
Kviečiu nesivelti į ginčus ir nepraradinėti savo laiko ir energijos su jais.
Kviečiu mažinti savo reikšmingumą, kad nebūtume kabinami.

Sėkmės

VirgisM wrote: Keliems tokiems žmonėms eilę metų stengiausi padėti, paaiškinti, gydyti.
Vieniems tik laikinai suveikdavo, kitiems visiškai ne.

O jie prašė, kad kas padėtų?

Ar manymas, kad gali kiekvienam padėti, nėr susireikšminimas?

Vieni prašė, kiti neprašė,
bet ateidavo gydytis, medituoti.
Ginčydavosi aktyviausiai grupės diskusijų metu.

VirgiM apie svytuokles, reiksmingumo mazinima, bei teigiamas mintis idomiai raso savo knygu serijoje Vadimas Zelandas.Rekomenduoju, man patiko

Dabar siūlau atkreipti skaitančiųjų dėmesį, kaip toliau rutuliuojasi pokalbis:

Gyvenime vieni kitiems esame mokytojai
(dažniausiai ne dvasiniai, bet gyvenimo mokytojai).

Juk sakoma:

"protingas mokosi iš savų klaidų,
išmintingas iš svetimų,
o kvailas nesimoko visai"

Šis sakinys greičiausiai bus priimtas, kaip atkirtis
ir iššauks sekantį oponento puolimą.

Vietoj to, kad atsakyti į klausimą, paleidai dūdas, kaip koks darželinukas

Čia jau eina bandymas užkabinti, nes vienas iš ankstesnių mano pasisakymų
buvo priimtas, kaip pretenzija - vadinasi užkabino.
Dažniausiai dar tokiose pokalbiuose pridedame:
"nors užkabinti aš visiškai nesiekiau".

Tamstos pasiūlytas "dvasinio tobulėjimo" būdas

Kažkaip neprisimenu kad čia siūlyčiau dvasinį tobulėjimą

tereikėjo užduoti keblesnį klausimą

Na, pagalvokim dabar kas siekia uždavinėti keblesnius klausimus?
Ir kokiu tikslu tai daryti?

Taip ir gaunasi laiko gaišinimas, kad vienas klausinėja taip, lyg norėtų išsiaiškinti
(nors jam ir taip viskas aišku-vadinasi motyvas ne tas),
o kitas atsakinėja, aiškina, teisinasi...
O vėliau ginasi, atsiprašinėja, puola, kaltina pats...

Mūsų abiejų su "upone" motyvas (gal ir ne visada suvokiamas)
būtų tik savo REIKŠMINGUMO įtvirtinimas, beje kaip ir kitų žmonių
įvairiausiose gyvenimo situacijose.

Bet šiuo atveju aš už "upone" geresnis, nes siekiu tik iliustruoti
pamokas vaizdumo mokyklai.

Juokauju gi,
bet taip jau yra:

Tai rašau žinodamas, kad suprastas būsiu, kaip duodantis atkirtį.
Bet rašau tai, matydamas puikią iliustraciją paaiškinimui.

Savo knygų serijoje Vadimas Zelandas tai ir vadina švytuokle.
Taip Jūrate, ir man patiko tos knygos.

Visus

upone wrote:Tamstos pasiūlytas "dvasinio tobulėjimo" būdas, kai "kiekvienas yra ir mokinys ir mokytojas", stovės ant išklibusių pamatų...

Tai vyksta kiekvieną dieną ir rezultatas toks, kokį gyvenimą dabar turime.
Geras Jis ar blogas, tegu atsako kiekvienas.
Patikėkit, ne aš tai sugalvojau ir pasiūliau.

VirgisM wrote:

Mūsų abiejų su "upone" motyvas (gal ir ne visada suvokiamas)
būtų tik savo REIKŠMINGUMO įtvirtinimas, beje kaip ir kitų žmonių
įvairiausiose gyvenimo situacijose.

VirgisM wrote:

Mūsų abiejų su "upone" motyvas (gal ir ne visada suvokiamas)
būtų tik savo REIKŠMINGUMO įtvirtinimas, beje kaip ir kitų žmonių
įvairiausiose gyvenimo situacijose.

va čia ir yra esmė

iš tikrųjų, mažai kas sugeba mokytis iš kitų ir klausytis

Dar liudniau kai sutinki zmones, kurie tvirtina, kad gyvenime reikia mokintis is savu, o ne svetimu klaidu. Toks poziuris mus padarytu bukais, o zmonija niekada nepatobuletu.

aldute wrote: ...Bet ar minčiai galima pasakyti:ate, mums nepakeliui?
Juk niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nedingsta.
Ar ta mintis neatspindi dalelės manęs, su kuria reikėtų apsiprasti,
bet nepriprasti prie jos. Tiksliau, rasti jai kontraargumenta ar kažką panašaus...

Galimos trys reakcijos į gyvenimą:
1) man vienodai šviečia;
2) nuo likimo nepabėgsi;
3) Kūrėjas mane sukūrė pagal savo paveikslą,

t.y. kūrėju.

Sužinojus, kad galime susikurti bet kokį pageidaujamą gyvenimo variantą atsiranda viltis, kad ne viskas dar prarasta...

Pajutus, kad tai veikia, kada pildosi netikėčiausios svajonės - išauga sparnai

Bet galime tiesiog gyventi gyvenimą ir tenkintis tuo ką turime ir tuo, ko neturime

Bukit geri klausykit savo sirdies ir viskas bus gerai...Nematau jokiu problemu...Gyvenkit ir dziaukites gyvenimu...Tau Virgi dauk laimes ir svajoniu issipildymo...

Rasyk tai ka tau sirdis ir siela sako...Mes visi teisus tik kiekvienas savaip...

Oligarchas wrote:Dar liudniau kai sutinki zmones, kurie tvirtina, kad gyvenime reikia mokintis is savu, o ne svetimu klaidu. Toks poziuris mus padarytu bukais, o zmonija niekada nepatobuletu.

Na gal ir taip.

Bet kaip bebutu, zmogus daugeli dalyku suvokia tik juos gerai isjautes...
Jei apie save kalbet, esu linkus kartoti klaidas. Bet kas karta ir is tu paciu ko nors naujo pasimokau

Dabar tiek daug knygu, kuriose autoriai dalinasi savo patirtimi, pasiekimais, budais pagerinti gyvenima. Ir is tiesu, pazvelgus i praeiti pastebiu, kad visi pasiekimai, kuriais dziaugiuosi, atejo del to, kad jais tikejau, laukiau ir isivaizdavau. Ne taip, kaip vaikai Kaledu Senelio.. Ne, greiciau taip, kaip laukiu ateinancios valandos. O taip ismokti laukt ir yra sudetingiausia, nes trukdo patirta neigiama patirts, nepasitikejimas savim ir kitais, priklausomumas nuo aplinkiniu nuomones...

Taigi, zmogus mokosi ne tik is savo klaidu, bet ir is pasisekimu. Nors klaidos gal visai ir ne klaidos...

Skambantys Kedrai

Vaizdumo mokykla-pabūkime vieni kitiems mokytojais

Vaizdumo mokykla-pabūkime vieni kitiems mokytojais

Re: Vaizdumo mokykla-pabūkime vieni kitiems mokytojais