Žmonių, besiruošiančių kurti gyvenvietę, klaidos

Laimė viename hektare, gyvenviečių kūrimas

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Užrakinta
Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Žmonių, besiruošiančių kurti gyvenvietę, klaidos

Standartinė Stas » Pen 06 08, 2007, 7:03

Aptiktos mintys vertos dėmesio. Istraukiau sita straipsni i atskira tema. Diskusijos cia: http://anastasija.lt/forum/viewtopic.ph ... &&start=80
Neseniai buvau susisiekes su straipsnio autoriumi ir paklausiau, ar kas nors, zemiau isdestytuose teiginiuose, nepasikeite? Jis atsake kad ne. Jo zodziais svarbiausia - kaimynai.

Žmonių, besiruošiančių kurti gyvenvietę, klaidos

Jūs perskaitėt Megre knygas ir nusprendėte kurti sodybą. Dėl to Jūs atėjote i anastasiečių susirinkimą ir ieškote bendraminčių. Štai sąrašas problemų su kuriomis teks susidurti:
1.Neaiškus tikslas, dėl kurio susirenkama ir ateinama į susitikimus.
2.Nuomonės įpiršimas. Teisingumo jausmas.
3.Abstraktus užduočių formulavimas.
4.Bendraminčių paieška pagal principą: perskaičiau Megre knygas, atėjau į susirinkimą, vadinasi – bendramintis.
5.Formalių nuostatų, priėmimo taisyklių išgalvojimas. ?
6.Lyderio egzistavimas kolektyve.
7.Atsakomybės nusikratymas.
8.Priėmimas į grupę paviršutiniškai įvertinus už gražius žodžius.
9.Nenorėjimas keistis dabar, laukiama kažkokio įvykio.
10.Nuomonių priderinimas prie bendros masės.
11.Nenorėjimas keisti savo pradinių nusistatymų, t.y. aš noriu taip ir ne kitaip.
12.Sprendimo priėmimas “dauguma”.
13.Blogas jau aptarto klausimo paaiškinimas naujiems žmonėms.
14.Pakeitimas sąvokos “bendramintis” į sąvoką “geras žmogus”.
15.Sodybos kūrimas vaikams.
16.Noras turėti kuo daugiau hektarų.
17.Nemokėjimas aptarinėti ginčytinų klausimų.

1. Neaiškus tikslas, dėl kurio susirenka ir ateina į susitikimus.

Taigi, žmogus perskaitė knygas, kažkas jam ten patiko. Jis atėjo į susitikimą.
Kokiu tikslu jis atėjo?
Ko jam reikia?
Kaip taisyklė, patys žmonės aiškiai negali atsakyti sau į šį klausimą. Apsiriboja bendromis sąvokomis tokiomis kaip: noriu sukurti gyvenvietę, noriu meilės erdvės, noriu bendraminčių, norių gyventi sodyboje, man patinka gamta, noriu sodinti medžius, gimdyti vaikus, nenoriu vaikščioti į darbą....

Kaip jo galvoje atrodo gyvenvietė? Kas turima omenyje sakant Meilės Erdvė? Ką reiškia, noriu gyventi gamtoje? Kaip tai turi atrodyti - vaikams šviesi ateitis??

Dauguma žmonių patys nežino ko nori.
Turiu omenyje realų norą - ĮSISAMONINTĄ, o ne norų rinkinį. Dažniausiai žmonės eina jau pramintu keliu, veikia pagal žinomą judėjimą, madą, nusistatymą.
Pusė anastasiečių, kaip taisyklė, vis viena kažko nori daugiau. Tai jau, žinoma, lyginant su dauguma šioks toks progresas. Bet maža norėti kažko daugiau. Reikia išsiaiškinti, ko konkrečiai tu nori. O jeigu jau įšsiaiškinai, vadinasi, gali suformuluoti konkretų tikslą.
DĖMESIO! Būtinai reikia iškelti sau tikslą. Šio tikslo siekimas apibrėžia ir nukreipia tavo veiksmus reikiama linkme ir tik taip pasiekiamas rezultatas.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų: yra blogai, kad Anastasijos aprašyta sodyba, taip patraukliai atrodo.
Ant šito masalo užkimba daugelis žmonių, kurie neskiria žodžių “noriu” ir “darysiu”. Norėti galima daug ko. Žmonės jau priprato gyvenime kažko norėti. Štai jie ir nori geros sodybos, kur nereikės dirbti, viskas išaugs savaime, voveraitė atneš riešutukų ir liks tik įsidėti juos į burną.

Norėti maža! O tiksliau pasakius – tai niekas. Dulkės.

Antra problema artima pirmajai.
Žmogus perskaitė, jo jausmai atsiliepė į sodybos vaizdinius.
Jis atėjo į susirinkimą, ieško bendraminčių.
Jis vedamas jausmo, o protas dar nepasiruošęs.
Ir įvyksta taip, kad žmogus nori, bet kai jis pradeda suvokti kuo tai gresia, kokios bus pasekmės ir kokį jis gaus rezultatą – tai jau jam nebepatinka.

Pavyzdys:
Užsinorėjo žmogus sodybos, tvenkinio, sodo. Bet ne šiaip kur nors pačiam nusipirkti žemės, o kad būtų kaimynai bendraminčiai.
Taigi užduoties formulavimas: žmogus nori bendraminčių, kad jam nebūtų liūdna.
Vaikšto į susirinkimus, džiaugiasi bendravimu.
Po poros mėnesių išaiškėja, kad žmonės sodyboje ruošiasi gyventi tyloje. Todėl jie bandys primesti savo valią ir reikalaus, kad šis nevažinėtų su mašina per gyvenvietę, kad nenaudotų traktoriaus, nenaudotų signalizacijos, nestatytų didelio namo ir t.t.
Šitie dalykai jo netenkina. Jis įsivaizdavo viską kitaip.
Štai ir gaunam rezultatą.
Žmogus pats tiksliai neišsiaiškino, ko nori. Taip jis be reikalo gaišo savo ir kitų žmonių laiką.
O juk norėjo bendraminčių! O kas tai bendramintis?? Tai tik žodis. Žodis. Ir lieka tik tavo paties problema, kad to žodžio, į kurį sutalpinai savąjį supratimą – tiksliai neišsiaiškinai pats ir taip išėjo, kad nesugebėjai išaiškinti jo kitiems.
O gerai pagalvojus niekas juk nedraudė.
Taigi žmogus pats turi išsiaiškinti savo tikslą.
Tikslas turi būti konkretus.
Ir pas kiekvieną jis skirtingas. Netgi kai žmonės kalba žodžiais apie panašius tikslus – kiekvieno galvoje savos variacijos.

Kažkas nori pabendrauti; kažkas nori gauti žemės; kai kam liūdna vienam; kažkas ieško žmonių su panašiais interesais; kažkas ruošiasi kurti sodybą – atėjo ieškoti bendraminčių; kažkas ruošiasi kurti kaimą; kažkas nori tvarkytis ten kur prišiukšlino; kažkas nori užsiimti ekologinėmis programomis – ir todėl atėjo į susirinkimą; kažkas nori imti žemės kaime; kažkas nori turėti hektaro dydžio sodą; kažkam liūdna savam sode ir jis nori turėti kaimynų; kažkas pergyvena už Žemę-Motiną ir atėjo čia, kad padėtų jai; kažkas atėjo jus mokyti teisybės; kažką atitempė žmona (vyras), jo manymu “pavažiavusi (pavažiavęs)” dėl Anastasijos; kažkas turi pinigų ir jis nori nusipirkti žemės; kažkas atėjo pasilinksminti; kažkas nori surasti tarp anastasiečių savo puselę; kažkas nori minimaliomis pastangomis gauti žemės; kažkas nori gauti žemės nemokamai kol leidžia įstatymai ir pasilikti ją dėl viso pikto; kažkoks verslininkas atėjo jus sudominti ekologiniais projektais; kažkas atėjo parduoti jums kedrinę produkciją; kažkas ieško dvasiškai stiprių žmonių; kažkas ieško žmonių pagal interesus – ezoterika; kažkoks krišnaitas atėjo šviesti jus apie Dievą; kažkas tiesiog atėjo – pats nežino kam ir kodėl; kažkas atėjo jus kažkur organizuoti; kažkas atėjo jums “kabinti makaronų”; kažkas atėjo užsiiminėti vampyrizmu – kurti emocinius ginčus; kažkas atėjo pasiginčyti – na patinka jam tai daryti; kažkas atėjo sodinti medžius; kažkas atėjo trukdyti judėjimui; kažkoks emocingas žmogus atėjo jūsų įtikinėti statytis Giminės Sodybą; kažkas atėjo papasakoti jums apie savo gyvenimo patirtį surištą su bala žino kokia sritimi, bet tik ne su sodyba (žeme, sunkiu darbu, pastatais ir t.t.); kažkas atėjo papasakoti ką ir kaip reikia daryti; kažkas atėjo įtikinėti jog be technikos Giminės Sodyboje neįmanoma pragyventi; kažkas atėjo tam, kad įtikintų gyventi harmonijoje su gamta; kažkas atėjo, kad suprastų kas gi ten tokio kerinčio Megre knygose, kad net verčia skaitytojus susirinkti; kažkas atėjo sužinoti naujienų apie gyvenvietes; kažkas nori pamatyti gyvenvietę ir “pačiupinėti” žmones, kad įsitikintų jų egzistavimu; kažkas atėjo tam, kad jį įtikintų Anastasijos egzistavimu; kažkas atėjo tam, kad jį įtikintų, jog galima sukurti sodybą ir viskas ten bus taip, kaip aprašyta knygose...
Čia neaprašyta ir pusė to, ko nori ateinantys žmonės.
Be to, pradėjus ieškoti tikslas dažniausiai pametamas. Žinoma, jei jis buvo.
Jeigu jo nebuvo –žmogus juda įsivaizduojama linkme, jo manymu, vedančia į vieną tikslą, tačiau pasirodo, kad kažkodėl kas kartą jis juda į absoliučiai priešingas puses.
Apsispręskite patys kodėl jūs atėjote. Pabandykite išsiaiškinti dėl ko atėjo kiti žmonės.
Tarkim, žmogus atėjo, kad jį kuo nors įtikintų. Jeigu jūs nesuvokėte, kad jo tikslas būtent toks, o ne, tarkim, sodybos sukūrimas, tai ir gaišite laiką ilgiems ginčams bei aptarinėjimams – ir vien tik tam, kad žmogus pradėtų kurti savo sodybą. Bet jūs tai darote dėl savo nežinojimo. Jis juk nori kito – pačio įrodinėjimo proceso.
Papulsite į uždarą ratą – įrodinėsite tai, ko įrodyti žmogui neįmanoma. Jam gerai, jums blogai.
Tas pats įvyksta jeigu jūs susirenkat į grupeles, kur žmonės neapsisprendė, ko jie nori. Jeigu kiekvienas žmogus atskirai neturi tikslo, nėra ir tikslo visoje grupėje.
Ir kaip jūs manote – koks bus rezultatas? Ką jūs galite sukurti? Kur eikvosis jūsų laikas ir energija?

2. Nuomonės įpiršimas. Teisingumo jausmas.

Būna, kad į susitikimą ateina “prašviesėjusieji”, suprantantys žmonijos esmę. Gražiai pasakoja apie Dievą, kelią link jo ir pan. Ir, kaip bebūtų keista, vadina save anastasiečiais, nors pažiūrėjus iš arčiau jų skelbiama informacija labiau panaši ar į indų religiją ar į kažkokią krikščionybės atšaką.
Į klausimą, ar jie skaitė knygas, atsako: Taip! Anastasija pasakė, kad reikia klausytis Krišnos!
Aš gerbiu bet kurią religiją, bet šitoks laisvas knygų traktavimas ir nuomonės piršimas kelia man šypseną, tačiau deja daugelis Megre knygų skaitytojų taip pat turi norą įrodyti, jog “prašviesėjusiųjų” mąstymas klaidingas, o Dievas besąs visiškai kitas. Žodžiu, užsiima tuo pačiu kaip ir atėję guru.
Žinoma, tamsių žmonių prašviesėjimas vyksta labai sunkiai, bet mesijų tai nesustabdo – jie vėl ir vėl ateina į susitikimus, atneša knygas ir iš visų jėgų bando įtraukti į savo tikėjimą.
***
Pažiūrų piršimas tarp anastasiečių sutinkamas labai dažnai, nors atrodo ateina mąstantys ir suprantantys žmonės, bet deja kažkodėl jiems norisi įteikti kitiems savo teisingo gyvenimo matymą. Tas pačias Megre knygas perskaitys šimtas žmonių ir kiekvienas supras savaip.
Susirinko kolektyvas, iš pradžių visi turėjo panašias pažiūras, bet po kiek laiko kai kurie atranda savyje pažiūrų teisingumo maniją, jie stumia savo žinių ir suvokimo modelį ir bando jėga pakeisti visus kitus. Žinoma tokią žmonių grupę sunku pavadinti bendraminčiais, bet noras organizuoti gyvenvietei infrastruktūrą verčia nematyti to, tikintis, kad kai bus žemė viskas susitvarkys. Tiesiog kai kurie žmonės turi tokį įprotį – įrodinėti kitam savo teisingumą. Tai aplinkiniams žmonėms pakankamai nejauku – kiekviename susirinkime nuolatiniai ginčai: “Aš teisus.” “Ne aš – man geriau žinoti.” Ar jums bus gera turėti kaimyną, kuris kiekvienu atveju stengsis jus “atvesti į protą”?
****
Būna, kad susiformuoja iniciatyvinė grupė iš kelių žmonių. Jie tampa draugais. Atsiranda noras surinkti didesnę draugų grupę.
Kandidatais į kaimynus tampa ne bendraminčiai, o “geri žmonės”, kurie perskaitė Megre knygas. Koks rezultatas?
Grupė artėja prie mažo skaičiaus (5-10 žmonių, negali, gi, būti daug draugų – visiems neužteks laiko), vyksta griežta atranka pagal taisyklę “patinka-nepatinka”(žmonių atranka pagal pasaulėžiūrą keičiama į atranką pagal asmenines simpatijas), vyksta aktyvūs veiksmai skirti šitų žmonių “atvedimui į protą” (kad jie taptų bendraminčiais).
****
Taip pat paplitęs fanatizmo reiškinys – netgi neatsižvelgiant į tos pačios Anastasijos žodžius, jog didžiausią dėmesį reikia skirti SUVOKIMUI.
Vis dar sutinkama žmonių, kurie perskaitė Megre knygas ir įsivaizduoja „supratę jų esmę“. Pagrindinė mintis, kurią jie ištraukė iš knygų – visas kitas knygas reikia išmesti ir skaityti tik Anastasiją. Jie suformavo savo individualų požiūrį ir tokį Megre knygų supratimą deklaruoja visiems. Priversti tokius žmones mąstyti neįmanoma – jų sąmonėje statinis vaizdas susimaišęs su savo teisingumo jausmu.
Mano manymu, suvokti – reiškia VYSTYTIS, APMĄSTYTI, PAŽINTI.
Koks gi čia pažinimas jeigu žmonės turi sustabarėjusias pažiūras.

3. Abstraktus užduočių formulavimas.

Žmogus gali jums visą valandą įdomiai ir aiškiai dėstyti informaciją, tuo pačiu naudoti apibendrintas sąvokas – o jūs taip ir nesuprasite, kas norima pasakyti ir kas turima omenyje, nes visiškai neaišku kaip ŠITAI atrodys realybėje.
Meilės Erdvė, harmonija su gamta – kokios nuostabios frazės.
Tai gal ne tik deklaruokite, o pasakokite, kaip jūs tai įsivaizduojate. Viską išdėstykite detaliai.
Iš tiesų, tai ne taip paprasta. Akimirksniu nepavyks. Juk dažnai atrodo, kad, regis, žinai ko nori, tačiau kai bandai tai detaliau papasakoti – susvyruoji, nes pats tiksliai neišsiaiškinai.

DĖMESIO! Tai labai dažna klaida.
Ir čia yra pakankamai rimti skirtumai.
NUSPRĘSTI, kad žinai, ir ŽINOTI.
NUSPRĘSTI, kad apmąstei, ir APMĄSTYTI.
NUSPRĘSTI, kad nori, ir NORĖTI visa siela.
Nepainiokit paskutiniojo su žmogaus norais, kuriuos mes per savo gyvenimą dideliais kiekiais pripratom švaistyti į kairę ir į dešinę.
Nuspręsti, kad gyvensi gamtoje ir detaliai ĮSIVAIZDUOTI tai.
Pasakoti, kad “aš noriu, tik va...”, ir NORĖTI, o tai reiškia DARYTI.
Galvoti, kad žinai, kas tai Meilės Erdvė, ir JAUSTI, KURTI ją.
Kalbėti ir galvoti, kad galiu-noriu, ir realiai GALĖTI ir DARYTI.

DĖMESIO! Abstrakcijos sukasi mūsų galvoje, jos ten gerai įsitvirtino.
Jomis gyvenime pripratome save išreikšti.
Pripratom jomis kurti planus.
Pripratom įtikinėti save, kad žinom ko norim.
Pripratom tai įrodinėti kitiems.
Pripratom, kad taip ir turi būti.

Šitie įpročiai padarys jums meškos paslaugą kai jūs kursite gyvenvietę.
Jeigu nenorite suvokti prasmės, DETALIZUOTI – vadinasi kol kas jums nėra ką veikti susitikimuose.
Pažinkite, aukite, tada ir ateis jūsų laikas, o kol kas nekankinkite savęs ir kitų žmonių, nevaikščiokit į susitikimus!

Pavyzdžiui, į klausimą apie detalų sodybos įsivaizdavimą žmonės numoja ranka:
- Tai ką čia mąstyti, ateisim ant žemės – ir ji viską parodys.
- Nereikia piešti dabar sodybos projekto, nes žemė pas kiekvieną bus skirtinga, ateisim į vietą – štai tada ir apsispręsim.
- O kaip aš jums papasakosiu? Tai mano jausmuose.
- Aš žinau, bet paaiškint negaliu.
- Aš dabar neturiu laiko viską detaliai apmąstyti, pas mane šeima, darbas, vaikai. Paimsiu žemę, štai tada ir apmąstysiu.

Jeigu žmogus pasiruošęs tada jis pajus ir supras.
Savaime niekas nieko neparodys.

“Tai mano jausmuose.”
Nepakliūkit į šituos spąstus.
Paklausytumėte kada gyvai charkovietį Sergejų Perelyginą. Aš su grupe žmonių buvau atvažiavęs pas jį į ekskursiją, kai jis ką tik prieš tai buvo gavęs žemės, ir praktiškai dar nieko joje nepasodinęs. Jis taip gražiai su jausmais papasakojo, kas, kur, kada ir kaip jo žemėje augs, kad aš netgi nenorom pradėjau apeidinėti tas vietas, kur buvo suplanuoti augalai, kad neužminčiau ir nieko nesugadinčiau, nors realiai aplinkui buvo tuščias laukas.
Net jeigu viskas glūdi žmogaus jausmuose, bet jis tai aiškiai ir detaliai įsivaizduoja mintyse – jis jums taip jausmais aprašys, kad tą sodybos vaizdą regėsite kaip tikrą!

“Žinau, bet paaiškint negaliu.”
Nėra tokio apibrėžimo – negaliu. Jeigu ŽINAI – GALI.

“Man sunku paaiškinti.”
Taip sako žmonės, kurie nenori galvoti.
Jeigu pats viską supranti – lengvai paaiškinsi.

“Dabar neturiu laiko viską detaliai apmąstyti, turiu rūpintis šeima, darbu, vaikais.”
Sodyba įsivaizduojama bendrais bruožais? Kai tik turėsiu sklypą, ateisiu ant jo – ir tada staigiai dingtelės mintis.
Gavau žemę. Nėra minties dingtelėjimo. Tai todėl, kad aš neturiu laiko būti savo sklype! Štai po mėnesio atsiras laiko. Taigi lauksiu kol atsiras laiko ir mintis dingtelės.
Ką, nėra nei vieno nei kito? Tai gi dar ne laikas! Ne viskas iš karto. Gal suvokimas ateis kitais metais.
Ką ir metai jau praėjo? Na, kur jūs skubate! Minties dingtelėjimas labai sudėtingas dalykas, jis ateis KADA NORS. Reikia dar palaukti. O DABAR juk šeima, darbas, vaikai...

Kai kalbama apie užimtumą tai praktika rodo, kad žmogus nesuradęs laiko šiandien nesuras jo ir rytoj.
Jo veiksmas amžiname KADA NORS, o amžiname DABAR – rimtos problemos.
Bet kokiu atveju – jeigu žmogus norės surasti pasiteisinimą, jis jį sugalvos, ir net tokį didžiulį, kad norėsis patikėti ir užjausti vargšą, dar gal jam ir padėti.
Taigi neužmirškite specialios kepurės – kitaip galit atrasti makaronų už ausų.

Tas pats ir kalbant atskirai apie kiekvieną gyvenimo elementą.
Pavyzdžiui technika gyvenvietei.
Dažniausiai žmonės nenori apgalvoti, kaip viskas bus. Kas iš tiesų reikalinga, o kas ne.
Kažkas tiesiog numos ranka – turėsim žemės ir vietoj išsiaiškinsim.
Kažkas tikėsis griaustinio iš giedro dangaus, kad viskas savaime susitvarkys ir viskas bus gerai.
Ir va tas “gerai” kiekvienam žmoguj savas. Štai todėl ir tampys vienas kitą pirmyn-atgal: “aš teisus, o tu ne”, diktuos daugumos valią – “mes taip nusprendėme” ir pan.
Nenoriu detaliai nagrinėti neišvengiamai atsirandančių tokiu atveju problemų – nekursime neigiamų vaizdinių.
Bet, kaip matote, aš ir netylėjau.
Jeigu nuo problemų nusisuksit, nekreipsit dėmesio, ignoruosit – nesitikėkit: jos niekur nedings.

4. Bendraminčių paieška pagal principą: perskaičiau Megre knygas, atėjau į susirinkimą, vadinasi – bendramintis.

Daugeliui ši sąvoka apima tik du dalykus: Megre knygų perskaitymą ir norą kurti Giminės Sodybą.
Ir tik vėliau, geriau suvokus, suprantama, kad to mažai.
Nors tai ir vėl gi priklauso nuo tikslo, su kuriuo žmogus atėjo į susitikimą.

Žmogų, kuris atėjo pamaloninti savo sielą aukštos tematikos dvasingais pokalbiais, toks bendraminčio supratimas patenkins.
Tokį, kuris numatęs kurti kaimą, susidarantį iš keleto hektarų sklypo – taip pat.
Su tuo taip pat sutiks ir žmonės, trokštantys į savo sodybą atsinešti visus miesto ir kaimo gyvenimo patogumus.
Tiems, kurie taip ir nesuprato, kam jiems sodyba ir kurie tiesiog pasiėmė žemės - tiems bus vienodai, tiesiog nesvarbu.
Visiems kitiems žmonėms žodžio bendramintis reikšmė labai plati.
Jeigu susirinks žmonės, turintys gana skirtingą pasaulėžiūrą, bus labai sunku ir isigyti žemės, ir įkurti sodybą, nes nuo to, koks bus tavo kaimynas, daug kas priklausys.
Geidžiant vien tik kiekybės ir geros infrastruktūros, bet numojant ranka į kitas problemas, atsiras pasekmės, kurias vėliau bus labai sunku išspręsti. Jų sprendimas neišvengiamai pareikalaus materialinių išlaidų ir taip pat daug energijos ir moralinių pastangų.
****
Bandos jausmas įsišaknijęs mūsų galvose dar nuo kolūkių laikų, nors jo gijos driekiasi per amžius.
Ukrainiečiai turi patarlę: “Tėvas ir diržu švelniau muša.”
Sistema nori nubraukti žmogaus individualumą.
Viskas orientuojama į kiekybę. Vienas žmogus – niekas. Tik masinė veikla yra perspektyvi.
Tai taip giliai įaugę visuomenės pasąmonėje, kad atėję į susitikimą žmonės iškart bando suburti minią.
Pasąmonė šnabžda: man vienam nepavyks sukurti Giminės Sodybos, tačiau jei visi susirinktume, tai viskas būtų, kaip sviestu patepta.
Tai labai dažnai pasitaikanti klaida.
Kolektyvo reikšmė gyvenvietei hipertrofuojasi iki neregėto dydžio.
Todėl nenuostabu, kad žodžio bendramintis žmonės visiškai nesuvokia, kadangi jie įsivaizduoja – mūsų daug ir, vadinasi, viskas pavyks “savaime”.
Dažniausiai taip mąsto pagyvenę žmonės ir rečiau tai sutinkama tarp jaunų žmonių.
****
Ko kam reikia – perskaičiusios knygas žmonių minios, arba bendraminčių kolektyvo? – į šitą klausimą kiekvienas turi atsakyti pats.
Minėtas problemas aš jau esu nagrinėjęs kituose straipsniuose, todėl nesikartosiu.
Temą, kas svarbiau: greičiau įsigyti žemės ar atrasti bendraminčių, bei ar reikia vaikytis žmonių kiekio, siekiant įdiegti gyvenvietės infrastruktūrą – esu nagrinėjęs straipsnyje “Žemė ir žmonės”. Galite pasiskaityti.

5. Formalių nuostatų, priėmimo taisyklių nustatymas.

Manęs dažnai klausinėja – ar reikalingi nuostatai, ar galima be jų suburti žmones.
Vienareikšmiškai atsakyti į šitą klausimą neįmanoma.
Jie naudingesni tik rašant, nes jūs truputį daugiau suvoksite, kas jums svarbu. Be to nuostatai atsijos žmones, kurių pažiūros skirtingos – taip jūs sumažinsite savo ir jų laiko sąnaudas.
Tačiau viskas priklausis nuo to, kokią rolę turės atlikti nuostatai.
Jeigu jie sukurti siekiant atsijoti daugumą ir, kad iš bendros masės išskirtų kandidatus, tinkančius į gyvenvietę, ir kad vėliau, pasikalbėjus su jais, būtų išsiaiškinta, ar jie bendraminčiai - tai jų naudingumas neabejotinas.
Jeigu nuostatai tarnaus kaip atrankos į gyvenvietę kriterijus, tai, nufiltravus žmonių su skirtingom pažiūrom daugumą, jie pritrauks žmones, kuriuos šitie nuostatai patenkina.
Vėliau pasirodys, jog pažiūros, vis tik, kardinaliai skirtingos, tiesiog dabar jos nematomos. Tai ilgainiui tampa pagaliais ratuose: įsidėmėkite – visus rimtesnius pažiūrų skirtumus, kurie neatsispindėjo nuostatuose arba buvo paminėti paviršutiniškai, kiekvienas gali traktuoti savaip.
Pavyzdžiui: jūsų buvo 5, jus suformulavote nuostatus ir lengvai suburėte dar 25 žmones. Kolektyvas jau suformuotas, o pagrindiniai skirtumai ką tik “išlindo”. Štai tada jau sunku ką nors pakeisti.
Žinoma, nuostatus galima labiau detalizuoti, bet su jais nesutiks daugelis žmonių – vadinasi jums gali nepavykti susitarti juos pakeisti.
Po kiek laiko jūs susidraugausite ir todėl nenorėsite gadinti santykių, tad be abejo numosite ranką. Bet problemos, net jei jų stengsitės nematyti arba tikėsitės “gal kaip nors”, niekur nedings, priešingai, laikui bėgant jos augs ir didės.
Atsidursite ten, kur ir pradėjote. Ir blogai, jeigu taip atsitiks, kai žemė jau bus įsigyta. Reikės kurti ir savo sodybą, ir gyvenvietę tuo pačiu. Čia ir prasidės linksmumas. Tampysite vienas kitą: statyti stulpus ar nestatyti, reikalingas medicinos punktas ar nereikalingas ir t.t. O sodybose kiekvienas tvarkysis taip, kaip užsimanys, dažnai savo veiksmais atnešdamas žalos kaimynams: triukšmaus, kenks ekologiškai, finansiškai, morališkai. Tarp kitko paskutinis faktorius pats svarbiausias. Su kokiomis mintimis pradėjote kurti sodybą, tokiais jausmais ir bus pripildyta erdvė.
Tad pagalvokite apie galimas pasekmes ir į nuostatus nedėkite daug pastangų, jie neišspręs jūsų problemų. Problemas reikia spręsti galvoje, o ne užsidengti nuo jų popieriumi.
Juridinis sandoris (kuris griežtai reglamentuos kas galima, o ko – ne) taip pat neišgelbės situacijos: baugindamas toli nenueisi, žmonės į tai numos ranka, o vėliau vis viena jus apgaus. Ką nors įrodyti bus sunku, o metų metais bylinėtis niekas, manau, nenorėtų.
Tas pats ir su priėmimo į grupę taisyklėmis.
Pavyzdžiui jus sugalvojate atitinkamas taisykles, pagal kurias suburiama grupė.
Jūsų manymu taisyklės atspindi žmogų.
Ką jūs jose beparašytume – nors ir pačius rimčiausius kriterijus, vis tiek tai bus dar vienas kertinis akmuo, kurį jus patys sau ir pasidėjote.
Žmogus, praėjęs sukurtus barjerus, atsipalaiduoja, nusiramina. Jo mintyse užsifiksuoja: jeigu jau praėjau – vadinasi aš jau pilnavertis kolektyvo narys ir su mano gyvenvietės vizija kiti turi skaitytis. Praeis dar kiek laiko, žmonių bus vis daugiau, visi vienas prie kito pripras. Ir kai tada išryškės aiškūs skirtingi požiūriai – šitos problemos jūs nebegalėsite išspręsti.
Kodėl?
Atsakymas paprastas. Jeigu nebuvo vieno vaizdinio iš pradžių, nebus jo ir vėliau.
Priėmimo taisyklės pačios savaime neišspręs problemos.
Jeigu nesugebėjote sukurti vizijos, kai jūsų buvo vienas, du, trys ar penki žmonės, tai tikrai jos nebus kai jūsų bus jau 30.

6. Lyderio egzistavimas kolektyve.

Išskirsiu dvi lyderiavimo problemas.
1.Totalitarizmas.
Išbandymą „varinėmis triūbomis“ išlaiko ne kiekvienas ir tai turi atitinkamas pasekmes.
Lyderis formuoja kolektyvą pagal savo kriterijus; paskirsto darbus, o svarbiausia, valdo grupės interesus.
Žinoma, nuo tikslo iškėlimo priklausys KOKIA kryptimi eis kolektyvas.
Tikiuosi suprantate koks bus rezultatas?
Kaip manote, ar dažnai taip atsitinka gyvenime?
Pakankamai retai. Kaip taisyklė, žmonės greitai pajunta hipertrofuotą lyderio vidinį norą viską valdyti ir tokia grupė išsilaiko neilgai.
Dėja, nedaugelis tai supranta. Iš to seka antra lyderiavimo problema. Ji labai dažna.

2.Žmonės linkę matyti tai, ko bijo ir tai, ką matyti nori.
Žvelgdami į kiekvieną lyderį jie mato pirmąją problemą.
Dauguma mato todėl, kad nori matyti. Kita dalis mato todėl, kad bijo ir dėl savo baimės pasąmonėje yra nusiteikę ją matyti.
Dažnai grupę suburia žmogus su ryškiais lyderio bruožais.
Jis turi tam ryžto ir vidinių jėgų.
Nors jis niekuo ypatingu iš kitų neišsiskiria.
Jis nežiūri į žmones iš aukšto, tiesiog taip atsitinka, jog toks žmogus labiau suvokia esmę ir todėl geriau viską supranta ir įsivaizduoja.
Ir viskas.
Kai formuojama grupė, visada atsiranda žmonių, kurie papuola į ją, tačiau jų netenkina lyderio pažiūros, jo mintys ir t.t.
Šiaip, jei tik yra noras, labai lengva atrasti žmoguje tai, kas netenkina. O vaizduotė sukurs tai, ko trūksta.
Tokie žmonės, bendraudami su kitais, įpirš jiems savo požiūrį į lyderį: įsivaizduojamus jo trūkumus, neva klaidingą mąstymą, neteisingus veiksmus.
Iš pažiūros nekalti žmonės skatina kitus nepasitikėti, ieškoti blogio.
Dažnai jie ir patys nežino ką daro. Juk taip gyvenime priprato. Ir mes juk visus nuolatos kritikuojam ir žmonėse ieškom kaip įsivaizduojate ko? – žinoma trūkumų.
Geras pavyzdys - politikai. Nesvarbu, ką jie daro – didžioji žmonių dalis laiko juos blogais.
Tas pats vyksta ir žmonių, kartu besiruošiančių kurti gyvenvietę, grupėje.
Susirenka ir tie, kurių pažiūros iš tiesų artimos lyderio pažiūroms, ir tokie, kurie su juo sutinka paviršutiniškai, tik žodžiais. Paskutinių, žinoma, ženkliai daugiau.
Išoriškai jie prisitaiko prie lyderio pažiūrų. Ir elgiasi taip todėl, kad taip yra paprasčiau įsigyti žemės. Iš pavydo ir dėl kitų charakterio ypatybių daugelis bando viską pakreipti savaip.
Atvirai neišsakydami savo nepasitenkinimo, dažnai patyliukais (t.y. už lyderio nugaros), jie imasi jį apkalbinėti: tai jis per daug vadovauja, tai neteisingai kalba, padarė neteisingą sprendimą, o štai jei darytų kitaip – viskas būtų greičiau.
Laikui bėgant vidinis nepasitenkinimas tik didėja, problemos nepasimiršta. Gavus žemės tarp pseudobendraminčių prasideda nauja ginčų ir konfliktų virtinė.
Koks gaunamas rezultatas atspėti nesunku.
Kaip matote – problema ne koks yra lyderis, o kokia žmonių pasaulėžiūra.
Tik tada, kai lyderis yra pranašesnis už jį supančius žmones – jis gali juos kontroliuoti ir tai priveda prie totalitarizmo.
Jeigu lyderis nežymiai skiriasi nuo kitų, ir tik kiek ryškesnės yra kai kurios jo savybės, lyderiavimo problema neegzistuoja – žmonės išsigalvoja ją patys.
Tačiau jei ir egzistuoja grupėje stiprus lyderis, tai tikras bendramintis problemos nesusigalvos! (jis neturi jokio tikslo taip mąstyti - jo troškimai ir norai tokie patys!)
Taigi grįžtame prie to paties - gyvenvietę turi kurti bendraminčiai.

7. Atsakomybės vengimas.

Tarp žmonių egzistuoja noras vengti atsakomybės ir palikti ją iniciatyvinei grupei. Dažnai žmonės gražiai dėsto mintis, bet iš esmės jie neprisiima atsakomybės, nenori veikti ir keisti savo gyvenimo įpročių.
Todėl viskas apsiriboja tuo, jog žmogus vaikščiodamas į susirinkimus ir nuolat mokėdamas piniginius įnašus galvoja, kad jis jau pilnavertis kolektyvo narys.

Aš uždirbsiu pinigus, o kažkas kitas pastatys man namą, dar kitas atves vandentiekį, trečias paklos man grindis, ketvirtas dar ką nors ir t.t.
Žodžiu, aš privalau uždirbti pinigus, o kiti padaryti tai, ko man reikia. Štai tokia ta vartotojiška sistema.
****
Žmogus nededa pastangų, kad pasiektų tikslą, jis tiesiog mėgsta viską kritikuoti: valdžią, iniciatyvinę grupę, žmoną (vyrą), višininką.
Visur ir visada kaltas kažkas kitas. Ne aš. Aš čia niekuo dėtas.
Aš paprastas sistemos žmogus – ko jūs prie manes pristojot???
Aš juk ateinu, aš uždirbų pinigus, aš juk noriu statyti Giminės Sodybą.
Ko dar reikia?

Žmonės pasyvūs. Jie atpranta patys galvoti.
Laukia sprendimų iš kitų. Laukia, kad juos kiti nukreiptų, spręstų problemas, patartų, darytų už juos. O jie jau tik dalyvaus moraliai ir finansiškai.

Dažnai girdžiu klausimus:
- Ar mus rems valstybė?
- Ar valdžia duos mums žemės?
- Ar iš tiesų bus taip, kaip aprašyta knygose?
- O kas, jeigu atsitiks taip ir anaip?

Ir kaip jūs manote, NUO KO gi tai priklauso?
Kodėl savo vaidmenį šioje situacijoje nukeliate į bala žino kokią vietą?

Būna, išsakai problemą, lauki – štai žmogus įsisąmonins, džiugiai pasakys sprendimą, o jis žiūri į tavę ir klausia: o ką man daryti?
Iki ko nusiritome. TINGIM net ir pagalvoti!
Gyvendami šiuolaikinėje visuomenėje mes pripratom prie daugybės instancijų, kurioms pavedėme spręsti įvairiausias užduotis.
Dažnai patys liekame nuošaly, taip sakant, pasyvūs stebėtojai, kurie tik tuo ir užsiima jog skundžiasi gyvenimu ir aptarinėja kitus, kurie, jų manymu, daro kažką ne taip.
Atsakomybės vengimo pasekmė tokia – žmonės, kuriems jūs palikote atlikti darbus ir atsakomybę už juos, vis viena ką nors padarys ne taip, kaip jūs norėtumėte.
Ką padarysi. Pripratom būti pilkomis pelytėmis.
Tuomet, didžiai gerbiamas vartotojiškos sistemos biorobote, pasakyk, DĖL KO gi tu atėjai į susitikimą?
Juk sodybą statyti reikės PAČIAM. Ar tai įsivaizduoji?
Vidinius klausimus reikės spręsti būtent tau pačiam!
Jausti ir kurti – vėl reikės TAU ASMENIŠKAI.
Jokia instancija tau nepadės.
Ir niekaip to nenusikratysi!
Nepavyks tau sodyba be vidinio pasikeitimo, vidinio įsisąmoninimo.
Pagal šabloną to nepadarysi, erdvės neapgausi.
Kaimą taip sukurti galima, Giminės Sodybos – NE.
Tai nors būk atviras pats sau: ne Giminės Sodybą tu ruošiesi kurti! Kažką kita!
Tai ką, gi, tada? – į šitą klausimą atsakysi TIK TU PATS.

8. Priėmimas į grupę „už gražius žodžius“.

Dažnai ateina žmonės kurie moka gražiai kalbėti.
Pasakoja, kaip jie myli gamtą, nori gyventi sodyboje.
Štai jie jau ir kedrus pasodino, ir į sodą bemaž kiekvieną savaitgalį važinėja, knygas priima visa širdimi, klausosi bardų, žiūri konferencijas ir patys eilėraščius rašo.
Kai kurie, jų pasiklausę, tiesiog aptirpsta: “Kokie nuostabūs žmonės, gražumėlis!”
Tai labai paplitusi klaida: painioti žmogaus mokėjimą kalbėti su jo realiomis galimybėmis.
Reikalas tas, jog kalbėti gali kiekvienas.
O va, kas slėpėsi už žodžių – visai kitas klausimas.
Dažniausiai žodžiais ir užtikrintais pareiškimais svaidomasi dėl pačios problemos neapgalvojimo.
Pasakyti lengva, padaryti - ...
Manyčiau, ydos kalbėti neapgalvotai reikėtų atsikratyti.
Gyvenime mes žarstomės žodžiais į kairę ir į dešinę.
Giminės sodybos kūrime nereikia skubėti ir daryti kategoriškų išvadų.
Ypač labai atsargiais reikia būti kai kalbama apie žmogaus vidinius pokyčius.
Kaip rodo praktika, žmogus dažnai tik galvoja, kad gali kažką padaryti.
Tik po kiek laiko jis susimąsto šiuo klausimu ir pastebi, kad yra daug faktorių, kurių jis neįvertino arba jie liko nepastebėti. Ir dabar žmogaus nuomonė keičiasi.
Kitas variantas: žmogus mano, kad šito nori.
Bet vėliau, kai jis suvokia, ką iššauks jo noras – nuomonė keičiasi ir jis supranta jog nori kažko kito.
Ir dar vienas labai paplitęs atvejis: žmogus kažko nori, ir tik tada, kai ateina laikas veikti, jis supranta, kad yra nepasiruošęs. Jį tiesiog traukė išorė, idėjos apvalkalas, o realiai keistis jis nenori ir veikimui neranda savyje nei noro, nei jėgų.

Ko gero galima išskirti dvi pagrindines klaidas:
1. Neapgalvotų teiginių reiškimą.
2. Savo norų ir ryžto juos įgyvendinti nesuderinimą.

Visa kita – šių klaidų šaltinis.
Dažnai žmogus intuityviai jaučia, jog dar nėra pasiruošęs keisti savo gyvenimo.
Taip, jis jaučia, kad toks egzistavimas sistemoje jam ne prie širdies, tačiau kol kas įpročiai, miesto patogumai, vystymosi standartai, įsivaizduojamas gyvenimo stabilumas jam artimesni ir svarbesni.
Nereikia smarkiai spausti tokio žmogaus.
Ateis laikas ir jis pasiryš.
Kai bendraujate su žmonėmis – žiūrėkite, kas slepiasi už jų žodžių: ar žmogus apmąstė savo norus, ar suprato kokios bus pasekmės, ar jis turi ryžto įgyvendinti svajonę.

9. Nenoras keistis dabar, kažkokio įvykio laukimas.

Mūsų visuomenės žmonėms būdinga laukti manos iš dangaus.
Eiti nugalėtoju gyvenime yra lengva!
Bet reikia šito NORĖTI!
Žinoma ir dėti nors minimalių pastangų įgyvendinimui.
Tačiau labai baisu atsisakyti standartinio kelio.
Žmonės savo gyvenime įprato juo eiti ir jaučiasi neužtikrintai, kai viskas pradeda priklausyti nuo jų pačių. Ne kiekvienas pasiruošęs tapti atsakingu už SAVO GYVENIMĄ.
Bendraudamas su tokiais žmonėmis pastebiu, kad sodybą planuojama kurti ne dabar, realybėj, o kada nors ateityje arba svajonėse.
Mėgstamiausi tokių žmonių žodžiai: “va, jeigu...”, “kai..., štai tada ir ...” pradėsiu, padarysiu, pagalvosiu, užsidirbsiu.
Atkreipkite dėmesį! Visada veiksmas vyksta ne DABARTYJE, o kažkur TEN.
Būtent TEN ir statoma sodyba.
Žmonės nenori keistis DABAR, visi laukia kažko, ko, jų nuomone, jiems trūksta. Ir kai tai įvyks – viskas eisis kaip sviestu patepta.
Tai ko dažniausiai laukiam?
Laimingo atsitikimo. Gal valdininkai patys pradės dalinti mums žemę.
Kai surinksime daug žmonių. Sodyba statysis daug greičiau.
Atėjimo ant žemės. O ten jau viskas susitvarkys savaime.
Dar truputį laiko. Problemos išsispręs pačios.
Nėra dabar pinigų. Viršininkas taps geresnis ir mus paaukštins.
Ir laiko dabar nėra. Štai atiduosiu vaiką į darželį - ir iškart atsiras laiko.
****
Jeigu žmogus perskaitė Megre knygas, įsisąmonino jas ir jam prie širdies išsakytos žinios, tikėtina, kad be žodžių bus dar ir kažkokie veiksmai.
Tačiau žmonės linkę viską atidėti iki kažkokio įvykio. Dažnai iki to, kai jie gaus dokumentus, patvirtinančius jų nuosavybę į žemę. Kai tai atsitinka, veiksmai nukeliami iki kito sugalvoto įvykio.

Tipinis pokalbis:

- Pasėjai namuose kedrus?
- Tai kad anksti.
- O kada neanksti?
- Kai su dokumentais reikalai bus geresni.
- Tai kad ir dabar neblogai einasi. Greitai žemę gausim.
- Labai gerai – be reikalo nereikės auginti vazonėliuose. Aš juos iškart į gimtą žemę!
- Ar pradėjai rinkti pinigus sodybos statybai?
- Kol kas ne.
- Manai pastatysi nemokamai?
- Ne. Tiesiog atidėjau žemės įsigijimui – kol kas užtenka. Vėliau, kai bus žemė, – pradėsiu kaupti.
- Tai tu gi mažai uždirbi. Gal reikėtų pradėti ieškoti variantų uždirbti daugiau?
- Gal ir reikia. Pagyvensim – pamatysim.
- Sakei, kad valgyti mėsą yra blogai. Gal jau po truputį pratiniesi vartoti mažiau?
- O kam – kol kas gi mieste gyvenu.
- Aišku. Prisimenu, anksčiau sakei, kad nežiūrėsi TV – nes jis maišo galvoti, ir vaikam nesveika. Ką nors nuveikei šitoj srity?
- Kol kas ne. Štai kai įsikursiu sodyboj, tai ten televizoriaus nebus.
- O kas maišo nežiūrėti jo dabar?
- Nematau prasmės. Sodyboje kitais rūpesčiais būsiu apkrautas. O kol kas galima žinias žiūrėti, na ir filmus neblogus parodo.
- Sodybos projektą paišai?
- Tai kad ne. Galvoje dar nesusidėlioję. Žemė juk gali būti skirtinga: reljefas, vietovė, sąlygos.
- O ką, tai trukdo planavimui?
- Taip. Nupaišysiu, o ten bus viskas kitaip. Kam be reikalo kankintis.
- Gal turi geru knygų apie alelopatiją.
- O kas tai?
- Augalų suderinamumas.
- A-a-a. Aš dar kol kas nepradėjau skaityti.
- Tai kad laikas jau – žemė greit bus įforminta, už poros mėnesių jau turėsi sklypą.
- Štai tada viska praktiškai ir pradėsiu.
- Taigi per vieną dieną nepadarysi. Reikia daug perskaityti, apmąstyti.
- O kur skubėti? Gyvenimas prieš akis.
- Apie namų statybos technologijas ką nors skaitei?
- Taip – namas yra svarbus dalykas. Kol kas ne.
- O kada pradėsi?
- Galvoje dabar pilna visokių reikalų: praėjusį mėnesį viršininkas pareikalavo atlikti labai jau daug užduočių.
- O šią savaitę?
- Kol kas nėra ūpo – noriu pailsėti.
- Bet vis gi reikia kažkada pradėti.
- Tu gi supranti – žmona(vyras), vaikai. Štai kai bus žemė – tada kitas reikalas.
- Kai turėsi žemės sklypą – kas tada? Šeima gi niekur nedings.
- Tai tada bus stimulas.
- O dabar?
- Ir dabar jis yra, tik gal silpnas.
- Būtu noras – vis tiek kažką jau padarytum.
- Ne noro reikalas. Nėra galimybių.
- Kokių galimybių? Nusipirkti A1 formato lapą, kad ant jo nupaišytum savo Giminės Sodybos planą? Sėsti ir perskaityti knygą? Kokios tau reikalingos galimybės? Iš kur jos atsiras? Pradėk daryti, tada turėsi ir rezultatą.
- Tu teisus, tiesiog visiškai nėra laiko. Bėgu, kaip voverė rate.
- O kai jau turėsi žemės iš kažkur tada atsiras laiko, gal manai, kad problemos pačios prapuls? Tikiesi tada bus papraščiau negu šiandien?
- Aš darau viską iš eilės: pirmiausiai gausiu žemės, o po to kitu reikalu užsiimsiu. Laiko išties nėra.
- Tuojau ir atostogos.
- Per atostogas važiuosiu prie jūros ilsėtis.
- Visą mėnesį? Ir per visas atostogas nebus valandėlės laisvo laiko paskaityti knygą arba tiesiog pasėdėti, pamąstyti?
- Juk reikia kaip turi būt pailsėti! Ne veltui aš taip sunkiai dirbu.
- Iš tiesų... Sunkiai dirbti, aktyviai ilsėtis....
- Na nesakyk. Gyvenimas skirtas ne tik tam, kad nuolat kažką darytum. Kam atsisakyti malonumų.
- Televizoriaus kartelį nepažiūrėtum – štai tau ir laikas.
- Taip-taip, kada nors reikės taip padaryti.
- Jaučiu, kad tai bus negreit
- O kur skubėti?

Į paskutinį klausimą aš neradau atsakymo.
Iš tiesų, kam keistis, daryti kažkokius aktyvius žingsnius?
Taigi, pas mus VISAS GYVENIMAS PRIEŠ AKIS!

TAIP ar NE?

VEIKTI pradėsim šiandien ar LAUKSIM kažkokio įvykio?

10. Nuomonės derinimas prie bendros masės.

Žmogus ne apgalvojo ką jam siūlo. Jis tiesiog sutiko. Vėliau, kai mintis arba veiksmai pasiekia sutikimo objektą dažnai pasirodo jog žmogus galvojo visiškai kitaip. Ir ta bendra nuomonė, prie kurios jis prisiderino, jam netinka.
Senai išspręstas klausimas vėl pradėdamas nagrinėti. Jeigu nepavyksta įrodyti žmogui, kad jis klydo, pakeisti nuomonę, pradedama derintis prie jo. Prie žmogaus jau priprato, laiko jį savu. Kaip taisyklė, formuoja dar labiau suvienodinta bendrą nuomonę.
Kuo labiau suvienodinta nuomonė, tuo ji neaiškesnė ir rezultate ji neatlieka savo funkcijų.
Kitas atvejis – paliekama viskas kaip yra. T.y. vieni žmonės mano vienaip, kiti kitaip.
Kažkas nepanorėjo pasikeisti, kažkas nepanorėjo priimti sunkaus sprendimo - išsiskirti su “gerais“ žmonėm, kurie, deja nėra bendraminčiai.
Jeigu pradžioje ėjo grupe, tai toliau juda gulbė, lydeka ir vėžys.
Po kiek laiko grįžtama nuo ko pradėta – t.y. šį klausimą vis vien reikia išspręsti.
Jeigu ėjo į skirtingas puses pakankamai ilgai, tai grupė nebeegzistuoja ir atstatyti jos neišeis. Yra minia žmonių bandančių išspręsti savo asmenines problemas ir dėl to nematančių esmės.

11. Nenoras keisti savo pradinių nusistatymų, t.y. aš noriu taip ir ne kitaip.

Kuo vyresnis žmogus, tuo konservatyvesnės jo pažiūros.
Jaunimui yra paprasčiau.
Jis neturi patirties!
Vadinasi yra mažiau šansų, kad jie užsikabins už statinio vaizdo.
Pagyvenę žmonės dažniausiai jau nemąsto. Jų mąstymo procesas apsiriboja panašių situacijų paieška ir ko nors traktavimu remiantis turimomis žiniomis.
Tiesiog jie gyvena šabloniškai.
Jie turi gyvenimo patirtį ir sėkmingai remiasi ja. Jų patirtis svarbesnė už bet kokius loginius pamąstymus!
Dėmesio! Nepraleiskite svarbios detalės.
Vyresni žmonės neklauso jūsų, jie nenori jūsų girdėti, jie negalvoja, nes jiems to nereikia daryti – jie jau turi patirtį!
Taip tiesiai ir pareiškia: “Tai ko čia tavęs klausyti? Jaunas dar! Pagyvenk kiek aš, tada ir protausi”.
O jeigu jūs ne jaunas: “Tai ką jūs suprantate! Jūs visus savo metus prasėdėjote kabinete ir gyvenimo nematėte!”
Žinoma žmogus žmogui nelygus. Aš dabar kalbu apie bendras tendencijas. Aišku yra ir pagyvenusių žmonių sieloje jaunų ir turinčių šviesias galvas.
Tokie bus pranašesni už daugelį jaunų žmonių ir pasieks žymiai geresnių rezultatų!
Bet aš kalbu apie statistiškai vidutinį žmogų.
Bėgant metams nusistatymų, principų, elgesio pavyzdžių, šablonų, nusistovėjusių nuomonių – vis daugiau ir daugiau.
Todėl ir atsiranda teiginiai – “šito ne gali būti todėl, kad šito negali būti niekada!”.
Jauni žmonės turi kita problemą: jie įsitikinę savo požiūrio teisingumu ir taip pat neklauso išminties balso. Jaunimas dažnai gyvenimą idealizuoja daug labiau, nei vyresni žmonės.
Tokie žmonės ateina į susirinkimus ir tuoj pat nori kažką daryti, greičiau veikti, nors patys dar tiksliai neišsiaiškino kur eiti ir ką daryti.
Bet, kaip rodo praktika, nors ir ne iš karto, palaipsniui jų sąmoningumas darosi daug gilesnis negu pas pagyvenusius.
Jauni žmonės gali pridaryti daugiau klaidų, bet vėl gi – jie greičiau jas supras, ištaisys ir judės toliau.
O “seniai” ilgai ir nuobodžiai svarstys “iš didelio proto”.
Pagaliau vis gi padarys teisingą žingsnį.
Per tą laiką jauni nors “priskaldys malkų”, bet padarys tris teisingus žingsnius.
Praeis nemažai laiko, kol kai kurie pertvarkys savo smegeninę, o kai kurie sukurs sodybą.
****
Yra dalykų, kurie neapskaičiuojami tik logiškai.
Reikalinga praktika. O kaip jūs bandysite, jeigu manote, kad jums nepavyks?

Štai pavyzdys:
Vienoje knygoje apie bulves parašyta, kad jas galima sodinti rudenį ir pavasarį jos puikiai prasikala.
Keli patyrę sodininkai pareiškė, kad tai gryna nesąmonė, - derlius bus vien mažosios bulvytes.
Kiti žmonės, neturėję reikalo su žeme, gerai pagalvojo ir nusprendė, kad jei bulvės net ir prasikals pavasarį, tai visos augs tik į stiebą ir dėl to padarė tokią pačią išvadą.
Mano pažįstami ilgai negalvojo. Jie tiesiog rudenį užsodino bulvėmis nedidelį lopinėlį.
Pavasarį bulvės prasikalė, o rudenį buvo nuimtas įprastas derlius.
Štai ir viskas! Teisingai panaudotos žinios virto į teigiamą rezultatą.
Štai ir skiriasi vienų patirtis, kitų “protingi pamąstymai” ir trečių praktika.

Vienokia patirtis dirbant žemę nelygu kitokiai patirčiai.
Manyčiau nė vienas dar neturi patirties kaip sukuriama Giminės Sodyba.
Taigi nereikia autoritetingai reikšti dalykų, tokių kaip: kolorado vabalai būtinai bus arba štai šita eilutė knygoje absoliuti nesąmonė, nes jūs nežinote kas tai yra. O aš žinau nes visą gyvenimą šituo užsiimu.

Dėmesio! Žmonės dažnai painioja savo patirtį kokioj nors srity su Giminės Sodybos sukūrimo patirtim.
Ir niekaip neįtikinsi jų, kad įprastam sode bus kolorado vabalų, o Giminės Sodyboje – ne.
Jie negali to įsisąmoninti!
Ir neįsisąmonins kol nesupras, kuo gi iš tiesų skiriasi Giminės Sodyba nuo sodo. Jie, kalbėdami su jumis apie sodybą, mato prieš akis žemę su augalais ir t.t.! Jų logika savotiškai teisinga: žemė juk vienoda. Ir gabalėlis žemės lauke, ir darže, ir sode niekuo nesiskiria nuo gabalėlio žemės Giminės Sodyboje.

Pora žodžių apie: “Aš noriu taip ir ne kitaip!”.
Čia labai sunkus atvejis, grubiai kalbant, beveik nepagydomas. Realiame gyvenime tokiam žmogui prireiks labai daug laiko, kad viską apmąstytų.
O daug reikės dėl to, kad jis NENORI atsisakyti savo norų.
O kadangi jis nenori, tai įrodinėk, pasakok pavyzdžius, įtikinėk, nors ir “kirvį ant galvos tašyk” – niekas nepasikeis.
Ar jūs tikrai norite pakeisti jo nusistatymus?
Ne? Tai ir negaiškite tam laiko.
Kas? Yra toks noras?! Tada ir jums reikia gydytis. Jumyse didybės manija, neginčytino teisingumo jausmas. Ir nesvarbu kuo tai pridengiama: tik noru įtikinti ar tik noru padėti.
Įsisąmoninkit – prievarta žmogaus negalima tempti niekur. Kad ir koks tai būtų gėris ir grožis.
Vadinasi šitam žmogui dar neatėjo laikas.
O laikas – VISKAM SAVAS. Įsiminkite šitą gyvenimo dėsnį.

Kai renkate žmonių grupę, įsidėmėkite tuos žmones, kurie dantimis laikosi nusistovėjusių pažiūrų. Tokių kuo nors įtikinti neįmanoma.
O realiai tam reikės labai daug laiko ir sąnaudų.
Su tuo, kuris kuria savo gyvenimą pagal taisykles, labai sunku turėti reikalų. Jau nekalbant apie gyvenvietės sukūrimą.
Būna, kalbi su tokiu, jis lyg ir viską supranta, sutinka su loginėm išvadom.
Bet susitinkat kitą kartą ir vėl užduoda tą patį klausimą. Vėl pradeda kalbėti nesąmones remdamasis standartiniais visuomenės nusistatymais.
Tiesiog rankos nusvyra. Kaip taip galima?
O pasirodo galima. Tiesiog žmogus taip mąsto ir baigta. Toks jo gyvenimas.
Neeikvokite be reikalo savo energijos – užsiimkite naudingesniais dalykais.
Bendraukite su mąstančiais žmonėmis. Laikui bėgant jie galbūt apmąstys savo “oro pilis”, supras savo klaidas ir netikslumus bei taps jūsų bendraminčiais.

12. Sprendimo priėmimas “dauguma”.

Dažnai sprendžiant kažkokį klausimą nuomonės išsiskiria. Ir išeina, kad įtikinti žmones praktiškai neįmanoma: daugelis tiesiog nenori aptarinėti, kitiems skaudu prisipažinti jog jie klysta – vienaip ar kitaip ne visi nori klausytis išminties (proto) balso.
Ką gi tada mes darom?
Na žinoma, panaudojam demokratinę sistemą!

O dabar pažvelkime į istoriją – iš kur išsivysčiusios šalys paėmė šitą sprendimo būdą.
Jis sukurtas prieš daug amžių ir jo pagrindinis tikslas buvo žmogaus asmenybės naikinimas.
Sistema keitė kažko tai įsisąmoninimą kiekybiniais matais, formavo visuomenės “normas”, atsirasdavo galimybė valdytį žmogų, sudarydavo sąlygas tokias, kad žmogus nustotų galvojęs ir priimtų paruoštus sprendimus.
Be žmogaus asmenybės naikinimo, galutiniu panaudojimo visuomenėje rezultatu buvo žmonių IŠSKYRIMAS.
Mūsų laikais mes, visiškai negalvodami apie pasekmes, panaudojam šiuos principus visur, kur tik įmanoma.
Kas gi gaunasi, kai kolektyvas vietoj mokymosi aptarinėti - priima sprendimą remiantis daugumos nuomone?
Koks minčių procesas vyksta tų žmonių galvose, kurie priversti sutikti su priimtu sprendimu?
Vargu ar tai bus pagarba kolektyvo nariams.
Gerai jeigu žmogus išsiaiškins, kodėl dauguma mano taip ir pats gerai apmąstys – ar aš buvau teisus?
Bet tokių žmonių nelabai daug.
Žmogus tiesiog pripranta slėpti savo (skirtingas nuo kitų) pažiūras. Bet tai dar nereiškia, kad jo nuomonė klaidinga.
Dažnai vienetai iš masės teisūs, nors jų nuomonė skiriasi nuo paplitusių pažiūrų.
Tai yra ši problema atsiranda dėl dviejų šalių kaltės: daugumą sudarančių žmonių, kurie nepanorėjo paaiškinti savo sprendimų, parodyti, kodėl jie taip galvoja ir žmogaus, kuris nesugebėjo savo minties išreikšti taip, kad jį suprastų kiti.
Gebėjimas SUPRASTI (ĮSIKLAUSYTI Į) pašnekovą ir savo mintis IŠREIKŠTI žmonėms taip, kad jos pasiektų klausančiųjų sąmones – pagrindas kokybiškam klausimo aptarimui. Tik šiuo atvejų nėra pralaimėjusiųjų!

Priešingu atveju – žmonės nevalingai sukuria neigiamas mintis.
Kur atves šios mintys niekam nežinoma.
Aiškus tik vienas dalykas – su kiekvienu priimtu sprendimu vis mažiau noro suprasti kitą žmogų.
Tai skatina nesutarimus ateityje. Jeigu grupė pradeda eiti pažiūrų slėpimo keliu – greit ji kaip grupė neegzistuos.

Faktiškai išeitis tokia – aptarti klausimus iki vieningos nuomonės.
O ką daryti, jeigu taip neišeina? Žmonės laikosi savo nuomonės ir nenori jos keisti.
Tegul argumentuoja! Jeigu “negali” – reiškia jie neturi noro užmegzti dialogą. Yra tik jie ir jų teisingas požiūris. Ar reikalingi tokie kaimynai?
Tegul argumentuoja tie, kurie sudaro daugumą. Aptarkite klausimus, pasistenkite suprasti pašnekovą, žiūrėkite į aptariamą problemą kompleksiškai.
Jeigu pasiruošę aptarinėti – bus teigiamas rezultatas.

Jeigu aptarinėti jūs išmokote, o vieningos nuomonės nėra – tai tada yra problema ne supratimo ir informacijos išsakymo lygyje, o dėl skirtingo požiūrio į tuos pačius dalykus.
Jeigu žmogus mąsto kitaip, jis išties įsitikinęs savo požiūriu ir nori, kad taip ir būtų gyvenime, tai pagalvokite – ar jis yra bendramintis?

13. Blogas jau aptarto klausimo paaiškinimas naujiems žmonėms.

Bet kokį kolektyvą iš pradžių sudaro du-trys-penki žmonės. Žmonės pakalbėjo vienas su kitu, pamatė, kad jų požiūriai panašūs. Jie susirenka kartu, aptarinėja įvairiausius klausimus, detalizuoja būsimą gyvenvietę, tam tikroje įsisąmoninimo stadijoje jų požiūriai susivienodina ir tampa suderinti(?) (созвучными). Tuo momento kolektyvas yra pasiruošęs formuoti grupę gyvenvietės sukūrimui.
Dažniausiai tai atsitinka taip: kolektyvo nariai ateina į bendrus susitikimus ir kalbasi su atėjusiais žmonėmis aiškindami jiems gyvenvietės viziją. Dažnai tenka tą patį pasakoti kiekvieną susitikimą – ateina vis nauji žmonės. Žinoma, dviem žodžiais papasakoti gyvenvietės supratimą neišeis – tam reikia atitinkamo laiko.
Todėl dažnai gaunasi taip jog žmonėms papasakoji tik pagrindinius principus. Realiai tai iššaukia pasakojimą su silpna detalizacija. Nauji žmonės su tavimi sutinka, jie džiaugiasi, kad sutiko bendramintį. Tik praėjus tam tikram laikui, pabendravus ramioje aplinkoje, pamatote, kad būtent neįvardintuose dalykuose, jūsų požiūris kaip tik ir skiriasi. Taip jau gaunasi jog dažnai tokios detalės yra labai svarbios.
Kada atsiranda rimti gyvenvietės vizijos skirtumai yra tik viena išeitis: pasakyti žmogui, kad jūsų požiūriai skiriasi ir tai reiškia, kad jūsų grupėje jam nevieta, nes jūs gi renkate bendraminčius, o ne Vladimiro Megre knygų skaitytojus.
Tačiau kažkodėl tai daugeliu atvejų žmonių kolektyvas eina kitu keliu: ginčytini klausimai vėl tampa diskusijos objektu. Ir kuo vėliau jūs pastebėjote požiūrių skirtumą, kuo daugiau jūsų grupėje žmonių – tuo sunkiau išgauti vieningą nuomonę. Faktiškai išeitis ta pati: formuoti žmonių grupę tik iš bendraminčių, kitaip nebus vieningo matymo, nebus vaizdinio, konfliktiniai santykiai su pamiltais žmonėmis, kurie turi panašų požiūrį, tačiau, deja, ne suderinta(?) (созвучны).
Daug paprasčiau surasti naujus žmonės turinčius giminingas pažiūras, negu užsiimti perkalbinėjimu.
Pavyzdžiui, klausimą apie sklypo dydį Giminės Sodybai kurti, kiek tikslinga imti žemės – galima nagrinėti su kiekvienu naujai atėjusiu žmogumi. Seniai aptartas klausimas, kuriam grupė jau anksčiau yra priėmusi vieningą sprendimą, vėl ir vėl aptarinėjamas. Su laiku tai gali tapti amžina diskusijų tema. O tai, žinoma, laiko gaišinimas ir judėjimas vienoje vietoje.
Štai kaip gali pasisukti blogas gyvenvietės supratimo klausimo pristatymas naujiems kandidatams į naujakurius.
Pagalvokite, kokius reikia atlikti žingsnius norint kiekvienam (!) naujam jūsų grupės nariui detaliai pristatyti jūsų gyvenvietės viziją.

14. Pakeitimas sąvokos “bendramintis” į sąvoką “geras žmogus”.

Į susitikimus ateina nauji žmonės, su jais įdomu bendrauti, žodžiu iš pirmo žvilgsnio mąstantys žmonės. Jie nori prisijungti prie jūsų grupės, nori greičiau gauti žemę, kad kurti Giminės Sodybą.
Tačiau praeina laikas, apmastymo procesas jų galvose lieka tame pačiame lygyje. Taip pat, kaip ir noras gyventi sodyboje.
Kiekvieną retą savo pasirodymą įtikinamai argumentuoja: darbas, reikalai, užsiėmimai ir pan.
Štai užbaigsiu sesiją, štai lengviau pasidarys darbe, štai išspręsiu nedideles problemas, štai atiduosiu vaiką į darželį, štai atsiras laiko...
Neseniai aš pradėjau skirti apibrėžimus “nuostabus žmogus” ir “kaimynas”.
Iš įpročio, buityje mes stengiamės apgaubti save gerais žmonėmis, siekiam tai padaryti ir kuriant gyvenvietę. Kalbant apie gyvenvietę dažnai atrodo, kad geri žmonės bus ir gerais kaimynais, praktika gi rodo atvirkščiai. Taip, jie geriau negu dauguma, su jais įdomu bendrauti, jie turi gerų bruožų, dažnai neeilinių gebėjimų.
Jų siekiai ir veiksmai....
....panašūs...
tačiau nesuderinti.

Pradžioje galvojo taip: žmonės retai pasirodo, kadangi tam yra rimtų priežasčių, bet jie geri, domisi gamta, reiškia bus su mumis – tokius žmones mes norime matyti gyvenvietėje. Žinoma tu jiems skambini, domiesi kaip reikalai, sakai naujienas... bet situacija nesikeičia.
Asmeniškai man po pusmečio šitas procesas nusibodo, aš supratau, kad tas, kas išties nori – domėsis ir ateidinės, aktyviai dalyvaus. Tai yra, net tas, kas pats brangiausias ir nuostabiausias, bet nerandantis laiko dabar – neras jo ir vėliau, kai gaus žemę.

“Bet jis gi geras!”
Brangiausias, mieliausias, nuostabiausias ir pan.
Žmogus turi truputi kitas pažiūras, jis nenori gyventi taip, kaip mes.
Žinoma, truputi kitoks žmogaus gyvenimo ir Giminės Sodybos traktavimas nemaišo jam tapti draugu ir geru pašnekovu.

Štai ir gali gautis, kad bendraminčių paieškos procese, vienas tikslas dažnai pakeičiamas kitu.
O keičiant tikslo esmę – keičiasi gyvenimo matymas, keičiasi ir veiksmai.
Ir kandidatais į kaimynus tampa ne bendraminčiai, o “geri žmonės”, kurie perskaitė Megre knygas.

Pakeisti žmogų, kuris kol kas nepasiruošęs, nepribrendęs – praktikoje tai labai sunkus procesas, kuris labai retai duoda teigiamą rezultatą.
Kiekvienas turi savo gyvenimą, savo mintis. Prievarta pakreipti mintis, pagreitinti reikiamą “supratimą” žmogui - įmanoma, tačiau tai turi tam tikras pasekmes.

Užvesti ant minties, priversti susimąstyti galima tik tą, kas NORI ir STENGIASI.
Toks žmogus, kurio galvoje netgi dabar „košė“ (sąmyšis) (tiesiog ne iki galo įsisąmoninęs), po kiek laiko gali pasikeisti, tapti PASIRUOŠUSIU - ir jo mąstymas ir siekiai susiderins su taviškiais.

*****

Taip, išties, draugą labai sunku realiai įvertinti.
Simpatijos, požiūriai į gėrį apakina ir neleidžia logiškai mastyti.
Tas pats ir su gerais pažįstamais, giminėm, vaikais – oi, kaip norisi juos matyti gyvenvietėje ir mintyse mes net numatėme jiems vietelę kaimynystėje.
Štai ir tempiam juos į Sodybą.
Jie labai retai pasirodo susitikimuose (nieko baisaus, mes jiems padėsime įforminti dokumentus).
Jie turi truputi kitokius požiūrius (irgi – nieko baisaus, jie “geri” – pasikeis).
Jie nepasiruošę Giminės Sodybos sukūrimui (čia irgi – nieko tokio, paims žemę, praeis laikas ir pradės kurti Giminės Sodybą).
Štai ir atitempėm gerus pažįstamus, nuostabius žmonės ir gimines į gyvenvietę.

Šiuo klausimu yra apmaudi patirtis. Žmonės, kurie pasak jų žodžiais norėjo kurti Giminės Sodybą, kuriuos lengvai galima buvo pavadinti bendraminčiais – po žemės gavimo nei karto(!) nepasirodė savo sklype!
Kaip jūs manote, ar bus malonu šalia matyti apleistą sklypą?
Na gerai, praėjo metai, antri – tai gi aišku, kad nesiruoši kurti Giminės Sodybos.
Atiduok savo sklypą kitam, tam kas ĮSISAMONINO ir PASIRUOŠĘS.
Bet ne, čia išryškėja įdomi situacija.

Žmogus pradeda karštai įtikinėti – jis turėjo problemų, bet greit jos išsispręs ir jis kurs Giminės Sodybą, arba nebuvo pinigų (ir prie ko čia pinigai?), arba jis sirgo (dvejus metus?), arba buvo dar kokia kitokia svari priežastis.
Žodžiu mėgsta mūsų žmonės papasakoti apie sunkiausias problemas, kurias jie tuo momentu sprendžia.
Faktiškai gaunasi taip: žmogus iškėlė sau tikslą – gauti žemės, pavaikščiojo į susitikimus, kažkur sudalyvavo, žemę gavo.
Viskas! Tikslas pasiektas, dokumentai rankose, pinigų ir jėgų sueikvota buvo ne taip ir daug – o žemė visada pravers. Gal kada nors sugalvosiu ką nors ten veikti savo sklype. O kol kas tegul būna – ant pečių nenešioji.

Aprašytas mažai probleminis variantas.
O jeigu, pavyzdžiui, jūs pritraukėte į gyvenvietę draugų kurie veiklūs?
Jo Giminės Sodybos matymas visumoje truputį nesutampa su kitų žmonių.
Štai ir gaunasi, kad jis maišys jums, o jūs jam. Prasideda ginčai, dažniausiai besibaigiantys rankos mostelėjimu – tegul jau būna, kaip bus.
O ką čia dar galima pasakyti? Ir tas faktas, jog jis ruošiasi kurti tai, kas nesiderina su kitų žmonių įsitikinimais, sudaro jiems problemą – nors ir suprantama, tačiau padaryti nieko negalima. Žmogus turi žemę, jis pilnavertis jos šeimininkas.

Kaip matote, pernelyg aktyvūs bandymai padėti žmogui: pakeisti pažiūras, jo “organizavimas”, pateikti paruoštus sprendimus, už jį galvoti ir priimti sprendimus, pastūmėti veiksmams, tempti į gyvenvietę – turi tam tikras neigiamas pasekmes.
Su gerais ketinimais galima nueiti kur nori. Nepersistenkite šituo klausimu.
Netempkite “gerų žmonių” į gyvenvietę, tegul ir toliau lieka gerais draugais, bendraukite su jais, leiskite kartu laiką. Kaimynas turi būti bendramintis. Jeigu jo ketinimai tokie patys kaip jūsų – pamatysite, jis gali tapti tuo draugu, su kuriuo įdomu pabendrauti įvairiomis temomis, svečiuotis pas jį, kartu grožėtis savais kūriniais.

15. Sodybos kūrimas vaikams.

Kai kurie žmonės planuoja sukurti Giminės Sodybą ne sau, o įvairiems mistiniams personažams, iš kurių dažnas būna tėvų galvose sukurtas vaiko vaizdinys.
Įsidėmėkit skirtumą: žmonės šneka, kad kuria sodybą dėl vaikų, o realybėje jie kuria sodybą savo asmeninių jausmų patenkinimui, gailesčio jausmui, abstrakčiam savo vaiko vaizdiniui, norui sau arba kažkam tai kažką įrodyti, gerumo jausmui.
Kaip Jūs nesistengtumėte viską daryti ne sau, o vaikui, kaip Jūs besakytumėte, kad žinote – kaip tai galima dėl jo padaryti, ko jam iš tiesų reikia, kad jam bus gerai ir taip toliau – rezultatas bus apgailėtinas.

Negalima sukurti sodybos vaikams iš pagrindų.
JŪS – NE JIS!
Jis kitas žmogus!
Jis turi savo gyvenimo tikslą, savo užduotis.
Netrukdykite jam jų spręsti. Kelias klotas gerais norais...

“Aš gi ne sau, aš dėl vaikų. Man jau nieko nereikia”.
Kaip jūs manote –kas pas jus sodyboje su tokiais įsitikinimais gausis?
Milijonai žmonių liečia žemę, kodėl gi sodininkai, kaimo gyventojai - nelaimingi?

Atsinešdami į savo žemę įsitikinimą “viską geriausią – vaikams”, jūs nepadarysite žemės laimingesne.
Jūs tiesiog įnešite į erdvę neigiamus jausmus, stengsitės kažką sukurti ir po to liūdėsite: kodėl gi man nieko nesigauna, kodėl gi vaikai manęs nesupranta – aš gi ne dėl savęs, dėl jų stengiuosi.
Kurti sodybą reikia su Meile. Visų pirma - pačiam sau!
Ir ši Meilė turi jaustis. Būtent jaustis. Ne fantazuotis jūsų galvoje, o jaustis supantiems žmonėms, erdvei, gamtai.

“Tegul nors mano vaikai bus laimingi” – taip jūs toli nenueisite.
Iš pradžių laimingais turite tapti jūs! Tik tada viskas jums pavyks.

Gamtos juk neapgausi. Neapgausi ir vaikų – jie intuityviai jaučia jūsų būseną, ir jeigu jūs nelaimingi – vaikai nenorės imti iš jūsų pavyzdžio, eiti jūsų pasiūlytu keliu.
Tai tarp kitko labai logiška: kaip galima imti pavyzdį kaip būti lamingu iš nelaimingo(!!!) žmogaus??
Gerai pagalvokite apie tai!
Kuo jūs esate dabar ir ką ruošiatės daryti?!

Visiškai kitaip iškelta užduotis: kurti sodybą sau.
Išvažiuosite ten gyventi su šeima – ir vaikams bus gerai.
Atrodytų: tikslai panašūs, tačiau rezultatai skirsis kardinaliai!

16. Noras turėti kuo daugiau hektarų.

Motyvacija tam gali būti labai įvairi.
a) Daugelio žmonių noras paimti žemę ir sau, ir vaikam, ir kam papuola.
b) Gobšumas.
c) Gyvenimo sistemoje įprotis – daugiau reiškia geriau.
d) Gero niekada nebūna per daug.
e) Košės sviestu nepagadinsi.

Štai ir gaunasi, jog žmogus nori gauti maksimumą hektarų (Ukrainoje nemokamai galima gauti 2 hektarus +0,25 ha pastatams).
Daugelio ir tai nejaudina, jie greitai sugalvoja išeitį – tai juk apribojimas vienam žmogui! Taigi 2,25 ha užrašom man ir tiek pat mano sutuoktiniui.

O gobšumas – aplamai toks įdomus jausmas.
Taigi atneša pareiškimus su vaikų, giminių rekvizitais, o būna ir tiesiog su gerų pažįstamų.
Jeigu nemokamai – kodėl gi nepaimti! Teisingai?
Štai kas atsitinka, kai į grupę papuola žmonės, kurie paprasčiausiai nori gauti žemės.
Pakankamai įdomu stebėti žmones reiškiančius apie vieno ar tai kito reikalingumą, nors patys niekada gyvenime tokios praktikos neturėjo ir atitinkamai apie kažkokį tai šiam reikalui reikalingą dydį jie gali spręsti labai sąlyginai.
Kai kurie teigia, kad iš pusantro hektaro negalima prasimaitinti.
Bandau išsiaiškinti, ką reiškia “prasimaitinti”. Jie patys negali paaiškinti– visi pasakoja kažkokiomis bendromis miglotomis frazėmis.
Jeigu kalbėti apie tiesioginę šio žodžio prasmę, tai net 7 arų pilnai užtenka 5 asmenų šeimai. Taigi paskaičiuokite: kiek žmonių galima išmaitinti turint pusantro hektaro, net gi jei atmestume žemę tvorai, miško augalams ir įvairiems pastatams?
Mažų mažiausiai apie 40 žmonių! Ar jūsų tokia didelė šeima?

Jeigu turima omenyje tokiam žemės plote prisisodinti petražolių, agurkų, pomidorų, kopūstų, paprikos – kad paskui pardavinėti, užtikrinu jus: skaičiuojant tai, kad iš mažesniosios gautų pajamų dalies jūs gyvenate, o didžiąją dalį atidedate pastatams – pinigų užteks trims šeimoms!
Turiu pažįstamų, kurie užsiima įvairių kultūrų auginimu pardavimui. Tai štai – 35 arų pilnai pakanka, kad du žmonės kiekvieną dieną sėdėtų darže – daugiau apdirbti jie nepajėgtų. Faktiškai tik žiema bus laisva, jau nuo pavasario prasideda daigų sodinimas, darbai šiltnamyje ir t.t. Visa produkcija parduodama artimiausio didmiesčio turguje. Pelnas prekybos laikotarpiu sudaro nuo 8 iki 14 tūkstančių grivinų (nuo 1500 iki 2600 dolerių).
Priklauso nuo darbštumo ir svarbiausia nuo jūsų proto(!) (Kai kurie užsodina bulvėmis didžiausius plotus, taip pat didelius kiekius morkų ir kopūstų– ir gauna tas pačias pajamas).
Padalinkite pelną iš 12 mėnesių – sodyboje ši suma bus pakankama, kad gerai gyventi – nes išlaidos gi ženkliai(!) mažesnės, nei mieste.
Bet tai aš jau nukrypau nuo temos.
Aplamai, jeigu jūs perskaitėte Megre knygas, tai pilnai tikėtina, kad žemę jūs imate Meilės Erdvės sukūrimui, o ne bulvių hektarais sodinimui.
Taigi skirkite žmones su kaimišku mąstymu (jie atėjo į susitikimą, kad neįdėdami daug pastangų gautų žemės) nuo bendraminčių.

Ir iš kur tik atsiranda mintys apie didžiulį sklypą Giminės Sodybai?
Dažniausiai visa tai galima įvardinti kaip neapgalvojimą Sodybos, buities, įsikūrimo, santykių, bendrai gyvenimo.

Tam kad realiai pajausti žemę, rekomenduoju nuvažiuoti pasižiūrėti į gyvenvietes.
Reikalas tas, kad žemės ploto matmenys be pririšimo prie erdvės –ABSTRAKCIJA.
Todėl ir gaunasi tokie pamąstymai – “Šimtas ant šimto – tai kažkaip mažoka, štai du šimtai ant šimtas penkiasdešimt – pats tas”.

Tu viską apgalvojai, nupaišei detalų Sodybos planą, pragalvojai kiekvieną detalę, kam jinai reikalinga. Iš plano seka, kad tau trūksta 10 arų.
Taip?
Taigi ne!
Žmonės prisimąsto apie didelį žemės plotą bala žino iš kur, tačiau tik ne iš galvos.
Tiesiog gyvenime mums visada teigė – daugiau reiškia geriau.
Bet jūs gi ne pirkinį renkatės parduotuvėje – o ruošiatės kurti Giminės Sodybą!
Nejaugi taip sunku pakrutinti smegenis? Suprasti (įsisąmoninti) – ko gi man reikės Sodyboje, o kas prifantazuota dėl tam tikrų visuomenės įsitikinimų.

Aš anksčiau puikiai įsivaizdavau kas yra šimtas ant šimto trisdešimt ir atvažiavus žiūrėti esamų Sodybų pakankamai neblogai įvertindavau matmenys. Aš gerai žinojau kas yra hektaras. Tik štai problemytė: žinojau hektarą žemės, būtent ŽEMĖS.
Gyvenvietėje “Zvenigorod” (ji yra Ukrainoje – vertėjo pastaba) yra vienas išraiškingai kalbantis žmogus, kuris pravedė įdomią ekskursiją. Pasakodamas, kur ir ką jis pasodins, kas išaugs, kaip tai augs, kur kokie pastatai, kur bus šešėlis, kur saulė, kur tvenkinys, o kur progumėlė, kokie kvapai kur ir kaip tvyros ore – nejučia pajauti Sodybos erdvę.
Pasakysiu jums – tai juk atitinkama ERDVĖ.
Ji GYVA, ji jaučiama siela!
Tuo momentu tu supranti, kad jokie sistemos rėmai ir standartai čia netinka.
Tarp kitko, kai pavaikščiojau po Sodybą, pamačiau ką kuria žmonės, jos dydis pasirodė visiškai kitas! Jis daug kartu didesnis negu aš prieš pora valandų jutau!

Tai štai koks įdomus dalykas galva. Ir ko ji verta be jausmų?!

Stas
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Sek 12 15, 2002, 15:20
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Stas » Pen 06 08, 2007, 7:06

17. Nemokėjimas aptarinėti ginčytinų klausimų.

Prieš tai išvardintuose punktuose buvo išnagrinėti šie klausimai:
- žmonių NENORĖJIMAS apskritai ką nors aptarinėti;
- noras sukurti hektaro dydžio kaimą;
- savo norų neapgalvojimas;
- svajojimas;
- NEPASIRUOŠIMAS;
- noras padaryti žmogui “gera” per prievartą;
- noras padėti “geram žmogui”, įtraukti jį į gyvenvietę;
- ir t.t.

Visų išnagrinėtų punktų esmė buvo ta, kad jūs viską pirmiausia išsiaiškintume SAVYJE. Kad nukreiptumėte savo energiją naudinga linkme, atskirtumėte žmonių troškimus ir jų realias galimybes, kad priimtumėte sprendimą – ar norite jūs matyti tokį žmogų gyvenvietėje.

Aš taip detaliai išnagrinėjau klausimus, susijusius su aukščiau išvardintomis problemomis, todėl, kad jie yra aktualūs ir su jais susiduriama nuolatos.

Tokie žmonės esame mes patys. Kad ir kuris kaip gerai apie save begalvotume – turėtume prisipažinti, jog dažnai darome klaidas ir neapgalvotus veiksmus.

O dabar štai koks pamąstymas:
O ką daryti su MĄSTANČIAIS žmonėmis?
Su tais, kurie iš tiesų yra RYŽTINGI, su tais, kurie išties NORI ir KURS Meilės Erdvę savo Sodyboje?
Dar daugiau, ar jie SUSIJĘ su TAVĄJA gyvenvietės vizija?

Jūs subūrėte tokių žmonių kolektyvą – tai, tarp kitko, labai didelis gebėjimas ir supratimas.
Dabar reikia detalizuoti gyvenvietės reginį.
Pripildyti erdvę mintimis ir jausmais bei sukurti gyvenvietės VAIZDINĮ.
Žinoma, šitame etape pasirodys, kad kiekvienas turi savo požiūrį ir supratimą.
Jūsų laukia užduotis aptarti ginčytinus klausimus, kad apjungtumėte kolektyvinę mintį.

Reikia atkreipti dėmesį į mūsų gebėjimą ramiai ir nesikarščiuojant kalbėti, logiškai reikšti savo nuomonę, norą suprasti savo pašnekovą, pastangas pažvelgti jo akimis, gebėjimą pripažinti savo klaidas, pasiruošimą apmąstyti klausimus, kurie kažkodėl jums turi principinę reikšmę.
Jeigu kritikuoji – siūlyk konstruktyvų sprendimą, kalbėk trumpai – be reikalo neišplėsk minčių, kad baigiant mintį dar būtų aišku apie ką kalbama, o baigdamas padaryk pasakytos minties išvadą.
Jeigu nesutinki – netylėk, kalbėk, aptarinėk, nesislapstyk.

Šitų gebėjimų mūsų nemokė mokyklose ir universitetuose.
Dažnai šito mes neišmokstame ir gyvenime.
Tačiau tai ypatingai svarbu jei norime sukurti gyvenvietę.
Mes juk ateiname į susitikimus kiekvienas su savo ryšulėliu žinių ir pasaulėžiūra – oi kaip nelengva atsisakyti savo nuomonės, dar sunkiau prisipažinti kad klydai ir žiūrėjai tik iš vienos pozicijos.
Nors aš jus nudžiuginsiu.
Dauguma nesusipratimų ir prieštaravimų atsiranda dėl vienos priežasties – SILPNO DETALIZAVIMO: ne pilnai įsisąmoninom, blogai supratom, nekompleksiškai žvelgėm į aptariamą objektą.
Dar gerai neapgalvojom, nedetalizavome, o jau kiekvienas spėjom visko prisifantazuoti.

Mokykitės žiūrėti į savo nuomonę iš šalies, vienytis, keistis, priimti naują informaciją.
Jeigu pavyks dabar: vadinasi pavyks sukurti gyvenvietės vaizdinį ir jis pildysis realybėje.
Kol nepavyksta prieiti vieningos nuomonės, palaukite – neskubėkite įgyvendinti savo planų, neneškite į savo naująją gyvenvietę neišspręstų problemų.

Nuo to, kaip jūs sugebate aptarinėti problemas – priklauso jūsų grupės ir, žinoma, kiekvieno žmogaus ateitis.

Nepulkite į kraštutinumus: vietoj to, kad mokytumėtės vienytis ir suprasti pašnekovą bei keistumėtės patys, jūs galite nueiti oponentų TRŪKUMŲ IEŠKOJIMO keliu.

Ieškoti žmoguje neigiamų savybių mus pratina muzika, radijas, TV, laikraščiai, knygos. Vietoj to, kad žiūrėtume harmoningai, mes matome tik negatyvius dalykus.
Ar tai jums pažįstama?

****

Kaip mums gyvenime paprasta numoti ranka.
Aplinkui vien skurdas ir reikia sunkiai dirbti. Tai prezidentas toks, tai deputatai ir kiti valdininkai – dėl visko jie kalti.
Sodybai neužtenka finansų. Tai žyniai kalti. Jie sugalvojo pinigus.
Tėvai nesupranta mūsų – na taip, jie tokie. Jų laikais viskas buvo kitaip, jie vadovaujasi senom pažiūrom.
Vienas draugas vis nori uždirbti daugiau – taip, jis jau toks materialistas. Gyvena sistemoje ir sukasi, kad tik daugiau užsidirbtų ir gyventų apsuptas malonumų.
Kitas rūko ir mėgsta išgerti – taigi jis neturi valios ir todėl taip žemai nusirito.
Kas kardinaliai nesutinka su mano šviesiais įsitikinimais – tas nesupranta, koks jis neteisus.
Mano draugas bando pakeisti mano įsitikinimus, nors aš žinau, kad kitaip būti negali, kad TIESA viena, taigi mes nebūsime kartu – jis turi savo kelią, o aš savo.
Kaip dažnai tai įvairiomis variacijomis mes sakome sau!
Pažvelkite sau į sielą.
Kaip yra paprasta – atstumti nuo savęs kitą žmogų. Logika mums pasako krūvą argumentų.
O jausmai? Jūs bandėte jais matuoti erdvę?
Kai verkia kažkieno vaikas. Jis trukdo susikaupti. Norisi greičiau pabėgti iš tokios vietos.
O dabar įsivaizduokite, kad tai jūsų vaikas. Jis jūs myli! Myli nuoširdžiai! Be jokių tiesų ir sąlygų! Myli todėl, kad jūs esate. Myli todėl, kad jam šiuolaikinė visuomenė dar neįskiepijo, kad egzistuoja gera ir bloga, tiesa ir melas.
Jis verkia todėl, kad nori, jog jūs prieitumėte ir duotumėte dalelytę meilės. Jis, kaip ir viskas kas gyva, nori pajusti atsaką.
Koks jausmas dabar? Ar tokiu atveju verkimas pasirodys nepatogus?
Nes taip paprasta numoti ranka, pasakyti, kad yra normalu kai verkia vaikai – ir nieko su tuo nepadarysi.

Taip, tai normalu.
Mūsų pasaulėžiūra padarė tai norma.
Logika ir nenoras kęsti savo fizinį ir dvasinį diskomfortą.
Fizinį – todėl, kad reikės daryti tai, ko nesinori.
Dvasinį – todėl, kad keičiamas mūsų pasaulio suvokimas, mūsų svajonės ir idealai. O mes juk laikomės jų. Mes juk teisūs. Oi, kaip nesinori atsisveikinti su savo principais. Nes kiekvienas sau kuria gyvenimo taisykles. Kažkas galvoja apie pinigus. Jo taisyklės materialistinės. Kažkas galvoja apie seksą ir skanų maistą, nes jo taisyklės sukasi apie pasitenkinimus. Kitas kuria gražią svajonę ir taip pat kuria savo gražias taisykles.
Kiekvienam – savo. Bet iš esmės – vienas nuo kito nelabai kuo skiriasi. Žudikas tu ar dvasingas žmogus – didelio vidinio skirtumo nėra.
Taip, mes pripratome viską skirti pagal išorę.
Ir manom jog pirmas blogas, o antras geras.
Taip mano dauguma, o tai reiškia (mums pataria logika), jog antri yra arčiau Dievo.
Logika - įdomus dalykas. Ji mus gali nuvesti bet kur.
Ir jausmai dalykas nepaprastas. Lyg ir su jais viskas aišku ir paprasta. Bet ar jie teisūs?
Ir mes pakankamai neblogi. Ir mąstyti mes mokam.
Ir mylėti!
O ar mes galėsime visa tai savyje, tokiame nuostabiam, harmoningai sutalpinti?
Tolti vienas nuo kito mes mokam, kas galvoja ne taip, kaip aš – tas ne su manim.
O va susivienijimo energiją - ne taip paprasta gauti!

Dėmesio! SUSIVIENIJIMO ENERGIJA turi gyventi jūsų ŠIRDYSE.
Kodėl širdyse? Jeigu žmogus SIELOJE PASIRUOŠĘS SUPRASTI kitą žmogų, tai apmąstymo procesui nemaišys netgi išankstinis ženklus nuomonių skirtumas.

Vieningumas gaunamas ne iš vienos nuomonės grupės žmonių.
Negali žmonės apie viską mąstyti vienodai. Taip pat negali žmonės būti visada teisūs.
Kažkam norėtųsi, kad būtų “pagal jį”, kažkam norėtųsi jog būtų truputį kitaip, o trečias manė dar kitaip ir nori įpiršti savo nuomonę. Tačiau sugebėti sujungti viską kartu – ne taip paprasta, šito reikia mokintis.
Mano nuomone, vieninga svajonė atsiranda tarp žmonių, kuriuos jungia vieningas siekimas, kurie atsižvelgia į vienas kito interesus ir nuomones, ir kurie suranda bendrą sprendimą.
Taigi įvairiapusiškai, dažnai iš priešingų nuomonių, pamąstymų, savų tiesų bei įsitikinimų sudaromas VAIZDINYS.
Tam reikalinga Kantrybė, Supratimas, Meilė ir žinoma SUSIVIENIJIMO ENERGIJA.

Bus VAIZDINYS – turėsite žemės ir SODYBĄ joje.
O MEILĖS ERDVĖ – kaip gi kaip be jos?!

IŠMINTIES JUMS ŠITAME KELY!

*****

Straipsnyje išnagrinėtos įvairiausios klaidos.
Jūsų reikalas, kaip į tai žiūrėti – susimąstyti ar praleisti pro ausis, tam, kad vėl galėtumėte užminti ant to paties grėblio.

Aprašyti duotų problemų sprendimą?
Ne!
Galvokite patys!
Tam jūs turite galvą ir be abejonės ausis taip pat!
Nepamirškite apie šoklių rolę Sodyboje – be jų neapsieisit.

Problemos aprašytos, o kaip elgtis, kad būtų išspręsti visi uždaviniai – tai kiekvienas turi IŠSIAIŠKINTI pats.
Jums ir tik jums tai reikės SUPRASTI ir ĮSISĄMONINTI.
Įpiršti sprendimai žmogui tik pakenkia.

Galvokite, rinkitės, svarstykite!
Viskas jūsų rankose.
Ar tikrai rankose?
Žinoma galvoje!

Minties! Šviesos! Mąstymo! Jausmų!
Siekimų linkiu!

Dvasios Jėgos!
MEILĖS!

Stecenko Ruslan, Charkovas-Kijevas, 2005-02-17
================================
FOREST.

http://forest.org.ua/index.html
[email protected]

PABAIGA

Užrakinta