Puslapis 12

SAMOGITIA

Parašytas: Ant 08 29, 2006, 15:43
loreta
SAMOGITIA - NEŽINOMA ISTORIJOJE - knyga, parašyta Chas. L. Thourot Pichel ir išleista 1975 metais.
Tai, kartą buvusios didžiosios tautos, nepaprasta, politinių intrigų ir daugiau, nei 500 metų trukusių nuolatinių karų, drama.

Parašytas: Ant 08 29, 2006, 17:12
loreta
Aš pabandysiu laisvu vertimu nuo pirmos eilutės pateikti šią puikią istorinę knygą, apie mūsų tautos praeitį.

Įžanga
Ši knyga, tai nuostabus pasiekimas istorine tematika. Retas istorikas yra susipažinęs su terminu Samogitia, bet, skaitydamas šį nepaprastą kūrinį, jis be abejonės priims tai, kaip turtingą žiniomis medziagą, kuri suformavo ir išlaikė Europą etniškai, dvasiškai, kultūriškai ir kalbiniai.
Autorius nuodugniai išnagrinėjo visus įmanomus rankraščius ta tema ir labai aiškiai sujungė faktus. Šių faktų dokumentacija mums atskleidžia nepaprastą karinę drąsą, politines intrigas, įomias asmenybes, nuo kurių priklausė milijonų žmonių likimai; dogmatines pažiūras, apimančias dvasinius mūsų civilizacijos aspektus, kurie susiformavo, paskubinus nepakenčiamas skerdynes, panaudojant karo ginklus.
Šie paskutinieji Europos pagonys nusipelnė pripažinimo gelbstint Europą nuo Čingis Chano "Aukso ordos". Nė viena tauta tiek nenukovė puolančių mongolų, kiek Samogitia. Nė viena tauta, įskaitant pačius, išmanančius toje srityje, mongolus, neturėjo tokių raitelių, kaip Samogitia. Nė viena tauta nelaimėjo tiek mūšių ir pasiėmė karo grobio iš mongolų, kaip Samogitia. Nė viena tauta tiek kartų nenugalėjo teutonų riterių, kaip Samogitia. Iš vakarų puolė teutonų riteriai, Čingis Chano mongolai veržėsi iš pietų, lenkai - iš pietų, rusai puolė iš rytų ir švedai - iš šiaurės.
Pagoniško tikėjimo tvirtumas, bei samogičių nepalenkiama dvasia kovoti iki paskutinio dėl šių brangių tiesų, samogičių priešai, būtent, teutonų riteriai, carų rusai ir senasis Jėzuitų Orderis, nepriklausomai griebėsi, taip vadinamo, intelektualinio karo, panaudojant "rašto jėgą" ir "pinigų galią". Šie priešai, ne tik, kad prievartavo, grobė, žudė, vogė, bet troško sunaikinti samogičių tautą istoriškai. Jie naikino bet kokį įrodymą, kad Samogitia kada tai egzistavo. Jie sufabrikavo istoriją, manydami, kad tai sužlugdys šios tautos suverenitetą, atveriant "legalius" kelius samogičių žemių užkariavimui.
Po amžių trukusių karų, kurie stipriai nualino tautą, samogičiai pasidavė rusu slavų jėgai.
Nenorom samogičiai pagonys priėmė krikščionybės kryptį. Jie tvirtai priėmė katalikų tikėjimą, kaip kadais pagoniškąjį. Už tai juos persekiojo ir žiauriai baudė jų naujieji valdovai rusai. ir iš niekur nebuvo jokios pagalbos. Galiausiai, suluošinta ir sugniuždyta Samogitia buvo praktiškai išbraukta iš istorijos.
Šios knygos autorius detaliai ir įdomiai prikelia prarastosios Samogitijos, paskutiniojo pagonių krašto Europoje, istoriją.

Parašytas: Ant 08 29, 2006, 18:34
Daina
Kodel tu naudoji termina - Samogitia, o ne tiesiog Zemaitija?

Parašytas: Tre 09 06, 2006, 18:11
loreta
PIRMA DALIS
AISČIAI

"Popiežiaus Įsakymas 1200" (Popiežius Nekaltasis III, 1199m. spalio 30d. A.D.) skelbė karą pagonims, gyvenantiems rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. "Gerieji krikščionys" buvo verbuojami iš visų vakarinės Europos vietų, iš jų formuojama galinga armija, vadovaujama Teutonų Riterių, kuriems priklausė buvę Kryžiuočiai, dalyvavę žygiuose į Šventą Žemę. Kiti "gerieji krikščionys" tarpininkavo finansuojant šią naują misiją, ar kitaip, Kryžiaus Žygį, priš kitą kitatikių grupę, vadinamą Saracėnais.
Popiežius pažadėjo visiems Teutonų Riteriams nuodėmių atleidimą, taip, kaip atleido nuodėmes, ėjusiems į Šventąją Žemę.
Vakarų Europa nedaug težinojo, jei išvis žinojo, apie šiuos pagonius, bet nedvejodama susivienijo krikščionių ir visos Šventos Romos Imperijos vardan.
Rekrutai be problemų sau prisitaikė Šventojoje Žemėje iš musulmonų įgytą filosofiją, kurioje buvo teigiama, kad kitatikių žudymas apvalo sielą ir garantuoja rojų. Taigi, jie buvo pasiruošę šiam naujam žygiui.

Parašytas: Tre 09 06, 2006, 18:23
loreta
Pagoniškosios Baltijos tautas sudarė Prūsija, Samogitija, Latvija, Lietuva ir Jotvingija - visos turėjusios bendrą kalbą, religiją ir papročius, ir priklausančios aisčių rasei. Pagal Robert Sears, kuris parašė "Rusijos Istoriją", Baltijos vietovių aisčiai buvo neįspėjama mįslė; "Vieniši, nesusieti nė su viena juos supančia tauta, gyveną nuošalioje šiaurinėje žemėje, nepanašūs nė į vieną Europos tautą, turintys bendrų bruožų tik su tautelėmis, gyvenančiomis tolimuose rytuose, Dawalagiri papėdėje, arba Gango pakrantėse. Sanskrito panašumas į lietuvių kalbą yra nepaprastas. Ištikrųju, ištisus sanskrito sakinius gali iškarto suprasti prie Nemuno gyvenantis valstietis. Tai ir daugelis kitų faktų įrodo, kad lietuviai (aisčiai) tiesiogiai siejami su šios žmonių rasės gimimo vieta."

Parašytas: Tre 09 06, 2006, 18:38
loreta
A.E. Tennant savo studijose apie "Lenkų gyvenimą ir Istoriją", kalba apie lietuvius (aičius) taip: "Šie žmonės yra išlikę iš labai senos rasės, seniausios Europos arijų giminės. Jų kalba, palyginus nepasikeitusi provincijose, yra artimiausia šventai Indijos kalbai, Vedų sanskritui.
Isaac Taylor, savo knygoje "Arijų kilmė", atkreipia mokslininkų dėmesį į lietuvių, kaip vienos iš arijų tautų, reikšmę. Pirmiausia, jis tvirtina, kad lietuvių kalba yra originali arijų kalba; antra, kad lietuviai turi neginčijamą teisę reprezentuoti tikruosius arijus. Nors Taylor ir naudoja žodį "arijas", šios tautelės vadina save aisčiais.
Benjamin W.Dwight savo "Moderniojoje Filologijoje" patvirtina Isaac Taylor žodžius savo teiginiu, kad lietuvių kalba yra seniausia kalba pasaulyje.
Emanuel Kant įspėjo, kad "...Lietuvių kalba turi būti išsaugota, kadangi ji yra raktas į visas, ne tik filologijos, bet ir istorijos, mįsles."
"Rusų pirminiuose metraščiuose" kalbama apie aisčius, kaip apie Japheth, vieno iš Nojaus sūnų, palikuonis. Šios (aisčių) gentys kadais gyveno į vakarus nuo Ararato kalno, dabartinėje turkų Armėnijoje ir, matyt, pasitraukė į šiaurę, prie Baltijos jūros, mažiausiai prieš kelis tūkstančius metų.

Parašytas: Tre 09 06, 2006, 19:06
loreta
Senovės graikų žemėlapiai atskleidžia šių "Rusų pirminių metraščių" tvirtinimų apie aisčių tautas, autentiškumą. Spręsdami šią mįslę, mes galime atgaminti šį judėjimą į šiaurę, pagal geografinių vietovių pavadinimus. Pritaikydami bendrąją aisčių (lietuvių) kalbą šiems senovės graikų žemėlapiams, mes randame, kad samogičiai, arba kitaip, "žemai gyvenantys", kaip jie buvo vadinami, gyveno palei Van ežero krantus. "Van" aisčių kalboje reiškė "vanduo". Į rytus nuo Van ežero, Ararato kalno teritorijoje, gyveno lietuviai, kurie vadino savo "Auxtaitia", kas reiškė "aukščiausiai", o Lietuva, reiškė vietovę, kur lyja. Nuo kalno papėdės, kurioje gyveno lietuviai, į rytus nuo ežero Van, gyveno latviai, arba Letgaliai. Šis žodis reiškė "lietaus galą". Pietinėje Van ežero pusėje, prerijose, gyveno Jotvingiai, arba "jojikai". Į vakarus nuo Van ežero, Tauro arba Raudonuosiose kalnuose, bei jų papėdėse, gyveno Po-Rus ("žemiau Rus"), arba prūsų gentis. Į šiaurę nuo Van ežero, iki rytų, užėmė Keltų gentis, vadinama "kylančiais", savo vardą gavę nuo geografinės padėties, atitinkančios saulėtekį iš rytų.
Aisčiai vadino Tigrio upę Tikris, arba "tikroji upė", o Eufrato upę vadino "jo protu, arba dvasia". Taigi, Mesopotamija reiškė "mes abu paimti" (arba "mes abu tame"). Juodoji jūra senuosiuose graikų žemėlapiuose buvo vadinama Euxine, bet aisčių kalboje Eudine reiškė "juoda".

Parašytas: Tre 09 06, 2006, 19:16
loreta
Einant į šiaurę link Europos ir Rusijos, Volgos upė aisčių buvo taip vadinama, nuo žodžio "valgė", dėl į ją įplaukiančių upių. Dnepras, kitaip buvo vadinamas Tanais, pagal žodį "tenai". Dnestras, arba Oarus upė, reiškė "oro upę". Aisčiai, prasitęsiantys iki Europos, tiek vakarų, tiek šiaurės kryptimi, Dunojaus upę vadino Dona (Danau), arba "duonos" upe. Baltijos jūrą jie pavadino nuo žodžio "baltas", o Ladogos ežerą nuo "daug ledo" (arba "ledo daug"). Daugava upės pavadinimas yra kilęs iš "daug vandens".

Parašytas: Ket 09 07, 2006, 16:37
loreta
Rusų gentis pagaliau persikėlė į Rusijos vietovę, šiandieninio Kijevo teritoriją. Hebrajų metraštyje Yosippon, kuris, kaip manoma, buvo sukurtas Italijoje, yra svarbi detalė, nepastebėta istorikų, liečianti rusų problemą. Šis metraštininkas mini rusus tuo pačiu metu, kaip ir saksus su anglais, o tai reiškia, kad jis priskaičiavo juos skandinavams. Metraštininkas žinojo, kad rusai kaip tai siejasi su Kijevu. Konstantino vardijamų žmonių skaičiuje rusai yra sugdeans (dean-siauras slėnys, klonis;vert.pastaba). Pagal samogičius, rusų gentis buvo vadinama įvairiais vardais. Jie augino kviečius, todėl labiausiai naudojamas įrankis buvo dalgis, kurį nepriekaištingai valdė, ypač, kaip karo ginklą. Tuo jie pakerėjo graikus, o šie davė jiems skitų vardą. Vietovėje, kurioje gyveno rusai, arba skitai, buvo didelės anglies atsargos. Aisčių kalboje anglis buvo "unglis", todėl šie žmonės buvo vadinami unglais, arba anglais. Taip pat jie nutiesė prekybinius kelius tarp Egipto ir Baltijos jūros vietovių, prekiaudami gintaru. Egiptiečių kalboje gintaras yra "sakai", arba "sacae", taigi, iš čia kyla žodis saksas.

Parašytas: Pen 09 08, 2006, 21:28
loreta
Latvių kalboje žodis "gintaras" taip pat yra "sakai", o lietuvių kalboje "sakai" tą patį ir reiškia. Istorikai pripažįsta, kad žodis "saksas" yra kilęs iš "sakai", arba "sacae", kaip Herodotas vadino skitus. Apie tai smulkiau dokumentuoja Sharon Turner "Anglosaksų istorija".
Praėjus kiek laiko po senovės romėnų pasitraukimo iš Britanijos, tarp salų gyventojų kilo didelis konfliktas. 300-400A.D. viena iš keltų genčių kreipėsi į brolius aisčius rytinėje Europoje pagalbos. Rusų gentis, tuo metu žinoma, kaip saksai ir gyvenantys Unglijos, arba Anglijos teritorijoje, atsiliepė į pagalbos šauksmą ir persikėlė į Britaniją. Senovės rašytojai Polemon, iš Ilium, ir Galienos Clement, iš Aleksandrijos, teigė, kad "sacae" buvo , kaip keltai. Henryk Paszkiewicz savo knygoje "Rusijos kilmė" sako, kad žodis "Galiciae" yra kilęs iš lietuviško žodžio "galis", kas reiškė "kraštas" ar "pakraštys". Todėl manoma, kad terminas "gaelic", arba "galiciae" buvo taikomas žmonėms, gyvenantiems pakraštyje, į vakarus nuo aisčių tautos teritorijos.Taip pat manoma, kad rusų, arba anglosaksų genties likučiai, kurie nepersikėlė į Britaniją, apsigyveno dabartinėje Galicijoje, Lenkijoje.

Parašytas: Pir 09 11, 2006, 18:00
loreta
Didžioji dalis aisčių, būtent, prūsų, samogičių ir latvių gentys, persikėlė prie Baltijos jūros krantų. Lietuvių ir jotvingių gentys apsistojo piečiau, bet su pirmaisiais palaikė glaudžius ryšius.
Tūkstančius metų šios aisčių gentys harmoningai gyveno kartu, atsiskyrę nuo likusio pasaulio, stabiliai užsiiminėdami žemdirbyste, puoselėdami savo papročius, religiją ir kalbą ir nenaudodami rašto. Nors yra įrodymas iš priešistorinių laikų, kad Runos buvo žinomos jau tada, dabar vadinamoje Lietuvoje. Archeologų kasinėjimai toje teritorijoje, datuojami 1000m. prieš mūsų erą, rodo, kad tada buvo naudojami geležiniai padargai, namų apyvokos daiktai, taip pat geležies ir bronzos peiliai, žiedai (žaboti gyvulius), kardai, ietys, kaltai, ornamentai iš aukso bei sidabro.
Tacitas (98-aisiais mūsų eros metais) savo "Germanijoje" sako: "Svevia (Baltijos jūra) skalauja ten gyvenančių alstyorum (aisčių) krantus. Tų žmonių (aisčių) papročiai ir apranga yra svevų. Jų kalba yra gimininga britų (keltų). Jie, geriau už vokiečius rūpinasi ir yra kantresni augindami grūdines kultūras ir vaisius. Jie tyrinėja jūrų platybes ir vieninteliai renka gintarą."
800-aisiais mūsų eros metais, graikų žemėlapiuose šie žmonės buvo vadinami vislanais, o turkai juos vadino lekais. Tuo pačiu metu vakarinėje Europoje juos vadino rytiečiais (Eastlanders), bet senovės skandinavai specifiškai taip vadino samogičius. Iš senovės danų ir skandinavų sakmių apie samogičius atrandame, kad jie buvo nemažai pasiekę mokslo srityje. Apie juos buvo sakoma, kad mokėję užšaldyti žmogaus kūną mėnesiams, o karščiausiomis metų dienomis galėjo sušaldyti (šviesujį) alų ir vandenį. Sakoma, kad jie naudojo kokius tai metalo miltelius, manoma, kad sidabro ar bronzos, kuriuos barstydavo ant duonos ir valgydavo, taip užsigydydami per trumpą laiką žaizdas. Medicinos reikmėms jie plačiai naudojo rabarbarą, taip pat ir kitas įvairias žoles.

Parašytas: Tre 09 13, 2006, 15:31
loreta
Gaila, kad daug žinių, kurias turėjo samogičiai, nebuvo perduotos būsimoms kartoms. Tai įvyko dėl samogičių vyresniųjų, kurie saugojo paslaptis ir ypač stengėsi, kad jų nesužinotų vakarų europiečiai, bei rytų slavai. Geležinių patrankų atsiradimas, prieš 1241 mūsų eros metus, liudija apie aukštai išvystytą technologiją. Samogitis, vardu Montanus, kuris gyveno Konigsberge, Prūsijoje (1436-1475), buvo sukonstravęs mechaninį erelį, kuris galėjo skraidyti aukštai ore.
Skandinavų sakmėse Adomas iš Bremeno pasakoja, kad karalius Olav Trygvason, po mūšio Svolde, nukeliavo į lietuvių (aisčių) vietas skleisti krikščionybės. Snorri Sturlson aprašo, kad XIII amžiuje, keliaudamas Baltijos vietovėmis, pajūryje, jis rado gyvenančius žmones (samogičius), kurie be lietuvių kalbos dar žinojo ir danų kalbą.
Aisčių pagonių religija rėmėsi matomomis gamtos paslaptimis. Jie garbino saulę, mėnulį ir vaivorykštę; giliai garbino ąžuolo medį, šventus šaltinius, ugnį ir akmenis. Vienas išskirtinių jų pagonizmo bruožas buvo Perkūno, Patollo ir Potrimpo garbinimas. Knygoje "Rusų istorijos pradmenys" Nora K.Chadwick dėsto: " Didžiojoje lietuvių miškų šventovėje Romuvoje, viename šventųjų ąžuolų, galima buvo rasti išskaptuotas tris žmonių galvas, kurios vaizdavo dievus: Perkūną, Potallą ir Potrimpą. Buvo tikima, kad Perkūnas dažniausiai bendravo su aukščiausiu šventiku, svaidydamas žaibus ir griaudėdamas. Nežiūrint jo didelio vaidmens šiuolaikinėje tautosakoje, metraštininkai jį maišo su St.Blaze (Šv. Šviesuliu ar Šv.Liepsna -vert.).

Parašytas: Tre 10 25, 2006, 16:58
loreta
Nors aisčių genčių žmonės buvo visiškai patenkinti savo gyvenimo būdu ir papročių puoselėjimu, X-ame amžiuje jau vyravo nesaugumo nuo išorinio pasaulio nuotaikos. Slavai veržėsi į jų žemes iš pietų ir rytų. Apie 900-uosius A.D. metus sakoma, kad rusų princas Igoris užėmė Kijevą, nužudęs aisčių princus Askoldą ir Dyrą. 1000-aisiais A.D. metais vokiečių gentys stūmė aisčius iš vakarų. Norėdami apsisaugoti, aisčiai buvo priversti išmokti karo meno. Po gyvybės ir žemių netekimo, jie išmoko savitarpio pagalbos ir palaipsniui žemdirbystę pakeitė militaristinis gyvenimo būdas.
XIII-ame amžiuje žodis "lietuvis" buvo taikomas bendrai visoms gentims, kadangi metraštininkai jį dažniau vartojo, negu "aisčių" terminą. Bendros karinės pajėgos buvo vadinamos lietuvių vardu, nes ši aisčių grupė buvo didžiausia ir sėkmingiausia santykiuose su užsienio šalimis. Stiprus Lietuvos ir Samogitijos bendradarbiavimas kariniuose reikaluose tapo pranašesniu brolių aisčių atžvilgiu. Savo istorijoje "Rusijos kilmė", Henryk Paszkiewicz trumpai apibūdina šią naują karinę jėgą: "Lietuvių antpuoliai į kaimynines žemes minimi nuo XII amžiaus, buvo grobikiško pobūdžio. Lietuva nedalyvavo tarptautinėje prekyboje ir nebuvo išsidėsčiusi nė prie vieno iš didelių kelių, jungiančių tolimas šalis, nei ji viliojo kitų šalių pirklius savo turtais. Pasislėpusi neprieinamų miškų šerdyje, ji nedaug ką tegalėjo pasiūlyti užsieniečiams. Net XIV ir XV amziuose lietuvių vienintelės eksportuojamos prekės buvo mediena, kailiai, odos ir bičių vaškas. XIII amžiuje pasirodžius žinioms apie lietuvių prekybą su kaimynais, sąlygos buvo tos pačios, tik primityvesnės. Lietuvai reikėjo iš pasaulio daugiau, negu ji galėjo duoti mainomis. Savanoriškų prekių mainų neužteko , norint pasiekti tikslo, o komercija buvo nepakankamai išvystyta, kad galėtų vaidinti svarbią rolę. Iki XIII amžiaus lietuviai neturėjo stiprios politinės organizacijos, kuri garantuotų bendrą sąlygų stabilumą, kelių saugumą ir pan.

Parašytas: Tre 10 25, 2006, 17:28
loreta
loreta rašė:Einant į šiaurę link Europos ir Rusijos, Volgos upė aisčių buvo taip vadinama, nuo žodžio "valgė", dėl į ją įplaukiančių upių. Dnepras, kitaip buvo vadinamas Tanais, pagal žodį "tenai". Dnestras, arba Oarus upė, reiškė "oro upę". Aisčiai, prasitęsiantys iki Europos, tiek vakarų, tiek šiaurės kryptimi, Dunojaus upę vadino Dona (Danau), arba "duonos" upe. Baltijos jūrą jie pavadino nuo žodžio "baltas", o Ladogos ežerą nuo "daug ledo" (arba "ledo daug"). Daugava upės pavadinimas yra kilęs iš "daug vandens".
Skaitydama ir gilindamasi į knygas apie senovės istoriją, aptikau 2000-ųju metų leidinį "Imperija/Naujoji chronologija", parašytą G.V.Nosovskij ir A.T. Fomenko. Pradėjau ieškoti, ką gi jie suradę apie aukščiau minimus upių pavadinimus. Apie upę Volgą rašo, kad tai buvo skandinavų vadinama Olkoga, kad kai kurie viduramžių autoriai ją vadino Itilja, taip pat RA (Rha). Dneprą skand. vadino Nepr, Danpr. Doną vadino Tanais, Tanakvisl-(autorių manoma) Dunojus-Danubis(skandinaviškai)Danubius-Dun-(aut.)Donas-Duna-vakarinė Dvina. Toliau, autoriai išveda Dunojus-skand. Danubius-Dun-Danubium-Dyna-Hister ar Hyster-Istr-Dnestras(autorių)-Donas(autorių)-Tanais(autorių)-Tanakvisl(autorių)-(skand.) Duna-vakarinė Dvina- (skand.) Dan-Jordan (skand.) Iordan- Ior+Dan. Vakarinė Dvina, upė- (skand.) Duna-(autorių manoma) Dunojus (skand. Danubis)- (autorių) Donas- Tanais.

Parašytas: Tre 10 25, 2006, 17:56
loreta
Galiu tik pasakyti, kad istorinėse žiniose yra daug neaiškumų. Lygindami, galvodami patys tegalėsime surasti tiesą, kuri labai sumaniai nuslėpta. Kodėl užsieniečiai geriau žino mūsų istoriją? Turiu omeny Samogitijos autorių. Žinios buvo saugomos kitataučių? Aukščiau minimi "Imperijos" autoriai iškelia klausimą, kad yra 200 skirtingų pasaulio sutvėrimo datų.

Parašytas: Šeš 10 28, 2006, 22:47
Kristina
Loreta, is ties, labai idomu, dekui :D . Ir kur tik tiek randi :roll: . Ir kokiom cia kalbom skaitei?

Parašytas: Ant 10 31, 2006, 18:00
loreta
"Imperiją" skaitau rusų kalba. Mėgstu ir lenkų leidinius. Labai gaila, kad "Samogitia" kol kas tik anglų kalboje, bet po truputį versdama, stumiuosi pirmyn.

Parašytas: Tre 11 08, 2006, 20:27
loreta
"Vienintelė išeitis panaudoti lietuvišką energiją, nešančią greitą ir lengvą sėkmę, buvo jų plėšikiškos kelionės. Iš vienos pusės jos atskleidė įsiveržėlių žiaurumą, iš kitos - liudijo lietuvių energiją ir jėgą, bei jų troškimą įgytiturto iš daugiau išvystytų tautų."
Natūralu, kad kaimyninės žemės buvo pirmiausia ir plėšiamos. To pasekmėje, norėdami išvengti grėsmės, šie kraštai turėjo priverstinai ir savanoriškai aukotis. Besirubežiuojančios su Lietuva šalys suteikė grobuoniškiems būriams laisvą praėjimą į tolimesnes sritis, kurių turtas labiau traukė lietuvius. Slavų žemės, išskyrus Polotską, buvo silpnos politinėje sferoje, todėl neužilgo pradėjo bendradarbiauti su lietuviais, teikdami jiems žinias apie esamus pavojus, aprūpindami atsargomis, palengvindami persikėlimą per upes ir pan. Iš savo pusės lietuviai, keliaudami per tas teritorijas, jų neniokojo. Tokios sutartys buvo abipusiai naudingos.
Lenkų kronikose, kuriose minimi lietuvių (aisčių) antpuoliai į Mazoviją (Varšuvos sritį), arba Liublino, Lečyjos ir kitas teritorijas, pažymima, kad nemažai gyventojų buvo pavogiami ir parduodami rytuose. Tapo aišku, kad lietuvių gentys dabar kariavo ne išlikimo, bet savo naudos tikslu.
Suglumę ir įsibaiminę Mazovijos, Volynės, Polotsko ir Smolensko slavai neturėjo kitos išeities, kaip organizuoti armiją, kuri atmuštų visus tolimesnius šių , neabejotinai bauginančių pagonių, puldinėjimus. Slavų pasipriešinimo planuose buvo numatyta pasamdyti gobšuolius čekų, danų. bohemų, vokiečių kryžiuočius, kaip pagrindinę šios armijos jėgą. Nežiūrint to, nors kryžiuočių ir buvo daugiau, negu lietuvių ir samogičių pajėgų (4:1), vis dėlto jie gėdingai pralaimėjo lemiamame mūšyje Veliki Luki 1198 AD metais.
Pagal užregitruotus duomenis, ši pergalė lietuvių gentims atnešė pirmą didelį teritorijos laimėjimą, kas paskatino tolimesnį slavų žemių savinimąsi. Ironiška, bet tai uždegė plėšikavimui savanaudiškus kryžiuočius, kurie žinojo, kad lietuviai turėjo daug aukso, sidabro ir kitų brangenybių, įsigytų, kaip karo grobio.
Po to, kai krikščionių slavų tautos žiauriai nukentėjo Veliki Luki mūšyje, jie kreipėsi į popiežių ir Šventosios Romos imperatorių, kad sustabdytų pagonis (aisčius). Jie paprašė vakarinės Europos sutelkti visas pajėgas, kad būtų išgelbėta krikščionybė rytų Europoje. "Popiežiaus įsakymas 1200" ir buvo krikščioniškojo pasaulio atsakymas.
Po 750 metų susidariusią situaciją geriausiai išdėstė Wilhelm Reich: "...ir bus tie išrinktieji, kurie taps didžiais kariais, ir neš Kryžiaus ženklą į tolimus pagonių kraštus, tačiau jėga versti į savo tikėjimą, Kristus niekada nebūtų davęs sutikimo."

Parašytas: Pen 01 05, 2007, 19:49
loreta
ANKSTYVOJI APRAŠYTOJI SAMOGITIJOS ISTORIJA

Samogitijos istorija baigiasi ten, kur daugumos tautų istorija tik prasideda. Tai įtakojo beveik visų dabartinių Europos tautų susivienijimą, organizuotą jėgą ir civilizacijos pažangą. Krikščionybės pradžia Samogitijai ir jos brolių aisčių: prūsų, latvių, lietuvių gentims, pristabdė bet kokias galimybes judėti į priekį. Krikščionybės pergalė šiems žmonėms buvo tikra nelaimė: jiems tai reiškė žlugimą ir kokiame tai laipsnyje sunaikinimą, kaip ir rusų, bei jotvingių gentims.
Daugiau, negu 500 metų trukusios Samogitijos istorijos dėmesio centre vyravo kova prieš krikščionybę. Ta istorija, bėgant metams, buvo beveik sunaikinta Samogitijos priešų. Taigi, norint atskleisti jos istorinę praeitį, kaip nei dėl vienos šalies, dėl Samogitijos, patyrusios priešų šališkumą, intrigas, iškreipimus, nepaisymo, sąmoningai ištrinant Samogitijos praeities šlovingus įvykius, prisieina kreiptis į jos buvusių priešų informacijos šaltinius. Ši žalingos bausmės poveikis Samogitijai nė kiek nesumažėjo iki dabar, kadangi patys samogičiai neužrašinėjo istorijos, nes galvojo, kad raštas - tai velnio įrankis. Iki dabar net buvo keliamas klausimas, ar Samogitija iš viso egzistavo, mat daugumai istorikų trūko tinkamų žinių šia tema, arba jie iš viso nieko apie tai nežinojo.
Aisčiams priklausančių, samogičių genties pasukimas į militarizmą buvo įvestas jų senosios karališkosios giminės, žinomos, kaip Saulės Namai. Istoriniuose šaltiniuose tai datuojama X am. vėlesnėje pusėje. To iniciatoriumi nurodomas karalius Nemun-as, lenkų kronikose dažnai minimas, kaip Panemun-as...Nemuno dinastijos pradininkas. Samogičiai tvirtina, kad jų karališkieji namai yra seni, kaip pats žmogus. Senoji rusų Pagrindinė Kronika sieja tai su Nojaus palikuonimis, iš jo sūnaus Japheth pusės. Kiti šaltiniai tvirtina, kad ši giminė kilo iš Nojaus sūnaus Shem pusės, pagal jo giminės ypatingą simbolį, vaizduojantį saulę. Iš čia ir Saulės Namų vardas. Ponios Sidney Bristowe knygoje "Žmogus, kuris pastatė Didžiąją Piramidę", atskleidžiama, kad Shem buvo vadinamas Saulės Dievu, ir, kad jis buvo žinomas dar ir kaip Bes, ar Besh Babilonijoje ir kaip Herkulis Egipte. Jis buvo vadinamas tikėjimo gynėju ir mažuoju Saulės sūnumi. Pastarasis tvirtinimas ypač svarbus rusų kronikose, nes jis taip pat naudojamas, aprašant ryšį su Saulės Namų dinastija. Ponia Bristowe rašo, kad Shem turėjo rudus ( ryžus?- vert.) plaukus ir jo oda buvo rausvos spalvos. Taigi, Shem lengviau galima buvo priskirti prie šių karališkųjų Namų palikuonių.

Parašytas: Ant 01 09, 2007, 20:16
glesum
Ak... na, galėčiau ir nutylėti, bet visgi pora pastabėlių, kad nebūtų į vienus vartus :)
Visų pirma Samogitia reiškia Žemaitiją, tiek lenkų tiek rusų kalbomis, todėl daug gražiau skaitytųsi šiame tekste.
Visų antra, žodžių kildinimas, genčių pavadinimai... na manęs neįtikina. Citatos netikslios. O tu čia verti tekstus ar laisvai interpretuoji?
Labai atsargiai reikia su tais senaisiais dokumentais. tikri gali būti tik patys faktai, o ir tie gali būti pramanyti. Aš visą kursą turėjau istoriografijos. labai nuobodus dalykėlis, bet akiratį praplėtė. Tiesa sakant, dabar man rimčiausias istorinis dokumentas, daugaiusiai pasakantis apie mūsų praeitį atrodo... tautosaka, nes visa kita... šališka, netikslu, arba specialiai klaidina.
Va, kažką susakiau :) Sėkmės tyrimuose :)