Pasakos

[jasmin]

Šioje temoje karaliauja pasakos. Tema skirta pasakoms, palikusioms didelį įspūdį, taip pat pačių sukurtoms pasakoms



Pasakos iš anglų pasakų knygos "Stebuklingas ragas". Šios pasakos man vaikystėje "smigo" giliai į širdį Antroji baisesnė, bet vis tiek labai graži.



Tulpių lysvė

Buvo kartą sena moterėlė, ji gyveno viena mažoj trobelėj vakarų Anglijoj. Prieš tą trobelę buvo darželis, kur augo rožės ir gvazdikai, ir dar visokios žolelės jos stalui. Bet pati gražiausia darželyje buvo tulpių lysvė, ją senelė pureno ir ravėjo kuo rūpestingiausiai, nes labai didžiavosi savo tulpėm. Jos išties atrodė nuostabiai, ir pakeleiviai dažnai sustoję gėrėdavosi trapiu jų grožiu. Vienų žiedai buvo rausvi, kitų - raudoni, trečių - geltoni, balti, purpuriniai. Aukšti ir tiesūs stiebai, kyšantys iš susiraičiusių smailių lapų, švelniai supo dideles taureles pavasario vėjyje.

Anais laikais tuose kraštuose gyveno mažytės būtybės - fėjos, kaip jas žmonės vadina, ir mėgstamiausia jų vieta buvo laukas už senelės darželio. Joms tiko tas laukas, nes čia niekados neužklysdavo jokie prašalaičiai. Čia jos galėjo žaisti niekieno netrukdomos, šokti ir dainuoti mėnesienoje. Tik vieną rūpestį turėjo fėjos. Šiltais vakarais, skaisčiai šviečiant mėnuliui, jos niekaip negalėdavo užmigdyti savo vaikučių. Mažuliai tol vartydavosi ir verkdavo savo lovytėse, kol motinas visai iš kantrybės išvesdavo. Mat jos baimindavosi, kad jau nebeteks joms pasišokti, o turės sėdėti prie vaikų visą naktį ir dainuoti, kol tie užmigs.

Tada viena fėja motina sugalvojo naują ir gudrų dalyką. Vieną vakarą pasiėmė ji savo kūdikėlį ir nunešė per lauką į senutės darželį. Nors toji kaip tik daržely ėmė paskutinius skalbinius nuo virvės, bet, aišku, nepastebėjo nei fėjos, nei jos vaiko, mat žmogaus akiai jie nematomi. Fėja nuskrido su vaikučiuprie tulpių lysvės ir švelniai paguldė jį į geltoną žiedą. Papleveno viršum jo, padainavo trumputę lopšinę, o tulpė lingavo vakaro vėjely, ir vaikutis beregint užmigo. Motina parlėkė namo, greitai persivilko šventadieniais drabužiais iš pūkų ir voratinklio gijų ir pirmoji pasirodė pokyly. O kitos vargšės fėjos atėjo tik į pabaigą, nes naktis buvo labai šilta ir jų vaikučiai privargino jas kaip niekad.

Kitą vakarą visos motinos nunešė savo vaikučius į tulpių lysvę ir padarė kaip pirmoji fėja. Jos išsirinko mėgstamų spalvų tulpes ir suguldė į jas vaikus. Netrukus viršum visos lysvės tyliai suskambėjo lopšinės, o dar po kiek laiko pasidarė tylu tylu - visi fėjų vaikučiai miegojo siūruojančiose gėlėse.

Nuo tada tulpės ėmė augti dar didesnės ir dar tiesesnės; jų spalvos darėsi vis sodresnės, vis įmantresnės; negana to, fėjos netgi davė joms malonų kvapą, kokio neturi nė viena paprasta tulpė. Sodžiaus žmonės tai pastebėjo, o patys ausyliausi, eidami vakarais pro šalį, sakydavo girdį fėjų dainavimą.

Senelė negalėjo atsigėrėti ir atsidžiaugti gėlių gražumu ir neraškė nė vieno žiedelio. Leido joms augti, vysti ir gyventi savo gyvenimą iki pat galo - kol nukrisdavo paskutinis žiedlapis. Ji manė savo tulpes dėl to taip puikiai augant, kad tais metais buvo graži vasara. Bet tas pats pasikartojo ir kitais metais, ir trečiais; galop senelė patikėjo, kad tulpių lysvę globoja fėjos, o juk taip ir buvo. Fėjos vis tebeguldė savo vaikučius į gėles tarsi į lopšius, vis tebešoko ir tebedainavo savo karalienės garbei gretimoje pievoje.

Pagaliau vieną šaltą žiemą senelė mirė. Jos skurdžią mantą žmonės pardavė, o į trobelę atsikėlė toks storžievis, jis nemėgo gėlių ir manė, kad jos tik užima vietą, kurią derėtų geriau panaudoti. Taigi galite įsivaizduoti, kaip įtūžo fėjos pavasarį, pamačiusios, jog jis išrovė ir išmetė visus tulpių svogūnėlius ir jų vieton pasėjo petražoles! Dabar fėjos nebeturėjo kur dėti vaikų šviesiomis mėnesėtomis naktimis, ir tie vėl verkšlendavo ir neužmigdavo. Jos šventai tikėjo, kad tulpių lysvė priklauso joms. O fėjos esti labai piktos ir kerštingos, jeigu žmonės kėsinasi į jų turtą. Jos susirinkusios pasitarė ir prisiekė nubausti tą storžievį. Vos tik saulutė sušildė petražolių sėklas ir iš žemės išlindo žalios viršūnėlės, tuoj nuo fėjų kerų ėmė vysti ir džiūti. Greitai nebeliko nė vieno petražolės daigelio. Tada ūkininkas užsodino lysvę svogūnais. Ką jis tik mėgino sėti - morkas, kopūstus, salotas, špinatus - niekas neaugo. Galiausiai netekęs kantrybės, storžievis paliko lysvę likimo valiai, ir neilgai trukus čia tankiai sužėlė žolė ir išsikerojo varnalėšos. Fėjos neteko tulpių lysvės visiem laikam ir gavo ieškotis kitokių gudrybių vaikučiams užmigdyti.

Tačiau fėjos niekada neužmiršta tų, kur buvo joms geri. Kai senelė mirė, nedaug žmonių gedėjo jos, ir nebuvo kas sodina gėles ant jos kapo, nebuvo kas ravi nuo jo dilgėles ir pienes. Ji buvo tokia sena, kad greitai mirė ir visi jos seni draugai. Todėl fėjos apsiėmė per kiekvieną mėnesio pilnatį giedoti jai kapinėse laidotuvių giesmę ir prižiūrėjo jos kapą. Gulėjo ji tykiai ir ramiai kapinių kamputyje, ir visais matų laikais ant jos kapo augo skaisčios ir kvapios gėlės, o piktžolių nebuvo nė žymės. Taip fėjos darė daugelį metų, ir žmonės stebėjosi, kad tas vienas kapas visados švarus ir gerai prižiūrėtas, nors niekas nebuvo matęs, kad kas sodintų gėles ar ravėtų piktžoles. O visų gražiausiai pilnaties šviesoje prie senelės kapo giedodavo ta fėja, kurią vaikystėje pačią pirmąją mama užliūliavo geltonoje tulpėje.

[jasmin]

Palaidotas mėnuo


Labai seniai, kai dar gyva buvo mano senelė, visam Karo krašte plytėjo pelkės, juodavo akivarai, žliugsėjo žalsvas vanduo, o iš liulančių samanų trykšdavo čiurkšlės, kai ant jų atsistodavai.

Senelė dažnai pasakodavo, kaip seniai seniai, kai jos dar nebuvo, pats Mėnuo kartą numirė ir buvo palaidotas raiste, ir aš viską čia apsakysiu taip, kaip ji man papasakojo.

Mėnuo tada švietė danguj kaip ir dabar, ir taip negailėjo šviesos pelkėms ir baloms, kad po jas galėjai vaikščioti nieko nesibijodamas, beveik kaip dieną.

Bet kai Mėnuo netekėdavo, iš pelkių išlįsdavo Padarai, kur gyvena tamsumoje ir slankioja aplinkui, ir imdavo ieškoti, ką bloga padarius ar ką nuskriaudus, – Šmėklos ir Siaubūnai, visi jie iššliaušdavo, kai Mėnuo nešviesdavo.

Išgirdo Mėnuo apie tai ir iš savo gerumo be galo susirūpino. O gerumo tai jam tikrai netrūko - kitaip nešviestų mums naktį, užuot ilsėjęsis.

– Eisiu ir pats pažiūrėsiu, – tarė jis, – gal gi nėra taip blogai, kaip žmonės sako.

Ir tikrai – mėnesio gale nužengė jis nuo dangaus, įsisupęs į juodą apsiaustą ir užsileidęs juodą gobtuvą ant žibančių geltonų plaukų. Nuėjo tiesiai į pelkių pakraštį ir apsidairė. Kur akys siekė, visur tik vanduo, siūbuojantys žolių kuokštai, liulančios samanos, didžiulės juodos kerplėšos, surizgusios ir gumbuotos. Aplinkui viešpatavo tamsa, tik žvaigždžių atspindžiai mirguliavo balose, ir blausiai švytėjo jo paties pėdos, vos kyšančios iš po juodo apsiausto.

Mėnuo dar tvirčiau susisupo į apsiaustą ir suvirpėjo, bet pasiryžo: kol visko nepamatys, atgal negrįš. Taigi žengė jis tolyn lengvai kaip vasaros vėjas, nuo kupsto ant kupsto virš kliuksinčių bedugnių duobių. Priėjęs didelį juodą duburį, paslydo ir griuvo į vandenį. Gelbėdamasis griebėsi abiem rankom už pasitaikiusio šiekšto, bet vos palietė jį, šakos apsivijo jam apie rankas tarsi geležiniai pančiai ir taip surakino, kad nebegalėjo nė pajudėti. Blaškėsi Mėnuo, daužėsi, stengėsi ištrūkti, bet viskas veltui. Jis įkliuvo, taip įkliuvo, kad nė krust.

Stovėjo Mėnuo tamsoje drebėdamas ir laukė, gal ateis iš kur pagalba, tik staiga išgirdo kažką toli šaukiant; šauksmas aidėjo, aidėjo, galop virto kūkčiojimu, ir visos pelkės prisipildė tos gailios raudos. Paskui pasigirdo žingsniai, kažkas ėjo artyn klupdamas, šlepsėdamas per dumblą, slydinėdamas nuo kupstų, ir netrukus tamsoje Mėnuo įžiūrėjo išblyškusį veidą ir baimės pilnas akis.

Tai buvo žmogus, paklydęs pelkėse. Apdujęs nuo baimės iš paskutiniųjų klampojo jis mirksinčios ugnelės link, kur vylėsi rasiąs išsigelbėjimą. Pamatė vargšas Mėnuo, jog žmogus vis arčiau ir arčiau eina prie giliosios duobės, vis toliau ir toliau klysta nuo tako, ir jam taip jo pagailo, kad ėmė kaip pašėlęs plėštis, blaškytis, veržtis iš raisto. Kad ir nepavyko jam išsivaduoti, jis tol sukiojosi ir blaškėsi, kol juodasis gobtuvas nukrito nuo spindinčių geltonų plaukų ir pasklidusi nuo jų skaisti šviesa nuvijo tamsumą šalin.

Žmogus net šūktelėjo, taip jis apsidžiaugė, vėl išvydęs šviesą. Ir beregint visi piktieji Padarai spruko į tamsias kertes, nes jie nepakenčia šviesos. Žmogus dabar pamatė, kur esąs, į kurią pusę takas ir kaip išsigauti iš raisto. Ir taip jis skubinosi bėgti iš tos klampynės, kuo toliau nuo šmėklų ir kitų tenykščių Padarų, kad dorai nė neįsižiūrėjo į nuostabią šviesą, kurią skleidė puikūs, žibantys geltoni plaukai, krintantys Mėnesiui lig pečių. O pats Mėnuo taip stengėsi išgelbėti žmogų, taip džiūgavo, šiam vėl suradus taką, kad visiškai pamiršo, jog jam pačiam reikia pagalbos ir kad jį tvirtai laiko juodasis šiekštas.

Taigi žmogus bėgo kiek įkabindamas iš baisiųjų pelkių, bėgo, klupdamas iš nuovargio, vos gaudydamas kvapą ir kūkčiodamas iš džiaugsmo. O kai prisiartino prie Mėnesio, tas irgi be galo panoro bėgti kartu. Draskėsi, plėšėsi kaip pamišęs Mėnuo, kol pagaliau visiškai nusikamavo ir parpuolė ant kelių prie šiekšto šaknų. Taip jam begulint ir begaudant orą, vėl užkrito juodasis gobtuvas ant galvos. Palaimingoji šviesa užgeso, ir sugrįžo tamsa su visais piktais Padarais, spiegiančiais ir kaukiančiais. Jie susigrūdo aplinkui, tyčiojosi iš Mėnesio, tąsė ir mušė, kriokė iš pykčio ir neapykantos, keikė jį ir plūdo, nes žinojo, kad tai senas jų priešas - tai jis veja juos į pašales, tai jis neduoda dirbti nelabų darbų.

– Kad tu prasmegtum! – klykė piktosios dvasios. – Tu visus metus sklaidei mūsų kerus!

– O mus vertei tūmoti tamsiuose užkampiuose! – kaukė Šmėklos.

Ir staiga visi Padarai taip skardžiai suriko: "Jo-ho-ho!", kad net kupstai susiūbavo ir sugurgėjo vanduo. O paskui viskas prasidėjo iš naujo.

– Mes nunuodysim jį, nunuodysim! – spiegė dvasios.

– Jo-ho-ho! – vėl sugriaudėjo Padarai.

– Mes jį pasmaugsim, pasmaugsim, – šnypštė šliaužiojantys Siaubūnai ir vijosi jam apie kelius.

– Jo-ho-ho! – tyčiojosi kiti.

Ir vėl visi šaukė iš pasiutimo ir neapykantos. O vargšas Mėnuo tik susigūžė ir pagalvojo: "Geriau jau man ateitų galas".

Tada Siaubūnai ėmė rietis ir ginčytis, ką tam Mėnesiui padarius, ir tol barėsi, kol danguj prabrėško pilkšva šviesa - pradėjo aušti rytas. Pamatę šitai, jie išsigando, kad nebesuspės išpildyti savo kėslų, čiupo Mėnesį baisiais kaulėtais pirštais ir nugramzdino giliai į vandenį prie pat šiekšto šaknų. O Šmėklos atvilko neregėtai didelį akmenį ir užrito ant Mėnesio, kad tas neiškiltų. Ir dar paliepė dviem žaltvykslėm pakaitom eiti sargybą ant juodojo šiekšto, žiūrėti, kad Mėnuo ramiai gulėtų ir nekliudytų joms dirbti savo tamsių darbų.

Taip ir gulėjo vargšas Mėnuo, miręs ir palaidotas pelkėje; beliko tik laukti, iki kas išvaduos jį, bet kas gi žinos, kur jo ieškoti?

Dienos slinko viena po kitos, artėjo laikas tekėti jaunam mėnesiui. Laukdami jo, visi prisidėjo pensų į kišenes ir šiaudų į kepures ir vis dairėsi į dangų - Mėnuo buvo geras draugas pelkių krašto žmonėms, ir jie baisiai džiaugėsi, kad tamsusis laikas praeis, keliai vėl bus saugūs, o piktuosius Padarus palaiminga šviesa nuvys į tamsą ir vandens duobes.

Tačiau praėjo daug dienų, o jaunas mėnuo vis netekėjo, naktys tebebuvo tamsios, ir piktieji Padarai siautėjo dar aršiau kaip pirma. Dienos ėjo ir ėjo, o jauno mėnesio kaip nėr, taip nėr. Vargšai žmonės, aišku, pabūgo ir suglumo, jie ėmė būriais traukti pas Žynę, kur gyveno sename malūne, ir prašyti jos, kad sužinotų, kur dingo Mėnuo.

– Na, – tarė ji, pasižiūrėjusi į verdantį katilėlį, į veidrodį ir į Burtų knygą, – labai keista, bet šiuo tarpu negaliu pasakyti, kas jam atsitiko. Jei ką išgirsit, ateikit ir pasakykit man.

Išsivaikščiojo žmonės kas sau. Laikas bėgo, mėnuo vis nesirodė, ir prasidėjo kalbos apie tai, dievaž prasidėjo! Liežuviai tik sukosi, tik sukosi - ir namuose, ir smuklėje, ir kiemuose. Ir štai vieną dieną kalbėjosi visi smuklėje, susėdę ant ilgojo suolo, o žmogus iš anapus pelkių rūkė pypkę ir klausėsi. Tik staiga kad pašoks, kad trenks per kelį.

– Ei, žmonės, – sako jis, – visai buvau pamiršęs, bet, rodos, aš žinau, kur Mėnuo!

Ir papasakojo, kaip buvo paklydęs pelkėse, kaip ko nenumirė iš baimės, bet tada sušvitusi šviesa, jis radęs taką ir laimingai parėjęs namo.

Nukeliavo tada visi pas Žynę ir apsakė, ką girdėję. Ilgai žiūrėjo ji į katilėlį ir į Burtų knygą, o gallop linktelėjo galvą.

– Tamsu dar, vaikai, tamsu! – prabilo ji. – Dar gerai nematau, bet darykit, kaip pasakysiu, ir patys surasit. Išeikit visi dar prieš saulei nusileidžiant, įsidėkit po akmenėlį į burną, paimkit po lazdyno šakelę į ranką ir nepratarkit nė žodžio, kol nesugrįšit namo. Eikit ir nebijokit, eikit į patį raisto vidurį, ir rasit ten grabą, žvakę ir kryžių. Tada Mėnuo jau bus netoli. Gerai žiūrėkit – kas žino, gal ir surasit.

Vadinas, sutemo dar viena tamsi naktis, ir išėjo žmonės būriu, kiekvienas laikė akmenėlį burnoj ir lazdyno šakelę rankoj, ir visiems buvo baisu, ir kūnas pagaugais ėjo. Klupinėdami kiūtino jie takais į pelkių vidurį. Nieko nematė, tik girdėjo kažką dūsaujant ir plasnojant apie galvas, jautė šaltus ir šlapius pirštus. Besidairydami grabo, žvakės ir kryžiaus, staiga atsidūrė prie akivaro šalia didžiojo šiekšto, kur gulėjo palaidotas Mėnuo. Ir sustojo kaip įbesti, virpėdami, nustėrę, išsigandę – priešais, pusiau išlindęs iš vandens, niūkso didžiulis akmuo, baisiai panašus į neregėtai didelį grabą, gale jo juodas šiekštas, išskėtęs dvi šakas nelyginant tamsus, šiurpulingas kryžius, o ant akmens plevena ugnelė it gęstanti žvakė. Atsiklaupė visi purve, sukalbėjo „Tėve mūsų“, pirma atsikreipę į kryžių, paskui į tamsą – kad nuvytų šalin Šmėklas. Daugiau nieko nekalbėjo, nes žinojo, kad piktieji Padarai pagaus juos, jei nedarys taip, kaip liepė Žynė.

Paskui priėjo visi arčiau, apkabino didįjį akmenį, kilstelėjo aukštyn ir, kaip vėliau pasakodavo, išvydo – vieną trumputėlę akimirką – keistą, gražų veidą, maloniai žvelgiantį į juos iš juodo vandens. Bet balta šviesa plykstelėjo taip greitai ir taip skaisčiai, kad jie atšoko apspangę, o dar po mirksnio, kai atsipeikėjo, danguje jau švietė ir šypsojosi jiems pilnas Mėnuo. Kaip visuomet jis plačiai skleidė skaisčią ir malonią savo šviesą, o pelkės ir takai buvo matyti kaip ant delno. Jo spinduliai skverbėsi į pačias atkampiausias vietas, tarsi jis būtų norėjęs išvyti tamsą ir Šmėklas visiems laikams.

[Daina]

labanakt...

[Aureja]

Gabriuk ,tu tikras auksas.

[Liūtaširdė]

Senų senovėje, kai audros dar nevartė medžių, vėjai neplėšė namų stogų, o dykumose žydėjo gėles, gražiame slėnyje ant upės kranto gyveno Laumė.
Laiką ji leido skaitydama knygas, dalindama šilumą savo draugams kaukams ir nykštukams ir mylėdama gėles. Laumę dažnai lankydavo Raganos ir Burtininkai, bet visada atėjus jaunačiai ji paprašydavo jų išeiti iš jos namų, nes tada ji ištirpdavo žvaigždžių spindėjime ir skraidydavo su vėju po šilus ir laukymes, stebėdama žmonių gyvenimą.
Žmonių gyvenimas labai skyrėsi nuo Laumės gyvenimo: jie neskaitė knygų, nenoriai dalino šilumą ir negalvojo apie tai, kad jie galėtų sklandyti su vėju…
Laumė stebėjo juos ir stebėjosi… Staiga ji pamatė Jaunikaitį, sėdintį tamsią naktį ant upės kranto ir žiūrintį į žvaigždes. Laumė matė jo mintis: jis norėjo skristi, troško skristi, bet nežinojo, kaip tai padaryti.
Laumė apsidžiaugė ir nutūpė jam ant peties. “Surask mane”,- sušnabždėjo ji. ”Ir aš išmokysiu tave skristi”. Tarė ir nuplasnojo su vėjeliu.
Jaunikaitis krūptelėjo, nuleido akis nuo žvaigždžių, apžvelgė tamsią pakrantę, tarytum matytų ją pirmą kartą ir išgirdo aidą savo širdyje: “Surask mane, ir aš išmokysiu tave skristi”. Skristi, skristi… aidėjo Jaunikaičio širdyje.
Nebegalėjo Jaunikaitis pasilikti savo kaime- paliko viską ir išėjo, kur akys veda, kur širdis kviečia. Nežinojo jis, nei kur jo kelias baigsis, nei kada baigsis, nei ko jis ieško…
Pasuko Jaunikaitis per tamsų mišką ir ėjo takeliu, kol tamsa galutinai užtraukė jį. Teko Jaunikaičiui įsirangyti į medį, kad plėšrūnai jo nerastų. Pasidarė guolį ir užmigo.
Tuo tarpu, tuo pačiu taku ėjo pora nykštukų. Gerai matydami tamsoje ir girdėdami žmonių mintis, jie tuojau pat pastebėjo Jaunikaitį per sapnus šnabždantį Laumės vardą.
- Žiū, antai Jaunikaitis medyje. Pakviestas Laumės, jis eina jos ieškoti.
- Vargu bau, jis suras Laumę – tas, kurį pakviečia Laumė, turi pereiti didelį skausmą ir sudeginti savo širdį, kad gautų naują.
- Jis turės prarasti viltį ir kviesti Laumę per Jaunatį, kad ji ateitų jo pasiimti.
- Bet jis to nežino ir turi didelę viltį… Juk jis pašauktas.
Ir jie nuėjo tolyn miško taku.
Pradėjus čiulbėti pirmiems paukšteliams, Jaunikaitis nusliuogė žemyn ir tęsė savo kelionę į nežinią. Ką pašaukė Laumė, to laukia ilgas kelias…
Į dienos pabaigą Jaunikaitis pabaigė visas savo maisto atsargas ir nuklydo nuo tako uogų pasirinkti. Beuogaudamas paklydo Jaunikaitis ir nebežinojo, į kurią pusę beeiti. Jis klaidžiojo ilgai, ilgai, bet jėgos paliko jį, įkopusį į dar vieną pušim apaugusią kalvą. Sukaupęs paskutines jėgas Jaunikaitis įlipo į aukščiausią pušį ir ėmė dairytis, bene pamatys kur ant Žemės spingsinčią ugnelę… jis jau neturėjo jėgų žiūrėti į dangaus žiburius.
Ir tikrai – apačioje visai netoli, priešais, jis pamatė menką švieselę. Jaunikaitis nusliuogė nuo pušies ir tekinas pasileido link jos.
Tai buvo maža rąstų trobelė. Jaunikaitis pasibeldė ir įėjo į neryškiai apšviestą kambarėlį. Prieš židinį sėdėjo žilas Senolis. Jo barzda siekė kelius, o veidas buvo raukšlėtas ir liūdnas. Jaunikaitis pasiprašė nakvynės.
- Kas toks būsi ir kur beeinąs? – paklausė Senolis skvarbiu žvilgsniu žvelgdamas į Jaunikaitį.
- Einu. Ieškau. Žinau, kad turiu rasti kažką, kas padarys mane laimingu.
- Vargšeli, tai tave Laumė pakvietė ir tu eini jos ieškoti, nes ji pažadėjo tave išmokyti skraidyti. Tai tavo širdis veda tave pas ją…
- Kur ją surasti?!- sužibo Jaunikaičio akys.
- Liaukis, Jaunikaiti! Ji gyvena toli ir aukštai, visur ir niekur, danguje ir požemyje. Ir kelias į ten tolimas – jau ne vienas jaunikaitis pro mano pirkelę jos ieškoti ėjo. Bet visi grįždavo pavargę ir jos nesuradę… Aš pats ieškojau… - nunarino galvą Senolis.
- Senoli, gal tu jos ne ten ieškojai?
- Aš išvaikščiojau visą pasaulį… bet neradau. Kur gi tu jos ieškosi?
- Nežinau… Ar tu visas uolas apžiūrėjai? Kalnus apėjai? O ežerų dugnus iščiupinėjai? Gal kažką praleidai?!
- Viską, Jaunikaiti, išieškojau. Neradau… Nėra jos!
Nuleido galvą Jaunikaitis, kur ieškoti Laumės – nežinia. Gal grįžti?..
Bet naktį Jaunikaičiui prisisapnavo sapnas: tarytum nuo vaivorykštės Laumė nužengia ir taria: “Nenusimink, tu teisingame kelyje. Tik tęsk kelionę ir rasi mane”, - mostelėjo švelniu lietaus šuoru ir išnyko.
Pakirdęs Jaunikaitis atsisveikino su Senoliu ir nieko neaiškinęs patraukė toliau.
Jis perėjo visus miškus, perkopė visus kalnus, perplaukė marias ir žvalgėsi triukšminguose miestuose. Laumės jis nerado, skraidyt neišmoko, o širdis baigė mirti ir tik vos girdimas jos šnabždesys priminė jam, ko jis ieško.
“Laume, Laume, kur tu?”- vieną jaunaties naktį sėdėdamas ant upės kranto Jaunikaitis šaukė mintyse ir verkė nevilties ašaromis. O tada atsikėlė ir pasirišęs akmenį po kaklu, nusprendė šokti į upę.
- Tavęs nėra! – tarė jis. – Tu mano sapnas! – ir šoko į sraunų upės vandenį, nes jau buvo nuėjęs per toli, kad sugrįžtų…
Bet vietoje sraunaus vandens jis pajuto bekyląs į skaidrų, saulėtą dangų ir plazdenąs kartu su vėju. Šalia plaikstėsi Laumės plaukai, o valiūkiškos jos akys juokėsi.
- Ar gera skraidyti? – paklausė ji, puikiai žinodama atsakymą. – Turėjai šaukti mane kiekvieną naktį ir šią jaunaties naktį, kad surastum, turėjo skaudėti, kad išsivalytum… Dabar sparnuotoji ramybė – tavo!
Graži pasaka


Kartą gyveno burtininkas, didingas, gražus ir nepaprastai geras... Tačiau jis buvo vienas. Šalia jo nebuvo nieko. Nebuvo nieko, su kuo jis galėtų žaisti, į ką galėtų kreiptis. Nebuvo nieko, kas į jį kreiptų dėmesį... Nebuvo nieko, su kuo jis galėtų pasidalinti viskuo, ką turi... Ir ką gi daryti? Juk taip liūdna būti vienam!

Ir susimąstė jis: "O ką, jei sukurčiau akmenį? Kad ir mažutį, bet gražų? Gal šito pakaktų? Aš glostysiu jį ir jausiu, kad yra kažkas, kad tas kažkas yra greta manęs, ir mums bus gera dviese, juk taip liūdna būti vienam..." Jis tik most savo burtu lazdele – ir šalia jo atsirado akmuo. Kaip tik toks, kokį sugalvojo.

Glosto jis akmenį, apkabina jį, tačiau jis ničniekaip neatsiliepia, nejuda. Nori mušk, nori glostyk – akmuo pasilieka, koks buvęs – bejausmis! Tai kaipgi su juo draugauti?

Pradėjo burtininkas bandyti – padarė nevienodus akmenis, uolas ir kalnus, vandenis ir sausumas, Žemę, Saulę, Mėnulį – visą Visatą užpildė akmenimis!.. Bet jie visi nieko neatsakė... o jis jautėsi toks pat vienišas...

Ir pagalvojo burtininkas: „O gal man sukūrus kokį augalą, tarkim gražią gėlytę? Aš ją palaistysiu, pastatysiu lauke, kur šviečia saulė. Aš prižiūrėsiu gėlę, o ji džiaugsis. Ir mums bus gera kartu! Juk taip liūdna būti vienam...“

Jis vėl mostelėjo savo stebuklingąja lazdele ir priešais jį atsirado gėlė, kaip tik tokia, kokios norėjo. Iš džiaugsmo ėmė šokti aplink ją, bet gėlė nešoka, nesisuka ir beveik jo nejaučia. Ji sureaguoja tik tada, kai burtininkas ją laisto: tada ji atgyja, o jei nepalaisto – miršta. Bet kaip ji gali būti tokia abejinga gerajam burtininkui – juk jis pasirengęs jai atiduot savo širdį!.. O nėra kam...

Ką gi daryti?.. Juk taip liūdna būti vienam!..

Ir pradėjo burtininkas kurti įvairių įvairiausius augalus: didelius ir mažus, sodus ir miškus, girias ir laukus...

Bet jie visi kaip vienas – nieko jam neatsako. O jis toks pat vienišas...

Galvojo, galvojo burtininkas ir sugalvojo: "O jei sukurčiau kokį nors gyvūną? Tik kokį? Gal šunį? Taip šunį! Tokį mažą, linksmą ir švelnų. Aš visa laiką žaisiu su juo. Mes eisime pasivaikščioti ir mano šunelis visur bėgios. O kada aš grįšiu namo į savo, ne – į mūsų pilį jis išbėgs manęs pasitikti. Ir mums bus taip gera kartu. Juk taip liūdna būti vienam!"

Jis ir vėl pamojo savo burtų lazdele ir šalia jo atsirado šuniukas, kaip tik toks, kokio norėjo. Ir ėmė jis juo rūpintis: davė valgyti ir gerti, apkabindavo jį, prausė, vedžiojo palakstyti – viską darė dėl jo...

Bet kokia gi gali būt šuniuko meilė?.. Jis tik būna šalia burtininko, guli palei kojas, visur sekioja iš paskos...

Ir pamatė burtininkas, kad netgi šuo (o gaila), su kuriuo jam taip gera žaisti, vis dėlto negali atsakyti jam tokia pat meile, kurią jis jam duoda. Šuo tiesiog nesugeba būti jo draugu, negali įvertinti, ką burtininkas daro jam. O šito burtininkas juk taip trokšta!

Ir ėmė jis aplink save kurti žuvis, roplius, paukščius, gyvūnus, bet tik dar blogiau tapo: niekas jo nesupranta, o jis kaip buvo, taip ir liko – vienišas...

Ilgai mąstė burtininkas ir suprato: „Tikru draugu gali būti tik tas, kuriam labai manęs reikės, kuris ieškos manęs, kuris viską galės daryti, kaip aš. Galės mylėti kaip aš, suprasti kaip aš. Tik tada jis mane supras! Jis turi būti toks, kaip aš! Bet būti tokiam, kaip aš?.. Hmmm... Kas gi gali būti toks, kaip aš? Kad pajėgtų įvertinti tai, ką jam duodu, kad galėtu man atsakyti tuo pačiu. Nes ir burtininkui reikia meilės. Kas gali toks būti, kad mums būtų gera kartu? Juk taip liūdna būti vienam!..“

Ir pagalvojo burtininkas: „Gal tai žmogus? Ir tikrai... gal būtent žmogus galės tapti man artimu draugu, galės būti toks, kaip aš. Tik reikia jam padėti. Ir tada kartu mums bus taip gera, nes juk liūdna būti vienam!..“

Darsyk mostelėjo burtininkas savo lazdele ir atsirado toli nuo jo vieta, o ten žmogus...

Bet žmogus taip toli nuo burtininko, kad net nejaučia, kad burtininkas yra, nejaučia to, kuris jį sutvėrė. Nejaučia to, kuris viską sukūrė tik jam: akmenis, augalus, gyvūnus, paukščius, namus ir kalnus, laukus ir miškus, mėnulį ir saulę, lietų ir dangų, ir dar labai daug visko... visą pasaulį... netgi futbolą ir kompiuterį! Visa tai žmogus turi... O burtininkas taip ir liko vienas... Bet juk taip liūdna būti vienam!..

O žmogus net neįtaria, kad yra burtininkas, kuris jį sukūrė, kuris jį myli, kuris laukia ir kviečia jį: „Ei, negi tu nematai manęs!? Juk tai aš, aš tau daviau viską. Nagi eikš pas mane! Dviese mums bus taip gera, juk taip liūdna būti vienam!..“

Bet kaip gali žmogus, kuriam ir taip gerai, kuris turi viską, netgi futbolą ir kompiuterį, kuris nepažįsta burtininko, staiga panorėti surasti jį, susipažinti su juo, suartėti su juo, pamilti jį, būti jo draugu. Ir taip pat pasakyti burtininkui: „Ei, Burtininke!.. eikš pas mane. Kartu mums bus gera, juk taip liūdna būti vienam!..“

Žmogus pažįsta tik tokius, kaip jis, pažįsta tik tai, kas jį supa. Jis žino, kad reikia būti tokiam, kaip visi: daryti tai, ką daro visi, kalbėti taip, kaip kalba visi, norėti to, ko nori visi. Suaugusių nepykinti, gražiai prašyti: namuose – kompiuterio, per išeigines – futbolo. Visko, ko reikia, žmogus turi! Kam jam apskritai žinoti, kad kažkur yra burtininkas, kuriam liūdna be jo?..

Bet burtininkas geras ir išmintingas. Paslapčia jis stebi žmogų... Ir štai vieną ypatingą akimirką, tyliai tyliai, pamažėle ir atsargiai mosteli savo stebuklingą lazdelę. Ir štai žmogus jau nebegali gyventi taip, kaip anksčiau. Ir nei kompiuteris, nei futbolas nebedžiugina jo.

Ir trokšta, ir ieško jis kažko, dar nesuprasdamas, kad tai burtininkas palietė jo širdį savo stebuklinga lazdele, sakydamas: „Nagi!.. eikš pas mane, kartu mums bus gera, juk dabar ir tau liūdna būti vienam!..“

O gerasis ir išmintingasis burtininkas vėlei padeda jam: darsyk mosteli lazdele ir žmogus jau jaučia, kad kažkur yra stebuklinga pilis, kupina visokiausių gėrybių, ir kad pats burtininkas laukia jo ten. Nes tik kartu jiems bus gera!

Bet kur ta pilis? Kas parodys man kelią pas jį? Kaip susitikti su burtininku? Kaip man jį rasti?

Žmogaus širdį vis liečia ir liečia burtininko lazdelė... ir jau negali jis nei valgyti, nei miegoti! Visur jam matosi tik pilis su burtininku ir jis visiškai nebegali būti vienas, juk taip bloga būt vienišam!

Tačiau, kad žmogus taptų toks, kaip burtininkas (išmintingas, geras, mylintis, amžinas) jis turi mokėti daryti viską, ką daro šis. Visur turi būti panašus į jį. Tik čia mostelėjimas lazdele jau nepadės. Šito žmogus turi išmokti pats. Bet kaip?

Dėl to burtininkas nepastebimai ir atsargiai, neskubėdamas, švelniai veda žmogų: iš lėto mosteli stebuklingąją lazdele ir nuveda prie didelės senovinės stebuklų knygos – knygos Zohar... O joje visas kelias, visi atsakymai, kaip viską daryti, kad galų gale būtų gera. Nes kiek gi galima būti vienam...

Ir žmogus stengiasi greitai greitai prasibrauti į pilį, susitikti su burtininku, susitikti su draugu, būti šalia jo, pasakyti jam: „Na!.. mums bus taip gera kartu, juk taip liūdna būt vienišam...“

Tačiau pilį saugo aukšta siena ir griežti sargybiniai. Ir kuo aukščiau ant jos užlipa žmogus, tuo grubiau yra atstumiamas. Tuo skaudžiau krenta, tuo didesnę tuštumą ir bejėgiškumą jis jaučia, ir šaukia jis burtininkui: „Kurgi tas tavo gerumas ir išmintis? Kodėl tu taip kankini mane? Kam kvietei mane pas save? Kodėl padarei taip, kad man bloga be tavęs?...“

Bet... staiga pajunta stebuklingos lazdelės mostelėjimą – ir vėl veržiasi į priekį, kopia siena aukštyn, kad apėjęs sargybinius užliptų į viršų ir išlaužęs pilies vartų spyną surastų savo burtininką...

Patyręs tiek smūgių ir nesėkmių, jis išsiugdo atkaklumą, įgyja jėgą, išmintį.

Iš nevilties ir nusivylimo auga norai, žmogus pats mokosi daryti visus tuos stebuklus, kuriuos daro burtininkas. Jis pats mokosi kurti tai, ką tegalėjo tik vienas burtininkas!

Iš nesėkmių gelmės auga meilė, ir labiausiai už viską jis nori vieno – būti šalia burtininko, matyti jį, viską atiduoti, neprašant sau nieko. Juk tik tada jam bus gera! Juk visiškai neįmanoma būti vienam!

Ir tada, kai jau visai nebegalės be burtininko, tada, bet tik tada, pilies vartai atsidaro patys! Ir iš pilies atskuba burtininkas jo pasitikti, sakydamas: „Na! Kurgi tu buvai! Eik šen pas mane! Kaip mums dabar bus gera! Juk mes abu žinome, kaip bloga ir liūdna būti vienam!..“

Ir nuo to laiko jie visada kartu. Ištikimi, neišskiriami ir mylintys vienas kitą draugai.

Nėra aukštesnių ir gilesnių jausmų už tuos, kuriuos jie dabar patiria. O meilė taip užpildo jų širdis, kad nieks net negali prisiminti, kaip ilgu buvo būti vienam!..

Įsiklausykite kiekvienas atidžiai: „Gal kas nors iš jūsų tyliai girdi, kaip spragteli širdyje stebuklinga lazdelė, kad svarbiausia gyvenime – susitikti su burtininku... ir kad tik tada tau bus gera!“

[jasmin]

Apie laumę ir man labai patiko


Pasakoje apie burtininką matau 2 netiesas. Pirmoji - burtininkas kuria pasaulį sau, nežinodamas tikslo (+- ), vėliau sako, kad viską sukūrė žmogui. Antroji - baksnojimas lazdele. :/

[Liūtaširdė]

Na kiekvienam savo tiesa