Skambantys Kedrai

Taip,vaiduze vyrai turi peino liaukas ir gali sirgti pieno liauku veziu.Net kai kurie stiprus medikamentai suaktyvina vyru pieno liauku veikla ir pas juos atsiranda pienas.

Suaktyvinti gali tam tikri hormonai, ar jie būtų natūralūs, ar medikamentų pavidalu. Tikrai žmogus savo minčių pagalba norėdamas gali valdyti daugelį procesų, vykstančių mūsų organizme, tame tarpe ir hormonų kiekį. Tai realu. Tiktai, kam to reikia? Lengviau juk gyventi "autopilotu"

va čia tai naujiena, nežinojau na tai gal vyrai gimdyti pradės.. būtų gal ir gerai, po lygiai džiaugsmo, nes žinau kad yra norinčių..

[Donatus kelia ranka...]

Aš ištiesiu rankas...

Ar norėjimas būti tėvu, tiek pat reikšmingam gimdymo procese kaip ir mama, yra moteriškumas?

na čia aš nesutinku.
noras savyje pajusti gyvybę, jei padėti ateiti į šį pasaulį, tai nėra sumoteriškėjimas. tai labiau suvyriškėjimas, atsakingumas, supratimas..na negali vyras išnešioti kūdykėlio, bet labai norėtų tai padaryti.. tai tada jis daro ką gali. tai ir yra lygybė kūrimo procese... tiesiog taip jau yra Dievulio surėdyta

Susigraudinau beskaitinėdama, kaip gražu

Vilma N sveikinu

Prie šitos temos ir aš norėčiau savo mintimis prisidėti . Mat , realiai negaliu turėti vaikelio , nes turiu tam tikrų sveikatos problemų . ( Bent taip pasakė ginekologė ) . Bet vieną dieną mano draugė parodė man kunigo Juozapo Zdebskio knygelę ir verčiant ją netikėtai atsivertė lapas apie dvasinę motinystę . Kunigas yra parašęs , kad dvasinė motinystė yra daug svarbesnė už fizinę . Nes dvasinei motinystei priklauso pasiaukojimas , šilti jausmai , atidumas . O fizinės mamos tai tik pagimdo vaikelius ir išmėto juos po vaikų namus ar tiesiog visai nesirūpina . Labai primenanti asocialių bomžų gyvenimą situacija . Todėl supratau savo gyvenimo prasmę . Turiu išauginti širdyje tiek meilės , kad ją galėčiau duoti tėvų paliktiems vaikams . Taip šaunu nueiti į vaikų namus , aplankyti mamų šilumos neturinčius vaikučius , apgaubti juos širdies tyrumu ir meile , juk taip jiems to viso reikia . Bet tai nėra lengvas kelias ir juo eiti reikia didelės drąsos . Juk našlaičiukai ( todėl kad atsisakyti savo tėvų ) ima mylintį suaugusįjį vadinti mama , tėčiu ir laukia jų nuoširdaus dėmesio , kartais išbando kantrybę , savo alkanomis akelėmis vis klausia ar myli mane . Tai tikras pasiaukojimo reikalaujantis darbas , apie kurį kalbėjo mano minėtas kunigas .

Rolandas wrote:Reikia negalvoti apie salygas o jas kurti Ir prasyti kad vaikelis padetu kuryboje

Kokie nuostabūs esate vyrai! Nors ir skaičiau apie tai, bet kažkaip išgaravo ši nuostabi mintis - prašyti vaikelio įsijungti į meilės erdvės kūrybą. Ačiū už šį priminimą! Žinau tikrai, kad pirmasis vaikelis jau kuris laikas savo atėjimo laukia, jis buvo labai kantrus ir sapnuose parodydavo kaip jaučiasi, reaguodavo į kasdienybės įvykius... O dabar tikrai jaučia, kad labai labai greitai jį pakviesime, nes galvojame apie jį, bendraujame su juo, nes jį, tokį nuostabų tobulą, mus iki dabartinių savęs atvedusį, mylime labai ir gerbiame. Tik reikia apsivalyti, pasiruošti prideramai na ir, galų gale, mamytei su tėveliu susitikti! O visa kita... Visa kita susiklostys savaime. Puikiai susiklostys! Tiek jau išmokom. O vaikeliai mūsų šiose gyvenimo pamokose šalia mūsų buvo. Ir gims kai panorės, ir gyvenimą džiugins! Ir bus jų tiek kiek panorės ateiti.

Kažkada nesuvokiau kam žmonės "prisidaro" vaikų. O dabar... Dabar neįsivaizduoju skaidresnės būsenos nei artimų sielų susijungimas ir bendra veikla - ėjimas kartu per gyvenimą su meile ir pagarba vieniem iš kitų mokantis.

Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad jame gali tiek visko neapsakomo išmokti.

as i toki pasauli nedrisciau atsivesti vaiku...
man paciai pikta darosi-i toki pasauli mane atvede?tai as tik tokio ir verta?
anksciau nesupratau,bet dabar aiski Anastasijos mintis-reikia sutvarkyt pasauli,tik tada vaika pagimdyt...
aisku,tai greit neivyks...
bet jei seima tobula,o aplinkiniai ne?
jie siuncia savo blogas mintis ir tai seimai,ir vaikeliui...
man butu gaila to vaikelio.
kadangi ten,kur jis yra-laiko nera,tai as pasistengsiu kiek imanoma "pataisyt pasauli",o tada jau ji pasikviesiu...

Tai kokias pamokas ismoks tavo vaikelis, Rami, idealiam pasauly?...
Kokiu budu jis tobules, jei nebus isbandymu?...
Juk gyvenimas tai ne ekskursija i zoologijos soda...

as suprantu...
pamoku bus visada...
galu gale,tuo ir geras tas Rojaus sodas buvo.
Nebutinai ateinam ismokti,galima tiesiog pasimegauti...
O mokytis galima bendravime,tolerancijoj...
Bet nenoriu,kad vaikas zinotu apie blogaja pasaulio dali-kai kazkas kitus skriaudzia vardan saves,kai kazkas gimdo del pasalpos,kad zudo gyvunus vardan kailiu...
Man yra nesmagu del zmoniu savanaudiskumo,del ju ziaurumo lygio(kai kuriu)...uztat ir nenoriu,kad mano vaikai nuo to nukentetu...
Bet tai negi reikia toki pasauli ir palikti?vardan kazko ismokimo?

O jei tas žmogutis pats nori prisidėt prie šio pasaulio gerinimo? Vienas žmogus juk viso pasaulio nepakeisi, pakeisi daugiau ar mažiau, bet veiklos užteks visiems

Žinai, Rami, kai būnu tokioj vienoj vietoj gamtoj, kartais užplūsta toks jausmas, kad jau esu rojuj. Na, paskui išlenda visokios problemos, nemokėjimai ir pan. Tačiau apskritai gyvent kartais taip gerai..

O pasaulyje tikrai yra daugybė dalykų, kuriuos reiktų tobulinti..


p.s. dar manau, kad jis žinos apie tą blogąją pasaulio pusę. Reikia juk iš to pasidaryti išvadas.. Tačiau nebūtina tame visą laiką gyventi. Atsimeni, Jone, kaip Walshas sakė apie tobulas būtybes - tą patirtį jau turi. Apskritai visą patirtį jau turi. Ir nebebūtina tame gyventi, kad galėtum palyginti

zmoniu 6-7 milijardai,atsiras padedanciu pasaulio gerinimui...
Tiesa pasakius,jei zinociau,kad mano tevai BENT stengesi-jau ant sirdies geriau butu...
O jei pasaulis butu tobulas,tai irgi geriau,negu (atsiprasant) meslinas...
Tai,yra geru vietu.Taciau kur?
Gamtoj.
Ji sparciai naikinama.
O jei mano vaikutis nores prisidet,tai jis gims ne pas mane,nes zinos mano poziuri
O zinot tai jis zinos,bet tai bus praeitis,nebe dabartis...Ant sirdies lengviau bus zinant,kad siuo metu nieks nevaitoja is alkio ar skausmo

itariu, Rami, kad tu dar esi labai jauna - as tavo metu irgi lygiai taip pat masciau: tas pasaulis sitoks netobulas, man jame taip liudna, tai kam dar gimdyti vaikus, kam jiems vargti - paaugliai daznai taip jauciasi... Bet paskui nusprendziau, kad gana liudet, net pakeiciau rasysena - pradejau samoningai rasyt i virsu, kaip budinga optimistams, nors anksciau rasesi zemyn , pradejau pati savo atspindziui veidrodyje sypsotis, kartoti ziuredami i ji, kad myliu save tokia, kokia esu; taip pat nuotaika labai pakelia, kai gali kam nors nesavanaudiskai pagelbeti, prasviesinti kam nors gyvenima... Viena bureja paskui man pasake, kad mama mane pagimde pesimiste, bet as pati savo pastangomis tapau optimiste (nors gyvenimas toli grazu nelepino ir nelepina ).

O del vaiku, tai kadaise viena tipo aiskiarege mergaite yra pasakius, kad jei pagimdysiu vaika, tai bus mano tevelio siela (kuri as labai mylejau ir kurio zuvimas man, paauglei, buvo didele trauma), nes jis man labai daug dave ir as turiu grazinti skola ji uzaugindama - ta zinia man buvo didziulis dziaugsmas ir visiskai pakeite poziuri i vaiku gimdyma...

Kartais būna taip, kad vaikučio siela nori ateiti į žemę, ji pasirenka tėvus pas kuriuos ateiti norėtų ir tėvai tą jaučia. Tokiu atveju ji gali laukti savo valandos, bet manau, kad negerai būtų neleisti jai ateiti (kalbu apie grubų užsimezgusios gyvybės nutraukimą). Viena, ką gali padaryti tėvai, ypač nenorintys susilaukti vaikelių dėl netobulo pasaulio, tai ruošti save ir savo aplinką vaikelio pradėjimui bei atėjimui. Dabar viskas kinta. Skaičiau daug kur labai, kad i žemę ateina vis daugiau skaidrių sielų, gimsta visiškai kitokie vaikeliai nei kad buvom mes. Jie yra ta ateinančioji karta, jie yra tie, kurie įgyvendins tai, ką pradėjom mes, tam ir ateina, skaidrinti pasaulį. Ir labai svarbu yra tėvams ruoštis jų atėjimui, keisti save, charakterį, kad vaikeliai savaimingai mokytusi visko kas gera, gražu, kad jiems tai būtų natūralu. O be to, ypač mamytės, prieš pakviesdamos vaikelį į šeimą, turėtų pamąstyti, ką jam duoti galėtų. Kokia tai jų meilė, kokia tai jų išmintis, koks gerumas... Ko išmokyti galėtume savo vaikelį? Ar būtų jis laimingas? Nes ypač tuos devynis mėnesius, būdamas motinos pilve, vaikelis įgauna tam tikrą patirtį, kuri gali jį smarkiai įtakoti visą likusį gyvenimą. Ar mokėsime taip gyventi, kad gerumo, palaimos ir ramybės būsenas jam perteiktume? Ar sugebėsime savyje atskleisti visa kas gražiausia, kad vaikelis matytų koks puikus ir pilnas galimybių yra pasaulis? Ar parodysime jam, kad viskas gyvenime yra paprasta ir lengva?

Kai mes, suaugę žmonės, pagalvosime apie tai, ką galime duoti mažytei sielai, norinčiai Žemėje įsikūnyti, tuomet ir pakviesime į Žemę pačias skaidriausias sielas, nes savo švariomis mintimis panaikinsime visokius susikaupusius nešvarumus ir ne tik patys apsivalysime, bet ir toms mažytėms sieloms padėsime nuskaidrėti. Mintis yra visagalė. Mintis yra kūryba, ji materializuojasi.

Žemėje gyvens skaidrūs ir laimingi žmonės, daugelis jų jau nuskaidrėję arba kaip tik šiuo metu skaidrėja...

Mes kuriame pasaulį ČIA IR DABAR ir renkamės kokį jį kurti. Kurkime gražų, gerumo ir meilės kupiną pasaulį! Niekada neteks nusivilti!

darja-as nesu pesimiste ar optimiste.Kad ir koks nuostabus atrodytu mano gyvenimas,ar pasaulis,kuriame gyvenu-bet problemos yra,ir kartais man spaudzia sirdi.Nenoriu,kad mano vaikas liudetu kaip kad as anksciau liudedavau-kodel tevai man nieko nesukure?kodel apie aplinkinius nepagalvojo?
Nes viena yra savo seimoj meile sukurti,bet kita,kad ir aplinka,visa salis butu meile

jasmin

p.s. dar manau, kad jis žinos apie tą blogąją pasaulio pusę. Reikia juk iš to pasidaryti išvadas.. Tačiau nebūtina tame visą laiką gyventi. Atsimeni, Jone, kaip Walshas sakė apie tobulas būtybes - tą patirtį jau turi. Apskritai visą patirtį jau turi. Ir nebebūtina tame gyventi, kad galėtum palyginti.

Bet jei tu negimei toje tobuloje visuomeneje, vadinasi dar tavo sielai reikia isbandymu ir pamoku. Kai jas "teisingai" ismoksi, tada galesi tik prisiminti apie tai, jog egzistuoja blogis.
Budamas trecioje klaseje, nenorek persokti i desimta...
Va, kai baigsi visa "universiteta", tada jau galesi gyventi kaip per atostogas - "savam malonumui'...

Jonė.S wrote:jasmin

p.s. dar manau, kad jis žinos apie tą blogąją pasaulio pusę. Reikia juk iš to pasidaryti išvadas.. Tačiau nebūtina tame visą laiką gyventi. Atsimeni, Jone, kaip Walshas sakė apie tobulas būtybes - tą patirtį jau turi. Apskritai visą patirtį jau turi. Ir nebebūtina tame gyventi, kad galėtum palyginti.

Bet jei tu negimei toje tobuloje visuomeneje, vadinasi dar tavo sielai reikia isbandymu ir pamoku. Kai jas "teisingai" ismoksi, tada galesi tik prisiminti apie tai, jog egzistuoja blogis.
Budamas trecioje klaseje, nenorek persokti i desimta...
Va, kai baigsi visa "universiteta", tada jau galesi gyventi kaip per atostogas - "savam malonumui'...

Gali būti, palyginus su kitom sielom, tobula, bet vistiek įsikūnysi žemėje, nes to norėsi ir pasirinksi pati, galbūt kilus norui padėti giminingoms sieloms arba žmonijai...?

Kiek tokių nuostabių žmonių yra tekę kiekvienam iš mūsų sutikti..! Ir kokios šaunios yra tos sielos, kurios nebijo galimų vargų ateidamos į žemę šių puikių ketinimų vedinos!