Skambantys Kedrai

Žinote, maniau, kad turime Lietuvoje Dolmenų, mengirų. Tik mokėk su jais bendrauti, girdėti juos širdimi ir nėra būtinumo kažkur važiuoti, bet taip susiklostė, kad keliese patraukėme į tas vietas. Na, trūksta žodžiu apsakyti ką patyrėme. Tai dar kartą parodo, kai žmogus eina ten kur jo širdis veda ir protas neuždavinėja jokių klausimų, o tik padeda planus įgyvendinti, pamatai nuostabių dalykų. Susipažinome su moterimi, kuri beje aprašyta V.Morozo knygoje. Ji mus nuvedė prie dolmenų, bendravome su jais. Ji buvo kaip tarpininkas tarp dolmeno ir žmogaus, kuris buvo grupėje. Jei dolmenas norėjo kažkam iš grupės perduoti informaciją ir žmogus jos negirdi, tai buvo atliekama per ją. Šios vietos labai stiprios energetiškai. Žmonėms nuo didelio energijos kiekio skaudėjo galvas. Na, manau, tiems kurių jautrumas didesnis. Ši moteris turi savo puslapį ir veda rubriką "Dolmenai kalba" Vita.

Basta wrote:Džiugu girdėti.
O kaip patys, ar kalbėjotės?

Taip, kalbėjomes. Jie visą laiką buvo šalia. Kai ruošėmes išvažiuoti, lydėjo.

Kiekvienas jaučia skirtingai. Vieni girdėjo atsakymus į savo klausimus, kiti jautė šilumą. Atrodė, kad erdvė aplink mus - saulės šildoma. Jų patarimais naudojamės pastoviai, tai kaip formulė. Žinote, tiesiog, supranti senovės žmonių tariamus malonybinius žodžius. Mes dabar kažkaip vengiame mažybinių malonių žodžių (saulele, žmoneliai). Tiesiog fiziškai jauti tų žodžių šiluma. Moteris, kuri mus vedė prie Dolmenų, turi savo rubriką internete apie Dolmenus: www. spaceoflove.com. Ši moteris pritaria Anastasijos mintims. Ji nuskaito informaciją, kuri visiškai sutampa su tuo apie ką buvo rašoma Megre knygose. Mes jos klausėme ar ji galėtų nedidelę grupę vesti prie Dolmenų (jei tokia susidarytų iš Lietuvos). Sutiko. Tai tikrai verta.