"Nekaltas" melas-diplomatija, ar tiesiog melas?

Agnė · Post by **Agnė** » Thu 07 03, 2003, 9:47

Kažkur teko skaityti, kad mus supanti aplinka, ir ypač gyvieji organizmai, neigiamai reaguoja į melą. Prijungus prie augalo tam tikrus elektrodus, žmogui sakant neteisybę, prietaisai rodo pakitusį tiriamo augalo lauką. Veikia kaip melo detektorius.

Įtariu, kad tokia pat augalų reakcija yra į melą, kuriuo siekiama sau kažkokios tai asmeninės naudos, ir į taip vadinamą “nekaltą” melą. Kodėl taip kalbu? Paskutiniu metu visiškai nesiseka nekaltai meluoti ir pasijuntu nepatogiai, kai tenka prisipažinti, sakius neteisybę.

Pavyzdžiui. Vyko giminės susitikimas Biržų raj. Nors ir buvome pasiruošę nakvynei, vakare apsisprendėme vykti namo – bus “laisvas” sekmadienis. Kad giminaičiai neimtų atkalbinėti nuo tolimos kelionės pasakėme, kad pernakvosime Biržuose. Ir dar sūneliui, kuris pastebėjo, kad meluoti negažu, paaiškinome, kad tai ne melas, o diplomatija. O ryte į mobilų telefoną skambina dėdė iš Panevėžio ir primygtinai reikalauja pakeliui užsukti pas jį – “Juk pro šalį važiuosite”. Teko prisipažinti, kad mes jau namuose. Fui, kaip nesmagu.

Esu tikra, kad ir jums panašiai yra nutikę. Papasakokit. Ir dar. Ką manote apie “nekaltą” melą?

Post by **Gluosnė** » Thu 07 03, 2003, 10:36

Velniava.. Tenka kartais ir man taip pameluoti. Nes turiu baisiai jautria mama ir jei jai sakyti tiesa, tai lankyciau ligoninese daug tankiau.. Kartais ji man pati pasako - geriau pameluok.. Absurdas..bet tas tiesa. Ir taip pradejau elgtis, matydama jos reakcija i mano bedas. Paauglystej itare vezi, tada kazhkaip intuityviai mamai nieko nesakiau, vaiksciojau visur viena ir tyriaus. Bet mano teta-gydytoja ir viska suzinojo, mamai pasake. Buvo skandalas, plius ji labai pergyveno. Jauciaus kaip ir apgavike, bet nesijauciau kalta. Nuo to laiko esu tiesiog atsargesne.. Taigi, ismokau gudriau nuslept visus nemalonumus.
Manau, aplinkiniai daznai "vercia" mus meluoti..Nemoka priimti tiesos, o mes nemokame diplomatiskai jos pateikti.

Uosis · Post by **Uosis** » Thu 07 03, 2003, 11:57

Man irgi tenka neretai meluoti

Visas savo mintis ir užsidegimą tenka slėpti nuo mamos, o apie žemės pirkimą nė kalbos nėra

Žinau, kad ji manęs kol kas nesuprastų, bet kai turėsiu žemę, tai ji jau nieko sustabdyti ir pakeisti negalės

Rapolas · Post by **Rapolas** » Thu 07 03, 2003, 11:59

Na kam gi neteko taip meluoti.
Aš visa laiką norėdavau atrodyti geresnis nei esu.
Bijodavau ką nors nuvilti.
Taokiems kaip aš nėra lengva pasakyti NE.

Tik tiek galiu pasakyt, kad aš vis dažniau pasakau taip kaip jaučių, taip kaip norių ištikro o ne atip kad "kaip būtų geriau".
Ir žinoma, kad kai pavyksta ta "NE" ramiai ir nuoširdžiai tai retai kadą ižeidžia. Na o tais atvejais jei visdelto kiti tai įžeidžia, tai ženklas kad ir jie
turi padirbėt su savim. ( Žinoma kad neprivalo

)

Nuoširdumas- esminis dalykas
Ir kas bebūtų ar pyktis ar baimė, ar pavydas reikia būti nuoširdžiam .
Apie save galėčiau pasakyt tik tiek kad aš šiandien nuoširdesnis nei kada nors ansčiau, bet dar turiu ko mokytis.

Geriausi mokytojai - vaikai .

Romas · Post by **Romas** » Fri 07 04, 2003, 9:21

Man kažkada atrodė, kad tiesa yra šventa ir viskas - ir kitaip negali būti.

Viskas priklauso nuo motyvacijos - ko siekiame, kokias pasekmes tai sukelia, ar siekiame tuo kokios nors sau materialinės ar kokios nors kitokios naudos. Kokios sukeliamos emocijos.

Būna, kad tiesa pasakyta ne vietoje ir ne laiku būna blogiau už melą.

Romas J.

Post by **Rytė** » Fri 07 04, 2003, 9:56

O jūs prisimenat tą vietą knygoj, kur Anastasija mamos paliktai Sibiro kaime mergytei išsakė visą tiesą: kad mama pas ją negrįš. Iš pirmo žvilgsnio regis tai - beširdiškumas. O juk kas gavosi? Mergytė paverkė, bet po to visą kaimą pavertė gražiausia , tvarkingiausia vieta.

Anksčiau ir aš maniau,kad kartais tiesa gali per daug skaudint. Ir pati esu apdegus nuo išgirstos nemalonios tiesos (tada atrodė,kad jau geriau būčiau nežinojus). Bet priimdamas tiesą ir ją išmokęs sakyt žmogus auga. Tik gal dar ne visi gali ją priimt? O kaip atskirt,kada nutylėt,kada diplomatiškai išsisukt, o kada tiesą pasakyt? Na,kad ir Agnės minėtu atveju: nenori pasilikt, o neišeina pasakyt. Agne, o gal tiesiog reikėjo taip ir pasakyt: sava žemelė kviečia? Taip norisi su ja daugiau pabūt... Nebūt supratę? Gal šiandien ir ne, bet supratimas juk ateina.

O vaikai tai iš tiesų didieji mūsų mokytojai.

Kristina · Post by **Kristina** » Sat 07 05, 2003, 4:24

O kas yra ta tiesa? kas kazkam atrodo tiesa, man gali atrodyti visai kitaip.turejau drauge kuri labai didziavosi kad visiem rezia teisa i akis, kad ir paskui nuo to nukentetu , zinot , atsikandau as tos jos tiesos,kuri daznai budavo izeidzianti ,kartais gal geriau patyleti ,ar pameluoti ,zinoma viskas priklauso nuo situacijos.As ir pati visada stengdavausi sakyti tiesa ,dabar ismokau buti diplomatiskesne.kai pvz bosas darbe sako ka nors ,jam pritariu vietoj to, kad pasakyciau tiesa, kad jis nusisneka. O anksciau gincydavausi irodinedavau savo tiesa taip viena darba praradau ir labaaai sunkus keli menesiukai buvo, o nereikejo taip savo tiesos kisti ,gal kitas zmogus dar tai tiesai nebuna pribrendes.Bet kaip sakiau viskas priklauso nuo situacijos.Manau svarbiausiai nemeluoti sau.
Konkreti situacija: manes mano giminaitis paprase labai nemalonaus dalyko, as atsisakiau,dabar as jo nei sutikti nenoriu , jis prase niekam nepasakoti,mama nesupranta kodel neinu pas tuos giminaicius.Ar pasakyti tiesa ar sukelti skandala to giminaicio seimoje?

Post by **Gluosnė** » Sat 07 05, 2003, 12:24

Na..i tiesu klausma manau reikia ir tiesiai atsakyti.. Bet jei neklausia, o zmogus tiesiog nutyli..nepasako? Kaip tada.. Visgi tiesa ne visur gerai.. Zodis gali ir nuzudyti..