INDIGO vaikai

Forumas, skirtas mūsų vaikams, gimdymui ir vaikų auklėjimui

Moderators: Rytė, Visi tvarkytojai

darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

tikrai, jeigu mes is tikruju esam tokio zemo lygio, kad iki kitu mums, oi, kaip toli, tai nieko mums tada ir nelieka, tik laukti, kol atskris koks "geras dede ant lekstes" ir viska pataisys - patys mes nieko negalim :cry: , juk ir psichologai sako, kad jei vaika tevai nuolat peikia ir niekad nepagiria, kad ir uz maziausia gera darbeli, tai su laiku tas vaikas ir pradeda nesistengt buti geras - kam jam stengtis, jei vis tiek visalaik girdi, koks jis blogas (pvz., mano tevai: tevelis mane visad girdavo ir palaikydavo, jis manim tikejo ir as visom jegom stengiausi pateisinti jo viltis, o mama niekad manim netikejo, visad tik kritikavo, na, tai stengiuosi bent is dalies pateisinti ir jos "viltis" - buti ne tik gera... :P :wink: ), taip yra ir su Zemes gyventojais - jei jie girdi, kad yra tobuli, kad viska gali, tai tada jie ir stengiasi tokiais buti... :P :)
Sorcerer
Posts: 33
Joined: Fri 08 13, 2004, 17:29
Location: Vinius

Post by Sorcerer »

As nebuvau toje planetoje, tik ja maciau. O su manimi bendravo tada baltos sviesos butybe, kuri sviete ryskiai balta sviesa, kaip gryna energija. JI buvo kaip energijos kamuolys.
Ji man nieko nesake apie joki lygi, tik viska man rode. O kai as buvau prisimines viska, tai man atrode kad zemeje mazai meiles ir sviesos yra. Tiesiog as prisiminiau kad viskas yra visai kitaip, turiu omenyje is kur as atejes. Man pasidare labai liudna, kad negaliu ten buti, o turiu buti cia. Bet as pats pasirinkau cia buti ir suprantu tai labai puikiai. Tik sunku kai prisimeni tik fragmentus, o ne viska.

Tada as prisiminiau, kaip viskas 'namie'. Ten tik sviesa ir meile, ir visi ja jaucia vieni kitiems. Jokiu blogu minciu, tik sviesios mintys. Visi vienodai myli vieni kitus. Ir ta meile yra biski kitokia negu daug kas isivaizduoja cia zemeje. Tiesiog tik dziaugsmas ir geris, visi dziaugiasi vieni kitais, visi yra viena. Dar zinau, kad 'namai' yra ne fizineje plotmeje, o kitoje dimensijoje, nezinau kurioje tiksliai, bet ten viskas kitaip, visi turi sviesos kunus ar panasiai.

Prasau jusu nesupraskite zodziu 'zemo lygio' tiesiogiai, tiesiog pagal tas sviesos ir meiles butybes zeme neatrode kazkodel kaip meiles kampelis. ZInoma dalis zmoniu ir ne tik, i viska eina su meile, bet 90% nevisai. Zeme zudoma, o juk ji gyva. Tersiama viskas, nyksta gyvunai ir visa kas gyva. MIskai kertami nesustojant ir kas visa tai daro ? zmones, patys zmones... Kokias baimes ir neigiamos energijos vibracijas visa tai skleidzia, tai galima pajausti nesunkiai.

Zinot cia mano mintys jau nebus tokios kaip Anastasijos. Tingiu daug rasyti, cia yra mano verstas straipsnis apie tai kas mes ir is kur, kam idomu paskaitykite. http://gyvas.sapnas.net/index.php?cat=4&item=54

NIekas nenori nieko sumenkinti, visos sielos yra nuostabios, tik paklydo ir uzmirso. Galite manimi netiketi, tik paklauskite savo sielu, ka jos pasakys ir bus tiesa, jos niekada nemeluos, nes jos taip sukurtos.
Jei kas tikrai nori suzinoti tiesa, tegu jos iesko, medituoja; kurejas pades prisiminti(jis labai geras) ir tiesa bus atskleista, patikekit manim. Reikia tik labai noreti ir ieskoti jos.

Klausi kad nutiko 'jiems', manau kad nieko, nes jie visa laika salia, sielos juk nemirtingos. JIe visada salia, saugo ir padeda mums. Man gera jausti juos salia, kazkaip zinau kad jie padarys viska, kad mums butu kuo geriau. Aisku jie turi savo planeta, bet kiek suprantu dalis ju dabar labai stengiasi padeti zemei ir jos gyventojams.

Yra tik meile, visa kita tik iliuzija. :wink:
Meiles ir Sviesos
Olga
Posts: 145
Joined: Sat 02 22, 2003, 14:26
Location: Vilnius

Post by Olga »

darja wrote:tikrai, jeigu mes is tikruju esam tokio zemo lygio, kad iki kitu mums, oi, kaip toli, tai nieko mums tada ir nelieka, tik laukti, kol atskris koks "geras dede ant lekstes" ir viska pataisys - patys mes nieko negalim :cry: , juk ir psichologai sako, kad jei vaika tevai nuolat peikia ir niekad nepagiria, kad ir uz maziausia gera darbeli, tai su laiku tas vaikas ir pradeda nesistengt buti geras - kam jam stengtis, jei vis tiek visalaik girdi, koks jis blogas (pvz., mano tevai: tevelis mane visad girdavo ir palaikydavo, jis manim tikejo ir as visom jegom stengiausi pateisinti jo viltis, o mama niekad manim netikejo, visad tik kritikavo, na, tai stengiuosi bent is dalies pateisinti ir jos "viltis" - buti ne tik gera... :P :wink: ), taip yra ir su Zemes gyventojais - jei jie girdi, kad yra tobuli, kad viska gali, tai tada jie ir stengiasi tokiais buti... :P :)
O kam stengtis buti tokiu koks tu jau esi?
Reikia tiesiog buti. Koks tu buvai ar dar busi tu esi dabar.
Laikas - tik musu pasaulio iliuzija.
Geriau sakyti ne stengtis buti tokiam, o stengtis prisiminti, pamatyti koks tu esi is tikruju.
Cia tik zodziai, bet is tokios pozicijos gal lengviau, maziau itampos. :roll: Nesijauti toks blogas ar niekam tikes.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:wink: jo, stenkis tu zmogau ar nesistenk, o esi toks koks esi - kaip sako krepsininkai "is dvieju metimu triju neimesi" ar kazkaip panasiai... :wink: Bet vis tiek stengtis reikia - tiesiog kazka daryti, o ne sedeti rankas sudejus ir galvoti, kad kazkokie ateiviai viska uz mus padarys, musu visas siuksles iskuops - tada tai tikrai liudesys gali apnikti, nes juk nematom, ka tokio gero tie ateiviai mums padare... :roll:

Na, bet jus turekit savo nuomone -as turesiu savo, kaip ten dainuoja BG:

ja nemogu priniat' storonu
ja neznaju nikogo, kto neprav :P
(neversiu, nes jau simtakart citavau - ech, isleistu jis, bjaurybe, greiciau nauja kasete, tai nauju perliuku ismokciau ir jums cia pameteciau... :P :wink: )
Last edited by darja on Wed 08 25, 2004, 14:29, edited 1 time in total.
Sorcerer
Posts: 33
Joined: Fri 08 13, 2004, 17:29
Location: Vinius

Post by Sorcerer »

'Jie' ir yra 'Mes'.
Meiles ir Sviesos
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

gal jie ir mes, bet mes tai jau tikrai ne jie (bent jau ne as :P )
Sorcerer
Posts: 33
Joined: Fri 08 13, 2004, 17:29
Location: Vinius

Post by Sorcerer »

Meiles ir Sviesos
Rapolas
Posts: 346
Joined: Mon 01 20, 2003, 11:17
Location: Vilnius
Contact:

Post by Rapolas »

Indigo vaikai. Trys keistos istorijos Eglė Čepavičienė

Image


Sakoma, kad viena istorija gali būti atsitiktinumas. Dvi panašios - sutapimas, trys - jau įrodymas. Perskaičiusi galbūt tik nusišypsosite, nors gali būti, kad suklusite: ,,Gal ir mano vaikas toks?” Žodžiu, norite - tikėkite, norite - ne.
Kalbiname tris mamas, auginančias keistus ir aplinkinių nesuprastus vaikus. Natalijos Andrijana (7 m.), Laimos Matas (4 m.) ir Olgos Viktorija moterų gyvenimą apvertė aukštyn kojom: teko keisti arba visai palikti darbus, įveikti ekstrasensinių vaiko gabumų baimę ir daug ko mokytis iš naujo. Skaityti toliau :
http://www.tavovaikas.lt/indigo_vaikai.htm
Tema kurioje vyksta straipsnio aptarimas :
http://www.tavovaikas.lt/phpBB2/viewtop ... 5512#95512
Mindaugas
Posts: 1311
Joined: Fri 09 27, 2002, 23:01

Post by Mindaugas »

O pažystami veidai :)
Gluosnė
Posts: 513
Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
Location: Kaunas/
Contact:

Post by Gluosnė »

Mindaugas wrote:O pažystami veidai :)
Dar neatsibode? :roll: :mrgreen:

Jei rimtai, pasigailejau kad fotografavomes ir kad leidau tikrus vardus cituoti. Tu Andrijanu LT tik kelios... Visuomene kaip nesuprato tokiu vaiku, taip ir nezada suprast. Tikiuosi, kad mano mergytes nepalies pikti liezuviai.. Va, pasiguodziau..
Mindaugas
Posts: 1311
Joined: Fri 09 27, 2002, 23:01

Post by Mindaugas »

Gluosnė wrote:
Mindaugas wrote:O pažystami veidai :)
Dar neatsibode? :roll: :mrgreen:
Kuo toliau, tuo labiau artimesni :wink:
Kipshas
Posts: 788
Joined: Mon 06 23, 2003, 9:39

Post by Kipshas »

pritariu Mindaugui
Buvau as angelelis, ka gi man daryt
Be sparnu likau
Rapolas
Posts: 346
Joined: Mon 01 20, 2003, 11:17
Location: Vilnius
Contact:

Post by Rapolas »

Ištraukos įžymaus psichologo ir pedagogo Šalvos Amonašvilio knygos “Kodėl mums negyventi kaip dvasios dydviriams”
plačiau apie knygą ir autorių rasite http://www.ateitiesmokykla.lt
Knyga nuo vasaros Lietuvos knygynuose

******
Viename mieste mane pasikvietę žmonės parodė man berniuką. Tada jam buvo penkeri. Jis žaidė po stalu su savo mašinėlėmis ir pašauktas atėjo pas mane.
- Pasakykite kokio nors garsaus žmogaus pavardę, -buvau paprašytas.
Aš pasakiau.
Berniukas žvilgtelėjo į šviestuvą ir po kelių sekundžių pradėjo pasakoti apie tą žmogų kuo smulkiausiai.
Paskui mane pakvietusieji berniukui uždavė klausimų.
- Kas mūsų svečias?
Berniukas ttsako, kad mokytojas.
- Ko jis atvyko į mūsų miestą?Berniukas atsako, kad mokyti mokytojų.
(Aš iš tiesų buvau atvykęs į susitikimą su mokytojais.)
- Ar gerą darbą jis daro?
Berniukas atsako, kad taip tegul dirba ir toliau.
Tai tikras faktas.
Ar dabar turėtume ieškoti būdo kaip “moksliškai”, materialistiškai įrodyti kad tai neįmanoma arba kadtai sutrikusios vaizduotės vaisius? Arba gal lurėtume priskirti panašaus pobūdžio reiškinius okultizmui ir paskui bėgti nuo jų kuo toliau kad tik nesutrikdytume savomaterialistinės sąmonės?
******
Kartą mačiau piešiant šešerių ar septynerių metų mergaitę: jos ranka^ tarytum pati sklandžiai slydo po-pieriumi kurdama įstabų, slaptingą nepaprasto grožio pasaulį. Kartoju: subtilus darbas ir neregėta tikrovė! O mergytei - tik šešeri ar septyneri.
Klausiu: Iš kur šie tavo vaizdiniai?"
- Aš juos matau! - sako mergaitė. Klausiu: “Tu matei šį pasaulį sapne?"
- Ne, kodėl? Aš jį matau dabar. Klausiu: Kur tu matai šį pasaulį?"
- Žmonės netiki kai taip sakau, bet štai čia aš matau šį pasaulį! ir ji ranka apibrėžia priešais save kažką panašaus į langelį.
Klausiu: Pasakyk tas pasaulis priešais tave - lyg koks paveikslas? Be judesio ir garsų?"
- Ne, jis juda tie žmonės vaikšto kažką veikia kartais girdžiu juos kalbantis, tačiau nesuprantu apie ką. Klausiu: Ar jie taip pat tave mato?"
- Taip mato ir nori, kad aš juos pieščiau. Klausu: „O kas tave išmokė šitaip piešti?"
- Niekas, aš pati.
Tai faktas.
Kaip jį vertintų žmonės apsiribojantys trimačiu požiūriu?
Jie sakytų jog mergaitė nenormali, jos fantazija sutrikusi ją būtina nuvesti pas psichiatrą kad uždarytų “langelį", pro kurį ji žvilgčioja. Tačiau kas man paaiškins, iš kur tokia puiki mažos mergaitės piešimo teclinika, jeigu jos niekas nemokė piešti, beje ir nebūtų dar spėjęs išmokyti?
O jei pačios pedagogikos paklaustumėte: ką daryti su tokia nepaprastų gebėjimų turinčia mergaite?
Ji atsakytų jums: reikia nekreipti dėmesio ir tie gebėjimai savaime užges.
Rapolas
Posts: 346
Joined: Mon 01 20, 2003, 11:17
Location: Vilnius
Contact:

Post by Rapolas »

Dešimtmetė Akiane stebina pasaulį savo kūriniais
Vita MALINAUSKIENĖ


Šiais metais Singapūre įvyksiančioje pasaulinio masto akcijoje „Listen“ (http://www.listencharity.org), skirtoje paremti skurstančius pasaulio vaikus, dalyvaus ir lietuvių kilmės amerikietė Akiane Kramarik. Akcija ypatinga tuo, jog dalyvavimui joje ištrenkami tik 80 žymiausių pasaulio įvairių meno sričių atstovų (20 filmų kūrėjų, 20 muzikos žvaigždžių, 20 įžymiausių literatūros atstovų ir 20 dailininkų, tarp kurių bus ir Akiane). Jų darbai parduodami aukciono būdu, o surinkti pinigai skiriami labiausiai skurstantiems pasaulio mažiesiems. Kiekvienas dalyvaujantis menininkas turės pristatyti specialiai šiam renginiui sukurtą darbą.

„Listen“ akcijos organizatoriai planuoja renginio metu surinkti iki 95 milijonų dolerių, kurie bus skirti vaikų rėmimo projektams finansuoti. Tai vienas ambicingiausių ir labiausiai kūrybiškų kas dvejus metus vykstančių renginių, kurio metu surenkamos didžiulės lėšos labdarai. Nuo birželio iki spalio 1 dienos visi šie 80 menininkų sujungs savo jėgas vienam tikslui – padėti nuo karo, AIDS, išnaudojimo ir ligų kenčiantiems vaikams. Kulminacija įvyks spalio 1–2 dienomis, kada tiesioginės transliacijos metu renginys suvienys daugiau nei 500 milijonų žmonių 80-yje pasaulio šalių. Akiane šiomis dienomis intensyviai darbuojasi prie savo kūrinio ir be galo didžiuojasi galėdama prisidėti prie labdaros.

Išvydę 10-metės lietuvių kilmės amerikietės Akiane’s Kramarik tapytus paveikslus, vieni žavisi jos nežemišku talentu, kiti mėgina vertinti skeptiškai ar ignoruoti. Tačiau abejingų nelieka. Mergaitės darbai, keliaujantys iš parodos į parodą, stebina pasaulį ne mažiau, nei pati mažoji dailininkė. Pradėjusi tapyti vos ketverių, Akiane šiandien yra ne tik puikiai įvaldžiusi teptuką, bet ir kuria poeziją, skambina pianinu, taip pat laisvai kalba anglų, lietuvių, rusų ir ženklų (nebylių) kalbomis.
„Būdama ketverių, aš buvau paimta į rojų, ir nuo tada ėmiau matyti vizijas, kurios mane įkvėpė piešti“, – taip gana gražia lietuvių kalba, tik nežymiai užsikirsdama savo neįprastą talento atradimo istoriją telefonu mums papasakojo Akiane.

Lietuva – mamos gimtinė

Stebint tokį retą talentą, kuriuo apdovanota Akiane, įdomu praskleisti praeities uždangą ir pažvelgti į šeimos istoriją, kuri vienaip ar kitaip įtakojo mergaitės talento užgimimą. Juolab, kad istorija veda į Lietuvą, Vilnių, kur ir šiandien gyvena Akiane’s seneliai.

Deja, senelių Lietuvoje jaunoji dailininkė dar nespėjo aplankyti. Tiesa, su močiute Aldona mergaitei teko bendrauti, kuomet ši atvyko aplankyti dukters šeimos. Su seneliu Vladislovu Blinstrubu, garsiu rašytoju, pedagogu, kino ir teatro režisieriumi, už savo kūrinius įvairiuose festivaliuose ne kartą pelniusiu prizines vietas, Akiane bei trys jos broliai kol kas turi galimybę bendrauti tik telefonu.

Kodėl gi juos skiria vandenynas? Todėl, kad prieš 16 metų, būdama vos devyniolikos, į Ameriką atvyko Akiane’s mama Fareli Kramarik (tuomet dar Blinstrubaitė).

Vingiuotas kelias į Ameriką

Talentingos mergaitės mama neįprastu vardu Fareli (sako, tai jos tėčio – prisiekusio žvejo – sugalvotas vardas) dar vaikystėje išgyveno didelį sukrėtimą – vos trylikametę ją sunkiai sužalojo sunkvežimis. Laimei, stiprios valios ir laimingo likimo dėka paralyžiuota Fareli atsistojo ant kojų, tačiau šis įvykis jau tada lėmė jos požiūrį į mokslus – dėl traumų atleista nuo mokyklos, ji savarankiškai mokėsi namuose. Šiandien moteris prisimena, jog tuomet turėjo galimybę mokytis tų dalykų, kurie jai pačiai atrodė svarbūs. Jos teigimu, savarankiškai ji išmokusi daug daugiau nei mokyklos suole. Tokio principo moteris laikosi ir šiandien, vaikus lavindama „namų mokykloje“.

Sulaukusi devyniolikos, 1989 metais Fareli patraukė laimės ieškoti į Ameriką. Tiesa, tuomet, nors ir šylant politinei situacijai Lietuvoje, praskleisti metalinę uždangą nebuvo lengva. Moteris pasakoja, jog tais laikais papirko ne vieną saugumietį ir į JAV atvyko su didele skola, kurią čia privalėjo atidirbti.

Būsimą vyrą sutiko... ligos dėka

Apsistojusiai lietuviškoje Čikagos dalyje Fareli teko išmėginti ne vieną darbą. Moteris pasakoja, kad pati užaugo šeimoje, kur vaikai buvo pratinami prie darbo ir tvarkos, todėl ir amerikiečių šeimose prižiūrėdama vaikus ji mėgino mokyti juos savarankiškumo bei tvarkos. Tačiau, pasak Fareli, ne visada buvusi suprasta ir net penkis kartus prarado darbą.
Vėliau mergina ėmė darbuotis tuomet Marquette Park’e dar veikusioje lietuviškoje kavinėje „Daina“. Vis dėlto svetimame krašte ji dažnai jautėsi vieniša ir kasdien verkė ilgėdamasi savo namų...

Neišbuvusi „svajonių šalyje“ nė metų Fareli, palaužta sunkumų, kaip teigia, nuo streso atsivėrusiomis skrandžio žaizdomis, susiruošė skristi atgal į namus. Tačiau likimas jai lėmė kitokią dalią: nespėjusią nusipirkti bilieto į Lietuvą merginą palaužė liga – ji apalpo ir buvo išvežta į ligoninę.
Kiek atsigavusi nusprendė sugrįžti į darbą, nors kavinės savininkas buvo labai rūpestingas ir liepė jai kurį laiką nesidarbuoti, atstatyti jėgas. Grįžusios į darbą Fareli laukė dar vienas likimo siurprizas – būtent čia ji sutiko būsimąjį savo vyrą ir Akiane’s tėvą Marcus Kramarik.

Kelionė į Lietuvą atidėta neribotam laikui

Prisiminus savo pirmąjį susitikimą su Marcus, Fareli sako, jog tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jau kitą dieną po pažinties įvyko judviejų pasimatymas zoologijos sode, kur Marcus pasipiršo merginai. Taip dvidešimtmetės lietuvaitės likimas pakrypo nauja vaga.
Tačiau net ir po laimingų vedybų Fareli ilgėjosi namų ir nerado dvasinės ramybės. Jos sieloje blaškęsi priešingi jausmai – meilė vyrui ir ilgesys tėvynei. Tik gimus pirmajam sūnui Delfini, ji nustojo kasdien verkusi – motiniški rūpesčiai užgožė jaunos moters namų ilgesį.
Metams bėgant šeimoje atsirado ir antras mažylis Jean Lu, o dar po kiek laiko gimė ir mažoji Akiane. Šiandien, kartu su jauniausiuoju Ilia, Kramarik šeimoje krykštauja jau keturi vaikai.
Vaikų vardai nieko bendra neturi su šeimos kilme – tai tiesiog emocijų, sukeltų vaikų gimimo, ekspresija. Kadangi visi jie gimė vandenyje, tai pirmagimio sūnaus Delfini ir dukters Akiane vardai atspindi jų atėjimą į šį pasaulį (Akiane – nuo žodžio vandenynas – „okean“). Ilia gavo vardą dėl savo neįprasto dydžio – jaunėlis gimė didesnis už visus savo brolius ir sesę, tad ir vardas Ilia (pamenate galingąjį Ilją Muromietį?) jam tiko. Jean Lu – vienintelis sūnus, kurio vardą mama su tėčiu išrinko dėl ypatingo skambesio.

Visų mažųjų Kramarik gyslomis teka ne vienos ir ne dviejų tautų atstovų kraujas – šis faktas tarsi paremia teiginį, jog kuo mišresnis kraujas, tuo talentingesnis žmogus. Fareli itin domisi genealogija ir atlieka išsamius giminės tyrimus, ieškodama savo ir savo vyro šaknų. Čia moteriai daug padėjo ir jos tėvas, kuris taip pat gilinosi į giminės genealogiją. Šiandien dukros biografijoje rašydama apie jos kilmę Fareli mini lietuvių, žydų, lenkų, vengrų, slovakų, rusų, čekų, kinų, prancūzų, danų ir vokiečių tautybes.

Beje, šeima, metams bėgant, iš Čikagos persikėlė į Mount Moris, IL, (kur ir gimė Akiane), iš ten – į Colorado valstiją. Galiausiai, kai Marcus neteko darbo (beje, jis yra kulinarijos specialistas), šeima persikraustė gyventi į Idaho valstiją, kur įsikūrė gražiame gamtos prieglobstyje ant ežero kranto. Šią vietą iš karto pamėgo ir Akiane. Čia, suradusi dvasinę bei emocinę ramybę, ji pasinėrė į kūrybą, kuri ją užvaldė nuo jau ketverių.

Tęsinys kitame numeryje

<nuotr>Akiane – angeliško veido mergaitė, savo kūrybai jėgų semiasi iš vizijų
Autoportretas, pieštas 8-metės Akiane. Juo mergaitė norėjo išreikšti savo ryšį su Dievu
Paveiksle “Atrasti” Akiane vaizduoja du našlaičius, pamestus Madagaskaro džiunglėse
Akiane Kramarik šeima: guli Akiane su broliu Delfini, kairėje - brolis Jean Lu, mama Fareli su broliuku Ilia ir tėtis Marcus

Vienas i6 paveikslų
Image


Daugiau paveikslu :
http://www.artakiane.com/akiane_art.htm


Nuotraukos iš http://www.artakiane.com
Naudinga tėvams ir pedagogams http://www.ateitiesmokykla.lt
Rapolas
Posts: 346
Joined: Mon 01 20, 2003, 11:17
Location: Vilnius
Contact:

Post by Rapolas »

2 dalis


Dešimtmetė Akiane stebina pasaulį savo kūriniais (II)
Vita MALINAUSKIENĖ

Tęsinys. Pradžia nr. 26/269

„Man labiausiai patinka piešti veidus. Veidai man yra prasmingiausi. Kai mes gimstame, pirma, ką pamatome, tai mamos, tėvo, sesers ar brolio veidus. Mes galime gyventi nematydami kraštovaizdžio ar gyvūnų, bet negalime gyventi laimingai nematydami veidų,“ – taip savo kūrybą pristato Akiane tinklapyje http://www.artakiane.com, o kalbant su mergaite, ji gražiai lietuviškai paaiškina: „Aš negaliu daryti, kas man neįdomu. Negaliu piešti jūros ar dangaus. Turiu piešti ekspresiją. Portretai – mano širdies kalba su Dievu. Ten nėra žodžių ar maldų.“

Kaip viskas prasidėjo, arba pirmoji pažintis su Dievu

Kai ketverių metukų Akiane ėmė kalbėti apie vizijas ir susitikimą su Dievu, Fareli suprato, jog tai nėra iš kažkur atėjusios istorijos, o tikri mergaitės išgyvenimai. Nors ir labai tuo stebėjosi. Dar daugiau – tai laikė tarsi Dievo ženklu visai šeimai.
Pati Fareli buvo ateistė, tikėjimą laikė prasimanymu, o tikinčiuosius – naiviais lengvabūdžiais. Marcus buvo nepraktikuojantis katalikas ir bažnyčios nelankė. Tad šeimoje kalbų apie Dievą niekuomet nebuvę – mergaitei nebuvo iš kur prisiklausyti istorijų, galėjusių kažkaip paveikti jos vaikišką fantaziją. Šeima mėgo uždarą gyvenimo būdą ir nelabai su kuo bičiuliavosi, nebuvo tetulių ar draugų greta, galėjusių nukreipti mergaitę tikėjimo linkme.
Tai atėjo staiga ir be jokios pagalbos, kaip dabar atrodo – iš aplinkos. Akiane ėmė pasakoti mamai, jog buvo nukeliavusi pas Dievą, ir tai paskatino ją imtis pieštuko. Mergaitė ėmė vaizduoti veidus, kuriuos matė savo fantazijoje.

Būdama šešerių ji pirmą kartą išbandė pastelę, septynerių – akrilinius dažus, o aštuonerių jau buvo pasiruošusi dirbti su aliejiniais dažais.
Akiane’s darbų technika tobulėjo nepaprastu greičiu, nors ji dirbo savarankiškai, be jokio mokytojo pagalbos. „Mano mokytojas yra Dievas“, – sako Akiane, užklausta, kaip jai pavyksta išgauti tokias tobulas linijas. Nors prisipažįsta, jog metams bėgant ir dedant daug pastangų, jos technika keičiasi, o laukdama motyvo paveikslui nuolat meldžiasi.

Namų mokykla – pasirinkimo laisvė

Akiane nelanko reguliarios mokyklos, prie kokios yra įpratę daugelis vaikų. Pamėginusi eiti į pirmą klasę, mergaitė jautėsi blogai ir prašė mamos leisti jai mokytis namuose. Net lankydama katalikišką mokyklą, kur jai buvo išties smagu su draugais ir patiko mokymo sistema, mergaitė skundėsi, kad ten yra per didelis triukšmas, kuris ją vargina. Akiane (taip pat ir jos broliai) apsisprendė mokytis savarankiškai namų sąlygomis.
Fareli pasakoja, jog jų vaikai patys sprendžia, kuo norėtų tapti ateityje, ir pagal tai renkasi disciplinas, kurias jiems reikėtų išmokti. Pasak motinos, jų šeimos atžalos patys nuo mažų dienų mokomi savarankiškai užsidirbti pinigų savo reikmėms. Pavyzdžiui, vyriausias sūnus, 14-metis Delfini nori tapti advokatu, tad pats lanko advokatų kontoras ir ten semiasi jam reikiamų žinių. Jean Lu svajoja tapti investuotoju ir jau dabar mėgina savo jėgas šioje srityje.

Akiane visa atsidavusi kūrybai ir pasaulio pažinimui. Ji lengvai išmokusi net keturias kalbas – lietuvių, anglų, rusų ir nebylių, kurias nuolat praktikuoja, kad neužsimirštų. Fareli su dukra kalbasi tik lietuviškai, o rusų kalbą, kurią pati gerai moka, pasiūlė dukrai kaip alternatyvą, nesiedama tai su jokia politika ar kilme, o tiesiog galvodama, jog kalbų mokėjimas leidžia pažinti daugiau žmonių, su kuriais gali laisvai bendrauti jų kalba. Šiandien Akiane parodose sutinka daug rusakalbių, su kuriais gali kalbėtis jų kalba, o su nebyliais lengvai bendrauja ženklų kalba.
Užaugusi Akiane svajoja turėti savo dailės akademiją ant jūros kranto, kur galėtų nemokamai visiems norintiems padėti lavinti dailės įgūdžius.
Beje, Akiane’s mama nesibaimina, jog vaikai gali tingėti ir neskirti reikiamo dėmesio mokslams – pati po ligos mokiusis namuose ir savarankiškai išmokusi vokiečių ir anglų kalbas, Fareli tiki, kad jos vaikai supranta, jog nuo to, ką išmoks, priklauso jų ateitis.

Tapybą lydi poezija ir muzika

Prieš keletą metų Akiane ėmė kurti poeziją ir šiandien beveik kiekvienas jos dailės kūrinys yra lydimas eilių, kuriomis ji išsako savo jausmus ir kartu atskleidžia paveikslo paslaptį. „Žodžiai tiesiog ateina iš kažkur į mane. Sakyčiau, idėjos kažkokiu būdu yra įdiegiamos į mane. Aš nerašau to, ką žinau, bet tai, ką siela man atveria. Prieš maldą aš esu visiškai tuščia ir visiškai neturiu, ką parašyti. Bet žinau, kad po maldos, jei būsiu tyli, pradėsiu matyti paveikslus ir žodžius“, – mėgina paaiškinti Akiane savo poezijos ir paveikslų ištakas.
Neseniai mergaitė pradėjo dar ir skambinti pianinu. Pradžioje ji prašė mamos, jog pasamdytų jai mokytoją, kuris išmokytų pradmenų. Bet mama nesutiko, sakydama, jog jai ir taip puikiai pavyksta, o mokytojas tik išderins tai, kas duota Dievo. Ir palaipsniui mergaitė iš tiesų ėmė groti muziką, kurią ji girdi. Maža to – muziką ji gali užrašyti ant popieriaus, tik sakosi, jog gerai turi į ją įsiklausyti.

Šeimą aplankė tikėjimas

Nereikia ir sakyti, jog po Akiane’s praregėjimo, šeimos požiūris į tikėjimą iš esmės pasikeitė. Buvusi ateistinių pažiūrų, Fareli šiandien pati kiekvieną dieną meldžiasi ir kalbasi su Dievu. Kasdien ji pasiima su savimi iš eilės po vieną vaiką ir eina į gamtą, kur kartu dviese meldžiasi. Būtent tokį maldos būdą šeimai pasiūlė Akiane, kaip labiausiai priartinantį prie Dievo.
Šių maldų metu Akiane pradėjo matyti vis ryškesnes vizijas, kurias ji vis aiškiau galėjo apibūdinti. Kartą anksti rytą (Akiane keliasi 4:30 val. ryto ir ima tapyti) mama užtiko ją stovinčią prie lango, jos veidas švytėjo, o akys žėrėjo. Paklausta mamos, ką ji daro, ji atsakė, jog ką tik buvo vėl susitikusi su Dievu, kuris jai liepė nenustoti melstis. „Jis man parodė, kur gyvena. Aš lipau permatomais laiptais, o apačioje mačiau sraunius krioklius, ir kadangi buvau prie jo labai priartėjusi, mačiau, kad jo kūnas buvo skaistus ir stipriai švytėjo. Kelias sekundes aš jaučiausi visiškai prisipildžiusi. Nuo šiol aš kelsiuosi anksti ryte ir pradėsiu tapyti. Tikiuosi, kad vieną dieną sugebėsiu perteikti tai, ką mačiau.“
Paklausus, kaip suranda modelius, kurie gali perteikti jos matytas vizijas,

Akiane sakosi ilgai vaikštanti tarp žmonių ir ieškanti veido, kuris atkartotų vizijose matytus veidus. Taip buvo ir su Jėzaus portretu, kuriam mergaitė ilgai negalėjo atrasti modelio. Ji nuolat meldėsi ir prašė Dievo atsiųsti jai tinkamą modelį. Net tėvų prašė, kad šie melstųsi už tai. Ir kartą į jų namus užklydo stalius, ieškantis darbo. Pamačiusi jo veidą, Akiane nušvito – tai buvo tai, ko ji ieškojo.

Populiarumas leidžia aukoti silpnesniems

Ilgai niekieno nepastebėta mergaitė išgarsėjo staiga, lyg per vieną dieną. Pastebėta žiniasklaidos Akiane greitai tapo žinoma ir visur kviečiama. Jos ramus gyvenimo tempas staiga pasikeitė.
Žurnalai, televizija ir parodos išgarsino ją ir kartu leido įgyvendinti vieną iš mažosios Akiane’s svajonių. Ji nuolat troško padėti vargšams ir nelaimingiems vaikams visame pasaulyje, tačiau niekuomet neturėjo tokios galimybės, nes jos pačios šeima sunkiai vertėsi. Tačiau vos pasaulis išgirdo apie Akiane’s Dievo dovaną, jos paveikslai tapo itin perkami, o pati mergaitė galėjo įgyvendinti savo norą padėti vargstantiems vaikams.
Nuo kiekvieno parduoto paveikslo dalį gautų pinigų Akiane aukoja labdarai. Jos bendravimas su tūkstančiais žmonių parodose ir pristatymuose tapo savotiška misija – pasakoti apie Dievo dovaną, gautą iš aukščiau, ir savo kūriniais padėti kitiems. „Tik Dievas yra garsus. Dievo dovana man yra tai, ką aš galiu daryti su savo talentais. Kiekvieną minutę aš galvoju apie jį ir dėkoju už visus šiuos palaiminimus mano gyvenime. Kiekvienas mūsų turime skirtingas dovanas ir turime jausti pareigą pasidalinti jomis su kitais.“

Norintys plačiau susipažinti su mažojo genijaus darbais ir gyvenimu, gali ieškoti informacijos tinklapyje http://www.artakiane.com


Image

<nuotr>Akiane – nepaprasto talento mergaitė
Dalyvaudama garsiajame „The Oprah Winfrey Show“, Akiane prajuokino laidos vedėją Oprah, sakydama, kad, neradusi tinkamos spalvos perteikti savo odai, dažus ji mėgino tiesiog tepdama juos sau ant nosies
Paveikslą „Uždraustas vaisius“ Akiane sugebėjo nupiešti be papildomų eskizų. Nuotraukos iš http://www.artakiane.com

Fareli, tel.: 208-773-2090.
Naudinga tėvams ir pedagogams http://www.ateitiesmokykla.lt
ausrytux
Posts: 47
Joined: Sun 01 09, 2005, 23:47
Location: šiauliai
Contact:

Post by ausrytux »

apie Indigo vaikus domejausi pries mazdaug puse metu. pasakyciau idomus fenomenas tie indigo vaikai. kai paskaiciau apie juos, papasakojau mamai. nuo tada jinai mano mazaji broliuka vadina indigiuku (tipo indigo vaikas). :roll: jisai siaip labai protingas, taciau del jo "indigiskumo lygio" drisciau abejoti.
:roll: :roll:
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:wink: ir as, Basta, myliu zeme - man sake, kad nesu gyvenusi kitose planetose, tik Zemeje, tai gal del to... Na, o Saules palikti tai as tikrai nenoriu - tegu ji mums sviecia ir toliau - ka cia issigalvojat :x

o siaip tai tos mergaites paveikslai labia grazus ir idomus - aciu, Rapolai :wink:
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:wink: va, kai tada susitiksim, tada ir pakalbesim apie tai - kam per daug rupintis ateitim, sako, ji pati savim pasirupina... :wink:

(nors kai buvau maza, vis klausdavau tevelio - kas bus, jei Saule uzges, o jis atsakydavo, kad as to nesulauksiu, bet manes tada toks atsakymas nelabai guosdavo - mat nuo mazu dienu megau rupintis ir kitais... :P :wink: )
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

O apie indigo vaikus, tai toks samanas yra sakes, kad tai - musu civilizacijos progreso padarinys: riedejo riedejo zmonija ilgus amzius ant ratu, ir staiga per viena XIX amziu - toks civilizacijos suolis, todel pradejo gimti vaikai, kurie pades mums prisitaikyti prie taip staigiai pasikeitusiu gyvenimo salygu... :? (cia jo tokia nuomone, nors ir man panasiai atrodo :wink: )
Gluosnė
Posts: 513
Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
Location: Kaunas/
Contact:

Post by Gluosnė »

Mano mergiote baigia "isaugt" visus tuos indigiskus bruozus ir man ramiau :) nekalba nei apie vizijas, nei apie praeitus gyvenimus.
Bet pas ja yra tvirtas zinojimas, kad Dievas yra. Ir aiskus zinojimas kaip ir kur ji nori gyvent.. Tai taupo dabar hektarui.

O ta mergyte-genijus-palaima ne tik tevams, bet visam pasauliui. Kokie nuostabus paveikslai ir kokios jos akys... net susigraudenau.

Tokia nuotaika bloga buvo, o po jos paveikslu tarsi po gaivaus duso jauciuosi, laiminga tokia..
Post Reply