Dalia parašė:
Sveiki,
perskaičiau šios temos laiškus. Pabandysiu pakomentuoti, kaip tai atrodo iš mano varpinės.
Aušrinė rašė:
net nezinau kaip cia man isreiksti savo mintis... Tik jauciu ir matau, kad klube vyksta ne tai del ko mes is pradziu ten susirinkom ir del ko ten ateina zmones.
Gyvenimas nestovi vietoje, viskas kinta aplink mus, keičiamės ir mes patys. Nieko čia stebėtino. Viskas vyksta taip, kaip turi įvykti. Tam, kad kažko išmoktume. Nenusimink, Aušrine. Viskas yra gerai.
Išsiskyrė žmonių nuomonės? Tai sena, kaip pats pasaulis. Nenusivilk.
Artūras rašė:
manau kad klubuose gali rastis ir burtis mazesnes grupeles kurios jungia artimus bendramincius vienu ar kitu klausimu.
Pritariu šiai minčiai - negali būti visi vienodi, kaip kareivukų kolonoje. Esame žmonės, o ne alavinės figūrėlės. Negi susiniveliuosime iki smulkmenų. O tos grupelės paskui galėtų keistis sava patirtimi.
Olga rašė:
Ko gali bijoti sviesus ir mylintis zmogus? Joks purvas neprilips! Ir niekas nieko negali padaryti zmogui blogo, jei jis to neleidzia. Zmogaus noras - pats svarbiausias istatymas Visatoje.
Svarbiausias įstatymas Visatoje - Meilės. Noras, jei kažko trokšti, iš visos širdies, išsipildo. Tik, jei tas noras kertasi su Meilės Įstatymu, tai gauni per galvą ir kenti paskui. Man taip matosi. Iš mano varpinės, iš mano patirties.
Birutė rašė:
Svarbiausia, <…> tai, kiek mumyse yra meiles.<…> Jei
jos vieta uzima baime, mes esame pazeidziami.
Sutinku.
Kai manoma, kad kiti keliai neteisingi, baime jau yra
mumyse.
Manyti dar nereiškia bijoti. Tai nėra tas pats. Manyti gali reikšti ir visai bejausmį vertinimą. Tai gali būti tik šalto proto balsas be jokios baimės…
Tikekim ir pasitikekim. Svieskim, ir jokia tamsa musu neuzgosh.
Na, čia gražiai deklaratyviai parašėt, aišku. Tik kuo tikėt ir kuo pasitikėt - štai klausimas koksai.
Pasitikėt kiekvienu sutiktu - tai jau naivumas, mano galva ir tiesiausias kelias į vargus. Negąsdinu, tik mąstau realiai.
Aišku, kai jau žmogus pasiekia tokį savo tobulumo laipsnį, kad širdis pilnai atidaryta, meilė iš širdies liejasi upeliu ir apšviečia visus sutiktus, esi šventas žmogus, tada jau tau matosi kitų netobulumas, bet dėl to nepergyveni, nesierzini, o visų gaili ir stengiesi padėti, ant tų netobulų visai nepykdamas, o tik juos mylėdamas ir jų gailėdamas… Na, prisipažinkit, kas tai bent akimirkai patyrėt, o gal jūs gyvenat tokioje
būsenoje nuolat? Jėzus Kristus , Motina Teresė taip sugebėjo… Gal dar angelai. Anastasija. Daryčiau didžiulę nuodėmę - puikybės, jei girčiausi, kad pati tokia jau esu. Ar jūs jau tokie? O jei dar ne, reiškia trūksta dar tos šviesos, o tada ir apsauga reikalinga. Viena yra norėti būti tobulu, kita - tokiais būti. Nemaišykim svajonės su realybe. Šiandien esame dar tokie, kokie esame. Nuo to, kad ir kiek naktį užsimerkę šauksime, kad jau diena, saulė vis tiek patekės tik rytą, tada, kada ateis tam laikas…
Jei as kazkuo nepasitikiu - problema manyje (vertinu kitus pagal savo sugedimo laipsni).
Aš manau, kad problema manyje yra tada, kai kažkas mane erzina, pykdo, sukelia pavydą, nuoskaudą ar dar kitaip neigiamai paveikia. Reiškia, turiu dar tą, kas mane erzina, dar to neatsikračiau, tai ženklas, kuria kryptimi su savim dirbti reikia. Ir dėl to visai nereikia savęs menkinti, vertinti sugedimo laipsniais. O jei aš nepasitikiu tuo, ko nežinau, tai ir reiškia tik tai, kad aš kažko nežinau. Kai sužinosiu, gal ir pasitikėsiu. Bet turiu nuspręsti pati, ar man to reikia. Gal per protą, gal širdis pasakys... Nematau čia jokios problemos.
Jei as kazko bijau, tai ne ta baime tureciau seti, o nugaleti ja
meile ... Tik meile. Ir pirmiausia dirbti su savimi Ir jausti atsakomybe uz tai, kad ta baime seju kituose. Jie kilo, radus kai kurias baimingas mintis, kas tikrai nesiziuri Anastasijos pasekeju gretose.
Jei jau vertinate kažkieno pasisakymą kaip “baimingas mintis” (o tai labai panašu į kaltinimą), tai reiktų ir įvardinti, kieno mintys Jums atrodo “baimingos”. Kitaip neaišku, apie ką kalbate. Ir kyla įtarimas, kad pati tą baimę ir pasėjate, nes iki šiol nė viename laiške NIEKAS apie baimę visai ir nekalbėjo, jūs pirma. Man patiko Martyno ir Rositos laiškai, kurie, man regis, nieko negąsdina, tik protingai perspėja. Jie pakankamai logiški. Manau, kad Martynas, kuris studijuoja psichoterapiją (jei mano žinios tikslios), turi moralinę teisę apie tai pasakyti savo nuomonę. Tai nieko neturi bendro su baime. Jis ir parašė, kad nori sužinoti. Kaip tik atsakomybės pajautimas, manau, paskatino jį taip pasielgti.
Darius rašė:
Pries kokias dvi savaites apsilankiau ivadineje Silva meodo kursu paskaitoje, kuri sukele susidomejima, bet gilesnio ispudzio nepaliko.
Štai čia gal yra raktas. Koks geras bebūtų metodas, jei žmogus šviečia, tai ir jo mintys apšviečia.
O jei nešviečia, tai ir įspūdžio nepaliks.
Dabar gausybė įvairiausių meditavimo technikų yra siūloma. Reikia mokėti atsirinkti, jei jau apsispręsite eiti į ten. Nebūtina pulti į pirmą pasiūlytą. Editos puikūs patarimai, pasinaudokite jais…
Tik, užuot sėdėjus kambary ir meditacijoje įsivaizduojant, kad esi miške, ar ne geriau išeiti į tikrą mišką, kaip mokė Anastasija, pabūti ten vienam ar su sielos draugais, paklausyti jau imančių busti paukščių garsų, ar pasigėrėti baltų dar pievų platybėmis, širdies kalba pabendraut su medžiu, įsijaust į zylės pavasarinę giesmę… Jei tą natūraliai išgyvensite, neteks prasmės tie visokie metodai, kurie priklauso tam dirbtinam miesto
pasauliui…
Linkiu nepasiklyst beieškant!