U. Livingston Larned "Tėvo atgaila"

Forumas, skirtas mūsų vaikams, gimdymui ir vaikų auklėjimui

Moderators: Rytė, Visi tvarkytojai

Post Reply
kosmeja
Posts: 111
Joined: Tue 10 01, 2002, 16:08
Location: Vilnius

U. Livingston Larned "Tėvo atgaila"

Post by kosmeja »

U. Livingston Larned
TĖVO ATGAILA

Paklausyk, sūnau. Aš tariu šiuos žodžius tuo metu, kai tu miegi; tavo maža rankutė padėta po žanduku, o garbiniuoti šviesūs plaukučiai sulipę ant drėgnos kaktytės. Aš vienas įsėlinau į tavo kambarį. Prieš keletą minučių, kai sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau laikraštį, mane užplūdo sunki atgailos banga. Aš atėjau prie tavo lovelės, suvokdamas savo kaltę.
Štai apie ką aš galvojau, sūnau: būdamas blogos nuotaikos, aš išsiliejau ant tavęs. Aš išbariau tave, kai tu rengeisi eiti į mokyklą. Aš atskaičiau tau moralą už tai, kad neišsivalei batelių. Aš piktai aprėkiau tave, kai tau nukrito kažkoks drabužis ant grindų.

Pusryčiaudamas aš taip pat kibau prie tavęs. Tu išliejai arbatą. Tu skubėdamas godžiai rijai maistą. Tu padėjai alkūnes ant stalo. Tu pernelyg storai tepei sviestą ant duonos. O po to, kai tu susiruošei pažaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu atsisukai, pamojai man rankute ir šūktelėjai: ,,Iki pasimatymo, tėveli!”, o aš tik suraukiau antakius ir atsakiau: ,,Ištiesink pečius ir nesikuprok!”

Po to, dienos pabaigoje, viskas prasidėjo iš naujo. Eidamas keliu namo, aš pastebėjau tave, kai tu klūpėdamas žaidei su kamuoliukais. Tavo kojinės buvo skylėtos. Aš pažeminau tave tavo draugų akyse, versdamas tave eiti namo priekyje manęs. Kojinės brangiai kainuoja - ir jei tu pirktum jas už savo pinigus, būtum apdairesnis. Tik įsivaizduok, sūnau, kad tai kalbėjo tavo tėvas!

Pameni, kaip po to tu įėjai į biblioteką, kur aš skaičiau, - nedrąsiai, su skausmu žvilgsnyje? Kai aš trumpam pro laikraščio viršų žvilgterėjau į tave, susierzinęs, kad man sutrukdė, tu neryžtingai sustojai prie durų. ,,Ko tau reikia?” - šiurkščiai paklausiau aš.

Tu nieko neatsakei, bet staigiai prišokai prie manęs, apsivijai kaklą ir pabučiavai. Tavo rankutės spaudė mane su meile, kurią Dievas įdėjo į tavo širdelę ir netgi mano niekinamas elgesys nesugebėjo jos sunaikinti. O po to tu išėjai, bidzendamas kojelėmis laiptais aukštyn.

Tai štai, sūnau, po kelių akimirkų laikraštis išslydo iš mano rankų ir mane apėmė siaubinga, šlykšti baimė. Ką su manimi padarė įprotis? Įprotis kibti, nurodinėti - tokia buvo mano padėka tau už tai, kad tu mažas berniukas. Juk negalima sakyti, kad aš nemyliu tavęs, visa bėda tame, kad aš per daug tikėjausi iš jaunystės ir lyginau tave su savo turimais metais.

Tu esi sveikas, nuostabus ir nuoširdus. Tavo maža širdelė tokia pat didelė, kaip saulės aušra virš tolimų kalvų. Tai pasireiškė tavo stichiškame jausmų prasiveržime, kai prišokai prie manęs, kad pabučiuoti mane prieš eidamas miegoti. Niekas daugiau šiandien neturi reikšmės, sūnau. Aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir, susigėdęs, suklupau prieš tave ant kelių!

Tai menkas nuodėmių atpirkimas. Aš žinau, tu nesuprastum šių dalykų, jei pasakyčiau tau visa tai, kai tu prabusi. Bet rytoj aš būsiu tikras tėvas! Su tavimi aš draugausiu, kentėsiu, kai tu kenti, ir juoksiuosi, kai tu juoksies. Aš prikąsiu savo liežuvį, kai jis bus pasirengęs ištarti irzlų žodį. Aš kaip maldą kartosiu: ,,Jis tik berniukas, mažas berniukas!”

Bijau prisipažinti, bet mintyse tavyje mačiau suaugusį vyrą. Deja dabar, kai matau tave, sūnau, nuvargusį ir susirangiusį savo lovelėje, aš suprantu, kad tu dar kūdikis. Dar vakar tu buvai ant motinos rankų ir galvelė tavo rymojo ant jos peties. Aš reikalavau per nelyg daug, per nelyg daug.

kosmeja
Posts: 111
Joined: Tue 10 01, 2002, 16:08
Location: Vilnius

Post by kosmeja »

tikiuosi, kad patiko ;)
Birute
Posts: 21
Joined: Thu 10 03, 2002, 17:58

Gal vertetu pakabinti knygu lentyna?

Post by Birute »

Siulau pasikeisti informacija apie perskaitytas knygas, nuorodomis i idomius puslapius nete, pasidalinti patirtim...
Kas, kad po Anastasijos veliava :) Juk ji, Anastasija, - tarsi svyturys, i kuri plaukia laivai... Kiekvienas - savo kursu, kitokius vandenis iveikes, pamates ivairiu krastu, susirunges su isbandymais visokiais, kiekvienas - su sava, vienintele, istorija...Visi mes juk - i svyturi, i ta pati uosta... :)
Sivakar noretusi pasiulyti M.S.Norbekovo "Opyt duraka ili kliuc k prozreniju. Kak izbavitsia ot ockov"
Visiems, kas turi problemeliu su jumoro jausmu, skaityti pavojinga :wink:
O siaip - tai nuostabi, optimaliai subalansuota, zaismingu, bet gilumas kabinanciu stiliumi perteikta darbo su savimi metodika...Fizine sveikata - per dvasine harmonija...Seminarai - jau Lietuvoj... :wink: Siu eiluciu autorei nusisypsojo laime pabuvoti dviejuose seminaruose...Rezultatai - puikus! :)
Tinklapis, o ypac jo forumas - neitiketinai gausiai lankomas, gyvybingas, naudingas kiekvienam :) Tikra meiles erdve...
Rekomenduoju : http://www.norbekov.com :)
Rytė
Posts: 860
Joined: Sat 09 28, 2002, 11:30
Location: Kaunas
Contact:

Post by Rytė »

Ačiū,Kosmėja!

Kaip man pažįstamos šios 'Tėvo atgailos' mintys. Gal šiuos žodžius savo vaikams galėtų pasakyt vos ne kiekviena mama, tėtis. Baisu, ar ne, kai mes imam ir pamirštam priimt savo mažus vaikus tik kaip vaikus: be mūsų žinių, patirties, be mūsų praeitų, išgyventų situacijų, be mūsų supratimo. Su jų dar tyra išmintim, atsinešta šviesa. Nes mes jau ne tokie naivūs, ne tokie nekalti...
Atgaila prieš savo vaikus...

Ačiū tam ar tai, kas taip tiksliai pavadino temą 'Vaikų auklėjimas - savęs auklėjimas', nes tai ir yra tiesa: vaikų auklėti nereikia - jie jau viską atsineša. Augindami juos, mes auklėjam ir auginam save. Auginam savo kantrybę, ramybę, santūrumą. Auginam savo juoką ir džiaugsmą. Auginam ne praeitį, ne ateitį : jų vaikų gyvenime nėra. Auginam šią akimirką...

Būkim kaip jie: linksmi ir geri. Mylintys ne už kažką, o tiesiog šiaip. :D
saimhe
Posts: 58
Joined: Wed 10 30, 2002, 16:35

Post by saimhe »

Loreta wrote:Ačiū tam ar tai, kas taip tiksliai pavadino temą 'Vaikų auklėjimas - savęs auklėjimas', nes tai ir yra tiesa: vaikų auklėti nereikia - jie jau viską atsineša. Augindami juos, mes auklėjam ir auginam save. Auginam savo kantrybę, ramybę, santūrumą. Auginam savo juoką ir džiaugsmą. Auginam ne praeitį, ne ateitį : jų vaikų gyvenime nėra. Auginam šią akimirką...
Kodėl gi nesupratus pažodžiui?

Tai yra, negalima išmokyti/išugdyti to, ko nemoki pats, ir tuo labiau to, kas prieštarauja tavo paties elgesiui. Anot patarlės, obuolys nuo obels... Kartais sakoma, kad vaikų auklėti nereikia, pakanka su jais tiesiog būti, ir tavo santykis su pasauliu bus nukopijuotas.

Todėl visų pirma auklėkim save :), idant ir vaikai neatsineštų ko nereikia, ir su jais būtų lengviau -- nes žmonės iš šalies, deja, išgelbsti perdėm retai.

O Loretai dėkui už kitokį rakursą :D
Beveidis
Posts: 218
Joined: Mon 09 30, 2002, 19:49

Post by Beveidis »

Pats esu tevas
Taciau tokia atgaila man svetima
Vaikas musu daro ka noris nes mes jo praktiskai nebaudziame
Kur tu toki nubausi. Tik "Buba" (Baubas, Burbulenas) yra vaikui
autoritetas :)
Bet siaip vaikas labai geras, draugiskas, paslaugus ir t.t.
ko negalima pasakyti apie mane.

PS. as visada kartoju kad jis geras, net kai blogai pasielgia -
juk ir vaikas turi teise suklysti, argi ne?
Rytė
Posts: 860
Joined: Sat 09 28, 2002, 11:30
Location: Kaunas
Contact:

Post by Rytė »

Žinai, Beveidi, aš taip pat visada savo vaikams sakau,kad jie geri. Tik jų poelgiai ne visada gražūs. Bet juk ir mes ne visada teisingai,gražiai ir gerai elgiamės. Kiekvienas turi teisę klysti. O vaikų ir patirtis ne tokia kaip mūsų.
Kiek dar mums iš jų mokytis ir mokytis..... Atlaidumo, švelnumo, besąlygiškos meilės, tiesumo, atvirumo, pasitikėjimo... (kiekvienas pats gali sąrašą pratęst). :roll:
Jelizaveta
Posts: 21
Joined: Tue 05 20, 2003, 15:52
Location: Kaunas
Contact:

Post by Jelizaveta »

Aga, atsimenu perskaichiau, man gal 15 buvo, verkiau. Achiu Dievui, turiu nuostabius tevus, atgailaujam kartu i valias :)
Jei tu teisi zhmones, vadinasi, neturi laiko ju myleti. (c) MOTINA TERESE
Post Reply