ka manote apie baznycias

Moderators: Rolandas, Visi tvarkytojai

Aureja
Posts: 653
Joined: Wed 05 18, 2005, 14:26
Location: Kaunas

Post by Aureja »

Basta raso "O dėl visokių ten diksų šmiksų ir nušvitimų - pirmiau reikia pagalvoti, kam reikia tos malonės? Kokios bus jos pasekmės? Pabudinsi vieną, o kitkas liks miegot? Pabudinsi galias, o sąmonė? Pabudinsi sąmonę, o protas? Sutinku, reikia padėti žmogui, bet tos ribos man jau tokios slidžios atrodo..

Gaila ,kad tau neteko susitikti su Nusvitusiu dzen Meistru Seol Chong Sunimu is Pietu Korejos ,viesiejusiu Lietuvoje. Kaune i susitikima atejo 500 kaunieciu, jau vien pasiklausyti nusvitusio zmogaus -tai tokia vertybe!Sunku net isreiksti viska,jis taip pat kalbejo apie nusvitima. Puslapyje http://www.gyvas.sapnas.net pagrindiniame puslapyje yra vertingas straipsnis "100 bezdziones koncepcija" Tas straipsnis labai gerai perteikia suvokima apie samone.
Dievo ausi greiciausiai pasiekia zodziai, is zmogaus sirdies ateinantys (J. Kuvykas)
J

Post by J »

Visgi Basta labai teisi - pažadinsi galias... O protas?
Ribos išties slidžios.
O pažiūrėjus į nušvitusį žmogų proto neįgausi.
Pastovėti šalia tokio žmogaus tolygu pasišildyti prie krosnies. Pareisi namo, o "krosnies" nebėr... Ir kas toliau?
Viskas turi būti pusiausvyroje - sąmonė, protas, turimos galios. Jei sąmonė nušvis, o protas liks stovėti, tai...
Et, daugiau nebesakysiu nieko. Visi esam mąstantys...
saulius
Posts: 20
Joined: Mon 02 02, 2004, 10:36

Post by saulius »

Nesišaipau iš bažnyčios, nors esu pagonis. Yra daug kelių...
Gal kam teko matyti ar skaityti interviu su Jurga Ivanauskaite. Žmogus po daugelio ieškojimų Rytuose pirmąkart priėjo išpažinties. Kas jai realiai padėjo? - kunigas Julius Sasnauskas. Štai kur tikroji bažnyčia...
O šiaip kiekvieną idėją kuria arba griauna tik ją nešantys žmonės. Galbūt jums nepasisekė - jūs sutikote, pamatėte, atkreipėte dėmesį ne į tuos žmones, gal kitąkart sutiksite kitokių.
Tikrai žinau, kad visur yra nuostabių žmonių...
Aureja
Posts: 653
Joined: Wed 05 18, 2005, 14:26
Location: Kaunas

Post by Aureja »

Labai graziai Saulius parase.Net gera skaityti jo mintis.
O pabuvus prie nusvitusio zmogaus...musu samone taip pat truputi prasiplecia.Pvz.kai imeti i ezera akmenuka,jis sukelia aplik raibuliuojancius ratus,tie paliecia kitus ,trecius ir tt.Tas pats ir su zmogaus samone....praplete savo samone,tarsi "uzkreciame"sekancia ir tt. iki begalybes.
Dievo ausi greiciausiai pasiekia zodziai, is zmogaus sirdies ateinantys (J. Kuvykas)
Dobė
Posts: 675
Joined: Mon 09 26, 2005, 8:58
Location: Vilnius

Post by Dobė »

saulius wrote: O šiaip kiekvieną idėją kuria arba griauna tik ją nešantys žmonės.
labai pritariu tokioms mintims, gyvenime nuolat tuo įsitikinu - viskas priklauso nuo žmonių, nuo asmenybių. kas tai bebūtų - kunigai, politikai ar mokytojai - jei yra asmenybė, vedlys, šviesus žmogus, tai ir jo veiklos sfera atrodo patraukli. interviu su J. Ivanauskaite skaičiau, ir apie tai, kad ji surado paguodą, jei taip galima sakyti, mūsų tradiciniame krikščioniškame tikėjime.. atkreipiau dėmesį, kad buvo paminėtas jai tame padėjęs žmogus - kun. Juliaus Sasnauskas ir iškart pagalvojau, kad, jei tokio žmogaus nebūtų šalia ar bažnyčiai atstovautų kitas žmogus, nežinia, kokie būtų rašytojos ir bažnyčios santykiai.
Jurgita7
Posts: 25
Joined: Thu 04 28, 2005, 21:36
Location: Vilnius

Tikėjimas

Post by Jurgita7 »

Pasauliui labai reikalingi šviesūs žmonės, o ypač kunigai. Bet mano nuomone, dauguma jų visai netiki Dievu, o atlieką įprastą ritualą. Gal ir atsiranda vienas kitas šviesus kunigas, kuris nuramina sergančio žmogaus dvasią, tai labai puiku :D
Iš šviesos atėję į šviesą visi sugrįšime!
Dievo karys
Posts: 398
Joined: Mon 07 25, 2005, 5:37

Post by Dievo karys »

Jezaus laikais irgi visokiu farizieju buvo

teisingu kunigu buti manau labai sunku.
isivaizduokim situacija:

ateina moterele-davatkele ir sako:
"sugriesijau, piktzodziavau ant kaimyno"

na kunigas atsako
"melsk ir prasyk Dievo pagalbos nepykti, sukalbek "Teve Musu" ir daugiau nenusidek

kita savaite vel ta pati moterele su ta pacia nuodeme
kita vel
ir vel ir vel
akivaizdziai matome jog pastangu ji nededa, ji ateina atleidimo bet nieko nedare ir nedarys kad pasitaisytu

geras kunigas sakys - juk negali eiti ispazinties jei nepasiryzti daugiau nusideti, grizk kai bus pasikeitimu

moterele is kart skunda - kunigas man neduoda isrisimo

ir ka daryt? sita moterele paskutine kuri baznycia islaiko, duosi isrisima - nuodeme, neduosi - baznycios bankrotas
as tai siulyciau bankrota, jei nera tikru tikinciuju tai kam ta banzycia
uztadom sita
kai moterelei teks ispazinties varyti uz 50 km tai gal ji nuspres jog bent finansiskai apsimoka nebepikdzodiauti ant kaimyno :)
Dievo karys
Posts: 398
Joined: Mon 07 25, 2005, 5:37

Post by Dievo karys »

Kun. Aušvydas Belickas. Kodėl „neveikia“ išpažintis?
2006-12-21

Apeiginis tikėjimas ir tikėjimas Dievo Dvasioje. Koks yra mūsų tikėjimas? Tikėjimą paliudija žmogaus santykis su ženklais, kuriuos paliko Kristus. Koks mūsų santykis su tais ženklais? Ar mes tinkamai priimame sakramentus? Apie Atgailos arba Susitaikinimo sakramentą „Bernardinai.lt“ skaitytojams pasakoja kun. Aušvydas Belickas.

Atgaila daugeliui yra tik išpažintis. O tai yra tik viena iš penkių Susitaikinimo sakramento dalių, kurios visos yra labai svarbios. Dar vysk. Paltaroko Katalikų Bažnyčios Katekizme parašyta: kad atgaila būtų gera, reikia nuodėmes atsiminti, jas apgailėti, pasiryžti nekartoti, atlikti išpažintį, atsilyginti ir taisytis. Jei tinkamai neišpildoma kuri nors dalis, vadinasi, atgaila nėra gera.

Kartais pokalbyje žmogų paklausiu, kokį sakramentą priima eidamas išpažinties. Dažnai sutrinka. Atsakymas būna – „išpažintį“. Tokio sakramento nėra. Yra Atgailos arba Susitaikinimo sakramentas. Klausiu: kokios yra dalys? Ir ne kiekvienas žino, kaip atsakyti. Žmonės dažnai nežino visų Atgailos sakramento dalių ir pamini tik vieną dalį – ketvirtą – išpažintį. Žinoma, mes galime suponuoti, kad jis išpildo ir kitas dalis – formaliai prisimena savo nuodėmes ir t.t., tačiau dažniausiai ir prisiminti nėra ko - nuodėmių sąrašas seniai sudarytas ir visąlaik kartojasi. Tariamai pasirengta priimti Atgailos sakramentą jau labai seniai, dabar viskas tik aklai kartojama. Taip būna ir žmonės tai daro vedami to „apeiginio“ tikėjimo, kurio net tikėjimu nepavadinčiau. Tuomet nenuostabu, kad nėra nei vidinių, nei elgesio pokyčių. Iš esmės Susitaikinimo sakramentas nieko nekeičia - nes aiškiai yra užbrėžta riba, kurios Dievas negali peržengti, ir žmogus Jo neįsileidžia į dvasios gelmes. Ta riba - tai žmogaus širdis. Ten žmogus Dievo neįsileidžia visiškai. „Jeigu Dievas nori ar gali, tegul jis ją perkeičia“, - to dažnai prašoma. Bet pats žmogus nenori nė piršto pajudinti. Dar blogiau – daugelio dalykų jis nenori atsisakyti, o blogiausia, kad daug ko jis net blogiu nelaiko, nors nuo jų kenčia. Visa tai yra sukrauta į žmogaus vidų.

Atgailos sakramentas visų pirma yra dvasią gydantis sakramentas, skirtas išvalyti iš žmogaus vidaus viską, kas komplikuoja gyvenimą, apsunkina jį. Tai sakramentas, kuris įvesdina į prisikėlimą, į naujo žmogaus gimimą. Atgailos sakramentas gali labai daug ką duoti ir moderniam žmogui. Bet kai iš šio sakramento išplėšiama tik išpažintis, tai apsiribojama tik Dievo atleidimu. Esminis perkeitimas neįvyksta, nors Dievas yra pajėgus tai padaryti – išvaduoti iš ydų, silpnybių, visokio blogio ir vidinių problemų. Dievas paliko šį ženklą būtent tam, kad vyktų esminis asmenybės perkeitimas – minčių, jausmų, elgesio. Tačiau žmogus eina pas psichologus ir net šarlatanus, kad šie padėtų spręsti jo vidines problemas. Nors tam yra skirtas Atgailos sakramentas. Tai kaip dabar yra? Ar šis sakramentas nepajėgus to padaryti, ar jis pasenęs ir netinkamas moderniam žmogui, ar čia slypi kokia kita priežastis? Bėda ta, kad visas darbas suverčiamas tik Dievui. Aš atlieku tik man patogų minimumą, o visa kita turi padaryti Dievas. Taip Dievo malonei yra užkertamas kelias įeiti į žmogaus dvasią ir lydėti jį tobulėjimo keliu, kadangi juo eiti net nesirengia. „Aš noriu, kad Dievas pakeistų mane taip, kaip aš noriu, pagal mano planą, o ne pagal jo, man nieko nedarant“. Štai koks sandėris yra daromas - tokia realybė. Kartais net po nuoširdžiausiu gailesčiu, pilnu ašarų, glūdi būtent šis užsispyrimas, slypintis žmogaus viduje. Žmogus slepia daugelį savo blogybių, o kitas pateisina. Daugelis iš patirties žinom, kokie būna pirmi žodžiai, padarius sunkesnę nuodėmę – juk ne „atsiprašau, suklydau, ar - kokia nelaimė atsitiko, ką dabar daryti“. Ne. Pirmi žodžiai būna – „nemanyk, kad aš toks blogas, kaip atrodo“. Pirmiausia žmogus puola teisintis, sumenkinti blogį, kurį padarė, nes žmogus pilnas baimės, puikybės, jis kuria savo įvaizdį arba, kitaip tariant, savo melagingąjį “aš”. O kiekvienas į viešumą iškilęs netobulumas tą įvaizdį pažeidžia ir kildina vidinį skausmą. Tokiu būdu žaidžiamas gyvenimo teatras, o iš tiesų viduje, žmogaus sieloje, klesti tikra skausmo gamykla, tačiau jis kaip užburtas ten nieko nenori keisti, nieko nenori daryti. Tuomet prasideda visokie kompleksai, nesusipratimai, baimės; galų gale žmogus susipainioja ir pats nebesusigaudo, kas yra kas, nebepažįsta savęs.

Dievas duoda nuostabią ir labai veiksmingą priemonę. Tereikia rimtai ja pasinaudoti. Ženkime pirmą žingsnį. Pirma dalis - sąžinės sąskaita. Kas tai yra? Kas bando nuoširdžiai priimti Atgailos sakramentą, sako, kad tai - prisiminti nuodėmes arba konkrečius nedorus darbus. Jie yra nuoroda į problemą, glūdinčią viduje. Nuodėmę paskui įvardysime išpažintyje, kur - suteiks atleidimą ir pagalbą keistis. Iki tol dar reikia daug padirbėti – kartu su Dievu ištirti save: visas savo baimes, netobulumus, visą savo blogį iškelti iš slapčiausių dvasios gelmių ir be baimės, teisinimosi, išsisukinėjimo visa tai pamatyti. Būtina įvardyti savo dvasines problemas ir ieškoti jų priežasčių. Savęs tyrimas – ne 5 minučių darbas, bet savaičių ir mėnesių. Tirdami klausiame ir ieškome atsakymo: kodėl pavydžiu, pykstu, esu pagiežingas ar tingiu? Kaip tas blogis veikia mano savijautą, mintis, santykius su žmonėmis ir t.t.? Kai pradedam raizgyti tą kamuolį, atsiskleidžia visokių dalykų. Dievas pagelbsti surasti vidinės kančios, problemų šaknis. Dievas neateina pasakyt man – „koks tu blogas“ arba įvertinti mano blogybes. Ne, jis jas mato, žino, bet jam kur kas svarbiau, kad aš pamatyčiau tas sudedamąsias dalis. Tuomet Jis klausia: „ką darom?“. Jis neateina vertinti manęs. Ne tai Jam svarbu. jam rūpi mano gyvenimo kokybė ir realūs asmenybės pokyčiai. Būtent jis padrąsina pamatyti ir peržengti per daugelį mitų, per savo puikybę, susikurtą įvaizdį, nebijoti pamatyti, koks iš tikrųjų esu, kur mano dvasioje išsislapstęs gyvenimą komplikuojantis blogis.

Toliau vadinamas gailestis už padarytas nuodėmes. Tai suvokimo įtvirtinimas, kad visas manyje esantis blogis kenkia pirmiausia man, o po to ir kitiems, griauna asmenybę ir trukdo gyventi visavertį, džiugų gyvenimą. Tai pokalbis su Dievu, atnaujinant su Juo ryšį, prašant Jo pagalbos, priemonių, pajėgių keisti vidų. Kadangi jau kartu su Dievu pradėjome rimtai dirbti, jau nebežaidžiame kaip anksčiau, užversdami jį savo maldomis ir stebuklų prašymais, bet pradedame rimtą darbą ir einame į trečią dalį, kuri vadinama pasiryžimu nebenusidėti. Dabar pasirenkame priemones, būdus, kuriuos Dievas siūlo, priimame atsakymus į savo problemas, kuriuos pritaikysime savo konkrečiame gyvenime. Mes jau mąstome apie priemones: kaip reaguosim, elgsimės. Apie visa tai Dievas kalba Evangelijoje - atskleidžia, kartu pasiūlo priemonių, kurias padeda surasti konkrečiose mano gyvenimo situacijose. Štai šį įdirbį padarę, po dviejų trijų mėnesių, kaip kam pavyksta - kai kam gal ir greičiau, jau galime atlikti išpažintį. Tada vyksta išpažinimas – blogio įvardijimas, ištarimas ir atidavimas į Dievo rankas, kad išvaduotas, išvestas iš tamsos galėčiau įžengti į šviesą. Jis suteikia man atleidimą, atleidimas būtent ir yra išvedimas į naują būtį.

Atsilyginti ir taisytis. Pagal galimybes atitaisau blogį, kurį padairau. Tas priemones, kurias aš trečioje dalyje apmąsčiau, įgyvendinu. Pateiksiu pavyzdį. Tarkim, labai susinervinu vairuodamas. Jei kas nors sukelia avarinę situaciją, kyla didelis pyktis. Tą vairuotoją miniu pusę dienos ir ne pačiais gražiausiais žodžiais, palinkėjimais ir t.t. Sąžinės sąskaitos metu aš prisimenu tą situaciją, bandau ją įvertinti. Ką man Dievas pasako? Pirma, aš negaliu kontroliuoti ano vairuotojo elgesio, aš negaliu jo paveikti ir tai, ką jis padarė, nuo manęs nepriklauso, bet mano reakcija į jo elgesį yra neigiama, pikta. Jo elgesys sukelia man pyktį. Ką tai liudija? Kad man kyla pyktis. Aš pradedu tirti jo šaknis, kilmę, raiškos būdus ir t.t. ir pamatau, kad jis man kenkia. Pradedu suprasti, jog mano audringa reakcija sukelia nerimą, padidina nervingumą. Pusė mano dienos - sugadinta. Negana to, kad jau aš vaikštau piktas, tai dar ir kiti nuo manęs kenčia. O tas žmogus nuvažiavo ir nei jis girdėjo, nei jis žino, net nenujaučia, kad įvyko toks dalykas. Kuo jis kaltas? Jis kaltas dėl avarinės situacijos, bet dėl tokios reakcijos kaltas aš. Aš pats į pykčio žarijas, kurios ruseno, įpyliau žibalo, ir jis suliepsnojo. Ištyręs visą šitą situaciją, aš renkuosi priemones, kaip nekartoti tokio dalyko. Dievas padeda suprasti, kad aš negaliu kontroliuoti jo elgesio. Kokia turėtų būti mano reakcija? Rami. Jeigu man kyla nepasitenkinimas, suvokiu jo kėslus prikaustyti mano dėmesį prie konfliktinės situacijos, kurios negaliu pakeisti, įkalinti mane pagiežoje ir kildinti priešiškumą, įtampą. Todėl nukreipiu dėmesį į kitą kokį nors dalyką, neleidžiu pykčiui per mintis, per keiksmus, per to žmogaus elgesio vertinimą užsiplieksti. Atrandu ir kitokių būdų.

Taisytis. Tai reiškia, kad, jau konkrečiame gyvenime patekęs į tokią situaciją, aš iš karto galiu kontroliuoti savo elgesį, ir mano pirma reakcija bus gynybinė. Kitas sukėlė avarinę situaciją, bet aš nepuolu jo keikti, o iš karto rūpinuosi, kaip man palaikyti ramybę viduje. Ne įvertinti, keikti, mokyti, ką nors šalia esančiam aiškint ir t.t., bet iš karto susitelkiu į save - išlaikau normalią reakciją, o visą inventorių jau turiu. Jis apmąstytas trečiojoje dalyje.

Keturios Susitaikinimo sakramento dalys yra mano kruopštaus darbo baras. Tuo tarpu aš esu gundomas viso šito nedaryti, atmesti pirmą, antrą, trečią, pasilikti ketvirtą ir atmesti penktą, pasilikti išpažintį ir - viskas, aš - jau katalikas. Atlikau išpažintį per atlaidus, priėmiau Komuniją, ir einu namo patenkintas. Bet jokio džiaugsmo nėra, kadangi niekas nepasikeitė. Aš eilinį kartą apgavau Dievą, nes nedirbau, nenoriu dirbti ir nedirbsiu. Aš noriu Jo stebuklo. O stebuklo nėra, nes Dievas nesiduoda tampomas už virvučių. Jis man davė visą eigą, jis davė išganymo kelią ir turiu arba priimti, arba ne. Bet aš labai gudriai padarau – pasiimu tik išpažintį. Noriu greitai, pigiai ir gerai, o pokyčių kaip nėra, taip nėra. Susikuriu sau tokią religiją ir pats paskui kenčiu. Ta religija neveikia, gyvenimas nesikeičia, ir lieka ta pati kančia, tas pats skausmas, nes tos priemonės, kurios duodamos, jos nepanaudojamos, arba, kitaip tariant, savo abejingumu, atsakomybės stoka, tamsumu užkertu kelią Dievo malonei veikti, o būtent per nuoširdžiai priimtą Susitaikinimo sakramentą Dievo malonė ir gali veikti.

Užrašė Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt
lyja
Posts: 5
Joined: Thu 04 20, 2006, 11:05

Post by lyja »

Sveiki, nezinau ar cia buvo buvo jau pamineta ta nuoroda, bet jei kas neskaite, gal bus idomu: http://www.lietuvos.net/istorija/katalikai/
eufruzi7
Posts: 10
Joined: Sun 04 29, 2007, 19:51
Location: Mazeikiai

Post by eufruzi7 »

"pakelsi akmenį ir ten mane rasi...."juk dievas visur tai kam ieškot tarpininkų
batuotas katinas
Posts: 157
Joined: Mon 01 22, 2007, 17:43

Post by batuotas katinas »

Dievo karys wrote:cia kalba eina apie Baznycia kaip bendruomene, o ne baznycia kaip pastata
argi ne?
Jei karys būtų įdėmesnis ir pažvelgtų į klausimą, tai pamatytu jog bažnyčia užrašyta iš mažosios raidės.

Iš mažosios užrašoma bažnyčia kaip pastatas, o va Bažnyčia yra krikščioniška organizaciją, kurią sudaro daug bendruomenėlių išbarstytų po pasaulį.
Kas liečia lietuvos bažnyčias, tai jos kuklios ir niekuom mes pasaulio nenustebinsim. ten kur iš tiesu meldžiamasi, jos būna paslaptingai jaukios ir šiltutėlės. Net parapsichologai, ten stebisi kokios geros energijos ir auros tame pastate. O va krikščionys sako, kad tai pramelsta erdvė.

O kas dėl kunigų, tai manau jog kunigai vienuoliai yra dažniausiai šiltesni. Nors nėra padėties be išimties.
batuotas katinas
Posts: 157
Joined: Mon 01 22, 2007, 17:43

Post by batuotas katinas »

eufruzi7 wrote:"pakelsi akmenį ir ten mane rasi...."juk dievas visur tai kam ieškot tarpininkų
Ne! Tai velnias visur kaip riaumojantis liūtas tykoja mus praryti. Ir atkreipkim dėmesi, kad tas kuris tiki dievą, netiki Dievu kuriuo tiki krikščionys. :!:

Kas dėl tarpininkų, tai Kristus yra vienintelis tarpininkas pas Dievą.
Ką rašo Rom 10,9 paskaitykim. Šio tarpimninko krikščionims reikia.
VirgisM
Posts: 163
Joined: Wed 10 30, 2002, 17:41
Location: Kaunas, Rumšiškės, Vilnius
Contact:

Post by VirgisM »

eufruzi7 wrote:"pakelsi akmenį ir ten mane rasi...."juk dievas visur tai kam ieškot tarpininkų
...bet žmonių sąmoningumas skiriasi.
Klausimas ne kur yra Dievas, o kiek žmogus jaučia Jį.

Alaus bare galima jausti, parduotuvėje galima jausti, galim bažnyčioje.

Kur geriau? Tai ir ne esmė.
Kur sugebame pajausti.

Šventos vietos, piligriminės kelionės...
o gal diskoteka ar užgavėnės muziejuje?
Kur geriau?

Po to seka klausimas kiek jaučiame, kad Jis su mumis.

Galim dauk kartų sakyti, kad esu tikintis ir bažnyčios nereikia,
bendrauti su Dievu galima gamtoje.

Bet tai tik žodžiai (dažniausia).

Mes negalime žinoti kiek stipriai jaučiame Dievą,
kiek stipriai išgyvenam Dieviškumą, kiek džiaugsmo ir šviesos iš to,
kol savęs nepalyginame su kitais.

Galim lygint su pardavėjais, barmenais, prezidentais,
laidų vedėjais, gražuolių konkurso nugalėtojomis.

O galime palyginti su šventaisiais
(pvz. skaitant apie juos ar filmus žiūrint),
su kitais nuoširdžiai tikinčiais žmonėmis.

Tada iškyla klausimas kur jie yra?
Juk jie yra, o kur?

:lol:
Sveikinu Tave karštai, Kad ištirptų debesys aukštai, Kad vaivorykštėmis pasipuoštų Mėlyni dangaus skliautai
Ir pradingtų visos nuoskaudos, Jei širdelėje laikai!
loreta
Posts: 711
Joined: Thu 10 20, 2005, 2:40
Location: ant kalno

Post by loreta »

Matot, kiek laiko sugaištama, diskutuojant apie simbolius. Jau priaugome iki to, kad suprastume, jog Kristus tai nebuvo istorinė asmenybė. Jis - sudėtas iš slaptų mokyklų simbolių ir temų. Egipto karaliai pagal Imperatoriškojo Karališkojo Drakono Dvaro liniją, buvo "patepami" "švento" krokodilo taukais. Krokodilas Egipte buvo žinomas, kaip "messeh", iš kurio kilo žodis "Messiah" ir "Christ", kitaip Mesijas ir Kristus. "Christ" reiškia "pateptasis"- pateptas krokodilo taukais. Hindu dievas Shiva (Šiva), reptilų Nagas viešpats, taip pat buvo vadinamas "pateptuoju". "Pateptieji", kurių gyvenimai tapatinosi, tai Attis, Phrygia Dievo Sūnus, taip pat nukryžiuotas ir miręs, kad išgelbėtų žmoniją. Krišna, Indijos Dievo Sūnus, Dionysus, arba Bacchus, Graikijos Dievo Sūnus. Iki krikščioniškieji dievai, su "Jėzaus" istorijomis: Apollo, Hercules, Zeus - Graikija; Adad ir Marduk - Asirija; Buddha Sakia ir Indra - Indija ir Tibetas; Salivahana - pietų Indija ir Bermudai; Osiris ir Horus - Egiptas; Odin, Balder ir Frey - Skandinavija; Crite - Chaldea; Zoroaster - Persija; Baal(Bel) ir Taut - Phoenicia; Bali - Afganistanas; Jao- Nepalas; Chu Chulainn - Airija; Beddru - Japonija; Hesus arba Eros, ir Bremrillaham - Druidų; Šventasis Mokytojas - Plato; Prometheus -Kaukazo ir t.t.
Dvasininkija paėmė ezoterinius, astrologinius, astronominius simbolius iš senovės Šumerų Saulės religijos ir sukūrė religijas kiekvienai tautai. Bet koks bandymas ištrūkti iš tų varžtų, tekstuose buvo vadinamas "iš velnio", todėl žmonės tikėjo sukurtais ir primestais imidžais. Atėjo laikas sugrąžinti energiją suklaidintiems žmonėms. Tą užsimena ir V.Megre savo knygelėje.
Ramune
Posts: 113
Joined: Thu 10 12, 2006, 11:29
Location: Klaipeda

Post by Ramune »

Hmm... klausimas zinoma idomus...
Taciau, galbut as pritaikyciau cia Kristaus zodzius - neteiskite kitu, kad nebutumete patys teisiami...
As pati pazystu nuostabu ir stipru dvasioje kuniga, su kurio pagalba praejau tikrai juoda mano gyvenime tarpsni, visada busiu jam dekinga uz jo sviesa ir stiprius zodzius. Tai zmogus, kuris tikrai yra savo vietoje ir dirba su pasisventimo ugnele.
Taciau tokiu labai nedaug... O siaip manau, kad zmogus pats dusioje pajaucia kas jam artima ir sava, del to teisti nereikia, ar ne? Man graziausia baznycia Gamta, bet gera ir norisi kartais pabendrausti ir su sviesiu bei ismintingu kunigu.
Man labai patinka sis Anastasijos pastebejimas , kad reikia ieskoti priesybiu vienybes...
Nenoriu nieko uzgauti, tik issakau savo nuomone :)
batuotas katinas
Posts: 157
Joined: Mon 01 22, 2007, 17:43

Post by batuotas katinas »

Viskas čia gan teisingai, tik istorinis asmuo yra Jėzus, o ne Kristus... Bepigu, kai aplink nebėra laukinės gamtos sakyt, jog man gražiausia bažnyčia GAMTA. nors jums pritartų ir kai kurie viduramžių katalikų atsiskytėliai. Iš tikro gamta laukia, kada bus pareikšti dievo vaikai ( iš laiško romiečiams).

Norint pabrėžt žmogiškąją prigimtį sakoma Jėzus, o pabrėžiant dieviškają, sakoma Kristus.
loreta
Posts: 711
Joined: Thu 10 20, 2005, 2:40
Location: ant kalno

Post by loreta »

"Alisa stebuklų šalyje" yra tokie žodžiai:
"Niekas nebebus, kaip buvo,
Kadangi viskas bus taip, kaip nėra,
Ir priešingai - kaip yra iš tikrųjų, taip nebus.
Taip, kaip nėra, taip bus.
Ar matai?"
loreta
Posts: 711
Joined: Thu 10 20, 2005, 2:40
Location: ant kalno

Post by loreta »

Basta wrote:na nesiūlyčiau nupulti visai į tą new age'ą.
nes jame tiek pat klystkelių, kiek ir pačioje istorijoje.
man asmeniškai daug kas šviesių jausmų nekelia ir tiesos nedaug terandu.
manyčiau, pabandyti apie tai pamąstyti patiems, kaip kas buvo, per daug nesiknisant slaptose organizacijose, nors jų aišku, ir buvo, ir yra.
"New Age" - tai vėliausiai sukurta religija tiems protams, kurie nenori būti "įkalinti" oficialiosios religijos, arba, kitaip, "mokslo". Kai žmonės per daug priartėja prie metafizinės kelių dimensijų plotmės, atsiduria "per arti" tiesos. "Kažką reikia daryti" - galvoja Tie, ir taip nukreipia žmones pas "kitą" mokytoją. Tai gali būti Ashtaro komandos "gelbėtojai" ar Sai Baba, etc.
Bastute, tai nėra New Age teiginys, kad Jėzus Kristus nebuvo istorinė asmenybė. Tai mitų tyrinėjimo pasėka. Išminčiams buvo labai paranku šimtmečiais vedžioti žmones už nosies, prisidengiant esminėmis tiesomis, kurios egzistuoja kiekvieno žmogaus širdyje nuo pat gimimo and beyond:)
Ramune
Posts: 113
Joined: Thu 10 12, 2006, 11:29
Location: Klaipeda

Post by Ramune »

Katineli, :h: ta ir norejau pasakyti, kad man graziausia baznycia Gamta, nors pas mus sodyboje yra ir miskas ir upelis, taciau sirdis kirba kaip cia dar ka nors iterpus, pagrazinus ir vis matai kiek daug plotmes tai grozybei kurti atsiranda...
Dar atsimenu i anapus isejusiojo tevo Stanislovo zodzius, kad tik bunant gamtoje pats didziausias Kurejo pajautimas randasi. Tai is pokalbio su juo zurnale Seima ir pasaulis, deja siuo metu jo nebematau pardavime, o budavo labai idomiu ir geru straipsniu(2002-2003m).
Kodel bepigu sakyti apie Gamta, kaip apie graziausia baznycia :roll: , todel, kad kiekvienas kol turim po dvi rankas galim ja grazinti, puoseleti ir atsodinti bei ja pratesti, kas neleidzia aplinkui kurti to grozio?
Zinai seniai sukasi galvoje mintis, juk ir aplink baznycias galetu osti zmoniu pasodinti medeliai, ir ten besilankantiems maloniau butu, o vasara tokioj aplinkoj ir misias laikyt labai grazu. Jaunysteje teko su skautais praleisti dvi savaites Ulos draustinyje, ten atvaziuodavo ir vesdavo misias kunigas po simtameciais azuolais padarytame musu rankomis altorelyje, tas medziu osimas ir pati gamta sukurdavo nepaprastai pakilia ir pakilejancia atmosfera.
batuotas katinas
Posts: 157
Joined: Mon 01 22, 2007, 17:43

Post by batuotas katinas »

Stanislovas man dzin, bet tokius gamtos asus, kaip Vilius Orvydas arba Pakutuvėnų pustelninkai asmeniškai pažinojau ir pažįstu. gamtos bažnyčia nevadinkim, bet ji puiki Dievo mums duota dovanėlė.

Matai geriau yra kai medžiai kiek toliau nuo pastatų. Tada pastatai mažiau drėgsta. Tai aktualu ir bažnyčioms.
Post Reply