Tikriausiai pamenat, kaip netycia nufotografavau ju saugumo mininsterija ir kaip suleke kareiviai su karininku priesaky, islupo juostele is mano muilines ir kaip as, visiskai nezinodama apie ta baisu ju rezima, leptelejau: "Nu ir tvarka cia pas jus..." Va tada visa savo esybe pajutau, kad prazuvau, padvelke lediniu salciu: "Jusu dokumentai, su kokiu tikslu cia atvaziavot, vaziuosim i milicija..." - pasake lediniu tonu ir pajutau, kad viskas, prazuvau, kad esu varzteliu varztelis, kuri gali vienu zingsniu sutrypti ir niekas ne necypteles... Dar bandziau aiskinti, kad esu turiste, kad nezinojau, kad negalima to namo fotografuoti, bet ant galo pamaciau, kad mano zodziai atsimusa kaip i siena... tada nutilau ir mintyse emiau visa esybe sauktis angelo sargo ir Sai Babos pagalbos... tik tada mane paleido... Tad puikiai suprantu, ka reiskia stoveti toj aikstej, labai gerbiu tuos pora simtu pasisventeliu, kurie zinodami kas ju laukia vis tiek eina i prazuti, kad pajuntu apkerpejusia kitu tautieciu dvasia, kurie taip ibauginti ir susitaike su likimu, kad del iprasto gyvenimo ir drebedami del savo kailio pamina savo zmogiska savigarba ir tautini oruma...
Meldziuosi uz tuos kovotojus, siunciu nors mintyse jiems palaiminima ir prasau, kieno sirdis gyva ir kam rupi, kas vyksta pas musu kaimynus, pasiuskit nors mintyse tiems narsuoliams palaikyma - tegu ju pasiaukojimas ir dvasios tvirtybe uzdega kitus ju salies zmones, te ir jie pakyla is prisitaikeliskos vergo busenos ir tegu jiems padeda Dievas, visos sviesos jegos ir visas pasaulis apginti savo garbe ir zmogiskaji oruma - juk zinom, kad musi laimi ne tas, kurio pusej daugiau kareiviu, o tas, kurio dvasia tvirtesne, kuris jauciasi teisesnis ir labiau tiki tuo, uz ka kovoja:
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
uždekit naują ugnį širdyse,
vergams palikit vergo naktį klaikią -
šaukiu aš jūsų protėviu dvasia!..
