Puslapis 11

Protėvių troškimų įtaka mūsų gyvenimui

Parašytas: Ant 03 02, 2004, 17:22
Mindaugas
Sveiki, vakar mąsčiau pastebėjas kaip (5m.) dukrai svarbu buvo pamatyti savo dieduką (prieš tai samoningai nebuvo mačiusi). Ir koks jaučiamas ryšys.
Ir pats pastebėjau, kad noriu suprasti-žinoti apie ką svajojo ko siekė mano protėviai.
Pamaniau gal tai įtakoja į mano gyvenima ir troškimus. Gal tie troškimai manyje? Ir kokia tai yra svarba mūsų gyvenimui?

Ka manot?

Parašytas: Pen 04 30, 2004, 22:16
Arunas
Aš Mindaugai irgi nežinau kodėl mano dukra, paskutinį kartą mačiusi senelį, kai jai buvo vieneri metai, labai dažnai jį prisimena. Jai dabar penki, ji sako, kad turi tris senelius vieną kapuose, antrą žemėje ir trečią danguje. Kad pirmasis senelis ateina per sapnus ir jai dainuoja daineles, kad jinai jį myli.
Gal vaikai iš tikrųjų sugeba bendrauti su tais, kurių nėra tarp mūsų, ir jiems tai natūralus dalykas?
Gal per vaikus mirusieji gali įgyvendinti savo nebaigtus darbus ir svajones. O gal ir mes bandome daryti tai, apie ką svajojo mūsų protėviai...

Parašytas: Sek 06 06, 2004, 11:53
Gluosnė
Troškimai visų tie patys - sukurti meilės erdvę... Tik vieni to nesuvokia, kiti jaučia labai smarkiai. Visi siekia mylėti ir būti mylimi.

Mano tėvas visą laiką svajojo apie sodybą. Klausydavausi jo bijodama įkvėpti, kad nenuvyti svajonės. Tačiau, kaip ir daugelis kitų, ši svajonė neišsipildė. Jis tik norėjo, bet nieko nedarė ir nedaro, kad troškimas pildytusi. Gal ir jo tėvas svajojo... Atrodo, kad tai yra visuose. Turi tėvas sodą, ten pasidarbuoja, gerai jam ten. Pasitenkino mažu.

Va jūs apie senelius kalbate... Senelis man buvo vienintelis Tikras Žmogus. O aš net nežinau, apie ką jis svajojo. Linkėjo laimės man. O kokios mintys jį lankydavo, kai būdavo vienas? Nespėjau sužinoti. Gal todėl daugybę metų nebeturiu ramybės?

Noriu, kad jis sugrįštu... Į sodybą, kurią sukursiu. Ir įgyvendintų savo Svajonę...

Parašytas: Sek 06 06, 2004, 17:25
Olga
Jei labai nori suprasti - butinai suprasi :)
Visi zmones nori gerio ir iesko meiles. Kiekvienas savaip. Vienas stengiasi del saves ir pamirsta kitus. Kitas del aplinkiniu zmoniu, pamirsdamas save ir savo seima. Kiti supainioja meiles energija su turejimu (pinigai, turtas, daiktai).
O troskimai ir svajones kartais jais ir lieka. Tik seneliu priimti sprendimai, pasirinkimai ir padaryti darbai itakoja tavo gyvenima.
Nedideles klaidas zmogus gali istaisyti pats.
Didesnes - jo vaikai.
Pacias didziausias - jo anukai.
Vaikai pasirenka mus jau zinodami kas juos laukia. Ir ateina tik todel kad LABAI MYLI. Ten jie dar zino ka turi padaryti ir del ko ateina i zeme. Ir jiems parodomi variantai ju busimu gyvenimu (variantai - nes zmogus pasirenka visada pats, o variantu daug, tik teisingu buna visada daugiau negu vienas). Todel kartais mes turim jausma, jog kazkur jau visa tai matem - dezaviu :lol:

Parašytas: Pir 06 07, 2004, 14:39
darja
O zinot, as vis pagalvoju apie savo senele - tevelio mama - skaiciau, kad dukrai visada svarbi tevo mama, nes tevas jos sukurta moteriskumo paveiksla pasamoningai perduoda dukteriai (sunui buna svarbus mamos tevas). As tos savo seneles gyvos nebuvau sutikusi - kai gimiau, jos jau nebuvo siam pasauly, bet tevelis visad apie ja graziai kalbedavo ir eiles rasydavo su meile ir didziule pagarba, pasakodavo, kad buvo pati shauniausia kaimo mergina - dainininke, smarki darbininke, linksma smagi, tik sunkus gyvenimas po to siek tiek pritemde jos jaunatviska entuziazma, bet nesugriove:

Ar žmonių susibūrimas,
ar kokia talka -
dainą užveda pirmoji
mūsų Mariuka... :)

Parašytas: Ket 05 19, 2005, 15:00
angeliukas
[quote="darja"]O zinot, as vis pagalvoju apie savo senele - tevelio mama - skaiciau, kad dukrai visada svarbi tevo mama, nes tevas jos sukurta moteriskumo paveiksla pasamoningai perduoda dukteriai (sunui buna svarbus mamos tevas). As tos savo seneles gyvos nebuvau sutikusi - kai gimiau, jos jau nebuvo siam pasauly, bet tevelis visad apie ja graziai kalbedavo ir eiles rasydavo su meile ir didziule pagarba, pasakodavo, kad buvo pati shauniausia kaimo mergina - dainininke, smarki darbininke, linksma smagi, tik sunkus gyvenimas po to siek tiek pritemde jos jaunatviska entuziazma, bet nesugriove:
]
Zinai tau isties pasiseke :). O stai as savo tecio ir jo tevu isvis nepazistu. Mano mama netekejusi. Ir kai nepazisti tai ir negalvoji apie tokius dalykus... Man visada buvo svarbu kas yra mano proseneliai, kokie jie buvo, ka veike. Ir as jais didziuojuosi. Be abejo butu smagu pazinoti ne tik mamos giminaicius, seimynykscius, taciau i "atleisk" as tikrai nezadu eit. Jei lemta, likimas mus suves, jei ne - tepadeda jiems Dievas.

Parašytas: Pen 09 23, 2005, 21:01
Kalnarute
Zinot.man kazkodel atrodo,kad mane saugo mano senelis,mano mamos tevas.As jo nepazystu nes jis mire 6 metai iki man gimstant,bet as kazkodel butent jauciu ji.Man galvoje sukasi jo megiamiausia daina ,nors pas mus jos niekas nedainuoja.Ir aplamai daug keistu pojuciu,kartais paciai keista.

Parašytas: Ant 10 04, 2005, 18:25
angeliukas
mano manymu nieko keista, kad jauti tai. Pazistu zmoniu, kurie panasus tiek fiziskai tiek dvasiskai i savo senelius, o tai visai nekeista. Vienas bioenergetikas (J.Markunas) savo knygoj rase, kad imanoma, jog vaikai atsigimtu ne i savo tevus, o i senelius ar prosenelius, tad gali visai ramiai jaustis del tu keistu dalyku, nes jie paaiskinami (kad ir kas tai butu) :D

Parašytas: Tre 10 05, 2005, 11:54
Kalnarute
Aciu angeliuk uz palaikyma.Keisti mano pojuciai man nekelia baimes,tik teigiamus pojucius.As gaunu daug patarimu is savo senoliu.
O kad mes gimstam panasus i savo seneliu tai turbut taip ir yra.Man kartais atrodo,kad ir gyvenimo keliu mes einame panasiu kaip ir jie ar kazkuris is ju.

Parašytas: Ket 10 06, 2005, 15:57
angeliukas
Na taip visai imanoma, juk mes visai ne atsiktinai esam cia, dabar ir butent tokie, o ne kitokie... Juk tam, kad gimtume butent tokiais reikejo ilgos genu grandines besitesiancios is tolimu laiku. Labai dziaugiuosi del to, kad gali jausti tai, ka jauti, nes mazai zmoniu tokiu yra, kurie gali taip jaustis.

Parašytas: Ket 10 06, 2005, 18:06
Kalnarute
As manau,kad dauguma is musu tai jaucia arba gali jausti. Juk dauguma mano turintys angelus sargus.

Parašytas: Pen 10 07, 2005, 12:01
angeliukas
Drisciau tuo suabejoti, nes siuolaikine visuomene dar tik pradeda dometis savimi, o tuo labiau savo proteviais ir saknimis. Jie tiesiog nekreipia demesio i tai. Mano nuomone, tokia tendencija vyrauja Lietuvoje, nes zmonems truksta tikejimo.

Parašytas: Pen 10 07, 2005, 12:22
Kalnarute
Gal but,bet man atrodo,kad truksta ne tikejimo,o saves pazinimo.
Kai kas nors atsitinka,zmogus sako,as taip ir zinojau,kad taip bus.Jis tai jau zinoj iki tam tikro atsitikimo,bet su klausa(vidine) problemeles.
Gyvenimo tempas,rutina atbukino tuos pojucius,bet nieko manau viskas bus gerai-viskas atsigaus.

Parašytas: Pir 10 10, 2005, 13:30
angeliukas
Kalnarute rašė:Gal but,bet man atrodo,kad truksta ne tikejimo,o saves pazinimo.
Kai kas nors atsitinka,zmogus sako,as taip ir zinojau,kad taip bus.Jis tai jau zinoj iki tam tikro atsitikimo,bet su klausa(vidine) problemeles.
Gyvenimo tempas,rutina atbukino tuos pojucius,bet nieko manau viskas bus gerai-viskas atsigaus.
Kitaip ir buti negali :D