Pradžiugino voveraitės
Posted: Thu 09 11, 2003, 21:42
Būkite sveiki.
Ne iš vieno girdėjau tokių minčių, kad daug laiko praeis, kol taip, kaip Anastasijos senoliai išmokysime žvėrelius padėti mums ir mūsų vaikams. Širdyje jaučiau, kad čia viskas turėtų būti paprasčiau, bet... abejonių tuo klausimu kartais įsismelkdavo.
Bet... kaip sunku mums įsivaizduoti Aukščiausiojo Kūrybos beribį tobulumą (gal todėl, kad iki šiol mes beatodairiškai griauname tai, kas tobula, vietoj to statydami primityvą)
Mane užplūdo neapsakomas džiaugsmas, kai mažiausias mano sūnus, dešimtmetis Dovydas papasakojo prieš kelias dienas įvykusį atsitikimą.
Dovydas buvo Palangoje, sanatorijoje. Su bendraamžiu draugu vaikščiojo po prie pat langų esantį miškelį. Ten kelis kartus matė voveraites, šokinėjančias medžiuose. Bet tą kartą jie pamatė aukštai lazdyne kabančius kelis riešutus. Berniukai bandė lipti į lazdyną, nusiskinti tuos riešutus. Bet čia... atbėgo voveraitė, nuskynė trijų riešutų kekelę ir numetė ant žemės prie berniukų.
Panašus atvejis pasikartojo ir kitą dieną, tik tada jie net nebandė lipti, bet paprasčiausiai, kaip sūnus man aiškino "paprašėme, kad voveraitė mums nuskintų riešutų". Kaip jie tai darė? Nežinau. Bet sakė, kai jie pasigyrė savo nuotykiais vyresniems ir tie bandė prašyti, su voveraitėmis nesusitarė...
Ką tai reiškė man? Aš jau šiandien tikiu, kad išgyvenčiau hektare be didelio vargo, bet man labiau rūpėjo, ar sugebėsiu išmokyti rasti bendrą kalbą su gamta savo vaikus, anūkus.
Šiandien aš žinau -- tikrai anūkai mane dar kai ko išmokys.
Ačiū Gerąjam Tėvui už tokias džiugias žinias, už beribę meilę savo sūnums ir dukroms.
Deros kloties jums visiems.
Ir neabejokite savo sugebėjimais.
Akys baisininkės - rankos darbininkės.
Tu gali padaryti viską, kuo sugebėsi patikėti!
Su pagarba ir meile
Antanas
Ne iš vieno girdėjau tokių minčių, kad daug laiko praeis, kol taip, kaip Anastasijos senoliai išmokysime žvėrelius padėti mums ir mūsų vaikams. Širdyje jaučiau, kad čia viskas turėtų būti paprasčiau, bet... abejonių tuo klausimu kartais įsismelkdavo.
Bet... kaip sunku mums įsivaizduoti Aukščiausiojo Kūrybos beribį tobulumą (gal todėl, kad iki šiol mes beatodairiškai griauname tai, kas tobula, vietoj to statydami primityvą)
Mane užplūdo neapsakomas džiaugsmas, kai mažiausias mano sūnus, dešimtmetis Dovydas papasakojo prieš kelias dienas įvykusį atsitikimą.
Dovydas buvo Palangoje, sanatorijoje. Su bendraamžiu draugu vaikščiojo po prie pat langų esantį miškelį. Ten kelis kartus matė voveraites, šokinėjančias medžiuose. Bet tą kartą jie pamatė aukštai lazdyne kabančius kelis riešutus. Berniukai bandė lipti į lazdyną, nusiskinti tuos riešutus. Bet čia... atbėgo voveraitė, nuskynė trijų riešutų kekelę ir numetė ant žemės prie berniukų.
Panašus atvejis pasikartojo ir kitą dieną, tik tada jie net nebandė lipti, bet paprasčiausiai, kaip sūnus man aiškino "paprašėme, kad voveraitė mums nuskintų riešutų". Kaip jie tai darė? Nežinau. Bet sakė, kai jie pasigyrė savo nuotykiais vyresniems ir tie bandė prašyti, su voveraitėmis nesusitarė...
Ką tai reiškė man? Aš jau šiandien tikiu, kad išgyvenčiau hektare be didelio vargo, bet man labiau rūpėjo, ar sugebėsiu išmokyti rasti bendrą kalbą su gamta savo vaikus, anūkus.
Šiandien aš žinau -- tikrai anūkai mane dar kai ko išmokys.
Ačiū Gerąjam Tėvui už tokias džiugias žinias, už beribę meilę savo sūnums ir dukroms.
Deros kloties jums visiems.
Ir neabejokite savo sugebėjimais.
Akys baisininkės - rankos darbininkės.
Tu gali padaryti viską, kuo sugebėsi patikėti!
Su pagarba ir meile
Antanas