Page 1 of 1

Kaip jūs rodote meilę?

Posted: Thu 10 09, 2003, 22:55
by LINUTE
... savo vaikams. :) Myluojate, buciuojate, sakote grazius zodzius.. Nieko nedarote, tiesiog mylite :D

Posted: Fri 10 10, 2003, 12:17
by Kipshas
Na, man sunku istverti neapkabinus ir nepabuciavus vaikeliuko.
Stengiuosi, bet pavyksta tik tada kai mes "susipykstam".

Posted: Fri 10 10, 2003, 12:35
by Vaidotas Špokauskas
Labai gera ir smagu buna apkabinti dukra, pabuciuoti. Bet labai stengiuosi to nedaryti kai tik sauna i galva ar pats to uzsimanau. Jau pripratau ir man to uztenka, kad ji pati mane apsikabina, prisiglaudzia ir pabuciuoja kai jai to reikia (gal uztenka, nes taip buna labai daznai). Stengiuosi pripazinti ja kaip asmenybe. sunku, zinoma, kartais tai vargina, bet ji mano vaikas ir del jos galiu labai daug ka padaryti. Tegul ji auklejasi ir ugdo igudzius savarankiskai, o as geriau busiu kazkur salia, kai jai reiks kazko paklausti, padeti.

Posted: Tue 09 13, 2005, 18:25
by ingam
[quote="Vaidotas Špokauskas"]Labai gera ir smagu buna apkabinti dukra, pabuciuoti. Bet labai stengiuosi to nedaryti kai tik sauna i galva ar pats to uzsimanau.

Liudna skaityt tokias mintis... Kodel reikia samoningai slopint savo jausmus? Juk kaip malonu tiesiog spontaniskai, kada jauti meiles proverzi, apkabint savo vaika, pasakyt jam ka nors gero...

Posted: Wed 09 14, 2005, 13:46
by Vaidotas Špokauskas
Liudna ar neliudna, man svarbiausia mano vaikas. Ji aiškiai pati parodo, kada jai norisi fizinio svelnumo, o kada ji to tiesiog nepakencia. Svarbu, kad ji zino, jog visada to gaus, kai jai reikes. Jauciu, kad neturiu teises patenkinti savo svelnumo poreikius, neatsizvelgdamas i ja.

Posted: Wed 09 14, 2005, 13:49
by Vaidotas Špokauskas
Ir dar, tai nera joks jausmu slopinimas. Apkabinimas nera meile. Kiek esu mates vaiku, kurie taip nepakencia savo mamu ir teciu spontanisku apkabinimu. Atkreipk demesi, aplink pilna gyvu pavyzdziu. Vaikas nera nuosavybe, kad kada uzsimanes galetum ji isnaudot savo poreikiu tenkinimui, tebunie ir graziausiu, sviesiausiu ir svelniausiu jaumu israiskai.

Posted: Wed 09 14, 2005, 22:39
by vaiduze
na pritariu, kad vaiko gniaužyti negalima ...tačiau, kad nori prisiglaust prie jo, tai naturalu ir gera..o kad galvojama, kad tai nėra neturalu, čia va ir yra tas nenatūralumas.. :( svarbūs vaiko jausmai, tai visiska tiesa, tačiau tiek pat svarbūs ir suaugusio... jis taip pat gali kadanors pagalvoti, kad gal tėtis nenori būt apkabinamas, gal čia tik aš taip noriu....manau, jei kyla tokie klausymai, reikia tiesiok paklausti pačio vaikelio..va jis ir pasakys kada kaip... :D
na man tai labai gera, kai mylimas ir artimas žmogus ima ir apkabina...nors čia gal tik man taip? :D :D :D :D :D :D

Posted: Wed 09 14, 2005, 22:42
by ru...
Nu jo.... tik tau taip? gal juokauji? zinoma kad nuostabus jausmas, kai tave apkabina tau labai brangus ir mylimas zmogus.
nors deja kartais pati taip noriu apkabinti, bet neisdristu... ir po to gailiuosi...

Posted: Wed 09 14, 2005, 22:57
by vaiduze
va aš tai ir turiu galvoj, kad situacija pasikeičia, o gal tada irgi kas nors norėjo tai padaryt ir neišdrįso.... :(

Posted: Wed 09 14, 2005, 23:06
by ru...
O vaikuti manau tirkai reiketu apkabinti. nes patikekit skaudu, kai tavo tevai tau yra "tolimi". kai nera artumo buna sunku. (asmenine patirtis)
Net grubi tarsena, neleidzia isreiksti jausmu. o nuo to prasideda ir kitos skaudzios skylutes bendravime. ir nors visaip bandai jas uzglaistyti, bet kas jau per septyniolika metu padaryta, tas padaryta. :(
Truputi pakeiti, bet ne esme.
Pamenu kaip vaikystej ir apkabindavau mama, ir pabuciuodavau pries iseidama i mokykla... bet turbut karta mane sugedino kazkas ir nebedariau to. ir man taip grazu siureti, kai mano geriausia drauge visada, net isbegdama is namu, paksteli mamai i skruosta. atrodo vaikiskai, bet taip MIELAI!!! :)

Posted: Thu 09 15, 2005, 11:34
by ingam
Vaidotas Špokauskas wrote:Ir dar, tai nera joks jausmu slopinimas. Apkabinimas nera meile. Kiek esu mates vaiku, kurie taip nepakencia savo mamu ir teciu spontanisku apkabinimu. Atkreipk demesi, aplink pilna gyvu pavyzdziu. Vaikas nera nuosavybe, kad kada uzsimanes galetum ji isnaudot savo poreikiu tenkinimui, tebunie ir graziausiu, sviesiausiu ir svelniausiu jaumu israiskai.
:) Apkabinimas- tai vienas is meiles parodymo budu. Meile - tai rysys...ir jos israiskos formu, laiko neimanoma suplanuoti. Niekada negalvoju ir nelaukiu tinkamo momento artimiems zmonems pasakyti, kad juos myliu. Juk tai taip gera...paciai sakyti ir isgirsti tai. Gera, kai netiketai ateina zinute "Myliu tave"...Ir visai nesvarbu, ka tuo metu daryciau - plauciau indus, ar skaityciau knyga. Gera ir vaikams, kai juos netgi miegancius pabuciuoji. Tiesiog jauciu tai...Koki meiles raiskos buda pasirinkti, priklauso nuo situacijos. Kartais reikia to apsikabinimo, kartais pakanka ir silto akiu kontakto.

Nenutraukim to rysio ir neslopinkim jo savo baimemis.

Posted: Thu 09 15, 2005, 11:38
by ingam
Nu ir parasau :) nemoku forume naudotis mygtukais, vietoj atsakyti paspaudziau cituoti. Sorry :)

Posted: Fri 09 16, 2005, 15:26
by Vaidotas Špokauskas
Sutinku su jumis, kad to spontaniskumo reikia. Be to, visi tie jausmai spontaniski, juolab emocijos. Bet kartais is tikro kai labiausiai nori pamyluoti savo vaika, jis tam priesinasi. Todel ir sakau, kad reikia atidziau i mazuosius paziuret.
O del noro, pasijaust mylimais, zinoma, kad visi nori, taciau as asmeniskai nebunu visad patenkintas, kai giliose mintyse susikaupusi kazkas apkabina, buciuoja ir myluoja. Daznai tas patinka, bet jei pertraukia tikrai svarbias man mintis, malonumo nejauciu.

Posted: Fri 09 16, 2005, 18:23
by vaiduze
na taip , čia tai aš pritariu.reikia į visų norus atsižvelgti :) taip pat ir į savo :)

Posted: Wed 12 21, 2005, 12:54
by aiwita
tai ko gero isvada tokia:jei nori apkabinti , myluoti savo mylima zmogu(nesvarbu ar tai vaikas, ar suauges), ta ir daryk. Bet stebek kaip i tai reaguoja tas zmogus. Jei jis priima, tai ir myluok, jei jam tuo metu ne tokia nuotaika-buk protingas ir pasitrauk.
bet, manau, pasakyti ,kad myli, laikas visada tinkamas :)))))

Posted: Sat 01 14, 2006, 0:18
by Trėja
Vaidotas Špokauskas wrote:Ir dar, tai nera joks jausmu slopinimas. Apkabinimas nera meile. Kiek esu mates vaiku, kurie taip nepakencia savo mamu ir teciu spontanisku apkabinimu. Atkreipk demesi, aplink pilna gyvu pavyzdziu. Vaikas nera nuosavybe, kad kada uzsimanes galetum ji isnaudot savo poreikiu tenkinimui, tebunie ir graziausiu, sviesiausiu ir svelniausiu jaumu israiskai.
Sutinku,kad augant vaikams tie apkabinimai,atsibučiavimai -pradeda labai nepatikti!Jie gėdinasi,prieš savo grupiokus,bendraamzius.......Tad nereikia to daryti........ir mums prie visų.........(jei ,jie to nenori)O namuose,kur visa šeima-galima ir pasimyluoti :wink: :wink: :wink:

Posted: Fri 09 15, 2006, 12:59
by Indraja
Niekad nepamiršiu vieno įvykio bažnyčioje. Tai buvo baigiantis pamaldoms, aš po komunijos pasinėriau į bendravimą su Dievu, kai šalia manęs ištrūkusi nuo senelio žiūrėjo didelėmis ir mėlinomis akimis penkiametė mergaitė. Taip ir nesusilaikiau jos geltonpūkės galvytės nepaglosčiusi, o ji tada tokia laiminga pasijuto. Tas švelnumo jausmas manyje tada išbuvo visą dieną.

Posted: Wed 10 04, 2006, 20:00
by JOANA
as is savo vaikystes prisimenu kad mama ne daznai mane myluodavo,sakydavo kad lipu ant galvos,taciau as taip noredavau apsikabinti,pabuciuoti... dabar turedama savo dukryte stengiuosi kuo dazniau ja apkabinti ir pabuciuoti...