ka manote apie baznycias

Moderators: Rolandas, Visi tvarkytojai

Uriel
Posts: 588
Joined: Sun 12 11, 2005, 15:23
Location: Vilnius

Post by Uriel »

Image

Taiga... Kedrai.... fanatizmas.... rusinimo politika...

Kur jūs gyvenate? Ne Lietuvoj?????
Ko SAVOS Tėvynės nepuošiat, bet galima ir paprastu mūsų krašto medžiu galiūnu - ąžuolu. Nebūtina importuoti specifinius užuralės pušynų augalus.

Kas jus supras... Image

Jau graudu darosi.
Dievo karys
Posts: 398
Joined: Mon 07 25, 2005, 5:37

Post by Dievo karys »

Uriel, tik Baltijos salyje atrandamas pats graziausias ir visose salyse vertinamas gintaras
Tai buvo kedrine pusis kur kas stipresne uz sibirini kedra.
Taciau dabar tos pusies nebera, o sibirinis kedras yra Lietuviskojo kedro anukas.

Ir apskritai visos Anastasijos idejos yra pazodziui nukopijuotos nuo senoves Lietuviu.
Tokios stai tokeles
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Post by Toltik »

Būk žmogus Uriel :) nečypauk su fanatišku Lietuvizmu, nes nėra tokio tikro dalyko. Tėra žmogaus sielos šviesa - bendra visai žmonijai ir nuo kalbos bei tautinio mentaliteto tai nepriklauso :).

Sėkmės visiems.
Aureja
Posts: 653
Joined: Wed 05 18, 2005, 14:26
Location: Kaunas

Post by Aureja »

http://www.ronroth.com
Tai kitokia baznycia-kurioje skelbiama ,kad tikroji religija-tai Meiles religija.Sis nuostabiai tyros sviesios sielos auksto rango Kriskcionybes atsovas kunigas Rong Roth ikure atskira baznycia,i kuria plauke tukstanciai zmoniu is ivairiu saliu,Sis nuostabus kunigas isgydo daugybe zmoniu ,serganciu sunkiomis ligomis duodamas Diksa.
Dievo ausi greiciausiai pasiekia zodziai, is zmogaus sirdies ateinantys (J. Kuvykas)
Dievo karys
Posts: 398
Joined: Mon 07 25, 2005, 5:37

Post by Dievo karys »

Aureja, saugokis netikru pranasu.
Jezus yra pasakes
"Isgydyti nepagydoma ligoni yra menkniekis"

o jei siaip pamascius, kam reikalingas tas isgydymas? kad toliau nuodytis miestu ir "civilizacija" ir vel eti gydymo? tai gumos tampymas - geriau mirti greiciau, maziau teks kankintis.
Arba galima atisakyti mirties ir kurti gimines sodybas. Bet gyvenantys sodybose ir taip pasveiks. Jiems nereikia sito pranaso.

na bet jei Aureja raso cia apie tokius, vadinas yra siame forume norinciu uzkibti ant farizieju kabliuko
kibkite zuveles, dideles ir mazos :)
Aureja
Posts: 653
Joined: Wed 05 18, 2005, 14:26
Location: Kaunas

Post by Aureja »

Patikslinu,,, Ron Roth ne tik gydo,bet ir suteikia Nusvitimo Diksa.
Dievo ausi greiciausiai pasiekia zodziai, is zmogaus sirdies ateinantys (J. Kuvykas)
Dobė
Posts: 675
Joined: Mon 09 26, 2005, 8:58
Location: Vilnius

Post by Dobė »

Toltik wrote: Tėra žmogaus sielos šviesa - bendra visai žmonijai ir nuo kalbos bei tautinio mentaliteto tai nepriklauso :).
kaip gerai pasakyta - visada tai ir jaučiau - nereikia jokių vedlių ir pranašų, jei bendrauji su šviesios sielos žmogumi, jis tau ir yra kaip dievas.. naivu tikėti, kad kažkuri viena religija ar bažnyčia yra pati tobuliausia, kad tik ji skleidžia meilę - dažnai jų atstovai puikiai gyvena mėgaudamiesi civilizuoto pasaulio malonumais. juk ar pats būtum toks išpuikęs ir imtum skleisti savąją religiją? pagalvokit, kokia tai atsakomybė brukti kitiems savo idėjas, tegul ir pačias geriausias? aišku gal kai kam pagelbsti ir tokia terapija, tačiau visai, kas kita, kai tau pačiam norisi sekti kieno nors pavyzdžiu, kai širdimi jauti, kad žmogaus siela yra skaidri ir kupina nuoširdžios meilės, jog ir tau būnant šalia tokio žmogaus visos blogos mintys išgaruoja. kas begali būti didesnis autoritetas, koks kitas Dievas, kunigas, mokytojas? tikiu, kad seniai seniai visi žmonės buvome viena tauta (tai liudija ir kalbų bendrumas) ir nors dabar esame susiskaidę į daug tautų ir kultūrų, man visada pirmoje vietoje yra žmogaus sielos šviesa, o ne patriotizmas ar tautiškumas. dažnai šios sąvokos naudojamos kaip koziris manipuliuoti žmonėmis, kurie patys savarankiškai nesugeba atskirti pelų nuo grūdų.
ir augalų siūlau neskirstyti tautiniu pagrindu. taip, kedrai savaime dabar Lietuvoj neauga, kaip neauga ir daug kitų mūsų tautiečių soduose ar sodybose auginamų augalų (dabar madingi daugiausia atvežtiniai augalai ir genetiškai modifikuotos veislės). bet kedras yra taurus medis, Biblijoj paminėtas. Libano kedrams pas mus per šalta, bet jų giminaitė Sibiro kedrinė pušis (Pinus Sibirica) gali pas mus augti, o vietomis ir labai neblogai, ir subrandinti vertingų riešutų ( net ir miškininkų knygose rašoma, kad ją verta introdukuoti kaip vertingą medį) taip pat labai vertinu ir vietinius - ąžuolus, klevus liepas ir visus kitus Lietuvoje natūraliai dar tebeaugančius medžius. visus juos norėčiau auginti.
Visgi jeigu žmogus linkęs išpažinti savo krašto tradicinę religiją ar renkasi kitokią egzotiškesnę, tebūnie tai jo valia, jei tik jis mato prasmę tų religijų ritualuose ir apeigose ir šventyklose. jei žmogus nori gyventi pagal gamtos ritmą ir ritualus - irgi jo valia. o galima ir viską suderinti arba pabandyti atgaminti mūsų ląstelėse užkoduotą informąciją apie tolimųjų protėvių papročius. kodėl būtent tolimųjų, o ne praeito šimtmečio - įvairiuose išmintinguose šaltiniuose mums duodama suprasti, kad mūsų šviesūs ainiai, mokėjo gyventi darnoje su savimi ir su visu pasauliu, turėjo aukštą tarpusavio santykių kultūrą :D apskritai, reikėtų ieškoti kažkokio bendro vardiklio, kuris kuo daugiau pasaulio žmonių vienytų, iš to būtų daugiau naudos, nei iš skaidymosi. noriu pabrėžti, kad savo kultūros jokiu būdu nereikia atsisakyti, to net ir neįmanoma padaryti, nes tai yra, kaip sakoma, mūsų kraujyje. bet logiškai mąstant žmogui, kaip atskiros kultūros atstovui, smagu save ir savo kultūrą suvokti kaip bendro žmonijos, pasaulio kultūros lobyno dalį, nes tik visumoje, tarp daugelio kitų gali atsiskleisti individualumas, savitumas.
ir dar: labai gera kažkieno mintis buvo, kad reikia mąstyti be dogmų - aš ir pagalvoju, kartais žmogui susidaro tokia iliuzija, kad jis mąsto, o iš tikrųjų dėsto seniai kažkieno sugalvotus ir įkaltus jam į galvą argumentus-dogmas. mes irgi jų daugybę turim, sunku kartais ir atskirt, matyt labiau save kontroliuoti reikia, kai mąstai :wink:
Bogdanas
Posts: 9
Joined: Sun 10 29, 2006, 22:12
Location: Vilnius

Post by Bogdanas »

JOANA wrote:ar jums patinka baznytines apeigos?
Kadangi labiausiai esu susipazines su kataliku baznycia, tai tik apie ja ir kalbesiu. Man asmeniskai visos baznytines apeigos yra juokingos ir tuscios. Jos neturi sielos ir dauguma ju dalyviu atlieka tas apeigas visiskai nesusimastant kas tai per apeigos ir kam skirtos. Cia visiskai neizvelgiu nuosirdumo, sielos tyrumo, nuosirdzios meiles Dievui. Zmones yra nemastancios butybes ir aklai tiki baznyciai ir prisibijo jos, nes baznycia gasdina pragaru, amzina ugnimi ir pan. Kvailiai nesusimasto, tiki absurdiskais zodziais ir eina i baznycia, nes taip reikia, taip daro visi, taip liepia kunigai. Bet is tikruju iseje is banzycios, daro savo. Jie negarbina Dievo, o tiesiog atlieka savotiska "kataliko" pareiga. Todel man visos apeigos juokingos, nes tai grynas farsas. Ir tas kunigas kelis kartus i diena laiko misias ir veda apeigas, todel jis tampa kaip uzvesta masina ir jo zodziai skamba bukai, beprasmiskai.
JOANA wrote:ka galvojate apie baznycias?
Baznycios yra organizacijos, kurios, kaip ir visos kitos, politines, ar kitos organizacijos, siekia islaikyti valdzia savo rankose, priviliuoti kuo daugiau zmoniu, vadovauti paradui. Baznycia kvailina zmones, slepia nuo ju pradine tiesa, liepia bijoti Dievo ir pastoviai keliaklupsciauti pries ji. Baznycia gasdina pastoviai, kad Dievas baudzia ir pan., bet is tikruju Dievas niekados to nedaro. Mes visi esame Dievo vaikai, o tevas niekados nebaudzia savo vaiko. Jis ji myli ir atiduoda jam viska, ka turi. Taip ir Dievas mums padovanojo viska, tik zmones nuejo ne ta linkme ir pamirso viska...
JOANA wrote:ar visi kunigai istvirkeliai?
Tikrai ne visi!
JOANA wrote:ar daznai einate i baznycia?
Esu isaukletas katalikiskoje seimoje ir visa vaikyste kiekviena sekmadieni ir per sventes vaiksciojau i baznycia. Dabar praktiskai nevaikstau, nes man nereikia banzyciu, kad jausciau ir garbinciau Dieva visame kame.
JOANA wrote:ir kas yra baznycia?
Eiline organizacija
JOANA wrote:ar tikrai dievas lankosi tik ten,o gal jis musu sirdyse?
Dievas yra visur - kiekvienoje dalelyteje
Uriel
Posts: 588
Joined: Sun 12 11, 2005, 15:23
Location: Vilnius

Post by Uriel »

Bravo, Bogdanai!

Labai geras atsakymas. Ir aš visiškai sutinku su Tavo nuomone.
Mano kelias buvo panašus - vaikystėje labai dažnai tekdavo ten lankytis.

Kažkada, dar paauglei, kilo klausimas - kodėl davatkos, nors jos kasdien ir po kelis kartus eina į bažnyčią ir atlieka visas apeigas, tkios piktos ir pagiežingos. Teko matyti jų rietynes, kurios kėlė net ne juoką, bet graudulį.
Atrodo - pagal bažnyčios tarnautojų kunigų žodžius - joje esame arčiau Dievo. Tada kodėl tiems ypač arti bandantiems būti tas dieviškumas nepasireiškia, arba kaip tik atvirkščiai?...

p.s. Toltik -
aš gimiau ir augau Lietuvoje, tad man ji brangi, kaip gimtinė. Vertinu ir savo žemę, ir mūsų lietuvišką, archaišką, bet labai gražią kalbą.
Esu LIETUVĖ. Ir būsiu už lietuvybę čia, Lietuvoje, ir ne tik.

Va Loreta - tiek metų toli nuo gintinės, bet net nesiruošia pamiršti gimtosios kalbos, jos nuostabūs piešiniai delkia tokia lietuviška dvasia. Kas tai - ne lietuvybė? ;)

Tad sorry, Toltik, - aš savo Gimtinėje būsiu gimtosios žemės šalininkė.
Dobė
Posts: 675
Joined: Mon 09 26, 2005, 8:58
Location: Vilnius

Post by Dobė »

Kiekvienam savo gimtinė savaip brangi - o kiek brangi - nepriklauso nuo to, kiek kartų ir kaip garsiai apie tai sakysi - ką besakytum, bet gimtoji kultūra gyvuos tol, kol bus jos tikrąją gyvybę palaikančių šaltinių.. manau, nacionalinė kultūra neatsiejama nuo gyvenimo būdo, o jei jis vis labiau krypsta civilizacijos ir globalizacijos link su visom šiuolaikinėm technologijom, tai ir mes neišvengiamai tolstame nuo savųjų šaknų. net ir kalba keičiasi. tai kiek turime šansų išlikti kaip tauta?
o svetur gyvenantys visada išgyvena didelę nostalgiją savo gimtajam kraštui, jo kalbai - ir ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų atstovai - taip jau yra, kad būdamas svetimoje aplinkoje aiškiau suvoki savo ryšį su gimtąja kultūra, labiau junti jos trūkumą, pagaliau ilgiesi tėviškėje paliktų artimųjų.
beje, visiškai nukrypau nuo temos :?
Aureja
Posts: 653
Joined: Wed 05 18, 2005, 14:26
Location: Kaunas

Post by Aureja »

Basta raso "O dėl visokių ten diksų šmiksų ir nušvitimų - pirmiau reikia pagalvoti, kam reikia tos malonės? Kokios bus jos pasekmės? Pabudinsi vieną, o kitkas liks miegot? Pabudinsi galias, o sąmonė? Pabudinsi sąmonę, o protas? Sutinku, reikia padėti žmogui, bet tos ribos man jau tokios slidžios atrodo..

Gaila ,kad tau neteko susitikti su Nusvitusiu dzen Meistru Seol Chong Sunimu is Pietu Korejos ,viesiejusiu Lietuvoje. Kaune i susitikima atejo 500 kaunieciu, jau vien pasiklausyti nusvitusio zmogaus -tai tokia vertybe!Sunku net isreiksti viska,jis taip pat kalbejo apie nusvitima. Puslapyje http://www.gyvas.sapnas.net pagrindiniame puslapyje yra vertingas straipsnis "100 bezdziones koncepcija" Tas straipsnis labai gerai perteikia suvokima apie samone.
Dievo ausi greiciausiai pasiekia zodziai, is zmogaus sirdies ateinantys (J. Kuvykas)
J

Post by J »

Visgi Basta labai teisi - pažadinsi galias... O protas?
Ribos išties slidžios.
O pažiūrėjus į nušvitusį žmogų proto neįgausi.
Pastovėti šalia tokio žmogaus tolygu pasišildyti prie krosnies. Pareisi namo, o "krosnies" nebėr... Ir kas toliau?
Viskas turi būti pusiausvyroje - sąmonė, protas, turimos galios. Jei sąmonė nušvis, o protas liks stovėti, tai...
Et, daugiau nebesakysiu nieko. Visi esam mąstantys...
saulius
Posts: 20
Joined: Mon 02 02, 2004, 10:36

Post by saulius »

Nesišaipau iš bažnyčios, nors esu pagonis. Yra daug kelių...
Gal kam teko matyti ar skaityti interviu su Jurga Ivanauskaite. Žmogus po daugelio ieškojimų Rytuose pirmąkart priėjo išpažinties. Kas jai realiai padėjo? - kunigas Julius Sasnauskas. Štai kur tikroji bažnyčia...
O šiaip kiekvieną idėją kuria arba griauna tik ją nešantys žmonės. Galbūt jums nepasisekė - jūs sutikote, pamatėte, atkreipėte dėmesį ne į tuos žmones, gal kitąkart sutiksite kitokių.
Tikrai žinau, kad visur yra nuostabių žmonių...
Aureja
Posts: 653
Joined: Wed 05 18, 2005, 14:26
Location: Kaunas

Post by Aureja »

Labai graziai Saulius parase.Net gera skaityti jo mintis.
O pabuvus prie nusvitusio zmogaus...musu samone taip pat truputi prasiplecia.Pvz.kai imeti i ezera akmenuka,jis sukelia aplik raibuliuojancius ratus,tie paliecia kitus ,trecius ir tt.Tas pats ir su zmogaus samone....praplete savo samone,tarsi "uzkreciame"sekancia ir tt. iki begalybes.
Dievo ausi greiciausiai pasiekia zodziai, is zmogaus sirdies ateinantys (J. Kuvykas)
Dobė
Posts: 675
Joined: Mon 09 26, 2005, 8:58
Location: Vilnius

Post by Dobė »

saulius wrote: O šiaip kiekvieną idėją kuria arba griauna tik ją nešantys žmonės.
labai pritariu tokioms mintims, gyvenime nuolat tuo įsitikinu - viskas priklauso nuo žmonių, nuo asmenybių. kas tai bebūtų - kunigai, politikai ar mokytojai - jei yra asmenybė, vedlys, šviesus žmogus, tai ir jo veiklos sfera atrodo patraukli. interviu su J. Ivanauskaite skaičiau, ir apie tai, kad ji surado paguodą, jei taip galima sakyti, mūsų tradiciniame krikščioniškame tikėjime.. atkreipiau dėmesį, kad buvo paminėtas jai tame padėjęs žmogus - kun. Juliaus Sasnauskas ir iškart pagalvojau, kad, jei tokio žmogaus nebūtų šalia ar bažnyčiai atstovautų kitas žmogus, nežinia, kokie būtų rašytojos ir bažnyčios santykiai.
Jurgita7
Posts: 25
Joined: Thu 04 28, 2005, 21:36
Location: Vilnius

Tikėjimas

Post by Jurgita7 »

Pasauliui labai reikalingi šviesūs žmonės, o ypač kunigai. Bet mano nuomone, dauguma jų visai netiki Dievu, o atlieką įprastą ritualą. Gal ir atsiranda vienas kitas šviesus kunigas, kuris nuramina sergančio žmogaus dvasią, tai labai puiku :D
Iš šviesos atėję į šviesą visi sugrįšime!
Dievo karys
Posts: 398
Joined: Mon 07 25, 2005, 5:37

Post by Dievo karys »

Jezaus laikais irgi visokiu farizieju buvo

teisingu kunigu buti manau labai sunku.
isivaizduokim situacija:

ateina moterele-davatkele ir sako:
"sugriesijau, piktzodziavau ant kaimyno"

na kunigas atsako
"melsk ir prasyk Dievo pagalbos nepykti, sukalbek "Teve Musu" ir daugiau nenusidek

kita savaite vel ta pati moterele su ta pacia nuodeme
kita vel
ir vel ir vel
akivaizdziai matome jog pastangu ji nededa, ji ateina atleidimo bet nieko nedare ir nedarys kad pasitaisytu

geras kunigas sakys - juk negali eiti ispazinties jei nepasiryzti daugiau nusideti, grizk kai bus pasikeitimu

moterele is kart skunda - kunigas man neduoda isrisimo

ir ka daryt? sita moterele paskutine kuri baznycia islaiko, duosi isrisima - nuodeme, neduosi - baznycios bankrotas
as tai siulyciau bankrota, jei nera tikru tikinciuju tai kam ta banzycia
uztadom sita
kai moterelei teks ispazinties varyti uz 50 km tai gal ji nuspres jog bent finansiskai apsimoka nebepikdzodiauti ant kaimyno :)
Dievo karys
Posts: 398
Joined: Mon 07 25, 2005, 5:37

Post by Dievo karys »

Kun. Aušvydas Belickas. Kodėl „neveikia“ išpažintis?
2006-12-21

Apeiginis tikėjimas ir tikėjimas Dievo Dvasioje. Koks yra mūsų tikėjimas? Tikėjimą paliudija žmogaus santykis su ženklais, kuriuos paliko Kristus. Koks mūsų santykis su tais ženklais? Ar mes tinkamai priimame sakramentus? Apie Atgailos arba Susitaikinimo sakramentą „Bernardinai.lt“ skaitytojams pasakoja kun. Aušvydas Belickas.

Atgaila daugeliui yra tik išpažintis. O tai yra tik viena iš penkių Susitaikinimo sakramento dalių, kurios visos yra labai svarbios. Dar vysk. Paltaroko Katalikų Bažnyčios Katekizme parašyta: kad atgaila būtų gera, reikia nuodėmes atsiminti, jas apgailėti, pasiryžti nekartoti, atlikti išpažintį, atsilyginti ir taisytis. Jei tinkamai neišpildoma kuri nors dalis, vadinasi, atgaila nėra gera.

Kartais pokalbyje žmogų paklausiu, kokį sakramentą priima eidamas išpažinties. Dažnai sutrinka. Atsakymas būna – „išpažintį“. Tokio sakramento nėra. Yra Atgailos arba Susitaikinimo sakramentas. Klausiu: kokios yra dalys? Ir ne kiekvienas žino, kaip atsakyti. Žmonės dažnai nežino visų Atgailos sakramento dalių ir pamini tik vieną dalį – ketvirtą – išpažintį. Žinoma, mes galime suponuoti, kad jis išpildo ir kitas dalis – formaliai prisimena savo nuodėmes ir t.t., tačiau dažniausiai ir prisiminti nėra ko - nuodėmių sąrašas seniai sudarytas ir visąlaik kartojasi. Tariamai pasirengta priimti Atgailos sakramentą jau labai seniai, dabar viskas tik aklai kartojama. Taip būna ir žmonės tai daro vedami to „apeiginio“ tikėjimo, kurio net tikėjimu nepavadinčiau. Tuomet nenuostabu, kad nėra nei vidinių, nei elgesio pokyčių. Iš esmės Susitaikinimo sakramentas nieko nekeičia - nes aiškiai yra užbrėžta riba, kurios Dievas negali peržengti, ir žmogus Jo neįsileidžia į dvasios gelmes. Ta riba - tai žmogaus širdis. Ten žmogus Dievo neįsileidžia visiškai. „Jeigu Dievas nori ar gali, tegul jis ją perkeičia“, - to dažnai prašoma. Bet pats žmogus nenori nė piršto pajudinti. Dar blogiau – daugelio dalykų jis nenori atsisakyti, o blogiausia, kad daug ko jis net blogiu nelaiko, nors nuo jų kenčia. Visa tai yra sukrauta į žmogaus vidų.

Atgailos sakramentas visų pirma yra dvasią gydantis sakramentas, skirtas išvalyti iš žmogaus vidaus viską, kas komplikuoja gyvenimą, apsunkina jį. Tai sakramentas, kuris įvesdina į prisikėlimą, į naujo žmogaus gimimą. Atgailos sakramentas gali labai daug ką duoti ir moderniam žmogui. Bet kai iš šio sakramento išplėšiama tik išpažintis, tai apsiribojama tik Dievo atleidimu. Esminis perkeitimas neįvyksta, nors Dievas yra pajėgus tai padaryti – išvaduoti iš ydų, silpnybių, visokio blogio ir vidinių problemų. Dievas paliko šį ženklą būtent tam, kad vyktų esminis asmenybės perkeitimas – minčių, jausmų, elgesio. Tačiau žmogus eina pas psichologus ir net šarlatanus, kad šie padėtų spręsti jo vidines problemas. Nors tam yra skirtas Atgailos sakramentas. Tai kaip dabar yra? Ar šis sakramentas nepajėgus to padaryti, ar jis pasenęs ir netinkamas moderniam žmogui, ar čia slypi kokia kita priežastis? Bėda ta, kad visas darbas suverčiamas tik Dievui. Aš atlieku tik man patogų minimumą, o visa kita turi padaryti Dievas. Taip Dievo malonei yra užkertamas kelias įeiti į žmogaus dvasią ir lydėti jį tobulėjimo keliu, kadangi juo eiti net nesirengia. „Aš noriu, kad Dievas pakeistų mane taip, kaip aš noriu, pagal mano planą, o ne pagal jo, man nieko nedarant“. Štai koks sandėris yra daromas - tokia realybė. Kartais net po nuoširdžiausiu gailesčiu, pilnu ašarų, glūdi būtent šis užsispyrimas, slypintis žmogaus viduje. Žmogus slepia daugelį savo blogybių, o kitas pateisina. Daugelis iš patirties žinom, kokie būna pirmi žodžiai, padarius sunkesnę nuodėmę – juk ne „atsiprašau, suklydau, ar - kokia nelaimė atsitiko, ką dabar daryti“. Ne. Pirmi žodžiai būna – „nemanyk, kad aš toks blogas, kaip atrodo“. Pirmiausia žmogus puola teisintis, sumenkinti blogį, kurį padarė, nes žmogus pilnas baimės, puikybės, jis kuria savo įvaizdį arba, kitaip tariant, savo melagingąjį “aš”. O kiekvienas į viešumą iškilęs netobulumas tą įvaizdį pažeidžia ir kildina vidinį skausmą. Tokiu būdu žaidžiamas gyvenimo teatras, o iš tiesų viduje, žmogaus sieloje, klesti tikra skausmo gamykla, tačiau jis kaip užburtas ten nieko nenori keisti, nieko nenori daryti. Tuomet prasideda visokie kompleksai, nesusipratimai, baimės; galų gale žmogus susipainioja ir pats nebesusigaudo, kas yra kas, nebepažįsta savęs.

Dievas duoda nuostabią ir labai veiksmingą priemonę. Tereikia rimtai ja pasinaudoti. Ženkime pirmą žingsnį. Pirma dalis - sąžinės sąskaita. Kas tai yra? Kas bando nuoširdžiai priimti Atgailos sakramentą, sako, kad tai - prisiminti nuodėmes arba konkrečius nedorus darbus. Jie yra nuoroda į problemą, glūdinčią viduje. Nuodėmę paskui įvardysime išpažintyje, kur - suteiks atleidimą ir pagalbą keistis. Iki tol dar reikia daug padirbėti – kartu su Dievu ištirti save: visas savo baimes, netobulumus, visą savo blogį iškelti iš slapčiausių dvasios gelmių ir be baimės, teisinimosi, išsisukinėjimo visa tai pamatyti. Būtina įvardyti savo dvasines problemas ir ieškoti jų priežasčių. Savęs tyrimas – ne 5 minučių darbas, bet savaičių ir mėnesių. Tirdami klausiame ir ieškome atsakymo: kodėl pavydžiu, pykstu, esu pagiežingas ar tingiu? Kaip tas blogis veikia mano savijautą, mintis, santykius su žmonėmis ir t.t.? Kai pradedam raizgyti tą kamuolį, atsiskleidžia visokių dalykų. Dievas pagelbsti surasti vidinės kančios, problemų šaknis. Dievas neateina pasakyt man – „koks tu blogas“ arba įvertinti mano blogybes. Ne, jis jas mato, žino, bet jam kur kas svarbiau, kad aš pamatyčiau tas sudedamąsias dalis. Tuomet Jis klausia: „ką darom?“. Jis neateina vertinti manęs. Ne tai Jam svarbu. jam rūpi mano gyvenimo kokybė ir realūs asmenybės pokyčiai. Būtent jis padrąsina pamatyti ir peržengti per daugelį mitų, per savo puikybę, susikurtą įvaizdį, nebijoti pamatyti, koks iš tikrųjų esu, kur mano dvasioje išsislapstęs gyvenimą komplikuojantis blogis.

Toliau vadinamas gailestis už padarytas nuodėmes. Tai suvokimo įtvirtinimas, kad visas manyje esantis blogis kenkia pirmiausia man, o po to ir kitiems, griauna asmenybę ir trukdo gyventi visavertį, džiugų gyvenimą. Tai pokalbis su Dievu, atnaujinant su Juo ryšį, prašant Jo pagalbos, priemonių, pajėgių keisti vidų. Kadangi jau kartu su Dievu pradėjome rimtai dirbti, jau nebežaidžiame kaip anksčiau, užversdami jį savo maldomis ir stebuklų prašymais, bet pradedame rimtą darbą ir einame į trečią dalį, kuri vadinama pasiryžimu nebenusidėti. Dabar pasirenkame priemones, būdus, kuriuos Dievas siūlo, priimame atsakymus į savo problemas, kuriuos pritaikysime savo konkrečiame gyvenime. Mes jau mąstome apie priemones: kaip reaguosim, elgsimės. Apie visa tai Dievas kalba Evangelijoje - atskleidžia, kartu pasiūlo priemonių, kurias padeda surasti konkrečiose mano gyvenimo situacijose. Štai šį įdirbį padarę, po dviejų trijų mėnesių, kaip kam pavyksta - kai kam gal ir greičiau, jau galime atlikti išpažintį. Tada vyksta išpažinimas – blogio įvardijimas, ištarimas ir atidavimas į Dievo rankas, kad išvaduotas, išvestas iš tamsos galėčiau įžengti į šviesą. Jis suteikia man atleidimą, atleidimas būtent ir yra išvedimas į naują būtį.

Atsilyginti ir taisytis. Pagal galimybes atitaisau blogį, kurį padairau. Tas priemones, kurias aš trečioje dalyje apmąsčiau, įgyvendinu. Pateiksiu pavyzdį. Tarkim, labai susinervinu vairuodamas. Jei kas nors sukelia avarinę situaciją, kyla didelis pyktis. Tą vairuotoją miniu pusę dienos ir ne pačiais gražiausiais žodžiais, palinkėjimais ir t.t. Sąžinės sąskaitos metu aš prisimenu tą situaciją, bandau ją įvertinti. Ką man Dievas pasako? Pirma, aš negaliu kontroliuoti ano vairuotojo elgesio, aš negaliu jo paveikti ir tai, ką jis padarė, nuo manęs nepriklauso, bet mano reakcija į jo elgesį yra neigiama, pikta. Jo elgesys sukelia man pyktį. Ką tai liudija? Kad man kyla pyktis. Aš pradedu tirti jo šaknis, kilmę, raiškos būdus ir t.t. ir pamatau, kad jis man kenkia. Pradedu suprasti, jog mano audringa reakcija sukelia nerimą, padidina nervingumą. Pusė mano dienos - sugadinta. Negana to, kad jau aš vaikštau piktas, tai dar ir kiti nuo manęs kenčia. O tas žmogus nuvažiavo ir nei jis girdėjo, nei jis žino, net nenujaučia, kad įvyko toks dalykas. Kuo jis kaltas? Jis kaltas dėl avarinės situacijos, bet dėl tokios reakcijos kaltas aš. Aš pats į pykčio žarijas, kurios ruseno, įpyliau žibalo, ir jis suliepsnojo. Ištyręs visą šitą situaciją, aš renkuosi priemones, kaip nekartoti tokio dalyko. Dievas padeda suprasti, kad aš negaliu kontroliuoti jo elgesio. Kokia turėtų būti mano reakcija? Rami. Jeigu man kyla nepasitenkinimas, suvokiu jo kėslus prikaustyti mano dėmesį prie konfliktinės situacijos, kurios negaliu pakeisti, įkalinti mane pagiežoje ir kildinti priešiškumą, įtampą. Todėl nukreipiu dėmesį į kitą kokį nors dalyką, neleidžiu pykčiui per mintis, per keiksmus, per to žmogaus elgesio vertinimą užsiplieksti. Atrandu ir kitokių būdų.

Taisytis. Tai reiškia, kad, jau konkrečiame gyvenime patekęs į tokią situaciją, aš iš karto galiu kontroliuoti savo elgesį, ir mano pirma reakcija bus gynybinė. Kitas sukėlė avarinę situaciją, bet aš nepuolu jo keikti, o iš karto rūpinuosi, kaip man palaikyti ramybę viduje. Ne įvertinti, keikti, mokyti, ką nors šalia esančiam aiškint ir t.t., bet iš karto susitelkiu į save - išlaikau normalią reakciją, o visą inventorių jau turiu. Jis apmąstytas trečiojoje dalyje.

Keturios Susitaikinimo sakramento dalys yra mano kruopštaus darbo baras. Tuo tarpu aš esu gundomas viso šito nedaryti, atmesti pirmą, antrą, trečią, pasilikti ketvirtą ir atmesti penktą, pasilikti išpažintį ir - viskas, aš - jau katalikas. Atlikau išpažintį per atlaidus, priėmiau Komuniją, ir einu namo patenkintas. Bet jokio džiaugsmo nėra, kadangi niekas nepasikeitė. Aš eilinį kartą apgavau Dievą, nes nedirbau, nenoriu dirbti ir nedirbsiu. Aš noriu Jo stebuklo. O stebuklo nėra, nes Dievas nesiduoda tampomas už virvučių. Jis man davė visą eigą, jis davė išganymo kelią ir turiu arba priimti, arba ne. Bet aš labai gudriai padarau – pasiimu tik išpažintį. Noriu greitai, pigiai ir gerai, o pokyčių kaip nėra, taip nėra. Susikuriu sau tokią religiją ir pats paskui kenčiu. Ta religija neveikia, gyvenimas nesikeičia, ir lieka ta pati kančia, tas pats skausmas, nes tos priemonės, kurios duodamos, jos nepanaudojamos, arba, kitaip tariant, savo abejingumu, atsakomybės stoka, tamsumu užkertu kelią Dievo malonei veikti, o būtent per nuoširdžiai priimtą Susitaikinimo sakramentą Dievo malonė ir gali veikti.

Užrašė Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt
lyja
Posts: 5
Joined: Thu 04 20, 2006, 11:05

Post by lyja »

Sveiki, nezinau ar cia buvo buvo jau pamineta ta nuoroda, bet jei kas neskaite, gal bus idomu: http://www.lietuvos.net/istorija/katalikai/
eufruzi7
Posts: 10
Joined: Sun 04 29, 2007, 19:51
Location: Mazeikiai

Post by eufruzi7 »

"pakelsi akmenį ir ten mane rasi...."juk dievas visur tai kam ieškot tarpininkų
Post Reply