Spinduliukas
Posted: Wed 02 18, 2004, 20:34
Būkite sveiki!
Teko kalbėti su žmonėmis, kurie paskaitę V. Megre knygose apie Anastasijos spinduliuką, apie jos keliones į kitas planetas, nusprendė, kad tai pasakos. abejojantiems tokiomis galimybėmis galiu patarti nebeabejoti, bet geriau patiems pasistengti pramokti tokių, pasirodo vaikams visiškai natūralių ir įprastų dalykų. Aš astralines keliones išbandžiau pasiskaitęs Lobsang Rampos knygelę "Tu amžinas". Tada labai aišku pasidarė, apie kokį spindulėlį kalba Anastasija. Vėliau, apie savo labai įprastas panašias keliones prasitarė mano 10 metų mažiausias sūnus. Tarp kitko, jis penktas vaikas mūsų šeimoje ir pats mažiausias. Kodėl aš nieko panašaus negirdėjau iš vyresnių vaikų?... Matyt todėl, kad nemokėjau išgirsti. Bet, kai pats patyriau, ką tai reiškia, ta tema galėjom normaliai pakalbėti su sūneliu. Vėliau, mano paskatintas jis pabandė pasižvalgyti ne tik savo mokykloje, ar kieme, bet ir Afrikoje, Paryžiuje, Amerikoje. Ir tai jis darė labai lengvai, greitai, be jokio išankstinio pasiruošimo, be jokio susikaupimo. Jam nereikia net užsimerkti.
Kai paklausiau, kaip tau išeina taip matyti ką nori, jis man paaiškino, kad tai vyksta taip, lyg jis turėtų 4 akis. su tom "kitom" akimis jis mato lyg ekraną, kuriame gali "pasireguliuuoti" ką matyti. Prieš porą mėnesių buvau Psichoorientologijos SILVA proto valdymo kursuose, kur būtent ir pamokina "susikurti" tokį ekraną (aišku, ne tik), kuriame gali matyti tai, ko reikia, rasti atsakymus į įvairiausius klausimus. Beje, rekomenduočiau kiekvienam, kas turi galimybę, padalyvauti. Ten, tiek kursai man, atrodo nemažai ką išbandžiusiam, buvo lyg iš fantastikos pasaulio. Pasirodo, vaikams tokie dalykai nedidelė naujiena.
Tai va, po tokių patyrimų aš televizorių, kompiuterį vaikams laikau siaubingu kenkėju, labai gadinančiu gyvenimą, ateitį, sugebėjimus. Atsisėdę prie tv ar kompiuterio vaikai užmiršta apie savo turimas neįkainojamas Dievo dovanas. Užmiršta nors retkarčiais pasinaudoti tuo, ką turi, tomis fantastiškomis galimybėmis. Tuo įsitikinti man padėjo sūnus, kurio neparaginus, prie savo natūralių, įprastų, bet man atrodančių beveik fantastiškais sugebėjimų net nesugrįžta, juk čia jam įprsta kasdienybė, o va per tv rodo vis kažką nauja, ko rytoj neberodys... O Afriką ar mėnulį apžiūrėsiu bet kada, juk reikia tik panorėti. O tas "bet kada" taip ir nebeateina, nes nenaudojami sugebėjimai prarandami, neišnaudotos galimybės beldžiasi į kitas duris...
Geros kloties!
Antanas