Įdomūs augalai!

Įvairūs sodinimo būdai, priežiūra

Moderator: Visi tvarkytojai

Post Reply
vaiduze
Posts: 517
Joined: Tue 08 30, 2005, 0:18
Location: klaipeda

Įdomūs augalai!

Post by vaiduze »

labas !
geitai peržiūrėjau temeles ir neradau, kur galėčiau įdėti informaciją apie nuostabius augaliukus :D gal ir yra tokia temelė, bet kraunu čia :D
jei kas galit ir norit pasidalinti info apie augalų rūšis ir jų auginmą - prisijunkit :D !!!!!




Japoniškos bulvės

Šio augalo tėvynė - tropiniai ir subtropiniai Kinijos kalnų rajonai, tačiau manoma, kad po pasaulį plačiau paplito iš Japonijos, todėl daugelyje kalbų ir vadinamas japoniškąja bulve arba japoniškuoju artišoku. Mokslinis šio augalo pavadinimas - Ziboldo arba valgomosios notros ( Stachys sieboldii Mig.). Japoniškoji bulvė XIX a. imta auginti JAV, Brazilijoje, Italijoje, Vokietijoje ir net Skandinavijoje. Tokį susidomėjimą lėmė vertingi dietiniai notros šakniagumbiai. Juose susikaupia 14-20 proc. angliavandenių, apie 1,5 proc. baltyminių medžiagų ir tik 0,2 proc. riebalų. Juose nėra krakmolo, tačiau yra nedideli kiekiai įvairiausių mineralinių medžiagų - natrio, kalcio, kalio, mangano, geležies, cinko, vario.


Valgomosios notros - notrelinių (buvo lūpažiedžių) šeimos daugiametis augalas, labai panašus į Lietuvoje savaime augančias pelkines notras ( Stachys palustris L.). Nors mūsų klimato sąlygoms jos puikiausiai prisitaikiusios, tačiau dar labai retai auginamos.


Valgomosios notros dažniausiai auginamos kaip vienamečiai augalai. Jų stiebai šakoti, plaukuoti, iki 0,5 m aukščio. Įdomu tai, kad šios notros dauginasi tik vegetatyviai - šakniagumbiais, panašiai kaip bulvės. Jos ir auginamos kaip bulvės. Lysvę reikia gerai įtręšti perpuvusiu mėšlu arba kompostu (iki 5-6 kg\kvad.m ) ir aparti arba perkasti. Šakniagumbiai sodinami į 5-7 cm gylio vagutes (su 40-50 cm tarpueiliais) kas 20-30 cm. Sodinama vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai tik išdžiūsta dirva. Šakniagumbiai užberiami žeme, jeigu sausa - palaistomi. Rudenį rekomenduojama mulčiuoti 3-5 cm durpių sluoksniu. Notrų daigeliai kalasi labai lėtai ir žemės paviršiuje pasirodo tik 18-20 parą po pasodinimo. Kol augaliukai gležni ir nedidukai, reikia purenti tarpueilius ir naikinti piktžoles. Kai stiebai pradeda šakotis, kereliai pirmą kartą apkaupiami, o prieš žydėjimą - antrą. Derlius kasamas rugsėjo mėn. pabaigoje - spalio mėn. pradžioje. Kereliai iškeliami sodo šakėmis arba kastuvu, nupurtomi ir surenkami šakniagumbiai.
Nors valgomųjų notrų šaknys pasiekia 40 cm gylį, daugiausiai bulvyčių glūdi 10-20 cm gylyje. Šakniagumbiai labai originalios formos, gelsvai perlamutriniai, primena nedidelius topinambus. Stambiausi sveria apie 5-7 gramus, tačiau didžiausią derliaus dalį sudaro 1-3 gramų "riešutėliai".


Augalas labai nereiklus, gerai ištveria šalčiausias žiemas, gali augti skurdžiame dirvožemyje, bet geriausiai jaučiasi lengvoje, humusingoje ir ne per daug sausoje žemėje. Notra nemėgsta karščio ir saulėkaitos, todėl per didžiuosius karščius rekomenduojama jas užpavėsinti ir palaistyti.
Jeigu rudenį iškasti ir perrinkti šakniagumbiai iš karto nesodinami, tai per žiemą (stambiausi ar vidutiniai) laikomi rūsyje, dėžutėse su smėliu. Geriausiai peržiemoja 0-3oC šilumoje (drėgmė - 80-95 proc.).
Dauginti skirtas notras galima palikti žemėje iki pavasario, paskui iškasti, perrinkti ir vėl pasodinti į rudenį patręštus ir įdirbtus laukelius. Taip yra nušaunami du zuikiai: nereikia sukti galvos, kaip gumbus išlaikyti per žiemą, nereikia mulčiuoti.


Valgomųjų notrų šakniagumbius galima virti, kepti aliejuje kaip bulves, dėti į sriubas, patiekti kaip originalų garnyrą prie mėsos ar žuvies patiekalų, marinuoti arba sūdyti kaip agurkus. Iš džiovintų šakniagumbių gaminami miltai, kurių dedama į pyragų tešlas arba padažus. Švelnūs jaunučiai notrų lapeliai anksti pavasarį tinka į įvairias žalumynų salotas. Šakniagumbių odelė plonytė, jų skusti nebūtina, užtenka gerai nuplauti tekančiu vandeniu. Kad odelė nusiluptų, nuplauti šakniagumbiai sudedami ant rankšluosčio, pabarstomi rupia druska ir lengvai patrinami.

:D
Last edited by vaiduze on Mon 09 26, 2005, 19:34, edited 1 time in total.
<a href="http://anastasija.lt/forum/viewtopic.ph ... >Projektas "Pasodinau medį - esu laimingas"</a>
vaiduze
Posts: 517
Joined: Tue 08 30, 2005, 0:18
Location: klaipeda

Post by vaiduze »

Žilakrūmiai

Gausiai žilakrūmių ( Elaeagnaceae Juss.) šeimai priklauso ne tik apie 40 rūšių žilakrūmių ( Elaeagnus L.), bet ir šaltalankiai. Vasaržaliai žilakrūmiai verti savo vardo. Ypač siauralapis žilakrūmis ( Elaeagnus angustifolia ), kurio jauni ūgliai pilki su sidabriniu atspalviu, o linijiški lapai iš abiejų pusių apaugę pilkšvais plaukeliais. Siauralapio žilakrūmio net ir vaisiai iš pradžių sidabriški, tik vėliau numeta plaukelius. Gausiažiedžio žilakrūmio ( Elaeagnus multiflora Thunb.) lapai elipsiški, viršutinė lapų pusė žalia, o apačia sidabrinė su rusvais žvyneliais. Neveltui jie auginami kaip dekoratyviniai augalai.

Lietuvoje gausiažiedis žilakrūmis pražysta gegužės mėnesį. Gelsvi žiedeliai sutelkti gausiose kekėse ir maloniai kvepia, todėl privilioja įvairiausius vabzdžius. Raudoni, kartais oranžiniai vaisiai prinoksta liepos - rugpjūčio mėnesį. Pas mus šis augalas užauga iki 2 m aukščio. Nors rūšis natūraliai auga Japonijoje, Šiaurės Kinijoje ir yra laikoma palyginti lepia žiemą, Lietuvoje gausiažiedžiai žilakrūmiai puikiai žiemoja. Kauno botanikos sode jie auga ir dera kasmet. Apšalo tik 2002-2003 metų žiemą. Nieko nuostabaus - šaltukas spustelėjo žemiau -30o C ir pakenkė net atspariausiems sodo augalams.

Gausiažiedžiai žilakrūmiai sodinami saulėtoje vietoje arba pusiau pavėsyje. Jie mėgsta lengvus, laidžius drėgmei ir turtingus fosforu priesmėlius. Labai derlingose dirvose sparčiai auga vegetatyviniai ūgliai, augalai lapoja, bet generatyvinių pumpurų susiformuoja mažai, todėl menkai žydi. Jeigu dirvožemis rūgštus, jį būtina kalkinti. Priemolis pagerinamas rupiu kalkingu smėlio. Ant žilakrūmio šaknų formuojasi gumbeliai su azotą kaupiančiomis bakterijomis, taigi azotu augalai apsirūpina patys.

Į nuolatinę vietą sodinami dvimečiai augalai, padauginti auginiais. Jie pradės derėti po 2 metų. Žilakrūmiai dauginami ir sėklomis, bet sėjinukai dera vėliau. Tačiau iš sėklų galima užauginti įvairesnių augalų, kurie skiriasi derlingumu ir atsparumu žiemą. Atrankos būdu gaunami labiau mūsų klimato sąlygoms prisitaikiusių formų žilakrūmiai.

Gausiažiedžio žilakrūmio vaisiai saldžiarūgščiai, specifinio sutraukiančio skonio. Juose yra įvairių organinių rūgščių, fruktozės, daug rauginių medžiagų, askorbo rūgšties, karotinoidų bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios įtakoja gydomąsias vaisių savybes. Vaisius galima valgyti šviežius ir perdirbti. Juose daug rauginių medžiagų, todėl liaudies medicinoje vartojami kaip sutraukiantys vaistai, kai sergama žarnyno ligomis. Vaisių, lapų nuoviru skalaujama gerklė, vilgomos sunkiai gyjančios žaizdos.

Želdynuose gausiažiedis žilakrūmis sodinamas grupėse ir pavieniui. Mūsų parkuose, sodybose dažnesnis siauralapis žilakrūmis, bet jo vaisiai maistui beveik nenaudojami. Tuo tarpu Vidurinės Azijos gyventojai juos skina ir valgo. Siauralapio žilakrūmio vaisiai vertingi, juose daug cukrų, askorbo rūgšties. Pas mus jie prinoksta rugsėjo mėnesį. Galima gaminti kompotus, įvairius konditerijos gaminius. Šie žilakrūmiai auga labai sparčiai, pakenčia karpymą, mediena tanki, sunki, tinka muzikos instrumentų gamybai. Žiedai maloniai ir palyginti stipriai kvepia, juos gausiai lanko bitės.
<a href="http://anastasija.lt/forum/viewtopic.ph ... >Projektas "Pasodinau medį - esu laimingas"</a>
vaiduze
Posts: 517
Joined: Tue 08 30, 2005, 0:18
Location: klaipeda

Post by vaiduze »

Karališki persikų patalai

Persikai mėgsta šviesą ir šilumą, prastai auga supuolusioje žemėje. Dirvą reikia giliai įdirbti. Jeigu neplanuojate užveisti didžiulio sodo, persikus sodinkite į duobes (vidutiniškai įdirbtose dirvose — 60, supuolusiose — 80 cm gylio). Lygiame arba su nedideliu nuolydžiu sklype kasamos 60 cm gylio ir 60-80 cm pločio duobės. Stačiame šlaite, labai nederlingose smėlio arba supuolusiose ir nelaidžiose molio dirvose duobių reikės didesnių.

Nesumaišykite žemės sluoksnių, derlingą supilkite atskirai. Duobes geriausiai paruošti rudenį, o sodinti pavasarį. Derlingą viršutinę žemę sumaišykite su 20-30 kg gerai perpuvusio mėšlo arba komposto (tinka juodžemis ir perpuvusi lapuočių miško paklotė), pridėkite 1-1,5 kg superfosfato ir 2-3 kg augalinės anglies. Mišiniu užpilkite pusę duobės ir suformuokite kauburėlį, statykite ant jo medelį ir paskleiskite šaknis. Skiepytų persikų kelmelis (sudūrimo vieta) turi būti 3-4 mm žemiau duobės krašto. Šaknis užpilkite, medelį lengvai papurtykite ir suminkite žemę nuo duobės kraštų į vidurį.

Pasodinti medeliai gausiai palaistomi. Vienmečiui persikui reikia 20-30 l vandens. Sudrėkusi žemė nusėda — pripilkite vėl iki duobės kraštų. Nelygu oras, sodinukus reikės dar 2-3 kartus palieti kas 10-15 dienų. Suaugę persikai pakenčia sausras, bet rekomenduojama palaistyti, kai formuojasi vaisių užuomazgos. Pirmi 2 metai pomedžiai mulčiuojami durpėmis, pjuvenomis, perpuvusiu mėšlu. Vėliau geriau nemulčiuoti, nes šaknys ieško drėgmės ir ima formuotis žemės paviršiuje.

Pirmus 3-4 metus vidutiniški lengvose ir derlingose dirvose augančių persikų organinėmis trąšomis galima netręšti. Smėlyje augančių persikų pomedžiai kas dveji metai patręšiami gerai perpuvusio mėšlo (4 kg/kvad.m) ir mineralinių trąšų (20 g azoto, 15 g fosforo ir 25 g kalio trąšų) mišiniu. Jis įterpiamas rugsėjį 10-12 cm gyliu. Derantys medžiai organinėmis trąšomis tręšiami kartą kas 3-4 metai (6-8 kg pusiau perpuvusio mėšlo, 30-40 g fosforo ir 50-60 g kalio). Trąšos įterpiamos po vainiku rugsėjo pabaigoje 6-10 cm gyliu.
Kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis tręšiama kasmet, trąšų normos nurodytos ant pakuočių.
<a href="http://anastasija.lt/forum/viewtopic.ph ... >Projektas "Pasodinau medį - esu laimingas"</a>
vaiduze
Posts: 517
Joined: Tue 08 30, 2005, 0:18
Location: klaipeda

Post by vaiduze »

Stambiauogės spanguolės

Per keletą dešimtmečių natūraliai augantys spanguolynai Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip per pusę. Spanguolių dar galima prisirinkti Čepkelių, Žuvinto rezervatuose, kai kuriuose draustiniuose, bet uogavimas saugomose teritorijose labai suvaržytas.

Tačiau spanguolių visai nesunku užsiauginti sode. Pasodinkite keletą amerikietiškų stambiauogių spanguolių ( Oxycoccus macrocarpus ) daigelių ir po 2-3 metų rinksite didžiules raudonas uogas (vidutiniškai po 3 kg iš 1 kvad.m).

Daugelis mano, kad spanguolės turi mirkti vandenyje - joms skiria drėgniausią sodo kampelį, pakloja polietileno plėvelę ir pan. Bet spanguolės tokioje "pelkėje" nei auga, nei dera. Parinkite joms gerai saulės apšviestą vietą ir nukaskite 30 cm storio viršutinį žemės sluoksnį, nes spanguolėms netinka sunki, drėgmei nelaidi ir derlinga dirva. Šis augalas geriausiai auga rūgščiose (pH 3,5-5) skurdokose aukštapelkių (kraikinėse) durpėse. Tokių durpių ir pripilkite - 30 cm sluoksnio visai užteks spanguolių šaknims. Ir drėgmės joms reikia ne daugiau, negu kitiems sodo augalams. Žinoma, blogai jeigu durpės išdžiūva, tačiau ir perlaistyti nevalia. 2004 m. vasarą spanguolių laistyti nereikėjo, nes užteko lietaus. Neverta jų sodinti greta jaunų vaismedžių, nes užaugę medeliai meta šešėlį. Tuomet spanguolynas gražiai žaliuoja, bet dera prastai.

Sodinukų galima įsigyti botanikos soduose, medelynuose ir pas augintojus. Jeigu vėliau norėsite uogyną išplėsti, spanguolių pasidauginsite patys, nes jų auginiai nesunkiai įsišaknyja drėgnose durpėse. Pirkti reikia jaunus - vienmečius arba dvimečius kerelius su tvirtomis ir tankiomis šaknimis. Sodinama po 9-10 augalų į 1 kvad. ir gerai palaistoma. Vėliau laistoma tik tiek, kad dirva būtų drėgna. Sodinukai paprastai prigyja per 7—10 dienų ir ima auginti ilgus vegetatyvinius ūglius. Jais spanguolės plečiasi ir sudaro tankų kilimą. Auginiai įsišaknija per 3-4 savaites.

Spanguoles augti paskatina trąšos. Tačiau natūraliai jos auga durpėse, kur mažai maisto medžiagų. Jeigu tręšite per daug, spanguolynas bus labai vešlus, augins ilgus (daugiau kaip 1m) ūglius, bet uogos laikysis prasčiau, o kitais metais užpuls grybinės ligos. Nustatyta, kad trąšų perteklius, ypač azotinių, kenkia spanguolių šaknims, sutrikdo augalų fiziologiją ir po metų kitų spanguolynas pradeda džūti. Todėl tręšti reikia labai mažai, ištirpintomis arba labai praskiestomis tirpiomis trąšomis, pavasarį arba vasaros pradžioje. Vėliau azotinėmis trąšomis geriau netręšti, nes nauji ūgliai nespėja iki rudens sumedėti. Kai spanguolės suauga į kilimą, dalį ilgų šliaužiančių ūglių reikia nukirpti. Nukerpami ir tie ūgliai, kurie išlenda už lysvės. Vėlų rudenį spanguolės uždengiamos eglišakėmis, kad pavasarį jų nenudegintų kaitrūs saulės spinduliai. Nudeginti lapai paruduoja ir nubyra. Tai nėra labai blogai, nes vėliau jie atauga, bet tais metais spanguolės dera prasčiau.

Sveiki uogakrūmiai per metus užaugina 0,5-1 m ilgio ūglius tamsiai žaliais lapais. Jeigu ūgliai auga prastai, o lapai vasarą būna rausvi, augalams per drėgna arba jie pertręšti. Vėlai rudenį rausvi lapai - normalus reiškinys, taip spanguolės pasiruošia žiemai. Pavasarį, kai oras atšyla, lapai vėl pamažu pažaliuoja.

Stambiauogių spanguolių veislės.
Lietuvoje geriausiai auginti ankstyvas ir vidutinio ankstyvumo stambiauoges spanguoles. Labai vėlyvos gali nespėti prinokti.
`Black Veil` šilauogės ankstyvos, išvestos 1890 m. Masačiusetso valstijoje (JAV). Uogos apvalios, tamsiai raudonos, vidutinio dydžio. Noksta rugsėjo pradžioje.
`Ben Lear` taip pat ankstyvos, išvestos Viskonsine. Uogos pailgos, stambios, tamsiai raudonos.
`Bergman` spanguolės ankstyvos, tinka versliniams spanguolynams. Uogos pailgos, stambios, raudonos, tinka laikyti ir perdirbti. Labai populiari Kanadoje.
`Stevens` - vidutinio ankstyvumo. Tai dažniausiai auginama veislė. Uogos pailgai ovalios, tamsiai raudonos, labai stambios, gerai laikosi. Spanguolės atsparios, labai derlingos.
‘Pilgrim’ - vidutino vėlyvumo, derlinga, auginama nuo 1961 metų. Uogos labai stambios, ovalios, gerai laikosi.
<a href="http://anastasija.lt/forum/viewtopic.ph ... >Projektas "Pasodinau medį - esu laimingas"</a>
vaiduze
Posts: 517
Joined: Tue 08 30, 2005, 0:18
Location: klaipeda

Post by vaiduze »

Ant palangės - ženšenis

Į vazonėlį sėkite stratifikuotas sėklas arba persodinkite ūgtelėjusius 2-3 metų sodinukus iš daigyno. Vazoną imkite gilų ir platų, kad šaknys galėtų augti. Įpilkite 5-10 cm rupaus smėlio, paskui dvigubai tiek - žemių mišinio. Daigą užberkite žeme (virš pumpuro - 3-5 cm) ir mulčiuokite 2-4 cm spygliuočių pjuvenų. Žemė turi būti lengva, laidi orui ir vandeniui (kitaip ženšenis “uždus” arba supus). Tinka sterilūs, kenkėjais, piktžolių sėklomis ir ligomis neužteršti mišiniai (pH - 6,5-7,0). Pirktiniuose substratuose nėra ženšeniui svarbių miško dirvožemio komponentų ir mikroorganizmų. Geriausią žemių mišinį pasidarysite patys iš lapinės, juodalksnyno žemių, kompostinių durpių ir rupaus upės smėlio (2:1:1:1). Į kibirą mišinio įberkite stiklinę medžio pelenų, jeigu žemė rūgšti - ir kreidos.

Ženšenis įnoringas, ant palangės auginti sunku. Jam reikia labai drėgno oro (70-80 proc.). Vazoną su ženšeniu įstatykite į indą su vandeniu. Vanduo neturi siekti vazono dugno, bet garuodamas jis drėkins orą, nes augalo negalima purkšti. Tinkamiausia oro temperatūra - 18-20oC. Kambarį reikia vėdinti, bet skersvėjų ženšenis bijo.

Geriausiai auga prietemoje. Pavasarį, kai skleidžiasi lapai, ženšenis turi gauti tik 10 proc. saulės šviesos, vasarą - 20-25 proc. Žodžiu, jis puikiai augs tamsiame kambaryje - paparčių kaimynystėje. Tačiau visai be saulės šviesos nuskurs. Jeigu kambarys šviesus, langą uždenkite šviesia medžiaga arba marle. Jeigu kambario langas į šiaurės rytus ar vakarus, ženšenis augs ir ant palangės.

Mulčias aplink stiebą turi būti visuomet drėgnas. Laistykite šiltu minkštu vandeniu (2oC šiltesniu negu žemė). Paaugusį ženšenį su 2-3 lapais (jeigu pavasarį pasodinote jauną daigą) reiki nupurkšti silpnu kalio permanganato tirpalu (2-3 g/10 l vandens). Purškiama 4-6 kartus kas 10-15 dienų. Permanganatas šiek tiek apsaugo nuo ligų ir patręšia.

Dirvą geriau dezinfekuoja 5 proc. boro tirpalas. Juo nepiktnaudžiaukite, užteks anksti pavasarį panardinti vazoną. Vasarą 1-2 kartus ženšenį paliekite 1 g boro rūgšties ir 1 g vitamino B12 / 10 l vandens tirpalu.
Rudenį, kai lapai nuvysta, per 2-3 cm nupjaukite ženšenio stiebą, o vazonėlį žiemą laikykite 1 (-1)oC temperatūroje. Stebėkite, kad žemė neperdžiūtų, bet laistykite labai retai. Geriausia žiemai ženšenį įkasti sode, vazoną užpilti pjuvenomis arba durpėmis, uždėti dvišlaitį lentų stogelį, kad per atlydį neiššustų, ir užkloti eglišakėmis.
<a href="http://anastasija.lt/forum/viewtopic.ph ... >Projektas "Pasodinau medį - esu laimingas"</a>
vaiduze
Posts: 517
Joined: Tue 08 30, 2005, 0:18
Location: klaipeda

Post by vaiduze »

Ir nuovargio kaip nebūta - kininiai citrinvaisiai
:D


Magnolinių šeimos vijokliniai krūmai - kininiai citrinvyčiai ( Schisandra chinensis (Turcz.) Baill.) jau palyginti seniai auginami mėgėjų soduose. Šis augalas paplitęs Tolimųjų Rytų mišriuose miškuose, upių ir upelių pakrantėse, krūmynuose.

Citrinvyčio stiebas ilgas, iki 4 - 8 m ilgio, tamsiai rudas, sumedėjęs, lapai elipsiški, su rausvais lapkočiais, žiedeliai nedidukai, balti ir kvapnūs. Vaisiai - raudonos, sultingos, rutuliškos uogos, susitelkę į ilgesnes ar trumpesnes kekes. Uogose yra dvi pumpuriškos sėklos. Citrinvyčiai žydi gegužės - birželio mėn., o uogos prinoksta rugsėjo mėn. ir ilgai kybo ant kero. Visas augalas turi eterinio aliejaus, jas patrynus pakvimpa citrina - iš čia kilęs ir augalo pavadinimas.
Citrinvyčio vaisiuose yra labai daug (iki 20 proc.) organinių rūgščių (citrinos, obuolių, vyno) ir tik 1,5 proc. cukraus, todėl vaisių minkštimas palyginti rūgštus. Be to, minkštime yra mineralinių druskų ir vitamino C, o sėklose - iki 33 proc. riebiųjų rūgščių bei dervinių medžiagų.


Šviežios ir džiovintos citrinvyčio uogos bei sėklos nuo senovės vartojamos kaip stimuliuojantys ir tonizuojantys vaistai, jos pašalina nuovargį ir suteikia žvalumo. Tolimųjų Rytų gyventojai, ypač udegėjai ir nanajai, į tolimas ir varginančias keliones būtinai pasiima džiovintų citrinvyčio vaisių. Mokslininkai ilgai nesuprato, kaip nevalgę ir nemiegoję vietiniai gyventojai sukaria tiek daug kilometrų. Pagaliau išsiaiškino, jog šie nuolat kramto kažkokias raudonas uogas. Citrinvyčio uogose yra daug šizandrino - stipriai tonizuojančios medžiagos. Jis pradeda veikti po 30 - 40 min., ir veikia net 4 - 6 val. Bandymais įrodyta, kad citrinvyčio preparatai sustiprina centrinės nervų sistemos refleksinę veiklą, kartu stimuliuoja kvėpavimą ir širdies kraujagyslių sistemos veiklą. Jie labai efektyviai didina darbingumą, gelbsti fiziškai ir protiškai pavargus.


Dažniausiai citrinvyčiai dauginami sėklomis. Sėklos sėjamos iš karto nuėmus derlių. Išimtos sėklos apdžiovinamos kambaryje, paskui sėjamos į purią ir derlingą žemę 1,5 - 2 cm gylio vagutėse. Gerai įsišaknija ir anksti pavasarį prilenktos atlankos, sumedėję auginiai, kero dalys. Birželio mėnesį galima dauginti žaliaisiais auginiais.
Kininiai citrinvyčiai atsparūs šalčiams, žiemai jų nereikia pridengti. Neužmirškite, kad tai vijoklinis augalas, todėl jam reikia atramų. Neturėdamas kur vyniotis augalas nedera, o vėliau sunyksta. Augalai sodinami pietrytinėje arba pietinėje pastato pusėje, geriau dera saulėtoje vietoje. Ypač mėgsta puveningas, nesunkias, laidžias, bet drėgnas dirvas. Dauguma citrinvyčio šaknų auga 10 cm gylyje, todėl sodindami neužberkite šaknies kaklelio, nepurenkite pakrūmių.
<a href="http://anastasija.lt/forum/viewtopic.ph ... >Projektas "Pasodinau medį - esu laimingas"</a>
vaiduze
Posts: 517
Joined: Tue 08 30, 2005, 0:18
Location: klaipeda

Post by vaiduze »

Remontantinės avietės

Avietės populiarumu nusileidžia tik braškėms. Jeigu ankščiau joms buvo skiriamas prasčiausias sodo kampelis, tai dabar jos sodinamos geriausioje lysvėje. Nenuostabu, juk aviečių uogos labai vertingos - jose daug mineralinių medžiagų, vitaminų ir organinių rūgščių, kurios pašalina iš organizmo šlakus. Uogose esanti salicilo rūgštis slopina skausmą, mažina karštį ir skatina prakaitavimą. Avietės gelbsti gydant peršalimo, inkstų ir širdies bei kraujagyslių ligas.

Be to, šiuolaikinių veislių aviečių uogos didelės ir skanios, sultingos ir kvapnios. Joms neįmanoma atsispirti!
Pagal derėjimo laiką ir būdą avietės skirtomos į paprastas arba neremontantines ir remontantines, taip pat ankstyvas, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvas.

Neremontantinės avietės, nelygu ankstyvumas, pradeda nokti nuo birželio pabaigos ir dera apie 3-4 (kartais daugiau) savaites. Rudenį arba anksti pavasarį derėję stiebai išpjaunami.

Remontantinės avietės paprastai subrandina du derlius. Pirmaisiais metais derėjusių stiebų viršūnės nudžiūsta, o apačia išsišakoja ir kitais metais dera vėl. Dera ir užaugę nauji stiebai. Pirmas negausus derlius prinoksta birželio pabaigoje, o antrasis - vėlų rudenį (paprastai pradeda nokti rugsėjį). Rudenį remontantinės avietės galėtų derėtų net 3 mėnesius, bet stiprios šalnos jas sustabdo. Taip prarandama didžioji derliaus dalis. Ne veltui sodininkai remontantines avietes vis dažniau augina kaip vienaderles - rudenį arba anksti pavasarį iki žemės išpjauna visus stiebus, o ataugę nauji dera vieną kartą. Šitaip genimos remontantinės avietės subrandina vieną, bet ankstyvesnį ir labai gausų derlių. Uogos prinoksta ankstyvą rudenį beveik vienu metu, todėl jas lengva surinkti.

Sodininkai mėgėjai avietes grupuoja ir pagal uogų spalvą - į raudonas, geltonas ir juodas. Geltonuogės avietės saldesnės už įprastas, bet nuskintos greitai susitrina, jas sunku pervežti. Juoduogės avietės labiau primena gervuoges - jos standžios, rūgščiasaldės ir labai gaivios.

Verta atkreipti dėmesį į krūmo augumą ir dauginimąsi. Labiau vertinamos tų veislių avietės, kurios neaugina arba augina mažai šoninių atžalų (nelygu veislė, aviečių keras užaugina nuo 5 iki 30 ir daugiau atžalų viename bėginiame metre). Tačiau atžalos neturėtų būti pagrindinis aviečių veislių atrankos kriterijus, nes atžalų neauginančios avietės nebūtinai gausiai dera ir veda skanias uogas. Lietuvoje dažniausiai auginamos rusų, lenkų ir skandinavų selekcijos avietės.

Remontantinės avietės.

Lenkų pasididžiavimas - remontantinės avietės `Polana`. Tai patentuota veislė, uogos labai didelės, smailėjančiu galiuku, prinokusios tamsiai raudonos, gero skonio. Šioms avietėms nereikia atramų, nes stiebai neaukšti ir tvirti, bet rudenį dėl gausaus derliaus šakos kartais vistiek nusvyra iki žemės.
Labai populiari, bet mažiau derli rusiška `Babje leto`. Uogos raudonos, apvalios (uogų forma primena miškines avietes, bet yra daug stambesnės), neblogo skonio. Stiebai aukštesni už `Polana` ir liaunesni, todėl reikėtų paremti.
`Poranna Rosa` - lenkiška veislė. Uogos apvalios, geltonos, saldžios. Labai patinka vaikams.
Naujos stambiauogės lenkiškos avietės `Pokusa`, `Polka` ir `Polesie` tikrai vertos sodininkų dėmesio.

Naujos rusiškos, profesoriaus I. Kazakovo sukurtos veislės taip pat vertos dėmesio. Visas jas rekomenduojama auginti kaip vienaderles - rudenį arba pavasarį iki žemės nupjauti stiebus.
Mugėse kartais pasitaiko `Babje leto-2` aviečių sodinukų (4 kg uogų nuo kero, pradeda nokti rugsėjį). Atkreipkite dėmesį į `Heraklį` - šių aviečių uogos ypač stambios. Vidutiniškai jos sveria apie 7 g, stambiausios - net 10 g.
`Briliantovaja` - keras neaukštas (1,3-1,5 m), uogos labai stambios (vidutinės sveria 4,8 g, stambiausios -7,2 g), pailgo konuso formos, blizgančios, tamsaus rubino spalvos, lengvai atsiskiria nuo vaiskočio. Gerais metais vienas keras subrandina apie 4,5 kg uogų. Jos pradeda nokti rugpjūčio pabaigoje.
`Brianskoje divo` - keras vidutinio aukščio (1,5-1,8 m), dera gausiai, uogos stambios (5-6 g), pailgo konuso formos, tradicinės avietinės spalvos. Labai skanios ir aromatingos. Pradeda nokti rugpjūčio viduryje.
`Brianskaja jubilejnaja` - keras vidutinio aukščio (1,4-1,6 m), uogos ryškiai raudonos, pailgos, sveria apie 4-4,5 g. Jos labai skanios. Pradeda derėti liepos pabaigoje, todėl iki šalnų neprapuola nei viena uoga..
<a href="http://anastasija.lt/forum/viewtopic.ph ... >Projektas "Pasodinau medį - esu laimingas"</a>
Laimis
Posts: 1378
Joined: Mon 05 19, 2003, 11:42
Location: Link Ukmergės
Contact:

Post by Laimis »

vaiduze wrote:įdėčiau ir nuotraukas tik nemoku kaip :(
padėkit :D
Kaip supratau visi šitie straipsniai yra iš http://www.rojaussodai.lt. :) Prašyčiau kopijuojant nurodyti iš kur imama informacija, tai tada būtų lengviau skaitytojam. ;)

Rojaus sodai neduoda kopijuoti paveiksliukų, todėl siūlau jų ieškoti internete...
Last edited by Laimis on Tue 11 22, 2005, 15:53, edited 1 time in total.
vaiduze
Posts: 517
Joined: Tue 08 30, 2005, 0:18
Location: klaipeda

Post by vaiduze »

na manau, kad tuos vaisiukus galima ir lt salygomis auginti :D
<a href="http://anastasija.lt/forum/viewtopic.ph ... >Projektas "Pasodinau medį - esu laimingas"</a>
Laimis
Posts: 1378
Joined: Mon 05 19, 2003, 11:42
Location: Link Ukmergės
Contact:

Post by Laimis »

Aš irgi esu griežtai už lietuviškus augalus...

Bet Basta noriu pasakyt tau, kad visgi yra tokių augalų, kur sunku nustatyti ar jie yra lietuviški ar ne. Pvz. maumedžiai. Pagal žiedadulkių iškasenas, tai jie augo Lietuvoje, dabar jie tik auginami. Pvz. kukmedis. Kažkada jis buvo vienas dažniausių pomiškio medelių, dabar jo visai neliko ir jis tik auginamas kaip atvežtinis. Pvz. irisai. Jie gi buvo laukiniai Lietuvoj, o dabar beveik išnyko ir atvežami. Pvz. agaro riešutai nuo seno augo Lietuvoje, juos valgė mūsų pro pro dideliais kiekiais, o dabar jis tik atvežtinis ir auginamas. Pvz. skroblas. Jis augo tik pietinėje dalyje Lietuvos, o dabar auga visoje Lietuvoje ir pasiekia Latviją. Daug tokių augalų yra ginčytinų....

Iš kitos pusės yra daug sinantropų (tai užneštiniai augalai). Jie atnešti kažkada, bet labai prigijo. Pvz. sinantropas yra ir dilgėlė. Jų anksčiau nebuvo. Ir apskritai man atrodo, kad 10 procentų laukinės gamtos Lietuvoje yra atneštinės. Skaičius galima patikslinti, bet kartais yra sunku nustatyti ar tas augalas Lietuviškas ar ne... problemikė lieka...

Nu dėl persikų ir kitų šiltųjų kraštų augalų, tai jau lengviau apsispręsti. Jie tikrai nelietuviški. Bet vėlgi problema, nes keičiasi juk Lietuvos klimatas. Anksčiau neaugo pas mus abrikosai, dabar auga... tuoj persikai augs.. sako, kad jau auga... Galbūt tai nėra blogai? Žmonės keliauja, augalai keliauja...Kinta klimatas...

Jei jau griežtai pasisakom prieš atvežtinius augalus, kaip ekologinę problemą, tai tada turėtume ir nevalgyti, nei persikų, nei obuolių (nes jie skiepyti ir ne lietuviški), nei bananų, nei mango, nei ryžių, nei kukurūzų, nei kopūstų, nei bulvių, nei....oi... visi kultūriniai augalai buvo atvežti į Lietuvą ir dar visai neseniai... Tai turėtume nevartoti jų patys ir nesodinti.

O persikus tu valgai Basta? :) (Čia tik šiaip klausimas retorinis... :) )

Aš tai irgi labai noriu išmokti prasimaitinti tik iš lietuviškų laukinių augalų. Tada nereikėtų nei sėti, nei dirbti, reikėtų tik susirinkti ir suvalgyt... Kolkas man neišeina šito padaryti... :( Trūksta info ir pan.
Jei visi susiimtume, tai atrastume ir atgaivintume turtingumą mūsų augalijos, užuot stengęsi pasodinti kuo daugiau augalų, nepaisant to, iš kur jie būtų.
Va, čia tai jėga. :) Susiimkim ir atgaivinkim mūsų krašto augaliją. Tada prasimaitinsim iš laukinių augalų. Reikia atgaivinti bent jau temas šiame forume apie valgomus laukinius augalus, paruošti projektą kaip galima prasimaitinti vien vietiniais augalais, paruošti receptų skyrelį, įrodyt, kad tai labai skanu ir svarbiausia, reikia patiems imti ir pabandyti nevalgyt atvežtinių augalų, o tik lietuviškus. Kai kasnors pamatys, kad taip iš tikrųjų įmanoma, tai tada ir patikės mumis. :)
vaiduze
Posts: 517
Joined: Tue 08 30, 2005, 0:18
Location: klaipeda

Post by vaiduze »

ogiska.. suspurdejo sirdis, ir pasake kad tai tiesa, bent man taip atrodo. negerai cia ntiems augaliukams ir mums kad jie cia. bet niskirsi dabar ju, tai geriau vengti sodinant. tiesa. aciu- nepagalvojau apie tai. kaip gerai kad musu daug... :)
<a href="http://anastasija.lt/forum/viewtopic.ph ... >Projektas "Pasodinau medį - esu laimingas"</a>
Post Reply