Ne ta prasme, kodėl mūsų Dievulio vardu kiti vadina visai kitą personą (devil, djavol ir tt), o aplamai.
Noriu suprasti, kodėl visokie „kanukai“ anot R. Gavelio ir „placebininkai“ anot J. Ivanauskaitės, skuba bet kokią laisvesnę mintį, kaip V. Megre ar S. Lazarev apkrauti visokiu š...?
Todėl siūlau padiskutuoti iš esmės.
Štai keletas klausimų ir pasamprotavimų:
Kas yra Dievas?
Ar Jis visagalis? T.y. ar Jis absoliučiai viską gali?
Jei taip, tai ar gali Jis turėti priešų? Jei taip, tai kodėl Jis jų nenugali?
Iš ko Dievas viską sukūrė? Jei Jis kūrė iš „ko nors“, tai kas tą „kas nors“ sukūrė?
Jei Jis sukūrė „viską“, tai kas sukūrė Jo priešus, jei Jis pats, tai kodėl Jis tai darė?
Jei, kada Jis „sumyslijo“ viską sukurti, nebuvo nieko, o Jis buvo, reikštų, kad "viską" Jis sukūrė pats iš savęs. Tai gaunasi, kad tarakono, bobausio, mano ir plytos pradinis „materjolas“ yra tas pats?
(Čia tampa aišku, ką reiškia Mauglio šūkavimai džiunglėse „aš ir tu – vieno kraujo“)
Toliau dar įdomiau.
Jei „viską“ Jis sukūrė iš savęs, tai reikštų, kad „viskas“ yra Jis. Tai ar gali Jis „ką nors“ bausti, keršyti, sunaikinti, t.y. pats save? (Čia prisiminiau anekdotą apie jogą, kuris daužydamas plaktuku sau per pirštą, jaučia malonumą kai nepataiko).
Kodėl Jis „viską“ sukūrė?
Kokį turėjo tikslą?
Kuo visa tai baigsis? Juk, kas turi pradžią turi ir pabaigą.
Kodėl mums įkalta į galvą, kad yra Dievas ir yra Nedievas? Kas tai įkalė? Kodėl?
Gal pradžiai užteks?
Ar padės man kas „pamyslyti“?
) - 
