Skambantys Kedrai

Kai širdyje lieka mažiau juodų jausmų, kai kyla kurybinis polėkis, tai pasitaiko keisti dalykai:
Kažkas iš artimūjų pradeda keistai elgtis, pvz už tai kad neišploviau lėkštės o padėjau į kriauklę, tas žmogus (nesvarbu kas) meta tą lėkštę į mane. Su tokia neapykanta. Tam žmogui tai nebudinga. Arba šiaip iškyla tokios situacijos. Tarsi provokacijos kad manyje irgi sukiltų pyktis ar pan.
Ir kuo tyresnės mintys, tuo stipresnės tokios provokacijos.
Tada arba
1. suprantu ką reiškia kai Vladimiras sakydavo skaudžius žodžius Anastasijai. Ir kaip ji jausdavosi (bent jau panašiai). Na man tai reiškia pykčio neįsileidimą.
2. Arba isileidžiu pyktį į širdį ir tada pasibaigia. Nors dažniausiai greitai susivokdavau, ir pyktis išnygdavo.

Tai nėra baisu ar kažkaip.

O, panašią temą ir aš norėjau iškelti. Kai tik pasidaro labai gerai, kai jau jaučiuosi laimingas arba kai jau galiu pasakyti "myliu", tai būtinai atsiranda puolimas kažkoks keistas ir nežinia iš kur. Dabar jau atėjo laikai kai bijau prisipažinti, jog man gerai, nes žinau, jog iš karto susilauksiu puolimo. Todėl aš stengiuosi neprasitarti, kad man labai gera (kadanors) kad tas jausmas ilgiau truktų nesutrukdytas.

Laimi keisčiausia tai, kad aš nieko nesakau, net būnu kitame kambaryje. Kažkaip jaučia....
Pagalvočiau, kad sutapimas. Bet taip jau nemanau.
Kai jau taip kartojasi

Hmmm..keista, man tai tik pasakius suveikia..:/

O taip.. Uztai ir sako zmones-nesidziaug is anksto.
Pas save tokiu kaip ir tychiniu desningumu nepastebiu.. Bet jei jauciuosi gerai ilgesni laika..kazkas nutinka, nelaime kokia ar zinia negera gaunu.. Bet kad artimi zmones pultu ..
Gal reikia gerai jauciantis ir patiems artimiausiems shilumos skirti? Dazniau su jais pabuti, pasidalinti meile..

Na, manęs artimieji nepuola. Bet puola kažkokios jėgos. Kai tik pasakau, kad gyvenimas nuostabus, tai iš karto mikriuko vairuotojas ima keiktis, pradeda lyti man ant galvos, sulūžta mano mėgstamas daiktas ar pan. žodžiu atsitinka viskas, kas gali sugadinti nuotaiką. Bet tikiuosi, kad greitai visa tai baigsis ir aš gyvensiu ilgai ir laimingai.

Galima si reiskini paaiskinti taip. Betkoks Gerio zodis, pasakytas garsiai (gali aisku buti ir negarsiai, bet ryskiai, kaip isvada) sukelia atitnkamas vibracijas, kuris privercia Blogio butybes susierzinti ir pulti tave. Bet kai esi geros nuotaikos to padaryti neimanoma, tai tos butybes iesko landines, kaip galima butu prasiskverbti iki tavo nuotaikos (ar sielos). Jei jiems (Blogio butybems arba blogai nuotaikai) atviras tavo artimas zmogus, tai per ji, jei ne per ji, tai per siaip supancius tave zmones.
Pasaulis nera tik musu matomas, jis pilnas begale visokiu padaru...
Tik musu Meile ir Geri jausmai galetu mums padeti...
Ir dar gal apie samones pasikeitima, ar kaip ten klause Loreta. Siuo atveju reiketu patiket (kol kas, po to suprast), kad Geris, t.y. gal Dievas yra absoliutus Geris, ne vieno laso blogos nuotaikos jame nera, ne vieno laso neapykantos ar skausmo, pykcio... Ta karmos desni turim ir svarbiausia galim mes pakeist...
O kaip? Manau cia pats atsakymas jau prasosi, kaip mano vienoj is megstamiausiu daineliu: “Свет побеждающий вечный закон - это Любовь моя!”

Anksciau man irgi buvo taip kaip sakot, dabar truputeli maziau, ateityje is vis nebus...
Baime vienas is kanalu, per kuri pasiekia blogis mus.... man jau beveik pavyko jo atsikratyti....
Ar matot kaip visur cia forume skelbiu kokia ta mano nuotaika ir nieko (idomu ar dabar bus? ...) hi hi... butinai pasakysiu...

Va va Irocka aš irgi taip galvoju, tik klausimas iškilo ar man vienam taip ryškiai.

Na, įsivaizduokim, pajuto žmogus džiaugsmą, palaimą - šiandien. Ir tai nesibaigia, nors gyvena toliau tą patį gyvenimą, nieko nekeisdamas. tai ko gero ir vėl užmigs žmogus ant to palaimos jausmo. o juk dar anksti, juk mes mokomės, bundame, ieškome. tai jei nebus spygliukų, tai kas mus skatins judėt į priekį? kaip mes sustiprėsim, kaip mes sužinosim viską?

Nieko nėra atsitiktinio. Ir kūrėjas mus myli begalo. Tai gal tie spygliukai yra labai gerai? nes kodėl jie pradžioje ėjimo šviesos link didėja, o paskui tame ėjime pradeda mažėti ( čia apie save )?

Jeigu tavo dziaugsmas nesusijes su agresija aplinkiniams, tavo dziaugsmui problemos jokios neiskils

Pavyzdziui viena mano pazistama turi katina, nuo mazens ji augina ir labai myli. Labai tai ne tas zodis, greiciau kiek per labai.
Dievas perspejima jau pasiunte:
kazkas is pneumatinio sautuvo pasove ta katina, kadangi ne i gyvybine vieta tai tam katinas jau beveik pasveiko.

Abejoju ar kas nors dar saudys i katina... Perspejimas per daug rimtas kad jis kartotusi dar karta.

Siaip si moteris turi pakankamai dideli dvasini potenciala, kitaip saudytu ne i katina o i ja.

Na, įsivaizduokim, pajuto žmogus džiaugsmą, palaimą - šiandien. Ir tai nesibaigia, nors gyvena toliau tą patį gyvenimą, nieko nekeisdamas. tai ko gero ir vėl užmigs žmogus ant to palaimos jausmo. o juk dar anksti, juk mes mokomės, bundame, ieškome. tai jei nebus spygliukų, tai kas mus skatins judėt į priekį? kaip mes sustiprėsim, kaip mes sužinosim viską?

Na kiekvienam savo ...

Matai, reiskia zmones patys nori, kad taip butu. Kazkaip panasu i mazohizma (juokauju)...

Zodziai: "Geris yra absoliutus" buvo neisgirsti ir toliau nagrinejat, kad bausme yra butina, taip galvoja dauguma zmoniu - pasekme akivaizdi - taip ir yra...

Kipshas wrote:Jeigu tavo dziaugsmas nesusijes su agresija aplinkiniams, tavo dziaugsmui problemos jokios neiskils

Kipshe, o iš ko tą Tu atpažinai, kaip supratai, kad taip yra tiesa, ir galima skirti visiems.
T.y. butent su agresija aplinkiniams???

Na, toji moteris nuzudyti saulius grasinosi, ir rimtai.
Siaip tai neaisku ar ji tai padarytu, taciau bet porcija neapykantos mintimis pasiustu...

Pradedu manyti, jog tai ne kažkas mus užpuola, bet mes patys...Pasiaiškinsiu:

Kai imu džiaugtis kažkuom, tai kažkas užpuola mane. Bet tą kažką tai aš sukūriau. Pagalvojau - "dabar aš laimingas, bet kiti į mane žiūri kaip į nenormalų" ir išsipildė. Kitą kartą kai džiaugiuosi, jau saugausi aplinkinių..taigi vėl mintimis sukuriu problemas ir sukuriu kad jos ateis iš aplinkinių. Ir užpuola mane tada. Trečią kartą jau aš esu įsitikinęs, kad jeigu esu laimingas, tai mane kažkas puls. Tai ir puola. Jei aš taip mąstau tai taip ir atsitinka. Mąstau, kad puls, tai ir puola. Vat kur esmė!

Žmogus svajonėmis gyvenimą kuria. Kaip aš mąstau, toks ir esu.

hmmm... na nezinau, Laimi. As tai galiu pasakyti, kad budavo taip, kad as labai labai laiminga, labai dziaugiuosi ar aplink ta dziaugsma skleidziu ir absoliuciai jokios minties, kad kitiem as nenormali ar kas tai gali baigtis. ir po to kazkas nutikdavo - kaip is giedro dangaus su plyta, kad as nebuciau tokia laiminga. bet po to vel budavau tokia, nieko blogo negalvodavau, isvis, ir vel kazkas pasipainioja. va tada tik pas mane atsirado mintys, kad kazkas cia vis pasimaiso. o anksciau to nebudavo, isvis, taip kad neprisigalvodavau pati, neprisisaukdavau. be to, juk ir Anastasijos svajones, ir apskritai, kaip ji apie svajones snekejo, tai lyg kazkas tyro ir gero tokio sukuriama, ir tada tamsieji puola ta sviesuli naikinti. nemanau, kad ji irgi prisigalvojo, tiksliau ji numate, kad tamsieji puls svajone, ir susvajojo kazka, nuo ko jie abstulbo ir sugaiso laiko, tokio brangaus svajonei. todel nemanau, kad tikrai visada viskas is paciu prisigalvojimo, tikriausiai tamsieji irgi puole uzgimusius sviesuliulus mumyse ir tikriausiai paprasciausiai mes dar nebuvom tokie stiprus, kad atsilaikyti. o tuo puolimu jie ismoke mus jau pacius programuotis tam, kad laime ilgai nesitestu. tikriausiai riekia surasti stiprybes nesimokyti sitos ju pamokos

Deja, gyvenimelis - lyg amerikoniski kalniukai: aukstyn, zemyn...Kuo geriau buna, tuo paskui gilesne duobe. Guodzia tai, kad visada is duobes bus pakilimas. ir, dairydamasis nuo kalno, neuzsimirsti ir retkarciais pagalvoji apie tai, kas laukia ateity. Kazkada buvo toks labai populiarus klausimas, kokia knyga ar knygas pasiimtum i kosmosa (negyvenama sala ir pan.). Tai stai, as pasiimciau "Pilna Merfio desniu rinkini", "Dievu miska" ir maldaknyge. Jei atsidurciau beviltiskoje situacijoje - griebciaus pirmosios. Jei nepadetu - paskaitineciau antraja. Jei nebesugebeciau juoktis pro kruvinas asaras - beliktu gultis ant lentos, skaitinet poterius ir laukt mirties...Nes buciau tikrai beviltiska!
Vienam anekdote sakoma, kad gyvenimas - kaip zebras - gabalas juodas, gabalas baltas, gabalas juodas, gabalas baltas....Duok Dieve, iki anekdoto galo nedagyvent...
Tad auksciau nosis, biciuliai, pasaulis stengiasi palaikyti pusiausvyra. Ne labai smagu, kai mus pacius "pervoluoja", bet mokejimas gyvenimo negandas priimti ramiai - vienas is budu ta gyvenimeli gerinti.

Paklauskit vaiku, ar jiems kada nors atejo tokia mintis, kad gyvenimas susideda is butino desnio: balta-juoda, gera-bloga..........

Renata kalbi is savo amziaus boksto, nejau manai esi teisi

Man rodos, vaikui gyvenimas yra kaip svente istysa, jei mes suaugusieji ju neverciam ka nors daryt ar nedaryt...

Prieš žmogaus valią niekas neturi jėgos.

Kartą karalius Saliamonas gavo dovanų žiedą, ant kurio buvo parašyta: "Viskas praeina, ir tai praeis". Kai jis paprašė paaiškinti ką tai reiškia, jam buvo atsakyta taip: karaliau, kai tau bus labai liūdna prisimink šituos žodžius ir liūdesys praeis, kai tau bus labai linksma- vėl prisimink tuos žodžius ir tu nurimsi.
Prisiminkit šituos žodžius visokiose situacijose ir jūsų širdyse įsivyraus ramybė. Ir jūra nustos banguoti.

Ot ir ne! Nesutinku!

Jei man šiandien gera, kodėl aš turėčiau galvoti, kad rytoj taip nebebus?
Ar jei man šiandien blogai, kodel aš turiu sėdėti ir laukti kol kažkas mane pradžiugins? Taip sėdėti ir laukti galima metų metus...