Gyvenviečių kūrimas

Laimė viename hektare, gyvenviečių kūrimas

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Žvaigždukas
Pranešimai: 378
Užsiregistravo: Ant 02 18, 2003, 23:13

Standartinė Žvaigždukas » Pen 05 13, 2005, 11:42

Taip, Megre knygos yra tik gairės, tik parodo kuriuo keliu eiti. Mes patys turime jausti didžiulę atsakomybę tiek už save, tiek už kitus.

Bangiuke
Pranešimai: 92
Užsiregistravo: Pen 04 08, 2005, 17:42

Standartinė Bangiuke » Pen 05 13, 2005, 12:55

Basta rašė:
Bangiukė
Taigi prasau Dievo kad man suteiktu isminties rasti ta takeli i teisinga kelia, nes be jo mes bejegiai.
Skamba tikrai bejėgiškai :wink:
sutinku kad kiekvienas gyvena pagal savus principus ir isitikinimus, bet tai nereiskia kad tai yra blogiausia. Kai kada pripazinus savo bejegiskuma, o mano supratimu nepakylant per daug i puikybe, galima ne mazai atlikti darbuku. Ir jega butent tada atsikleidzia, kai suvoki kad neimanoma buti visko isminciumi ... Tuomert ir atsiranda savo laiku ir savo vietoje nuosirdus patarimai, ar situacijos palankios. :D Juk nera blogo, kad neiseitu i gera. :h:

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Pen 05 13, 2005, 14:52

5. Formalių nuostatų, priėmimo taisyklių nustatymas.

Manęs dažnai klausinėja – ar reikalingi nuostatai, ar galima be jų suburti žmones.
Vienareikšmiškai atsakyti į šitą klausimą neįmanoma.
Jie naudingesni tik rašant, nes jūs truputį daugiau suvoksite, kas jums svarbu. Be to nuostatai atsijos žmones, kurių pažiūros skirtingos – taip jūs sumažinsite savo ir jų laiko sąnaudas.
Tačiau viskas priklausis nuo to, kokią rolę turės atlikti nuostatai.
Jeigu jie sukurti siekiant atsijoti daugumą ir, kad iš bendros masės išskirtų kandidatus, tinkančius į gyvenvietę, ir kad vėliau, pasikalbėjus su jais, būtų išsiaiškinta, ar jie bendraminčiai - tai jų naudingumas neabejotinas.
Jeigu nuostatai tarnaus kaip atrankos į gyvenvietę kriterijus, tai, nufiltravus žmonių su skirtingom pažiūrom daugumą, jie pritrauks žmones, kuriuos šitie nuostatai patenkina.
Vėliau pasirodys, jog pažiūros, vis tik, kardinaliai skirtingos, tiesiog dabar jos nematomos. Tai ilgainiui tampa pagaliais ratuose: įsidėmėkite – visus rimtesnius pažiūrų skirtumus, kurie neatsispindėjo nuostatuose arba buvo paminėti paviršutiniškai, kiekvienas gali traktuoti savaip.
Pavyzdžiui: jūsų buvo 5, jus suformulavote nuostatus ir lengvai suburėte dar 25 žmones. Kolektyvas jau suformuotas, o pagrindiniai skirtumai ką tik “išlindo”. Štai tada jau sunku ką nors pakeisti.
Žinoma, nuostatus galima labiau detalizuoti, bet su jais nesutiks daugelis žmonių – vadinasi jums gali nepavykti susitarti juos pakeisti.
Po kiek laiko jūs susidraugausite ir todėl nenorėsite gadinti santykių, tad be abejo numosite ranką. Bet problemos, net jei jų stengsitės nematyti arba tikėsitės “gal kaip nors”, niekur nedings, priešingai, laikui bėgant jos augs ir didės.
Atsidursite ten, kur ir pradėjote. Ir blogai, jeigu taip atsitiks, kai žemė jau bus įsigyta. Reikės kurti ir savo sodybą, ir gyvenvietę tuo pačiu. Čia ir prasidės linksmumas. Tampysite vienas kitą: statyti stulpus ar nestatyti, reikalingas medicinos punktas ar nereikalingas ir t.t. O sodybose kiekvienas tvarkysis taip, kaip užsimanys, dažnai savo veiksmais atnešdamas žalos kaimynams: triukšmaus, kenks ekologiškai, finansiškai, morališkai. Tarp kitko paskutinis faktorius pats svarbiausias. Su kokiomis mintimis pradėjote kurti sodybą, tokiais jausmais ir bus pripildyta erdvė.
Tad pagalvokite apie galimas pasekmes ir į nuostatus nedėkite daug pastangų, jie neišspręs jūsų problemų. Problemas reikia spręsti galvoje, o ne užsidengti nuo jų popieriumi.
Juridinis sandoris (kuris griežtai reglamentuos kas galima, o ko – ne) taip pat neišgelbės situacijos: baugindamas toli nenueisi, žmonės į tai numos ranka, o vėliau vis viena jus apgaus. Ką nors įrodyti bus sunku, o metų metais bylinėtis niekas, manau, nenorėtų.
Tas pats ir su priėmimo į grupę taisyklėmis.
Pavyzdžiui jus sugalvojate atitinkamas taisykles, pagal kurias suburiama grupė.
Jūsų manymu taisyklės atspindi žmogų.
Ką jūs jose beparašytume – nors ir pačius rimčiausius kriterijus, vis tiek tai bus dar vienas kertinis akmuo, kurį jus patys sau ir pasidėjote.
Žmogus, praėjęs sukurtus barjerus, atsipalaiduoja, nusiramina. Jo mintyse užsifiksuoja: jeigu jau praėjau – vadinasi aš jau pilnavertis kolektyvo narys ir su mano gyvenvietės vizija kiti turi skaitytis. Praeis dar kiek laiko, žmonių bus vis daugiau, visi vienas prie kito pripras. Ir kai tada išryškės aiškūs skirtingi požiūriai – šitos problemos jūs nebegalėsite išspręsti.
Kodėl?
Atsakymas paprastas. Jeigu nebuvo vieno vaizdinio iš pradžių, nebus jo ir vėliau.
Priėmimo taisyklės pačios savaime neišspręs problemos.
Jeigu nesugebėjote sukurti vizijos, kai jūsų buvo vienas, du, trys ar penki žmonės, tai tikrai jos nebus kai jūsų bus jau 30.

Bus daugiau...
Paskutinį kartą redagavo Stas Ket 05 19, 2005, 14:01, redaguota 1 kartą(us).

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Ket 05 19, 2005, 14:00

6. Lyderio egzistavimas kolektyve.

Išskirsiu dvi lyderiavimo problemas.
1.Totalitarizmas.
Išbandymą „varinėmis triūbomis“ išlaiko ne kiekvienas ir tai turi atitinkamas pasekmes.
Lyderis formuoja kolektyvą pagal savo kriterijus; paskirsto darbus, o svarbiausia, valdo grupės interesus.
Žinoma, nuo tikslo iškėlimo priklausys KOKIA kryptimi eis kolektyvas.
Tikiuosi suprantate koks bus rezultatas?
Kaip manote, ar dažnai taip atsitinka gyvenime?
Pakankamai retai. Kaip taisyklė, žmonės greitai pajunta hipertrofuotą lyderio vidinį norą viską valdyti ir tokia grupė išsilaiko neilgai.
Dėja, nedaugelis tai supranta. Iš to seka antra lyderiavimo problema. Ji labai dažna.

2.Žmonės linkę matyti tai, ko bijo ir tai, ką matyti nori.
Žvelgdami į kiekvieną lyderį jie mato pirmąją problemą.
Dauguma mato todėl, kad nori matyti. Kita dalis mato todėl, kad bijo ir dėl savo baimės pasąmonėje yra nusiteikę ją matyti.
Dažnai grupę suburia žmogus su ryškiais lyderio bruožais.
Jis turi tam ryžto ir vidinių jėgų.
Nors jis niekuo ypatingu iš kitų neišsiskiria.
Jis nežiūri į žmones iš aukšto, tiesiog taip atsitinka, jog toks žmogus labiau suvokia esmę ir todėl geriau viską supranta ir įsivaizduoja.
Ir viskas.
Kai formuojama grupė, visada atsiranda žmonių, kurie papuola į ją, tačiau jų netenkina lyderio pažiūros, jo mintys ir t.t.
Šiaip, jei tik yra noras, labai lengva atrasti žmoguje tai, kas netenkina. O vaizduotė sukurs tai, ko trūksta.
Tokie žmonės, bendraudami su kitais, įpirš jiems savo požiūrį į lyderį: įsivaizduojamus jo trūkumus, neva klaidingą mąstymą, neteisingus veiksmus.
Iš pažiūros nekalti žmonės skatina kitus nepasitikėti, ieškoti blogio.
Dažnai jie ir patys nežino ką daro. Juk taip gyvenime priprato. Ir mes juk visus nuolatos kritikuojam ir žmonėse ieškom kaip įsivaizduojate ko? – žinoma trūkumų.
Geras pavyzdys - politikai. Nesvarbu, ką jie daro – didžioji žmonių dalis laiko juos blogais.
Tas pats vyksta ir žmonių, kartu besiruošiančių kurti gyvenvietę, grupėje.
Susirenka ir tie, kurių pažiūros iš tiesų artimos lyderio pažiūroms, ir tokie, kurie su juo sutinka paviršutiniškai, tik žodžiais. Paskutinių, žinoma, ženkliai daugiau.
Išoriškai jie prisitaiko prie lyderio pažiūrų. Ir elgiasi taip todėl, kad taip yra paprasčiau įsigyti žemės. Iš pavydo ir dėl kitų charakterio ypatybių daugelis bando viską pakreipti savaip.
Atvirai neišsakydami savo nepasitenkinimo, dažnai patyliukais (t.y. už lyderio nugaros), jie imasi jį apkalbinėti: tai jis per daug vadovauja, tai neteisingai kalba, padarė neteisingą sprendimą, o štai jei darytų kitaip – viskas būtų greičiau.
Laikui bėgant vidinis nepasitenkinimas tik didėja, problemos nepasimiršta. Gavus žemės tarp pseudobendraminčių prasideda nauja ginčų ir konfliktų virtinė.
Koks gaunamas rezultatas atspėti nesunku.
Kaip matote – problema ne koks yra lyderis, o kokia žmonių pasaulėžiūra.
Tik tada, kai lyderis yra pranašesnis už jį supančius žmones – jis gali juos kontroliuoti ir tai priveda prie totalitarizmo.
Jeigu lyderis nežymiai skiriasi nuo kitų, ir tik kiek ryškesnės yra kai kurios jo savybės, lyderiavimo problema neegzistuoja – žmonės išsigalvoja ją patys.
Tačiau jei ir egzistuoja grupėje stiprus lyderis, tai tikras bendramintis problemos nesusigalvos! (jis neturi jokio tikslo taip mąstyti - jo troškimai ir norai tokie patys!)
Taigi grįžtame prie to paties - gyvenvietę turi kurti bendraminčiai.

bus daugiau...[/b]

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Pen 05 20, 2005, 8:56

7. Atsakomybės vengimas.

Tarp žmonių egzistuoja noras vengti atsakomybės ir palikti ją iniciatyvinei grupei. Dažnai žmonės gražiai dėsto mintis, bet iš esmės jie neprisiima atsakomybės, nenori veikti ir keisti savo gyvenimo įpročių.
Todėl viskas apsiriboja tuo, jog žmogus vaikščiodamas į susirinkimus ir nuolat mokėdamas piniginius įnašus galvoja, kad jis jau pilnavertis kolektyvo narys.

Aš uždirbsiu pinigus, o kažkas kitas pastatys man namą, dar kitas atves vandentiekį, trečias paklos man grindis, ketvirtas dar ką nors ir t.t.
Žodžiu, aš privalau uždirbti pinigus, o kiti padaryti tai, ko man reikia. Štai tokia ta vartotojiška sistema.
****
Žmogus nededa pastangų, kad pasiektų tikslą, jis tiesiog mėgsta viską kritikuoti: valdžią, iniciatyvinę grupę, žmoną (vyrą), višininką.
Visur ir visada kaltas kažkas kitas. Ne aš. Aš čia niekuo dėtas.
Aš paprastas sistemos žmogus – ko jūs prie manes pristojot???
Aš juk ateinu, aš uždirbų pinigus, aš juk noriu statyti Giminės Sodybą.
Ko dar reikia?

Žmonės pasyvūs. Jie atpranta patys galvoti.
Laukia sprendimų iš kitų. Laukia, kad juos kiti nukreiptų, spręstų problemas, patartų, darytų už juos. O jie jau tik dalyvaus moraliai ir finansiškai.

Dažnai girdžiu klausimus:
- Ar mus rems valstybė?
- Ar valdžia duos mums žemės?
- Ar iš tiesų bus taip, kaip aprašyta knygose?
- O kas, jeigu atsitiks taip ir anaip?

Ir kaip jūs manote, NUO KO gi tai priklauso?
Kodėl savo vaidmenį šioje situacijoje nukeliate į bala žino kokią vietą?

Būna, išsakai problemą, lauki – štai žmogus įsisąmonins, džiugiai pasakys sprendimą, o jis žiūri į tavę ir klausia: o ką man daryti?
Iki ko nusiritome. TINGIM net ir pagalvoti!
Gyvendami šiuolaikinėje visuomenėje mes pripratom prie daugybės instancijų, kurioms pavedėme spręsti įvairiausias užduotis.
Dažnai patys liekame nuošaly, taip sakant, pasyvūs stebėtojai, kurie tik tuo ir užsiima jog skundžiasi gyvenimu ir aptarinėja kitus, kurie, jų manymu, daro kažką ne taip.
Atsakomybės vengimo pasekmė tokia – žmonės, kuriems jūs palikote atlikti darbus ir atsakomybę už juos, vis viena ką nors padarys ne taip, kaip jūs norėtumėte.
Ką padarysi. Pripratom būti pilkomis pelytėmis.
Tuomet, didžiai gerbiamas vartotojiškos sistemos biorobote, pasakyk, DĖL KO gi tu atėjai į susitikimą?
Juk sodybą statyti reikės PAČIAM. Ar tai įsivaizduoji?
Vidinius klausimus reikės spręsti būtent tau pačiam!
Jausti ir kurti – vėl reikės TAU ASMENIŠKAI.
Jokia instancija tau nepadės.
Ir niekaip to nenusikratysi!
Nepavyks tau sodyba be vidinio pasikeitimo, vidinio įsisąmoninimo.
Pagal šabloną to nepadarysi, erdvės neapgausi.
Kaimą taip sukurti galima, Giminės Sodybos – NE.
Tai nors būk atviras pats sau: ne Giminės Sodybą tu ruošiesi kurti! Kažką kita!
Tai ką, gi, tada? – į šitą klausimą atsakysi TIK TU PATS.

Bus daugiau…

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Tre 05 25, 2005, 10:27

8. Priėmimas į grupę „už gražius žodžius“.

Dažnai ateina žmonės kurie moka gražiai kalbėti.
Pasakoja, kaip jie myli gamtą, nori gyventi sodyboje.
Štai jie jau ir kedrus pasodino, ir į sodą bemaž kiekvieną savaitgalį važinėja, knygas priima visa širdimi, klausosi bardų, žiūri konferencijas ir patys eilėraščius rašo.
Kai kurie, jų pasiklausę, tiesiog aptirpsta: “Kokie nuostabūs žmonės, gražumėlis!”
Tai labai paplitusi klaida: painioti žmogaus mokėjimą kalbėti su jo realiomis galimybėmis.
Reikalas tas, jog kalbėti gali kiekvienas.
O va, kas slėpėsi už žodžių – visai kitas klausimas.
Dažniausiai žodžiais ir užtikrintais pareiškimais svaidomasi dėl pačios problemos neapgalvojimo.
Pasakyti lengva, padaryti - ...
Manyčiau, ydos kalbėti neapgalvotai reikėtų atsikratyti.
Gyvenime mes žarstomės žodžiais į kairę ir į dešinę.
Giminės sodybos kūrime nereikia skubėti ir daryti kategoriškų išvadų.
Ypač labai atsargiais reikia būti kai kalbama apie žmogaus vidinius pokyčius.
Kaip rodo praktika, žmogus dažnai tik galvoja, kad gali kažką padaryti.
Tik po kiek laiko jis susimąsto šiuo klausimu ir pastebi, kad yra daug faktorių, kurių jis neįvertino arba jie liko nepastebėti. Ir dabar žmogaus nuomonė keičiasi.
Kitas variantas: žmogus mano, kad šito nori.
Bet vėliau, kai jis suvokia, ką iššauks jo noras – nuomonė keičiasi ir jis supranta jog nori kažko kito.
Ir dar vienas labai paplitęs atvejis: žmogus kažko nori, ir tik tada, kai ateina laikas veikti, jis supranta, kad yra nepasiruošęs. Jį tiesiog traukė išorė, idėjos apvalkalas, o realiai keistis jis nenori ir veikimui neranda savyje nei noro, nei jėgų.

Ko gero galima išskirti dvi pagrindines klaidas:
1. Neapgalvotų teiginių reiškimą.
2. Savo norų ir ryžto juos įgyvendinti nesuderinimą.

Visa kita – šių klaidų šaltinis.
Dažnai žmogus intuityviai jaučia, jog dar nėra pasiruošęs keisti savo gyvenimo.
Taip, jis jaučia, kad toks egzistavimas sistemoje jam ne prie širdies, tačiau kol kas įpročiai, miesto patogumai, vystymosi standartai, įsivaizduojamas gyvenimo stabilumas jam artimesni ir svarbesni.
Nereikia smarkiai spausti tokio žmogaus.
Ateis laikas ir jis pasiryš.
Kai bendraujate su žmonėmis – žiūrėkite, kas slepiasi už jų žodžių: ar žmogus apmąstė savo norus, ar suprato kokios bus pasekmės, ar jis turi ryžto įgyvendinti svajonę.

Bus daugiau....

Kipshas
Pranešimai: 788
Užsiregistravo: Pir 06 23, 2003, 9:39

Standartinė Kipshas » Tre 05 25, 2005, 12:51

>Sutinku, kad Staso pateiktoje medžiagoje yra racionalaus grūdo, bet taip pat jaučiu ir kažkokį grėsmingą priekaištą tiems "nekonstruktyviems svajotojams",

maziau nervinkites , jeigu kas neaisku - klauskit kipsho
pvz mano zeme Voskonyse pradinio aptarimo metu atrode vienaip, velesniame Jono planelyje kitaip, o kai padalinsim paaiskes kad viska ka sodinau iskaitant ir kedrus jau visai ne mano zemeje auga

kokis gali buti detalus planavimas tokiomis salygomis??? a???
Buvau as angelelis, ka gi man daryt
Be sparnu likau

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Ket 05 26, 2005, 15:15

9. Nenoras keistis dabar, kažkokio įvykio laukimas.

Mūsų visuomenės žmonėms būdinga laukti manos iš dangaus.
Eiti nugalėtoju gyvenime yra lengva!
Bet reikia šito NORĖTI!
Žinoma ir dėti nors minimalių pastangų įgyvendinimui.
Tačiau labai baisu atsisakyti standartinio kelio.
Žmonės savo gyvenime įprato juo eiti ir jaučiasi neužtikrintai, kai viskas pradeda priklausyti nuo jų pačių. Ne kiekvienas pasiruošęs tapti atsakingu už SAVO GYVENIMĄ.
Bendraudamas su tokiais žmonėmis pastebiu, kad sodybą planuojama kurti ne dabar, realybėj, o kada nors ateityje arba svajonėse.
Mėgstamiausi tokių žmonių žodžiai: “va, jeigu...”, “kai..., štai tada ir ...” pradėsiu, padarysiu, pagalvosiu, užsidirbsiu.
Atkreipkite dėmesį! Visada veiksmas vyksta ne DABARTYJE, o kažkur TEN.
Būtent TEN ir statoma sodyba.
Žmonės nenori keistis DABAR, visi laukia kažko, ko, jų nuomone, jiems trūksta. Ir kai tai įvyks – viskas eisis kaip sviestu patepta.
Tai ko dažniausiai laukiam?
Laimingo atsitikimo. Gal valdininkai patys pradės dalinti mums žemę.
Kai surinksime daug žmonių. Sodyba statysis daug greičiau.
Atėjimo ant žemės. O ten jau viskas susitvarkys savaime.
Dar truputį laiko. Problemos išsispręs pačios.
Nėra dabar pinigų. Viršininkas taps geresnis ir mus paaukštins.
Ir laiko dabar nėra. Štai atiduosiu vaiką į darželį - ir iškart atsiras laiko.
****
Jeigu žmogus perskaitė Megre knygas, įsisąmonino jas ir jam prie širdies išsakytos žinios, tikėtina, kad be žodžių bus dar ir kažkokie veiksmai.
Tačiau žmonės linkę viską atidėti iki kažkokio įvykio. Dažnai iki to, kai jie gaus dokumentus, patvirtinančius jų nuosavybę į žemę. Kai tai atsitinka, veiksmai nukeliami iki kito sugalvoto įvykio.

Tipinis pokalbis:

- Pasėjai namuose kedrus?
- Tai kad anksti.
- O kada neanksti?
- Kai su dokumentais reikalai bus geresni.
- Tai kad ir dabar neblogai einasi. Greitai žemę gausim.
- Labai gerai – be reikalo nereikės auginti vazonėliuose. Aš juos iškart į gimtą žemę!
- Ar pradėjai rinkti pinigus sodybos statybai?
- Kol kas ne.
- Manai pastatysi nemokamai?
- Ne. Tiesiog atidėjau žemės įsigijimui – kol kas užtenka. Vėliau, kai bus žemė, – pradėsiu kaupti.
- Tai tu gi mažai uždirbi. Gal reikėtų pradėti ieškoti variantų uždirbti daugiau?
- Gal ir reikia. Pagyvensim – pamatysim.
- Sakei, kad valgyti mėsą yra blogai. Gal jau po truputį pratiniesi vartoti mažiau?
- O kam – kol kas gi mieste gyvenu.
- Aišku. Prisimenu, anksčiau sakei, kad nežiūrėsi TV – nes jis maišo galvoti, ir vaikam nesveika. Ką nors nuveikei šitoj srity?
- Kol kas ne. Štai kai įsikursiu sodyboj, tai ten televizoriaus nebus.
- O kas maišo nežiūrėti jo dabar?
- Nematau prasmės. Sodyboje kitais rūpesčiais būsiu apkrautas. O kol kas galima žinias žiūrėti, na ir filmus neblogus parodo.
- Sodybos projektą paišai?
- Tai kad ne. Galvoje dar nesusidėlioję. Žemė juk gali būti skirtinga: reljefas, vietovė, sąlygos.
- O ką, tai trukdo planavimui?
- Taip. Nupaišysiu, o ten bus viskas kitaip. Kam be reikalo kankintis.
- Gal turi geru knygų apie alelopatiją.
- O kas tai?
- Augalų suderinamumas.
- A-a-a. Aš dar kol kas nepradėjau skaityti.
- Tai kad laikas jau – žemė greit bus įforminta, už poros mėnesių jau turėsi sklypą.
- Štai tada viska praktiškai ir pradėsiu.
- Taigi per vieną dieną nepadarysi. Reikia daug perskaityti, apmąstyti.
- O kur skubėti? Gyvenimas prieš akis.
- Apie namų statybos technologijas ką nors skaitei?
- Taip – namas yra svarbus dalykas. Kol kas ne.
- O kada pradėsi?
- Galvoje dabar pilna visokių reikalų: praėjusį mėnesį viršininkas pareikalavo atlikti labai jau daug užduočių.
- O šią savaitę?
- Kol kas nėra ūpo – noriu pailsėti.
- Bet vis gi reikia kažkada pradėti.
- Tu gi supranti – žmona(vyras), vaikai. Štai kai bus žemė – tada kitas reikalas.
- Kai turėsi žemės sklypą – kas tada? Šeima gi niekur nedings.
- Tai tada bus stimulas.
- O dabar?
- Ir dabar jis yra, tik gal silpnas.
- Būtu noras – vis tiek kažką jau padarytum.
- Ne noro reikalas. Nėra galimybių.
- Kokių galimybių? Nusipirkti A1 formato lapą, kad ant jo nupaišytum savo Giminės Sodybos planą? Sėsti ir perskaityti knygą? Kokios tau reikalingos galimybės? Iš kur jos atsiras? Pradėk daryti, tada turėsi ir rezultatą.
- Tu teisus, tiesiog visiškai nėra laiko. Bėgu, kaip voverė rate.
- O kai jau turėsi žemės iš kažkur tada atsiras laiko, gal manai, kad problemos pačios prapuls? Tikiesi tada bus papraščiau negu šiandien?
- Aš darau viską iš eilės: pirmiausiai gausiu žemės, o po to kitu reikalu užsiimsiu. Laiko išties nėra.
- Tuojau ir atostogos.
- Per atostogas važiuosiu prie jūros ilsėtis.
- Visą mėnesį? Ir per visas atostogas nebus valandėlės laisvo laiko paskaityti knygą arba tiesiog pasėdėti, pamąstyti?
- Juk reikia kaip turi būt pailsėti! Ne veltui aš taip sunkiai dirbu.
- Iš tiesų... Sunkiai dirbti, aktyviai ilsėtis....
- Na nesakyk. Gyvenimas skirtas ne tik tam, kad nuolat kažką darytum. Kam atsisakyti malonumų.
- Televizoriaus kartelį nepažiūrėtum – štai tau ir laikas.
- Taip-taip, kada nors reikės taip padaryti.
- Jaučiu, kad tai bus negreit
- O kur skubėti?

Į paskutinį klausimą aš neradau atsakymo.
Iš tiesų, kam keistis, daryti kažkokius aktyvius žingsnius?
Taigi, pas mus VISAS GYVENIMAS PRIEŠ AKIS!

TAIP ar NE?

VEIKTI pradėsim šiandien ar LAUKSIM kažkokio įvykio?

bus daugiau...

Dina
Pranešimai: 311
Užsiregistravo: Sek 02 08, 2004, 21:30

Standartinė Dina » Pen 05 27, 2005, 7:41

Bravo, Stas.Tiksliai isreiskei.Iki realiu pokyciu daznai-ilgas kelias.Ir velgi,jei atmetus visus pasvarstymus, kad kai kuriems zmonems reikia daugiau laiko, kai kuriems maziau-kas trukdo veikti? Inercija? Stebuklo laukimas? Baime? Pirmas zingsnis-pripazinti,kad keistis is tikruju yra sunku.Kad daug lengviau abstrakciai kalbeti apie rozini sodybos roju, nei realiai imtis milzinisko darbo.

Dobis
Pranešimai: 285
Užsiregistravo: Pir 01 26, 2004, 16:42
Miestas: Vilnius

Standartinė Dobis » Pen 05 27, 2005, 10:00

sveiki :h:
radau Ruslan Stecenko (to paties autoriaus, kurio tekstus verčia Stas) straipsnį "Žemė ar žmonės" rusų k. man jis patiko. yra minčių, į kurias verta, namo nuomone, įsiklausyti. ketinu rekomenduoti jį perskaityti savo žemės kaimynams:

http://kedrovka.ru/knigi/stecenko.htm

 :yy:  :yy: :D

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Šeš 06 11, 2005, 16:59

10. Nuomonės derinimas prie bendros masės.

Žmogus ne apgalvojo ką jam siūlo. Jis tiesiog sutiko. Vėliau, kai mintis arba veiksmai pasiekia sutikimo objektą dažnai pasirodo jog žmogus galvojo visiškai kitaip. Ir ta bendra nuomonė, prie kurios jis prisiderino, jam netinka.
Senai išspręstas klausimas vėl pradėdamas nagrinėti. Jeigu nepavyksta įrodyti žmogui, kad jis klydo, pakeisti nuomonę, pradedama derintis prie jo. Prie žmogaus jau priprato, laiko jį savu. Kaip taisyklė, formuoja dar labiau suvienodinta bendrą nuomonę.
Kuo labiau suvienodinta nuomonė, tuo ji neaiškesnė ir rezultate ji neatlieka savo funkcijų.
Kitas atvejis – paliekama viskas kaip yra. T.y. vieni žmonės mano vienaip, kiti kitaip.
Kažkas nepanorėjo pasikeisti, kažkas nepanorėjo priimti sunkaus sprendimo - išsiskirti su “gerais“ žmonėm, kurie, deja nėra bendraminčiai.
Jeigu pradžioje ėjo grupe, tai toliau juda gulbė, lydeka ir vėžys.
Po kiek laiko grįžtama nuo ko pradėta – t.y. šį klausimą vis vien reikia išspręsti.
Jeigu ėjo į skirtingas puses pakankamai ilgai, tai grupė nebeegzistuoja ir atstatyti jos neišeis. Yra minia žmonių bandančių išspręsti savo asmenines problemas ir dėl to nematančių esmės.

bus daugiau...
Paskutinį kartą redagavo Stas Ant 06 28, 2005, 20:18, redaguota 1 kartą(us).

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Ant 06 21, 2005, 8:52

11. Nenoras keisti savo pradinių nusistatymų, t.y. aš noriu taip ir ne kitaip.

Kuo vyresnis žmogus, tuo konservatyvesnės jo pažiūros.
Jaunimui yra paprasčiau.
Jis neturi patirties!
Vadinasi yra mažiau šansų, kad jie užsikabins už statinio vaizdo.
Pagyvenę žmonės dažniausiai jau nemąsto. Jų mąstymo procesas apsiriboja panašių situacijų paieška ir ko nors traktavimu remiantis turimomis žiniomis.
Tiesiog jie gyvena šabloniškai.
Jie turi gyvenimo patirtį ir sėkmingai remiasi ja. Jų patirtis svarbesnė už bet kokius loginius pamąstymus!
Dėmesio! Nepraleiskite svarbios detalės.
Vyresni žmonės neklauso jūsų, jie nenori jūsų girdėti, jie negalvoja, nes jiems to nereikia daryti – jie jau turi patirtį!
Taip tiesiai ir pareiškia: “Tai ko čia tavęs klausyti? Jaunas dar! Pagyvenk kiek aš, tada ir protausi”.
O jeigu jūs ne jaunas: “Tai ką jūs suprantate! Jūs visus savo metus prasėdėjote kabinete ir gyvenimo nematėte!”
Žinoma žmogus žmogui nelygus. Aš dabar kalbu apie bendras tendencijas. Aišku yra ir pagyvenusių žmonių sieloje jaunų ir turinčių šviesias galvas.
Tokie bus pranašesni už daugelį jaunų žmonių ir pasieks žymiai geresnių rezultatų!
Bet aš kalbu apie statistiškai vidutinį žmogų.
Bėgant metams nusistatymų, principų, elgesio pavyzdžių, šablonų, nusistovėjusių nuomonių – vis daugiau ir daugiau.
Todėl ir atsiranda teiginiai – “šito ne gali būti todėl, kad šito negali būti niekada!”.
Jauni žmonės turi kita problemą: jie įsitikinę savo požiūrio teisingumu ir taip pat neklauso išminties balso. Jaunimas dažnai gyvenimą idealizuoja daug labiau, nei vyresni žmonės.
Tokie žmonės ateina į susirinkimus ir tuoj pat nori kažką daryti, greičiau veikti, nors patys dar tiksliai neišsiaiškino kur eiti ir ką daryti.
Bet, kaip rodo praktika, nors ir ne iš karto, palaipsniui jų sąmoningumas darosi daug gilesnis negu pas pagyvenusius.
Jauni žmonės gali pridaryti daugiau klaidų, bet vėl gi – jie greičiau jas supras, ištaisys ir judės toliau.
O “seniai” ilgai ir nuobodžiai svarstys “iš didelio proto”.
Pagaliau vis gi padarys teisingą žingsnį.
Per tą laiką jauni nors “priskaldys malkų”, bet padarys tris teisingus žingsnius.
Praeis nemažai laiko, kol kai kurie pertvarkys savo smegeninę, o kai kurie sukurs sodybą.
****
Yra dalykų, kurie neapskaičiuojami tik logiškai.
Reikalinga praktika. O kaip jūs bandysite, jeigu manote, kad jums nepavyks?

Štai pavyzdys:
Vienoje knygoje apie bulves parašyta, kad jas galima sodinti rudenį ir pavasarį jos puikiai prasikala.
Keli patyrę sodininkai pareiškė, kad tai gryna nesąmonė, - derlius bus vien mažosios bulvytes.
Kiti žmonės, neturėję reikalo su žeme, gerai pagalvojo ir nusprendė, kad jei bulvės net ir prasikals pavasarį, tai visos augs tik į stiebą ir dėl to padarė tokią pačią išvadą.
Mano pažįstami ilgai negalvojo. Jie tiesiog rudenį užsodino bulvėmis nedidelį lopinėlį.
Pavasarį bulvės prasikalė, o rudenį buvo nuimtas įprastas derlius.
Štai ir viskas! Teisingai panaudotos žinios virto į teigiamą rezultatą.
Štai ir skiriasi vienų patirtis, kitų “protingi pamąstymai” ir trečių praktika.

Vienokia patirtis dirbant žemę nelygu kitokiai patirčiai.
Manyčiau nė vienas dar neturi patirties kaip sukuriama Giminės Sodyba.
Taigi nereikia autoritetingai reikšti dalykų, tokių kaip: kolorado vabalai būtinai bus arba štai šita eilutė knygoje absoliuti nesąmonė, nes jūs nežinote kas tai yra. O aš žinau nes visą gyvenimą šituo užsiimu.

Dėmesio! Žmonės dažnai painioja savo patirtį kokioj nors srity su Giminės Sodybos sukūrimo patirtim.
Ir niekaip neįtikinsi jų, kad įprastam sode bus kolorado vabalų, o Giminės Sodyboje – ne.
Jie negali to įsisąmoninti!
Ir neįsisąmonins kol nesupras, kuo gi iš tiesų skiriasi Giminės Sodyba nuo sodo. Jie, kalbėdami su jumis apie sodybą, mato prieš akis žemę su augalais ir t.t.! Jų logika savotiškai teisinga: žemė juk vienoda. Ir gabalėlis žemės lauke, ir darže, ir sode niekuo nesiskiria nuo gabalėlio žemės Giminės Sodyboje.

Pora žodžių apie: “Aš noriu taip ir ne kitaip!”.
Čia labai sunkus atvejis, grubiai kalbant, beveik nepagydomas. Realiame gyvenime tokiam žmogui prireiks labai daug laiko, kad viską apmąstytų.
O daug reikės dėl to, kad jis NENORI atsisakyti savo norų.
O kadangi jis nenori, tai įrodinėk, pasakok pavyzdžius, įtikinėk, nors ir “kirvį ant galvos tašyk” – niekas nepasikeis.
Ar jūs tikrai norite pakeisti jo nusistatymus?
Ne? Tai ir negaiškite tam laiko.
Kas? Yra toks noras?! Tada ir jums reikia gydytis. Jumyse didybės manija, neginčytino teisingumo jausmas. Ir nesvarbu kuo tai pridengiama: tik noru įtikinti ar tik noru padėti.
Įsisąmoninkit – prievarta žmogaus negalima tempti niekur. Kad ir koks tai būtų gėris ir grožis.
Vadinasi šitam žmogui dar neatėjo laikas.
O laikas – VISKAM SAVAS. Įsiminkite šitą gyvenimo dėsnį.

Kai renkate žmonių grupę, įsidėmėkite tuos žmones, kurie dantimis laikosi nusistovėjusių pažiūrų. Tokių kuo nors įtikinti neįmanoma.
O realiai tam reikės labai daug laiko ir sąnaudų.
Su tuo, kuris kuria savo gyvenimą pagal taisykles, labai sunku turėti reikalų. Jau nekalbant apie gyvenvietės sukūrimą.
Būna, kalbi su tokiu, jis lyg ir viską supranta, sutinka su loginėm išvadom.
Bet susitinkat kitą kartą ir vėl užduoda tą patį klausimą. Vėl pradeda kalbėti nesąmones remdamasis standartiniais visuomenės nusistatymais.
Tiesiog rankos nusvyra. Kaip taip galima?
O pasirodo galima. Tiesiog žmogus taip mąsto ir baigta. Toks jo gyvenimas.
Neeikvokite be reikalo savo energijos – užsiimkite naudingesniais dalykais.
Bendraukite su mąstančiais žmonėmis. Laikui bėgant jie galbūt apmąstys savo “oro pilis”, supras savo klaidas ir netikslumus bei taps jūsų bendraminčiais.

bus daugiau....

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Ket 07 21, 2005, 12:23

12. Sprendimo priėmimas “dauguma”.

Dažnai sprendžiant kažkokį klausimą nuomonės išsiskiria. Ir išeina, kad įtikinti žmones praktiškai neįmanoma: daugelis tiesiog nenori aptarinėti, kitiems skaudu prisipažinti jog jie klysta – vienaip ar kitaip ne visi nori klausytis išminties (proto) balso.
Ką gi tada mes darom?
Na žinoma, panaudojam demokratinę sistemą!

O dabar pažvelkime į istoriją – iš kur išsivysčiusios šalys paėmė šitą sprendimo būdą.
Jis sukurtas prieš daug amžių ir jo pagrindinis tikslas buvo žmogaus asmenybės naikinimas.
Sistema keitė kažko tai įsisąmoninimą kiekybiniais matais, formavo visuomenės “normas”, atsirasdavo galimybė valdytį žmogų, sudarydavo sąlygas tokias, kad žmogus nustotų galvojęs ir priimtų paruoštus sprendimus.
Be žmogaus asmenybės naikinimo, galutiniu panaudojimo visuomenėje rezultatu buvo žmonių IŠSKYRIMAS.
Mūsų laikais mes, visiškai negalvodami apie pasekmes, panaudojam šiuos principus visur, kur tik įmanoma.
Kas gi gaunasi, kai kolektyvas vietoj mokymosi aptarinėti - priima sprendimą remiantis daugumos nuomone?
Koks minčių procesas vyksta tų žmonių galvose, kurie priversti sutikti su priimtu sprendimu?
Vargu ar tai bus pagarba kolektyvo nariams.
Gerai jeigu žmogus išsiaiškins, kodėl dauguma mano taip ir pats gerai apmąstys – ar aš buvau teisus?
Bet tokių žmonių nelabai daug.
Žmogus tiesiog pripranta slėpti savo (skirtingas nuo kitų) pažiūras. Bet tai dar nereiškia, kad jo nuomonė klaidinga.
Dažnai vienetai iš masės teisūs, nors jų nuomonė skiriasi nuo paplitusių pažiūrų.
Tai yra ši problema atsiranda dėl dviejų šalių kaltės: daugumą sudarančių žmonių, kurie nepanorėjo paaiškinti savo sprendimų, parodyti, kodėl jie taip galvoja ir žmogaus, kuris nesugebėjo savo minties išreikšti taip, kad jį suprastų kiti.
Gebėjimas SUPRASTI (ĮSIKLAUSYTI Į) pašnekovą ir savo mintis IŠREIKŠTI žmonėms taip, kad jos pasiektų klausančiųjų sąmones – pagrindas kokybiškam klausimo aptarimui. Tik šiuo atvejų nėra pralaimėjusiųjų!

Priešingu atveju – žmonės nevalingai sukuria neigiamas mintis.
Kur atves šios mintys niekam nežinoma.
Aiškus tik vienas dalykas – su kiekvienu priimtu sprendimu vis mažiau noro suprasti kitą žmogų.
Tai skatina nesutarimus ateityje. Jeigu grupė pradeda eiti pažiūrų slėpimo keliu – greit ji kaip grupė neegzistuos.

Faktiškai išeitis tokia – aptarti klausimus iki vieningos nuomonės.
O ką daryti, jeigu taip neišeina? Žmonės laikosi savo nuomonės ir nenori jos keisti.
Tegul argumentuoja! Jeigu “negali” – reiškia jie neturi noro užmegzti dialogą. Yra tik jie ir jų teisingas požiūris. Ar reikalingi tokie kaimynai?
Tegul argumentuoja tie, kurie sudaro daugumą. Aptarkite klausimus, pasistenkite suprasti pašnekovą, žiūrėkite į aptariamą problemą kompleksiškai.
Jeigu pasiruošę aptarinėti – bus teigiamas rezultatas.

Jeigu aptarinėti jūs išmokote, o vieningos nuomonės nėra – tai tada yra problema ne supratimo ir informacijos išsakymo lygyje, o dėl skirtingo požiūrio į tuos pačius dalykus.
Jeigu žmogus mąsto kitaip, jis išties įsitikinęs savo požiūriu ir nori, kad taip ir būtų gyvenime, tai pagalvokite – ar jis yra bendramintis?

bus daugiau...

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Ket 07 28, 2005, 9:06

13. Blogas jau aptarto klausimo paaiškinimas naujiems žmonėms.

Bet kokį kolektyvą iš pradžių sudaro du-trys-penki žmonės. Žmonės pakalbėjo vienas su kitu, pamatė, kad jų požiūriai panašūs. Jie susirenka kartu, aptarinėja įvairiausius klausimus, detalizuoja būsimą gyvenvietę, tam tikroje įsisąmoninimo stadijoje jų požiūriai susivienodina ir tampa suderinti(?) (созвучными). Tuo momento kolektyvas yra pasiruošęs formuoti grupę gyvenvietės sukūrimui.
Dažniausiai tai atsitinka taip: kolektyvo nariai ateina į bendrus susitikimus ir kalbasi su atėjusiais žmonėmis aiškindami jiems gyvenvietės viziją. Dažnai tenka tą patį pasakoti kiekvieną susitikimą – ateina vis nauji žmonės. Žinoma, dviem žodžiais papasakoti gyvenvietės supratimą neišeis – tam reikia atitinkamo laiko.
Todėl dažnai gaunasi taip jog žmonėms papasakoji tik pagrindinius principus. Realiai tai iššaukia pasakojimą su silpna detalizacija. Nauji žmonės su tavimi sutinka, jie džiaugiasi, kad sutiko bendramintį. Tik praėjus tam tikram laikui, pabendravus ramioje aplinkoje, pamatote, kad būtent neįvardintuose dalykuose, jūsų požiūris kaip tik ir skiriasi. Taip jau gaunasi jog dažnai tokios detalės yra labai svarbios.
Kada atsiranda rimti gyvenvietės vizijos skirtumai yra tik viena išeitis: pasakyti žmogui, kad jūsų požiūriai skiriasi ir tai reiškia, kad jūsų grupėje jam nevieta, nes jūs gi renkate bendraminčius, o ne Vladimiro Megre knygų skaitytojus.
Tačiau kažkodėl tai daugeliu atvejų žmonių kolektyvas eina kitu keliu: ginčytini klausimai vėl tampa diskusijos objektu. Ir kuo vėliau jūs pastebėjote požiūrių skirtumą, kuo daugiau jūsų grupėje žmonių – tuo sunkiau išgauti vieningą nuomonę. Faktiškai išeitis ta pati: formuoti žmonių grupę tik iš bendraminčių, kitaip nebus vieningo matymo, nebus vaizdinio, konfliktiniai santykiai su pamiltais žmonėmis, kurie turi panašų požiūrį, tačiau, deja, ne suderinta(?) (созвучны).
Daug paprasčiau surasti naujus žmonės turinčius giminingas pažiūras, negu užsiimti perkalbinėjimu.
Pavyzdžiui, klausimą apie sklypo dydį Giminės Sodybai kurti, kiek tikslinga imti žemės – galima nagrinėti su kiekvienu naujai atėjusiu žmogumi. Seniai aptartas klausimas, kuriam grupė jau anksčiau yra priėmusi vieningą sprendimą, vėl ir vėl aptarinėjamas. Su laiku tai gali tapti amžina diskusijų tema. O tai, žinoma, laiko gaišinimas ir judėjimas vienoje vietoje.
Štai kaip gali pasisukti blogas gyvenvietės supratimo klausimo pristatymas naujiems kandidatams į naujakurius.
Pagalvokite, kokius reikia atlikti žingsnius norint kiekvienam (!) naujam jūsų grupės nariui detaliai pristatyti jūsų gyvenvietės viziją.

bus daugiau...
/2659/

REMIGA
Pranešimai: 4
Užsiregistravo: Šeš 07 30, 2005, 9:55

Standartinė REMIGA » Šeš 07 30, 2005, 12:01

Bulvės.Pasisodintos rudenį sudygo ir davė TOKĮ PATĮ DERLIŲ kaip ir kitų.Tai kokia prasmė sodinti rudenį?Mano supratimu rudenį sodinttų derlius labai priklauso nuo žiemos.
Koloradai.Giminės sodyboje nebus.Svaičiojimai.Apsisaugojimo būdai nuo kolorado gali būt įvairūs ir kokį pasirinkt priklauso nuo jūsų.Vien to kad čia giminės sodyba koloradui neužteks.
Seni daug mąsto kol ką nors padaro.Prisiminkit liaudies patarles.Devynis kartus pamatuok,dešimtą kirpk.Skubos darbą velnias neša,ir kitos.Liaudies išmintis tikrinta tūkstantmečiais ir tokia galybė protėvių negalėjo klysti.
Anastasija.Kas tai,naujas mesijas?Jei žmogus necituoja V.Megre paminėdamas Anastasiją,tai neverta net klausyti jo.Kol kas tiek.

REMIGA
Pranešimai: 4
Užsiregistravo: Šeš 07 30, 2005, 9:55

Standartinė REMIGA » Pir 08 01, 2005, 22:22

Aš neturiu nieko prieš giminių sodybas.Bet nelabai randu čia apie tas sodybas.Nelabai suprantu kaip ji turi atrodyti.Čia daugiau apie Anastasiją.Odėl Anastasijos,skaitinėjau jūsų,mūsų?temas ir taip supratau kad ji buvo teleportavusis pas ateivius.Iš kart prisiminiau tokį kunigą,kuris irgi buvo nukeliavęs pas ateivius.Kažkada rodė per televizorių.Tokios asabos man pasitikėjimo nekelia.Ogiminių sodybos gera idėja,bet nerandu čia,kaip tai turi atrodyt.Tokie pasamprotavimai,kad turėsi hektarą žemės ir gyvensi vargo nematydamas,gėlyčių žiedelius kramsnodamas.Kažko trūksta.
Okas dėl žodžių reikšmės,jei viską žinočiau,tai dabar svarstytumėt kaip aš kažkurioj knygoj pas ateivius teleportavausi.

REMIGA
Pranešimai: 4
Užsiregistravo: Šeš 07 30, 2005, 9:55

Standartinė REMIGA » Pir 08 01, 2005, 22:31

Dar dėl tų gyvenviečių.Vėjo jėgainė netinka,nes triukšmą kelia,paukščiam pavojinga,tai geriau atsitysti laidą.Bet elektra kažkur tai bus išgaunama ir gal su daug didesnėm blogybėm.Ar jei tiesiai mums nekenkia tai ir gerai,okiti tegul sukasi patys.O gal visai jos atsisakyti.Bet šiuo laikmečiu aš nematau kaip be jos gyvent.

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Pir 09 26, 2005, 10:49

14. Pakeitimas sąvokos “bendramintis” į sąvoką “geras žmogus”.

Į susitikimus ateina nauji žmonės, su jais įdomu bendrauti, žodžiu iš pirmo žvilgsnio mąstantys žmonės. Jie nori prisijungti prie jūsų grupės, nori greičiau gauti žemę, kad kurti Giminės Sodybą.
Tačiau praeina laikas, apmastymo procesas jų galvose lieka tame pačiame lygyje. Taip pat, kaip ir noras gyventi sodyboje.
Kiekvieną retą savo pasirodymą įtikinamai argumentuoja: darbas, reikalai, užsiėmimai ir pan.
Štai užbaigsiu sesiją, štai lengviau pasidarys darbe, štai išspręsiu nedideles problemas, štai atiduosiu vaiką į darželį, štai atsiras laiko...
Neseniai aš pradėjau skirti apibrėžimus “nuostabus žmogus” ir “kaimynas”.
Iš įpročio, buityje mes stengiamės apgaubti save gerais žmonėmis, siekiam tai padaryti ir kuriant gyvenvietę. Kalbant apie gyvenvietę dažnai atrodo, kad geri žmonės bus ir gerais kaimynais, praktika gi rodo atvirkščiai. Taip, jie geriau negu dauguma, su jais įdomu bendrauti, jie turi gerų bruožų, dažnai neeilinių gebėjimų.
Jų siekiai ir veiksmai....
....panašūs...
tačiau nesuderinti.

Pradžioje galvojo taip: žmonės retai pasirodo, kadangi tam yra rimtų priežasčių, bet jie geri, domisi gamta, reiškia bus su mumis – tokius žmones mes norime matyti gyvenvietėje. Žinoma tu jiems skambini, domiesi kaip reikalai, sakai naujienas... bet situacija nesikeičia.
Asmeniškai man po pusmečio šitas procesas nusibodo, aš supratau, kad tas, kas išties nori – domėsis ir ateidinės, aktyviai dalyvaus. Tai yra, net tas, kas pats brangiausias ir nuostabiausias, bet nerandantis laiko dabar – neras jo ir vėliau, kai gaus žemę.

“Bet jis gi geras!”
Brangiausias, mieliausias, nuostabiausias ir pan.
Žmogus turi truputi kitas pažiūras, jis nenori gyventi taip, kaip mes.
Žinoma, truputi kitoks žmogaus gyvenimo ir Giminės Sodybos traktavimas nemaišo jam tapti draugu ir geru pašnekovu.

Štai ir gali gautis, kad bendraminčių paieškos procese, vienas tikslas dažnai pakeičiamas kitu.
O keičiant tikslo esmę – keičiasi gyvenimo matymas, keičiasi ir veiksmai.
Ir kandidatais į kaimynus tampa ne bendraminčiai, o “geri žmonės”, kurie perskaitė Megre knygas.

Pakeisti žmogų, kuris kol kas nepasiruošęs, nepribrendęs – praktikoje tai labai sunkus procesas, kuris labai retai duoda teigiamą rezultatą.
Kiekvienas turi savo gyvenimą, savo mintis. Prievarta pakreipti mintis, pagreitinti reikiamą “supratimą” žmogui - įmanoma, tačiau tai turi tam tikras pasekmes.

Užvesti ant minties, priversti susimąstyti galima tik tą, kas NORI ir STENGIASI.
Toks žmogus, kurio galvoje netgi dabar „košė“ (sąmyšis) (tiesiog ne iki galo įsisąmoninęs), po kiek laiko gali pasikeisti, tapti PASIRUOŠUSIU - ir jo mąstymas ir siekiai susiderins su taviškiais.

*****

Taip, išties, draugą labai sunku realiai įvertinti.
Simpatijos, požiūriai į gėrį apakina ir neleidžia logiškai mastyti.
Tas pats ir su gerais pažįstamais, giminėm, vaikais – oi, kaip norisi juos matyti gyvenvietėje ir mintyse mes net numatėme jiems vietelę kaimynystėje.
Štai ir tempiam juos į Sodybą.
Jie labai retai pasirodo susitikimuose (nieko baisaus, mes jiems padėsime įforminti dokumentus).
Jie turi truputi kitokius požiūrius (irgi – nieko baisaus, jie “geri” – pasikeis).
Jie nepasiruošę Giminės Sodybos sukūrimui (čia irgi – nieko tokio, paims žemę, praeis laikas ir pradės kurti Giminės Sodybą).
Štai ir atitempėm gerus pažįstamus, nuostabius žmonės ir gimines į gyvenvietę.

Šiuo klausimu yra apmaudi patirtis. Žmonės, kurie pasak jų žodžiais norėjo kurti Giminės Sodybą, kuriuos lengvai galima buvo pavadinti bendraminčiais – po žemės gavimo nei karto(!) nepasirodė savo sklype!
Kaip jūs manote, ar bus malonu šalia matyti apleistą sklypą?
Na gerai, praėjo metai, antri – tai gi aišku, kad nesiruoši kurti Giminės Sodybos.
Atiduok savo sklypą kitam, tam kas ĮSISAMONINO ir PASIRUOŠĘS.
Bet ne, čia išryškėja įdomi situacija.

Žmogus pradeda karštai įtikinėti – jis turėjo problemų, bet greit jos išsispręs ir jis kurs Giminės Sodybą, arba nebuvo pinigų (ir prie ko čia pinigai?), arba jis sirgo (dvejus metus?), arba buvo dar kokia kitokia svari priežastis.
Žodžiu mėgsta mūsų žmonės papasakoti apie sunkiausias problemas, kurias jie tuo momentu sprendžia.
Faktiškai gaunasi taip: žmogus iškėlė sau tikslą – gauti žemės, pavaikščiojo į susitikimus, kažkur sudalyvavo, žemę gavo.
Viskas! Tikslas pasiektas, dokumentai rankose, pinigų ir jėgų sueikvota buvo ne taip ir daug – o žemė visada pravers. Gal kada nors sugalvosiu ką nors ten veikti savo sklype. O kol kas tegul būna – ant pečių nenešioji.

Aprašytas mažai probleminis variantas.
O jeigu, pavyzdžiui, jūs pritraukėte į gyvenvietę draugų kurie veiklūs?
Jo Giminės Sodybos matymas visumoje truputį nesutampa su kitų žmonių.
Štai ir gaunasi, kad jis maišys jums, o jūs jam. Prasideda ginčai, dažniausiai besibaigiantys rankos mostelėjimu – tegul jau būna, kaip bus.
O ką čia dar galima pasakyti? Ir tas faktas, jog jis ruošiasi kurti tai, kas nesiderina su kitų žmonių įsitikinimais, sudaro jiems problemą – nors ir suprantama, tačiau padaryti nieko negalima. Žmogus turi žemę, jis pilnavertis jos šeimininkas.

Kaip matote, pernelyg aktyvūs bandymai padėti žmogui: pakeisti pažiūras, jo “organizavimas”, pateikti paruoštus sprendimus, už jį galvoti ir priimti sprendimus, pastūmėti veiksmams, tempti į gyvenvietę – turi tam tikras neigiamas pasekmes.
Su gerais ketinimais galima nueiti kur nori. Nepersistenkite šituo klausimu.
Netempkite “gerų žmonių” į gyvenvietę, tegul ir toliau lieka gerais draugais, bendraukite su jais, leiskite kartu laiką. Kaimynas turi būti bendramintis. Jeigu jo ketinimai tokie patys kaip jūsų – pamatysite, jis gali tapti tuo draugu, su kuriuo įdomu pabendrauti įvairiomis temomis, svečiuotis pas jį, kartu grožėtis savais kūriniais.

bus daugiau...

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Pir 09 26, 2005, 11:12

15. Sodybos kūrimas vaikams.

Kai kurie žmonės planuoja sukurti Giminės Sodybą ne sau, o įvairiems mistiniams personažams, iš kurių dažnas būna tėvų galvose sukurtas vaiko vaizdinys.
Įsidėmėkit skirtumą: žmonės šneka, kad kuria sodybą dėl vaikų, o realybėje jie kuria sodybą savo asmeninių jausmų patenkinimui, gailesčio jausmui, abstrakčiam savo vaiko vaizdiniui, norui sau arba kažkam tai kažką įrodyti, gerumo jausmui.
Kaip Jūs nesistengtumėte viską daryti ne sau, o vaikui, kaip Jūs besakytumėte, kad žinote – kaip tai galima dėl jo padaryti, ko jam iš tiesų reikia, kad jam bus gerai ir taip toliau – rezultatas bus apgailėtinas.

Negalima sukurti sodybos vaikams iš pagrindų.
JŪS – NE JIS!
Jis kitas žmogus!
Jis turi savo gyvenimo tikslą, savo užduotis.
Netrukdykite jam jų spręsti. Kelias klotas gerais norais...

“Aš gi ne sau, aš dėl vaikų. Man jau nieko nereikia”.
Kaip jūs manote –kas pas jus sodyboje su tokiais įsitikinimais gausis?
Milijonai žmonių liečia žemę, kodėl gi sodininkai, kaimo gyventojai - nelaimingi?

Atsinešdami į savo žemę įsitikinimą “viską geriausią – vaikams”, jūs nepadarysite žemės laimingesne.
Jūs tiesiog įnešite į erdvę neigiamus jausmus, stengsitės kažką sukurti ir po to liūdėsite: kodėl gi man nieko nesigauna, kodėl gi vaikai manęs nesupranta – aš gi ne dėl savęs, dėl jų stengiuosi.
Kurti sodybą reikia su Meile. Visų pirma - pačiam sau!
Ir ši Meilė turi jaustis. Būtent jaustis. Ne fantazuotis jūsų galvoje, o jaustis supantiems žmonėms, erdvei, gamtai.

“Tegul nors mano vaikai bus laimingi” – taip jūs toli nenueisite.
Iš pradžių laimingais turite tapti jūs! Tik tada viskas jums pavyks.

Gamtos juk neapgausi. Neapgausi ir vaikų – jie intuityviai jaučia jūsų būseną, ir jeigu jūs nelaimingi – vaikai nenorės imti iš jūsų pavyzdžio, eiti jūsų pasiūlytu keliu.
Tai tarp kitko labai logiška: kaip galima imti pavyzdį kaip būti lamingu iš nelaimingo(!!!) žmogaus??
Gerai pagalvokite apie tai!
Kuo jūs esate dabar ir ką ruošiatės daryti?!

Visiškai kitaip iškelta užduotis: kurti sodybą sau.
Išvažiuosite ten gyventi su šeima – ir vaikams bus gerai.
Atrodytų: tikslai panašūs, tačiau rezultatai skirsis kardinaliai!

bus daugiau…

Kalnarute
Pranešimai: 145
Užsiregistravo: Pen 09 23, 2005, 13:22
Miestas: Klaipeda

Standartinė Kalnarute » Pir 09 26, 2005, 12:00

As visiskai su tavim Stas su tinku del busimu kaimynu.Kartais,kai pradedi svarstyti apir viska tai atrodo lyg isikurti vienam ar su savo seima lyg ir geriau ,nes visisko bendramincio niekada turbut nerasi. Mes tikrai visi labai skirtingi ir musu pomegiai skirtingi,nors kartais galvojame,kad esame bendraminciai.
Bet vienam gyventi gal taip pat nera gerai...

O tokia klaida (viskas del vaiku) visa gyvenima dare ir daro mano tevukas.Tai ko norejo jis,manydamas,kad stengiasi del musu,neivyko.

Todel as visada pries ka nors nusprendziant del mano sunaus ateities,klausiu pas ji ar jis to nori ar jam to reikia.

Skelbti atsakymą