Šventos vietos Lietuvoje

Forumas besidomintiems Lietuvos ir Žmonijos tikrąja istorija. Dolmenai.

Moderators: Rolandas, Visi tvarkytojai

Olga
Posts: 145
Joined: Sat 02 22, 2003, 14:26
Location: Vilnius

Post by Olga »

Siandien gavau atsakyma, kuris patvirtina, kad tai tikrai dolmenas. 8)
Kipshas
Posts: 788
Joined: Mon 06 23, 2003, 9:39

Post by Kipshas »

Kam tie dolmenai?
Nejaugi kad "viska prisiminti".
Buvau as angelelis, ka gi man daryt
Be sparnu likau
Agnė
Posts: 402
Joined: Wed 02 19, 2003, 13:17

Post by Agnė »

Dolmenas lietuviškiau – krūsnis [lat. akmenu kaudze]. Tai senovinė apeiginė vieta. Krūsnis sudėta iš keliasdešimties stambių akmenų, kuriuos slegia kelias tonas sveriantis maždaug dviejų metrų ilgio, pusantro metro pločio ir pusmetrio storio luitas. Tokiais didelių akmenų dariniais žalvario amžiuje žymėtos kulto vietos. Marija Gimbutienė tokį megalitinį paveldą įvertino kaip simbolinį gyvenimo ir mirties vaizdavimą kosminėje skalėje, kur Deivės kūnas siejamas su Saulės ir Mėnulio pakilimais, o papuoštas Atgimimo įvaizdžiais yra graži metafora. Tai buvo šventos vietos, kuriose vyko bendruomenės religinės apeigos, bet jos neatitinka mums įprastos kapų funkcijos. Netoliese esantys pilkapiai patvirtina ritualinį šventvietės pobūdį, o juose rasti žalvariniai papuošalai, įmovinis ietigalis ir kita – šventvietės amžių. Archeologai šią vietovę susiejo su pirmykšte žemdirbyste. Lietuvoje tai pirmas rastas gamtos ir žmogaus kūrinys, kuris įrodo, jog ir mūsų protėviai iš šio pasaulio išeidavo kaip ir kitų kraštų indoeuropiečiai.

Tai ištrauka iš Vytauto Baškio straipsnio “Tverų archeomitologinis kraštovaizdis” “Šiaurės Atėnuose” Plačiau: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... st_id=2549

Yra nuotrauka :wink:
Arunas
Posts: 67
Joined: Sat 04 10, 2004, 22:49
Location: Braziūkai
Contact:

Post by Arunas »

O štai kaip apie visą Mokų šeimą perpasakojama legenda A. Klimašausko ir J. Gurskytės knygoje “Mūsų žemės dovanos” (1959 m.):

“Mokų šeima yra kairiajame Šventosios krante, 10 kilometrų už Ukmergės, einant pavandeniui. Čia ateivis išvys penkis vienas už kitą mažesnius akmenis. Jų didžiausias Mokas; kiek mažesnė už jį - Mokienė, kiti trys, vienas už kitą mažesni akmenys - Mokiukai. Visi tie akmenys anksčiau buvo dešiniajame Šventosios krante. Dabar tėvas Mokas yra kairiajame. Mokienė stovi vandenyje netoli dešiniojo Šventosios kranto, pusiau išlindusi iš vandens. Atokiau nuo kranto, už Mokienės, stovi išsirikiavę Mokiukai. Vyresniojo galvutė dar kyšo iš vandens, o vidurinysis ir mažasis pasirodo tik tada, kai nusenka Šventoji. Kada Mokai gyveno dešiniajame krante, netoli jų piemuo ganydavo bandą. Rudenį jam pasidarydavo šalta. Norėdamas užmiršti šaltį, jis atsisėsdavęs čia ant Moko, čia ant Mokienės ir botagu imdavęs čaižyt Mokiukus. Pildavęs jiems iš peties. Vaikai verkdavę ir skųsdavęsi tėvams, o šie ramindavę ir liepdavę jiems kentėti. Vieną labai šaltą dieną piemenukas taip sušalo, kad nusėdėti nebegalėjo. Jis ėmė bėgioti aplink akmenis ir čaižyti botagu visus. Šį kartą kaip tik daugiausia kliuvo Mokui ir Mokienei. Ši net aimanuoti pradėjo. Po pietų iš vakarų pradėjo kilti didelis audros debesis. Piemenukas nudžiugo, kad artėja audra, ir niūniuodamas nusivarė galvijus. Vos tik jis nuėjo, tuojau sukruto Mokų šeima - pritrūko jiems kantrybės - ir nusprendė visi keltis į kitą Šventosios krantą. Mokas nutarė bristi pirmasis ir išmatuoti upės gilumą - parinkti vietą, kur patogiausia persikelti: Mokienė su vaikais liks šiame krante ir lauks, kol tėvas perbridęs duos ženklą keliauti jiems. Mokas greitai surado vietą ir persikėlęs garsiai suriko, kad bristų šeima. Pirmoji ėjo Mokienė. Paskui ją brido vyresnysis Mokiukas, o po jo - vidurinis ir galų gale - mažiausias. Bet čia lietus ėmė pilti kaip iš kibiro. Vanduo upėje greitai kilo. Šventoji labai patvino, ir Mokienė su vaikais nuskendo. Iš visos šeimos liko tik Mokas, kuris dar ir šiandien tebelaukia, kada persikels jo šeima. Visi paskendę akmenys yra vienoje linijoje. Pasakojama, kad Mokas ypač garsėjo savo galia visokius nemokšas mokyti. Yra išlikęs net posakis: “Eik pas Moką pasimokyti”. Dažnai pas jį mokytis buvo siunčiami ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, jei į kokį klausimą atsakyti nemokėdavę. O bernai, uždavę praščiokėliui pusberniui klausimą “Ar vaiką padaryti moki?” ir išgirdę atsakymą “Nemoku”, būtinai jį siusdavę pasimokyti pas Moką. Beje, 1922 m. netoli esančiame Slyžių kaime vienas senolis pasakojęs, kad bevaikės moterys burdavo vaikus, padėdamos ant Moko nakčiai savo marškinius. Dar pasakojama, jog senovėje žmonės ant Moko aukas dievams degindavę, eidavę prie jo burti, kad gerai derėtų javai, sektųsi medžioklė. Spėjama, kad po Moku ir šiandien tebesą paslėpti užkeiktieji dideli turtai - pinigai. Vienam žmogui prisisapnavę, kad jis tuos pinigus galįs iškasti šventadienį sumos metu. Bet kai nuėjęs, tai prie Moko radęs didžiulę kaip veršis rupūžę, kuri žmogaus balsu pratarusi: “Pabučiuok mane, tai paimsi pinigus”. Žmogus atsakęs: “Eik tu skardžiai žemėn ir su pinigais”. Tada pinigai po Moku sužvangėję, ir rupūžė išnykusi. Ir dar daug kartų žmonės yra mėginę šiuos turtus paimti, bet vis nepavykdavę. Perspėjimu, kad Moko nedera liesti ir jam kenkti, gali būti šitoks pasakojimas. Vienas girnakalys sumanęs padaryti iš Moko girnų ir buvo pradėjęs jį skelti. Tuo metu jį apėmęs miegas, o bemiegant prisisapnavęs Mokas ir pasakęs: “Tu manęs neskaldyk. Jeigu nepaklausysi - apaksi”. Girnakalys to sapno pabūgęs ir metęs savo darbą. Nuo to laiko Moko niekas nebeliečia, bet yra pasilikęs girnakalio padarytas plyšys.

Image
Dalia
Posts: 37
Joined: Fri 04 25, 2003, 13:10
Location: Kaunas

Mūsų istorija

Post by Dalia »

Pagal Česlovo Gedgaudo "Mūsų praeities beieškant" Mokas arba Mokošius yra mokslo dievas.
Dalia
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Va cia tai fainas pasakojimas - aisku, paprasta, suprantama kalba :wink: Zinot, as jau kazkur minejau, kad pagonybe mumyse atgims, jei ismoksim isiklausyti i save ir i mus supancia gamta. Zinot, paauglysteje dazniausiai vaikai iesko atsakymo i juos kamuojancius klausimus kazkur kitur - Rytuose, budizme ar pan., nes tevu kultura atrodo prasciokiska ir neidomi, o ten... Bet ateina toks laikas, kai supranti, tiesiog juste pajunti, kad tavo gimtineje, tau panoseje gludi tokie lobiai, tokie turtai, tereikia istiest ranka ir jie tau atsivers...
As kiekviena ryta, vedziodama savo kale po miskeli, uzsuku prie saltinelio, netoliese auga senolis azuolas, stukso didziuli akmuo. As ten pabunu biski, pasisemiu vandens, prisiskinu dilgeliu, katinui zoles, Lese zolytes uzgrauzia, pasikalbu su saltineliu, augalais ir griztu kazkokia nusvitusi. As ten pradejau lankytis ne taip ir seniai - pries kokius trejus metus, o anksciau praeidavau pro sali, net neuzsukdama... Ir visai neseniai suzinojau, kad kadaise cia buta pagoniu sventyklos. Dainius apgailestavo, kad verkia uzmirsti pagoniu dievai, bet tik mes patys juos ir galim prisiminti... As isvis tikiu ir net siek tiek jauciu gamtos dvasias - jau beveik seseri metai vedzioju ir vakarais savo kale po miska, ir tfu tfu tfu, bet niekas manes net neuzkabino, as ten jauciuosi saugi, nes visada geranoriskai nusiteikus ateinu i miska, pakalbinu koki augaleli ar koki pauksteli ir tas pradeda dar garsiau ciulbeti :wink: , todel visai tikiu, kad Anastasija puikiai jauciasi taigoj.
O vakar grizdama is miesto ant gatves radau pervaziuota varna, tai vos neapsiverkiau, nunesiau po krumu ir palinkejau laimingos keliones i dausas... Miske taip niekad nebutu nutike...

Gal ir be reikalo as cia i lyrizma nukrypau, gal pe daug issipasakojau, bet pradejot mane kaltint, kad nesu atvira, tai pamatykit kita mano puse, jei kitaip nesimato, bet nesidziaukit - vel tuoj vel uzsidesiu senaja kauke, nes be jos butu nekas... :P :roll: :x :wink:
Leonardas
Posts: 237
Joined: Sat 10 05, 2002, 20:42
Location: Kaunas - Sukiniai

Post by Leonardas »

darja wrote:Va cia tai fainas pasakojimas - aisku, paprasta, suprantama kalba :wink: Zinot, as jau kazkur minejau, kad pagonybe mumyse atgims, jei ismoksim isiklausyti i save ir i mus supancia gamta. <...>
Man pagonybė nėra labai artima, man artimesnė tokia mintis
„Lietuvių tautos žmonės niekada nebuvo pagonimis nei stabmeldžiais. Jie per amžius garbino Aukščiausiąjį, Visagalį - Vieną Dievą“
(Iš lietuvių tautos reabilitacijos akto)
Gyventi pagal sąžinę
Dina
Posts: 311
Joined: Sun 02 08, 2004, 21:30

Post by Dina »

Ot tai, mane prajuokino-"reabilitacijos aktas":)) O man pagonybe labai artima, ten musu saknys, istakos, as jauciu tai savo vidumi..kai kalbu su medziais,kai nuvaziuoju i skirtingas gamtos vietas,ten juk taip galima pajausti skirtingas vandenu,misku dvasias..
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

O kaipgi tu, sviesiaminti Leonardai, nesupranti, kad vadinamieji pagonys (cia uzkariautoju zodis, latviskai skamba daug teisingiau "dievturiai" - t.y. turintys dieva :wink: ), taigi tie dievturiai ir tikejo i ta vienatini dieva, kuris persmelkia visa kurinija, o daugybe smulkesniu dievu ir deiviu tik yra tos auksciausiosios esybes israiska. Galetum pasidometi, pvz., senuju Meksikos gyventoju - maju, acteku - tikejimu, jie is tikruju tikejo i ta auksciausiaji dieva, kuri Anastasija vadina tevu, ir tai visai ne krikscionybes isradimas, tiesiog jie dargi su meile ir pagarba, kaip i sventenybe, ziurejo i gamta, krikscionims tai buvo tik statybine medziaga sventykloms, i kurias kryziuociai vadinamuosius pagonis vare kalaviju. O jiems nereikejo sventyklu - jie gamtoje jaute pasaulio sventuma.
Aisku, nesakau, buta ir krikscionybes istorijoje panasiu asmenybiu - pvz., Pranciskus Asyzietis, kuriam prabilus, nutildavo pauksciai, zuvys iskisdavo galvas is vandens...
Va jau kuri diena, kai einu vienu misko takeliu, o mane seka toks raibas paukstukas - gal gegute, gal kokia volunge, visai nesibijo, as ja pakalbinu, o ji tik ziuri ir galvele kraipo - ir isvis laukiniai gyvunai manes nelabai bijosi, idomu kude... :wink: :roll: :P

PS tikrai, Dina, nuo ko cia ta pagonybe reiktu reabilituoti, kad leidosi isgujama, kad aukurus leido isgriauti, sventuosius zalcius nugalabyti, kurie senoveje kiekvienoje troboje gyveno, su vaikais zaide, peles gaude (o gal varles, neprisimenu :wink: ), jiems po bliuduka pieno seimininke padedavo; kad buvo isvaryti su ubago lazda zyniai, kurie ir tapo primaisiais ubagais (is rusu k. tie, kas "u boga" - t.y.pas dieva), nes jei negalejo tapti pasaulieciais, todel nuo seno yra paprotys kaime ubaga pamaitinti, apnakvydinti, klausdavo ju patarimo, ir isvis sakydavo, kad atejes ubagas laime i namus atnesa... Jo, tikrai reikia pagonybe "reabilituoti", ir dar zolininkes, zynes ir ju zinias "reabilituokit"... :? :P

PPS va, o ir ta varna, kuria radau pervaziuota masinos, norejo zmogu perspeti apie nelaime, del to net savo gyvybes nepagailejo, nes jos yra labai ismintingi pauksciai, gyvena per simta metu ir tikrai per ziopluma i masinas neatsitranko, bet vargu tas zmogelis suprato... :|
Arunas
Posts: 67
Joined: Sat 04 10, 2004, 22:49
Location: Braziūkai
Contact:

Post by Arunas »

Kas - ta Lietuvių pagonybė?
Daugumos autorių rašiniuose ir diskusijose apie Lietuvių pagonybę, žinios pateikiamos tai pridėdant ką nors arba nutylint.
Vienintelis šaltinis, kurio patikimimu niekas neabejoja, yra Christburgo sutartis.
Christburgo sutartimi naujakrikštai pasižada nebegarbinti pagoniškų dievų ir neklausyti pagoniškų kunigų. Be to, naujakrkštai pažadėjo, "Kad jie patys arba jų vaikai nesilaikys toliau šių arba kitų pagoniškų papročių: mirusius deginti arba žemėje laidoti su arkliais ar su žmonėmis, ar su ginklais, ar drabužiais arba su kokiomis brangenybėmis. Priešingai jie prižadėjo savo mirusiuosius krikščionių papročiu laidoti kapinėse ir ne šalia jų kokioje nors vietoje."
Iš esmės tuos pačius pagonybės požymius sumini ir P Dusburgietis, vėliau- J.Dlugošas ir J. Pragiškis. Šie autoriai kaip pagonybės apraiškas dar mini šventus medžius, žalčius, ugnies ir vandens garbinimą.
Taigi pagrindiniai baltų pagonybės bruožai krikšto išvakarėse būtų šie:
1) dievų garbinimas;vienas tų dievų - vyresnis (ar net vyriausias), vyriausias lietuvių dievas - Perkūnas;
2) dievai garbinami šventovėse, esančiose šventuose miškuose (tai apskritas aptvaras be stogo);
3) aptvaruose stovi vieno ar kelių dievų stabai;
4) apeigoms vadovauja žyniai, iš kurių vienas vyresnis; pagal funkcijas žyniai skirtini bent į tris grupes: dievams skirtas apeigas atlikdavo vieni, mirusiesiems skirtas - kiti, pranašystes - dar kiti;
5) mirusiųjų deginimas;
6) laidojimas žemėje su arkliais;
7) laidojimas žemėje su žmonėmis (žmonių aukojimas);
8) laidojimas su ginklais, drabužiais arba su kokiomis brangenybėmis.

Šaltinis: "Liaudies kultūra" 1994 Nr.3
Dina
Posts: 311
Joined: Sun 02 08, 2004, 21:30

Post by Dina »

Na, nezinau, nesu as pagonisko tikejimo ekperte, netgi didele zinove, kaip ir nemegstu visur cituoti Anastasijos, bet dabar man kazkodel iskilo, kaip kazkurioje knygoje vaikelis,klausydamas Vladimiro pasakojamos istorijos, viduje nenorejo sutikti su tuo, nes nemate, nejaute, kad tai butu tiesa. Taip ir man dabar skaitant pastarasias mintis-argi pagoniskas tikejimas, jusu manymu, vien laidojimo paprociai?? Sirdies truksta toje pateiktoje citatoje...Bent jau man siurpuliukai eina klausantis senoves lietuviu giesmiu, skaitant apie paprocius-taip mano vidus jaucia artimuma("romuva.lt")
Beje, ar zinote, ka reiskia "Perkunas"? Taip ivardijama gyvybine energija einanti "per" "kuna"..
Arunas
Posts: 67
Joined: Sat 04 10, 2004, 22:49
Location: Braziūkai
Contact:

Post by Arunas »

Taip, man irgi nesinori visu tuo tikėti, o ir ne visi punktai yra įrogyti ir patvirtinti archeologų (pvz. dėl žmonių aukojimo). Tą sutartį 1249m rašė ne patys lietuviai, o svetimšaliai, prievarta atnešę kitą tikėjimą. Taip pat manau lietuvių papročiai tuo laikotarpiu labai skyrėsi nuo tikėjimo, kuris buvo prieš 2000m ir dar ankstesniais laikais, kai dar nebuvo visko užvaldę žyniai.
saulius
Posts: 20
Joined: Mon 02 02, 2004, 10:36

Post by saulius »

darja wrote: vadinamieji pagonys (cia uzkariautoju zodis, latviskai skamba daug teisingiau "dievturiai" - t.y. turintys dieva :wink: ), taigi tie dievturiai :|
Dar kiti tikėjimą, kuris buvo iki krikščionybės, pavadino stabmeldyste, esą melstasi stabams. Tačiau tai tik suinteresuotų krikščionių pastebėjimai, kurie nieko neįrodo ir nieko nepaneigia.
Bet yra ir dar vienas terminas, nors ir naujas - gamtmeldžiai. Juk gamta buvo šventa, verta pagarbos, su ja buvo palaikoma darna, jos ritmu žmonės ir gyveno. Galbūt šis terminas geriausiai ir atspindi senojo tikėjimo esmę.
Anastasija - gamtos vaikas ir kviečia atstatyti darną su gamta, - ji tikra gamtmeldė.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Nesupraskit manes neteisingai - as ne pries krikscionybe - manyciau, kad tikroji, neiskraipyta, jos esme visiskai artima, tikriau, tapati gamtmeldystei, kaip kad cia graziai pavadino, taciau einant amziams buvo nutolta nuo tos esmes, imta orientuotis daugiau i forma, o ta esme buvo iskraipoma, taip galejo atsitikti ir su gamtmeldyste - matyt, ne be zyniu isikisimo. Todel manau, kad reiktu ir is vienos, ir is kitos pasiimti, tai, kas geriausia, kaip Anastasija neatmeta civilizacijos isradimu, o sako, kad reikia juos pajungti kuriant roju :wink:
Bet zinot, vakar nuo to "reabilitacijos akto" man uzvire kraujas - gerai, kad jau buvau pakeliui i namus, tai buciau labai piktai cia parasius :x Nesu as kokia krastutine lietuve, bet vakar pajutau iki kaulu smegenu ja esanti, nusikeikciau as cai dabar riebiai rusiskai, jei ne Anastasijos forumas butu - po galais, kas mes esam - vergai kokie, kad teisinames, kad musu proteviai mylejo gamta, gyveno darnoje su ja, kad puoselejo gyvybe, o ne ja naikino, pries ka ir del ko turim teisintis ir atsiprasineti, kad isplese is musu vaiku ta vienybes su gamta pajautima, vietoj to uzkiso visokiais cipsais ir smiksais ir iteige, kad tik juos valgydami tapsime laimingi. Prisimenat ta reklama, kur vilkas kramto zole, o zmogus kramtoma tipo su zolelem - isivaizduokit ir to, ir to skoni - na, ar teisybe bando mums iteigti (nors as pati pripratus prie kramtoskiu). Siandien saltinely radau prigirdyta pelyte - sakysit smulkmena, bet daug pasakanti...
bute
Posts: 72
Joined: Tue 02 04, 2003, 14:46
Location: Taurage
Contact:

Post by bute »

http://day.lt
Paskutinį pavasario mėnesį paprastai švenčiame ir dvi kilnojamąsias Bažnyčios šventes – Šeštines ir Sekmines. Šeštinės – Kristaus dangun įžengimo šventė, kilnojama pagal Velykų laiką tarp gegužės 4 ir birželio 2 d., būna šeštosios savaitės po Velykų ketvirtadienį. Taigi šiemet Šeštines švenčiame gegužės 24 dieną. Tai privaloma šventė tikintiesiems. Pirmosios trys tos savaitės dienos pažymimos kaip taikos, sveikatos ir derliaus maldavimų dienos. Šios dienos dar buvo vadintos Kryžiaus dienomis. Kadaise Lietuvos kaimuose visas tas dienas žmonių būriai giedodami litanijas eidavo melstis prie kaimo kryžių. Jie vieną dieną gieda prie vieno kryžiaus, tai kitą dieną būtinai prie kito. Taip stengtasi apeiti kuo daugiau kaimo kryžių (kaip žinia, senosios Lietuvos kaimai kryždirbystės meistrais ir jų kūriniais tikrai garsėjo). Prieš Kryžiaus dienas merginos apvainikuodavo numatytus lankyti kryžius. Liškiavos apylinkėse buvo paprotys, pradėjus giedoti nuo kryžiaus kaimo gale, užbaigti prie kryžių kapinaitėse.

Zarasiškiai stengėsi aplankyti kryžius visuose trijuose – žiemkenčių, vasarojaus ir pūdymo – laukuose.

Buvo patariama tomis dienomis sėti žirnius, bet nesėti miežių, avižų, kad jų varpos nesikryžiuotų, nesodinti bulvių, laukuose su arkliais nedirbti, kad vasarą ledai nepakenktų javams; audeklo nemesti: siūlai raizgysis; mėsos nevalgyti – javai bus susipynę; iš miško šakų namo nenešti, nes parsinešęs jose gyvatę rasiąs. Taigi mūsų kaimo Šeštinių papročiuose randame krikščionybės įkvėptas baltų kultūros pavasarinių aukojimų liekanas. Šie gražūs papročiai ilgam išlaikė kaimo bendruomenės solidarumą.

Tverečėnės šeimininkės per Šeštines piemenukams būtinai duodavo ką nors skanesnio – „šeštinaičio“, „kad žirniai geriau derėtų ir kiaulės daugiau paršiukų atsivestų“. Seniau tą dieną Rytų Aukštaitijoje būdavo verdami žirniai su kiaulės koja. Žeimelio apylinkių šeimininkės šeimynai per Šeštines išvirdavo po 6, per Sekmines – po 7, o per Devintines po 9 virtinius. Šiaurės Lietuvoje buvo manoma, jog jei per Šeštines giedra, tais metais avys išsiganys sveikos.

Šventė bažnytinė, o kiek čia sąlyčio su gamta. :!:
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Viskas, ka cia parasei, labai grazu, bet zinok, kad visos krikscioniskos sventes buvo priderintos prie senuju - vadinamuju pagonisku, kurios atitiko 4 metu laikus: pasario lygiadienis - Uzgavenes, vasaros - Ilges (dab. Jonines), rudens - Ilges (Velines), ziemos - Kaledos. Nes kitaip zmones butu ju nesvente, todel liko labai daug liekanu, susijusiu su senuju svenciu paprociai, pvz., nesdavo pasventinti pirmaji rugiu peda, duona, per Zoline - zolynus, per Tris karalius - kreida, kuria paskui virs duru uzrasydavo tu karaliu vardus, per Sekmines - man pacia graziausia svente - vainikuodavo geliu ziedais galvijus ir skaniai valgydindavo piemenukus - dar mano tevelis visa tai prisimine, nes pats buvo piemenelis ir pasakodavo, kaip jie ganydami vargdavo, kokias isdaigas kresdavo, kokiu dudeliu prisidrozdavo, kaip su kitais piemenims susishukaudavo, ir mane dar tu raliavimu ismoke :P :wink: :)
Na tai su atbundancios gamtos svente jus visus - su Sekminem, tegu atsyla kartu ir mus sirdys... :wink:
jasmin
Posts: 653
Joined: Thu 05 22, 2003, 17:17

Post by jasmin »

"Dabar pasikalbėkime apie lietuvių stabus ir stabmeldystę, kuriais tauta yra ženklinama jau labai seniai.
Žodis "stabas" yra baltiškos kilmės, reiškiantis "akmenį", "akmenėjimą, sustingimą, negalintį judėti, užkeiktąjį". Dabartinėje kalboje dar plačiai sakoma: "Žiūrėk, kaip mano pirštai stabarėja", "Tas žmogus serga stablige", "Jį stabas ištiko" ir t.t. Visi šie pasakymai susiję su nejudrumu - sustingimu - nepageidaujama būkle. Jau vien pasakymas - "Stovi kaip koks stabas ir baido žmones ir gyvulius". Taigi, stabas baltų žmonėms buvo ne tik nepageidaujamas, bet ir vengtinas susitikti. Kaip atsirasdavo senovėje stabai? Pirmiausia reikia pažymėti, kad stabo forma buvo aprėžta - juo galėjo būti visos formos, kurios negalėjo pačios judėti. O atsirasdavo, kai kas nors būdavo užkeikiama ir pavirsdavo į akmeninę skulptūrą primenantį vaizdą. Stabais virsdavo mirusiųjų mylimi daiktai ar netoli kapo esantys akmenys, kuolai, medžiai, net krūmai. Todėl mirusiųjų mėgstamus ir branginamus daiktus sudegindavo kartu su jo lavonu arba prieš lavono deginimą. Jeigu jo daiktų nedegindavo, tai juos išdalindavo svetimiems žmonėms, kad daiktas turėtų naują šeimininką. Kapai būdavo plyname lauke, kad arti nebūtų didelio akmens, kuolo, medžio ar krūmo. Prie kapo nestatydavo jokio paminklinio ženklo, kad prie šių išvardintų objektų neapsistotų mirusiojo vėlė ir jis netaptų stabu.
Prieš Užgavėnių šventę baltai prisigamindavo daug įvairių stabų: kaukių, figūrų įvairiais vardais, kaladžių, baslių - tai dvasių, su kuriomis jie susitiko nuo Kalėdų iki Užgavėnių, tariamasis materialinis vaizdas. Po triukšmingų Užgavėnių visas šias figūras sudegindavo, kaip balastą, kad jos atsitiktinai nevirstų stabais. Taigi galime tvirtai pasakyti, kad baltai buvo prieš stabus ir stabininkavimą - kitos tokios tautos nežinome. Jiems ir kryžius buvo ne kas kita kaip stabas. Kaip ir visų stabų, lietuviai baidydavosi ir kryžiaus, ir ne tik jie, bet ir jų žirgai. O visi tie, kurie tvirtina, kad lietuviai buvo stabmeldžiai, o to net archeologija negali patvirtinti, tegul pasiima kastuvus ir vyksta į Sūduvą, nes karalienė Ona, Pajevonio bažnyčios fundatorė, 1589 m. statė ją tam, kad žmones išgelbėtų nuo stabmeldystės. Todėl galima drąsiai tvirtinti, kad turėtų būti išlikę ne tik akmeniniai, auksiniai ir moliniai stabai, bet ir mediniai, nes tai visai nesenas laikas. Na, o jeigu jokių nerastų, tai dar galima nepasiduoti, o reikia tik tvirtinti, kad stabai buvo gaminami iš šiaudų, kuriuos suėdė pelės, o kas liko nesuėsta - supuvo."

A. Kurtinaitis "Baltasis žodis", 90-91 p.
jasmin
Posts: 653
Joined: Thu 05 22, 2003, 17:17

Post by jasmin »

Nežinau kaip dėl tų medžių ar krūmų, bet iš vadovėlių tikrai reiktų išbraukti žodžius apie lietuvių stabmeldystę ir stabus.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Aciu tau, vaikine, tikrai grazu cia straipsni perrasei - visa tai mes juk ir jauciam sirdimi, net be moksliniu irodymu. Idomu but paskaityt ta knygele, gal zinai, kur Vilniuj ja gaut? :wink:
Uosis
Posts: 1564
Joined: Sun 12 22, 2002, 13:34

Post by Uosis »

Kaip tik Anastasijos knygų vertėja Dalia Montviliene šį penktadienį buvo atsinešusi į Vilniaus klubą. Atsiusiu jos telefona ameniškai :)
Post Reply