Edvardo kūryba

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderator: Visi tvarkytojai

Post Reply
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Legendos tęsinys

Post by Edvardas »

19. Juzefa

Mirties kalėjime likusi viena Juzefa nieko nežinojo apie savo sūnaus Jonelio likimą. Naktimis ją pradėjo kankinti žmogaus jėgoms nepakeliami košmarai. Iš eilės po keletą dienų ir naktų ji negalėdavo sudėti akių, o kai trumpam, tarsi būtų pridaužta, primigdavo, tai tas miegas buvo trumpas, neramus ir ji, nė kiek nepailsėjusi, vėl nubusdavo. Bet ir tos poilsio minutės teateidavo tik tada, kai ji visiškai išsekdavo, nebepastovėdavo ant kojų. Dar labiau jos nuovargį ir išsekimą didino nuolatinis badas, kurį ji, tarsi ir nesąmoningai, pasirinko, kaip atpildą už savo nuodėmę ir sutikimą išleisti sūnų už kalėjimo sienų.
Tamsiomis rudens naktimis niekas nebegalėdavo sušildyti jos suvargusios ir išsekintos sielos. Juodoje akmens sienoje, tarsi kokiame baltame kino ekrane, jai pradėjo matytis po mirties kalėjimą belakstantis ir linksmai su ja bekrykštaujantis sūnelis. Juzefa atsikeldavo iš šalto ir jau rudenio vėsių darganų sudrėkinto savo guolio, atkišdavo į priekį rankas ir, trumpam liūdnu šypsniu nuskaidrinusi savo veidą, eidavo pasitikti savo vaiko. Šnibždėdama kuo maloniausius vardus kviesdavo savo mažą žvirblelį greičiau prieiti. Iš savo vylingų ir skaudžių svajonių ji pabusdavo tik tada, kai vietoj jau ranka imamos švelnios sūnaus galvelės, jos ištiestų rankų pirštai atsidurdavo į šaltą ir drėgną kalėjimo sienos akmenį. Minutei ji tarsi sustingdavo, veidą iškreipdavo aštriai skausminga grimasa, o iš, tarsi kieno buvusios užkimštos ir staiga atsivėrusios, gerklės išsiverždavo šiurpus nevilties klyksmas, kuris tarsi per kalėjimo langą išmesta ietis perskrosdavo nakties tamsą, siautulingą rudens vėją ir tarsi audros sukelta jūros banga nueidavo Erlos pelkėmis...
Tą pačią akimirką, tarsi pagauta tikrovės traiškančių geležinių krumplių, ji suprasdavo, kad šalia jos nieko nėra ir nebegali būti, nes savo vaikelį, prikalbinta piktų raganų (dabar jai taip atrodė), ji pati išmetė pro kalėjimo langą ir net savo akimis palydėjo, kai jis pamažu nubrido per aukštą Erlos lankų žolę... Paskui — toliau nerimo jos įsiaudrinusi vaizduotė— jos vaikelis priėjo prie gilesnės upelio sietuvos ir nieko nesuprasdamas brido gilyn į ją ir tą patį rytmetį nuskendo... Tas vaizdas vėl ją iki pat galvos panardindavo į baisias košmaro bangas. Ji, vos beatgaudama kvapą, tuoj pat ryškiai pamatydavo, kaip visų pamirštas ir vienišas plūduriuoja vandeny jos mažojo sūnaus kūnelis, o galvos plaukelius, kaip kokius žlėmus, draiko Erlos tekantis vanduo. Paskui ji pamato, kaip iš visų pusių prie jo plaukia juodosios upės siurbėlės ir pasiraitydamos, viena už kitą greičiau, siurbiasi prie jo nebegyvo kūnelio ir negailestingai jį čiulpia...
Nespėjus sąmonėje užgesti šitam vaizdui, ji jau matydavo negyvą savo Jonelį kitoje vietoje. Dabar jau jis vargšelis guli perkritęs tirštoje lankos žolėje ir visas juoduoja nuo apipultų išalkusių varnų, kurios nuožmiai kapoja jo akis, gabalais darko gražų ir numylėtą veidelį ir pešdamosi tarpusavyje bjauriai krankia... Juzefa žiūri į šį vaizdą ir viskuo taip šventai tiki, kad pamažu pakelia prieš save rankas ir pradeda vaikyti bjauriuosius paukščius ir šaukia:
— Štiš — ššš, bjaurībės, no mona vāka... Štiš — ššš...
Iš šių košmarų Juzefa nebegalėdavo pabusti, nes jie gyvais ir matytais epizodais buvo susieti su tikrove, su jos pačios padarytais sprendimais. Visa tai kuo ryškiausiai matydama (jos akys buvo plačiai išplėstos ir nebesuvokiančios kalėjimo aplinkos), ji visą laiką, tarsi valgyti norintis vaikas, tyliai knykdavo ir ašarodavo...
Praėjus keletui mėnesių po pirmųjų naktinių košmarų į motinos sielą ir širdį kartas nuo karto pradėjo veržtis viltinga Dievo malonės palaimos banga ir nors ji laikė save visų nusmerkta ir nieko nebeverta, bet sudėjusi į dangų pakeltas rankas, ji įdurdavo akis į kalėjimo lubas ir ištisomis nakties valandomis melsdavosi už savo vaikelį. Malda tarsi padėjo atgauti jai sielos pusiausvyrą ir tarpais jai ėmė rodytis, kad tuoj pat įvyks stebuklas ir jos Jonelis sveikas ir gyvas sugrįš pas ją į Mirties kalėjimą. Ji nebevalgė net tų menkų maisto trupinių, kuriuos kartas nuo karto draugės įmesdavo jai pro kalėjimo langą. Ji viską, suvyniojusi į švarų skudurėlį, dėjo į krūvelę ir saugojo savo kada nors grįsiančiam vaikeliui... Ir ta mintis jai buvo be galo maloni. Jos veidas, tvarkant tuos maisto trupinius, švisdavo tikra laime, akyse spindėdavo užsimiršimo viltis ir džiaugsmas, kurį skaidrindavo nejučia tekančios ašaros.
Vėstant orams, prasidėjus pirmiems šalčiams, Juzefa, apimta naktinių košmarų, o kartais ir karštos maldos, per naktį, visiškai to nejausdama, sustingdavo į medį. Tačiau dabar jos sielos būsena buvo tokia, kad ji nebejusdavo nei šalčio, nei alkio. Ji gyveno arba kankinama baisių košmarų, arba globojama dangaus teikiamų vilčių.
Vieną rytą gruodžio pabaigoje, prasidėjus stipresniems šalčiams, kalėjimo sargas rado ją visiškai išsekusią ir sušalusią.
Vaizdas, kurį pamatė kalėjimo duris atvėręs, jį suglumino ir pritrenkė. Iš karto nė nepagalvojo, kad Juzefa yra mirusi, nes jos poza buvo tarsi gyvo žmogaus. Ji klūpojo netoli savo guolio įsmeigusi žvilgsnį į kalėjimo lubas, sudėtos maldai rankos taip pat buvo ištiestos į viršų. Tik geriau įsižiūrėjęs sargas pamatė, kad Juzefa visai nebejuda ir nebekvėpuoja. Jos keliai buvo tvirtai prišalę prie juodo kalėjimo durpžemio.
— Švenčiausioji Panele,— šnibždėjo žegnodamasis,— kaip ji galėjo šitaip... Tikra dangaus palaimintoji...
Nors Juzefa buvo išsekusi, bet nepraradusi gražių ir patrauklių veido bruožų, o jos atmerktas akis prieš mirtį buvo užplūdusi tokia palaimos ir vilties ekstazė, kad retai tokią tepamatytum pačių laimingiausių pasaulio žmonių veiduose. Ant skruostų, tarsi pilko perlo karoliai, matine pilkuma blyksėjo sušalusios ašaros.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Žinai, kai mano balandėlis ėmė merdėti, aš turėjau vesti Lesę pasivaikščioti, atsisveikinau, paguldžiau ant savo lovos, bet kai grįžau, jis buvo dar gyvas, ištiesęs galvelę ir pražiojęs snapuką, tarsi ruošdamasis skrist, o akutės švytėjo džiaugsmu, kad sulaukė manęs, tai aš jam užpyliau ant galvelės švęsto vandenėlio, pabarsčiau šventais pelenukais, o jis mano rankose užsimerkė, užčiaupė snapuką ir nurimo... išskrido į laisvę (nes buvo aklas ir negalėjo skraidyt)... :)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

o ką paskui rašysi, kai šitą pabaigsi - aš jau pripratau prie tavo pasakų... :P :wink: :)
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

darjai

Post by Edvardas »

Turiu visokių sumanymų, bet gerais norais pragaras grįstas...
Gal grįšiu prie pasakos apie Lovlius... Dar nesu nusprendęs, bet tikiu rytojumi, nes jis gudresnis už vakarą.
Man malonu, kad vienas kitas paskaito, bet būtų dar maloniau, jei nors leletą sakinių parašytų, gal papeiktų, kokią mintį pareikštų... Žaidimas į vienus vartus neįdomus...
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:? o tai negi mano pastabos nieko nereiškia - a, nu aišku, aš boba - tipo mano nuomonė nesvari - reikia, kad prabiltų orios vyriškos galvos... :wink: :lol:

Ale vis vien pasakysiu (man visai dzin, ar kam rūpi mano nuomonė ar ne :P :wink: ), kad esi gana raštingas - už kalbos klaidų akys nekliūva :wink: , tiesa, neturiu laiko priekabiai skaityt, bet šiaip tai akis "ant to atmušta", užkliūtų, jei būtų daug (o gal čia tau kas redaguoja, gal čia tu koks užsimaskavęs rašytojas, tipo Vaižgantas... :wink:)

Nu sėkmes kūryboje - lauksim naujų pasakų (tik nereikia labai baisių, tai paskui naktį neužmigsiu, ok? :wink: :) )
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

darjai

Post by Edvardas »

Ne, nieko ir juo labiau tamstos, užgauti nenorėjau, bet, kaip sakoma — vienas lauke — ypač vertinant (dėl grožio nesiginčijama) — ne karys. Tik dėl to norėjau išgirsti ir kitus. O šiaip, skelbiant darbelį, vis pasišnekėti (pasirašinėti) buvo ir įdomu ir naudinga. Dėkui.
Tiesa, dar liko epilogas, netrukus ir jis bus paruoštas ir paskelbtas.
Pasižiūrėjau — esu pradėjęs spausdinti prisiminimus apie kaimo žmones. Dabar ir tęsiu tą spausdinimą. Paskui pradėsiu ilgą ilgą pasaką apie Mantą ir lovlius. Kas tai — paaiškės, kai pradėsiu skelbti.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

o tai gal tamstelė koks etnografas, kad visokias kaimiškas anų laikų istorijas rašinėjate?.. :wink: Šiaip tai įdomu būt žinot, kas per individas autorius, o ne šiaip koks anonimas... :wink: Nu bet gerai jau, nenori prisistatyt - lik incognito, kaip jau tamstelei geriau... :P :)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Tu tik, Edvardai, nepyk - man kaimiškos anų laikų istorijos patinka, tiesiog įdomu, kas autorius, bet jei jau tokia karinė paslaptis, tai nesakyk... :P :)
Nu labanakt, jau reiks varyt iš darbo, nes prisieis čia miegot... :P :lol:
Alexandra
Posts: 2
Joined: Tue 06 22, 2004, 17:39
Location: Vilnius

Post by Alexandra »

darja wrote:Tu tik, Edvardai, nepyk - man kaimiškos anų laikų istorijos patinka, tiesiog įdomu, kas autorius, bet jei jau tokia karinė paslaptis, tai nesakyk... :P :)
Kokia gi paslaptis? Darja, įlįsk į profilius ir susipažinsi!

Edvardui,
Jūsų labai graži kūryba, lengvai skaitosi... Ir labai jauna siela... (Aš taip vis skaičiau besižavėdama ir net pamaniau, kad Jūs ir už mane jaunesnis :oops:, o dabar "tu" nebesisako :) )
Tik va Joniuko gaila, kad nebepamatys mamelės.... Net širdį skauda...
Aš kai meldžiuosi prašau, kad neleistų Dievas anksti numirti, bet ne dėl savęs pačios, o dėl to, kad vaikai maži, ir kad tėvams manes nereikėtų laidoti ir apraudoti, nes tai šioj žemėj didžiausias skausmas...
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Legendos tęsinys

Post by Edvardas »

20. Vietoje epilogo

Kai atlikusios bausmę, iš mirties kalėjimo išėjo keturios, padėjusios pabėgti Joneliui, merginos, jos sužinojo, kad vaikas yra palivarke, kad jį globoja ir augina Pranis.
Ancė, radusi progą, susitiko su Praniu ir jam papasakojo, kaip jos prikalbėjo Juzefą paleisti savo sūnų į laisvę. Klausydamas apie Juzefos pasiryžimą ir kančias, sunkų sūnaus auginimą mirties kalėjime, Juzefos juodą kančią išleidus sūnelį į laisvę, jis visą laiką graudžiai verkė.
Kad niekas negalėtų įtarti esant ryšio tarp Pranio ir mažojo Jonelio, vaikui buvo duota nauja pavardė. Kadangi jis buvo gimęs Igorio darže, pramintame „Katoržnyj ogorod“, tai jis ir buvo pakrikštytas Kataržio pavarde. Taip gyvuoju Joneliu buvo įamžintas jo mamos mirties vietos ir Igorio sugalvoto kalėjimo atminimas.
Praėjus dar šešeriems metams dvarininkaitė Angelina palenkė savo tėvų užsispyrimą ir jie sutiko ją išleisti už Pranio Šopagos. Jos niekas nesmerkė, nes buvo labai prisirišusi ne tik prie Pranio, bet ir prie jo sūnaus Jono.
Jonas, suaugęs į pusbernį, niekaip negalėjo pakęsti kankinimų daržinės, kurioje tirštomis dėmėmis juodavo kankintų žmonių kraujas, kur ir dabar vis dar buvo plakami nepaklusnūs ir nusikaltę baudžiauninkai. Dėl to vieną naktį jis nusigavo prie tos daržinės ir ją uždegė. Viskas, kas buvo daržinėje, supleškėjo iki pamatų.
Iš tų laikų aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose paplito Šopagų ir Kataržių giminės atžalos.
Dar prieš baudžiavos panaikinimą, mirus žiauriajam ir teisingajam dvarų valdytojui Igoriui, kaimas, jo laikais pradėjęs kurtis šiose vietose, buvo pradėtas vadinti Igariais.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:wink: va taip - vienu mostu ir uzraukei visa istorija, matyt, jau biski atsibodus buvo... :P :)

O kur tu ten man, Aleksandra, sakei ilisti - matai as po interneta landzioti nelabai moku... :wink: nelabai gudra toj srity (o ir siaip gyvenime :wink:) esu, bet guodziuosi Jezuselio zodziais, kad dievo vaikai nebus tokie gudrus kaip pasaulio vaikai... :wink: (nors tik nepamanykit, kad cia as save prie dievo vaiku skiriu, tiesiog grazus zodziai... :wink: :P :) )
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Darjai

Post by Edvardas »

Atsakau į klausimą: įėjusi į "Mūsų kūrybos puslapį" spustelėk "Edvardas". Kai jis "atsivers" spustelėk ilgą pavadinimą, kuris apibudina internetinį puslapį ir atsivers visos mano "paslaptys", nebebūsiu anonimas... Sėkmės.
Alexandra
Posts: 2
Joined: Tue 06 22, 2004, 17:39
Location: Vilnius

Post by Alexandra »

Darja,
Palengvinsiu tau:

Šiaip jau kiekvienos žinutės apačioje yra mygtukas "profile", ten galima sužinoti tai, ką forumo narys leidžia apie save žinoti... :) Ir parašyti asmenį laiškelį ... :oops: ... kad niekas kitas neskaitytų... :lol: ir atsiversti www puslapį...
Tiesa, ten pašaliniai puslapiai atsiverčia, tai juos reikia uždaryti, kol rasi Edvardą... :wink:
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Aciu, dabar jau mokesiu, o tai iki siol nesupratau, kas ten per profiliai... :wink: :P :)
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Kaimo vaizdai (7)

Post by Edvardas »

7. Nieko nepastatė

— Pilkit pilkite tos kavos. Stasele, atnešk cukraus,— paliepė Elė savo dukrai.— Štai mama į tą mūsiškę ūkininkų bendrovę būtų stojusi tuojau pat, bet jos nepriėmė. Ji kitur gyveno, kas ją priims į tą mūsiškę...
— Bet juk ji turi savo žemę, galėjo viską atsiimti ir stoti į jūsiškę,— bando aiškinti Zigmas.
— Eikite, eikite... Tame "Pelkės" kolchoze,— tęsia Elė,— žmogui į rankas niekas nieko nedavė. Aš tą baltąją mamos knygelę jiems atidaviau, kad įrašytų ją nors į tą kitą bendrovę, bet jie, tie pensininkai yra atliekulės ir niekas su jais nenori užsiimti. Ten irgi susikūrė ūkininkų bendrovė. Jiems viską ir atidavė, o atliekulėms — kas tau ką duos? Nedavė nieko, bedavė tik tą, kas jau nuo jų visų atliko — makulatūrą. Šiaip taip, per didelius vargus, įnešėm mes į tenykštę kolchozinę bendrovę jos pajų — penkiasdešimt šešis tūkstančius. Bet ten niekas nieko mums nepaaiškino, ką nori tą ir daryk su tais savo kolchoziniais čekiais. Atsiprašant, jei nori, užpakalį pasišluostyk. Aš daug kartų tą jos knygelę nešiau ir visiems rodžiau, bet jie vis atsikalbinėjo, nepriėmė. Neregistruoja, ir viskas. Jos turto niekam gyvam ten negalėjau įsiūlyti. Buvau ir pas pirmininką. Tik praėjusį pirmadienį tepaėmė. Pradžioje buvau apylinkėje. Ten man išdavė tokį popierių ir pasakė:
— Vežk į kolchozo raštinę ir pasakyk jiems į kokią bendrovę stosi.
Nuvažiavau, bet niekas manęs nesiklausė. Sakyk, kiek tiktai tau lenda, o jie tos knygelės neregistruoja ir neregistruoja... Tik nesenai teužregistravo, kai nieko nebeliko, tada jau ir ją paėmė. Kai išgirdau, kad registruoja, tą pačią dieną po pietų aš ir nulėkiau. Beesą tie ūkininkai ir besidaliją turtą. Čia pat kartu visus ir beregistruoją. Pačioje raštinėje jie viską ir priėmė. Reikėjo pasirašyti ar tik ne ant keturių popierių. Klausiu:
— Na, kaip čia dabar bus?
— Pirmiausiai ūkininkai, o čia jau paskui,— atsakė.
— Taip pasakė, taip ir paliko. Ir dabar niekas nieko nebežinome. Ar kas iš to išeis, ar neišeis. Nieko nežinome... Tokie tatai dalykai su mamos kolchoziniu turtu.
— O kaip mūsų kolchoze žmonėms turtą dalijo — Jėzusmarija... Baisi diena buvo. Eik tu, eik tu, žmogau... Nusprogti vietoje ar iš proto išeiti turėjai vien nuo to pasiveizėjimo,— susijaudinęs pasakoja Juozas.
Ir kiek nusiraminęs:
— Mums kiekvienam atskirai pagal apskaičiavimus priklausė po toną gyvulių. Taip išėjo pagal baltąją knygelę. Kai tą rytą nuėjome, jau bevarą iš tvartų gyvulius. Jau grobia vieni, tuojau pat kimba į tą patį gyvulį ir kiti. Tuojau kyla ermyderis, pradeda vienas kitą lajoti, varžytis ir tampytis, į atlapus kibti. Tas gyvulys žiūri akis išplėtęs ir nebegali suprasti su kuriuo žmogumi jam eiti. Tempia jį šen, po minutės jau ten...
— Kurie turi daugiau tų čekių,— atsidusęs tęsia,— tiems lengviau, griebia pačius didžiausius, kurie turi mažiau — tiems sunkiau. Jau nusiveda gyvulį, pasveria, perdaug, reikia imti mažesnį... O visi nori to didžiojo, geresnis pinigas. Kai kas jau varosi tą didelį gyvulį, visų rankos tiesiasi prie jo, visi norėtų tokio, bet neišeina. Ir vėl kyla ermyderis ir barniai, tarpais plėšosi kaip tikri vilkiniai šunys... Nieko nebegali išgirsti, nieko besuprasi: ar prastos svarstyklės, ar svėrėjai papirkti, ar viską žmonės išgalvojo, o viskas yra taip, kaip ir turi būti...
— Ta viena moteriškė,— toliau varo Elė,— vos iš proto neišėjo: puola, vedasi vieną — per didelis, kitą — ir vėl, trečią — ir tas. Tad pradėjo šaukti ir plūstis, kad visi prieš ją nusiteikę, apgaudinėja, o ji kolchoze dirbusi dešimtį kartų daugiau už kitus. O bekliuvo jai toks nagažis veršpalaikis — su išsišovusiais kaulais, nors ir tas buvo per didelis... Išsivedė moteriškė tą gyvulį garsiai raudodama, dėl neteisybės liedama kruvinas ašaras. Žalty, kai pasiveizi į tokį cirką, nebėra nei ką sakyti, nei ką daryti. Kaimynas kaimynui čia pat visų akivaizdoje gali kibti į gerklę, nuplėšti ausis ar pasmaugti.... O rytoj iki pietų žada dalyti karves...
— Tikrai, tikrai. Jei tik jums pas Arvydą nebeliko nakvynės, ar nebenori įsileisti į trobą, nakvokite pas mus. Mes priimam, vietos yra tiek ir tiek... Nakvokite, nakvokite pas mus ir rytoj nueikite pasižiūrėti...
— Bet juk vietos yra pas Stasę. Ten galim apsistoti.— aiškina Zigmas.
— Jeigu tik norite, prašau, nakvokite pas mus. Vietos yra ir mums nesunku... Matai, koks tas Arvydas... Ėmė ir sugalvojo nugriauti senąją tėvų trobą. Kad jau vaikams nebeliktų vietos... Tik pamislyk.... Žinoma ne pats, nesugalvotų, patarė uošvis. Aš jį pažįstu — bjaurus žmogus. O jau ta Arvydo "kadrė", ta jau yra kaip vien reikiant iš visų galų. Matai kaip padarė — tėvų namuose, nei pirkus, nei pardavus, nebėra vietos jų vaikams. Ar tu esi kur nors matęs tokius dyvus?
— O Arvydas, girdėti, griaus visą trobą. Statysis kitą, toliau nuo kelio. Jau statys nebe šonu, kaip buvo. Stasė sakė, viską duoda jos tėvai, o sūnaus tėvai visai nesikiša. Gal kokių lentgalių pridės ir jie. Anie visada yra nognai neturtingi. Man ji nieko nesako, taip čia kaimynai šneka...
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Kaimo vaizdai (8)

Post by Edvardas »

8. Šventa žemė

Kapines juosia mūro zomatas ir kuplios jau suaugusios liepos. Vienos vešliai tebežaliuoja, kitų lapai nuo vasaros karščių susiraitę ir parudę. Į dangaus mėlynumą minkštai yra įsiliejęs didžiųjų klevų žalumas. Pro jų apatines šakas kyšo kapų kryžiai. Pievelėje, kur dar nelaidojami žmonės, tebesnaudžia reta žolė, kurios lapai išbėgo į šviesą ilgais siūlais ir rusvu šilku žalumoje tebšvyturiuoja nulinkusios smilgų varpelės.
Už tų žolynėlių, naujuosiuose kapuose' guli Zigmo tėvai. Jie su anūku pasuka prie to kapo, pažiūrėti ir pabūti.
Vežimėly mėlynuoja anūkėlio bliūzelė, juoduoja mažos kelnelės, juda kojelės, ant plono kaklelio laikosi maža, vis į šonus besisukinėjanti galvelė. Vėjelis kartas nuo karto paglosto geltonus jo plaukelius...
Kapinės sublizga nušlifuotais paminkliniais akmenimis ir kryžiais. Tvyro pilkai juoda ir nyki spalva. Išsišovusi tik viena medinė skulptūra – prie seniai mirusio Zigmo mokytojo kapo.
Nuskendusi ramumoje ir dienos šešėliuose, kaip kokiame didžiuliame paveiksle, kapų koplyčia kietu mūru minkštai įsmegusi į medžių žalias šakas, kad jos pilki sienų akmenys, blizgantys stiklo langai ir nedidelis bokštelis dingojasi akyse tartum liūdna spalvotų žemės daiktų ir mėlyno dangaus paslaptinga pasaka. Ir kapinės šio ryto saulėtoje šviesoje, yra taip keistai susikaupusios ir protu nesuvokiamos, kaip ir pats pomirtinis žmogaus gyvenimas.
Jie jau prie kapo. Mantelis jau žino ir parodė Zigmui kelią. Jie pasišneka, kaip gyveno tėvai, ką jie dirbo, kaip buvo palaidoti... Mantelio mamytė taip pat jau žemėje. Jis sako: "Mamytė pagulės, pasigydys, atsikels ir pareis namo..." Zigmas neblaško šviesių anūko vilčių: "Žinoma, žinoma..."
Prie pat žemės kapinės apsiklėtusios geltonomis, rusvomis, ir baltomis žiedų girliandomis. Zigmui rodosi, kad tarp akmeninių paminklų pilkumos siautėja visokių visokiausių žiedų ugninės liepsnos. Vėjelis iš lėto košiasi pro nusaulėtas klevų šakas ir rodosi, kad tas mirusiųjų pasaulis ir ta abejinga akyse bešvytuojanti gamta nori gyvajam kažką pasakyti, bet jis negali suprasti tos kalbos ir tų žodžių ir šį, kaip ir kitais kartais, jis išeis iš čia išsinešdamas liūdesį ir keistą kapų ramybės paslaptį.
Pagaliau Zigmas pakelia galvą, pro šakas švyti mėlyni dangaus lopinėliai, tolyje – lengvu mėliu padūmavusios žalios lankos, jų vingiai, krūmokšniai ir kalneliai. "Visas tas pasaulis,— mąsto jis,— matuojant žmogaus gyvenimo sprindžiu, yra amžinas, mažai tekinta, o žmogaus gyvenimas, kaip ir greitai bėganti jūros banga. Ji vis leidžiasi, klumpa žemyn ir greitai užgęsta išsiskleidusi ant smėlėto kranto..."
Stovi, dairosi aplinkui ir kamuojamas keistų minčių, negali atitraukti akių nei nuo dangaus begalybės, nei nuo augalotų medžių, nei nuo kapo, nei nuo lankos žaliuojančių vingiuotų tolių... Iš keisto sapno jį pabudina anūkas ir jie eina toliau.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Kaimo vaizdai (10)

Post by Edvardas »

10. Lyg batų aulai

— Kolchoze savo lažą,— sako Juozas,— aš iškentėjau dvidešimt metų. O su man paskirtuoju "Moskvičiu" ir dabar tebepavažinėja pirmininko draugai. Jis vis man giedojo:
— Nebijok, gausi, gausi... Ateis laikas ir tikrai gausi...
— Taip aš ir laukiau. Galvojau — vėliau gausiu, naujau atrodys. Po tokių pažadų — mašina, kaip mano paties garaže pastatyta... Žada rimti vyrai, ne kokie piemenys. Kitaip jau nebus — ateis laikas ir gausiu. O kaip reikiant, negavau nieko. Ale jie toje raštinėje yra tiek apsivogę ir apsimelavę, tiek žmonių apgavę, kad dabar nebėra nei ką sakyti, nei ką daryti... Jeigu nori, tu sugnaibyk juos į mažiausius gabaliukus, bet iš to vis tiek nieko nebus... Anie visą laiką galvojo, kad žmonės kvaili ir su jais gali daryti, kas tik užeina ant seilės. Gali gyvus guldyti į grabą ir vėl prikelti, gali į juos žiūrėti kaip į visai tuščią vietą...
Kai kolchozui skyrė "Žigulį", jį parsivarė ir tuoj pat uždarė į kolchozo garažą. Ir, įsivaizduoji, gyvatės, uždarę išlaikė du metus. Neturėjo jo kur dėti. Paskui jį atidavė rajono policijos inspektoriui. Pardavė. Matai, išeina, kad mūsų ūkio žmonėms tokių dalykų nereikia. Po to jie iš Maskvos parsivarė dar penkias lengvąsias "Nyvas" ir vėl visos dingo be žinios. Nebeiškentęs sakiau kolchozo buhalteriui:
— Nebūkit žalčiai, pasukit bent vieną ir man. Ne veltui, užmokėsiu ir magaryčių dar pridėsiu. Kaip reikiant, nepagailėsiu...
Galėjo giltinės pasukti, nuostolio jiems nebūtų buvę. Juk ar mano, ar kito pinigai, ar ne tas pats? Ne, nedavė ir papūsk tu jiems, kad geras, į užpakalį...
Nemeluosiu. Tą ir mano pati kiaurai matė. Atvažiuos ar ateis pas mus tas pats buhalteris — jo rankos tik tir — tir, tir — tir, be perstojo virpa ir virpa. Taip jam beišeidavo jau nuo pat ankstyvo ryto.
— Duok ko nors,— vis prašydavo ir prašydavo,— ar nematai kas man yra, ar akių ir širdies neturi?
Aš jau nuo seniai žinojau ko jam reikia. Tuojau pat aš susiieškau butelį, įkliukinu jam stiklinėlę naminukės, o po minutės ir antrą. Buhalteris išmeta, na, praryja, kaip arklys uogą ir beveizint pasitaiso, visos ligos praeina... Pastovėjęs, kol pradeda virškinti ir atsigaivėjęs, sako:
— Juk tu nesi mažas vaikas ir supranti, kad kitaip aš nebegaliu važiuoti į rajoną, tuo labiau į banką. Nebepasirašau ant popierių, nepataikau kur reikia — ranka virpa...
Aš jam keletą stiklinėlių įvarau, o pats, kad ir labai norėčiau, negaliu, reikia sėsti už vairo ir tuojau pat vežti į banką tą pasigydžiusį buhalterį. Ir tatai taip diena iš dienos, savaitė iš savaitės... Išvežiojau jį tryliką metų... Be jokios pertraukos, be nieko — trylika metų. Ar galite įsivaizduoti, kaip man gerai buvo dirbti tame kolchozėlyje ir kiek tos naminės esu supylęs buhalteriui į gerklę? Ir nieko nebeprimokant jie, prakeikti žalčiai, turėjo man įtaisyti tą mašiną...
Kai pamačiau, kad mašinėlės negausiu ir pakėliau sparnus išeiti iš darbo, ką jie nelabieji man užgiedojo? Jedrie—e—e—e—naragis... Visi, kas gyvas, stebėjosi... "Na,— pagalvojau savyje,— kad jūs taip su manim galit, nebusiu pėsčias ir aš. Kad ir velnias į koją įlįstų, kurią nors dieną vis tiek suremsim ragus..."
Dabar jau viskas yra praėjęs ir pas mus taip lyg audros nusiaubtoje pusdykumėje. Dėl viso to mūsų kolchozninkėlis nekaltas, šaknys — giliau. Anie ten Vilniuje taip pasakė, kad viskas, kas buvo, eitų po kelmo raišo, po šimto velnių... O senieji komunistai, vaikeli, anie buvo ir tebėra pogatavi kožnam, kuris ardo jų numylėtą kolchozą, perkąsti gerklę arba kokią baisią čiderstvą padaryti.
„Kad jau taip norite, ardykite,— galvoja jie,— o mes pasižiūrėsime, ką jūs darysite po to, kai išardysite, kaip jūs ūkininkausite...“
Na, žinoma, dabar jie pilvus suėmę juokiasi iš mūsų kvailų darbų, iš tos veiklos, kurią kaime išvystė Vilniaus ir vietiniai griovėjai. Ir kas dabar dedasi, kokios didžiulės fermos paliko tuščios. Po tų pertvarkymų, kas tik benori, ką tik benori — lupa ir plėšia, išlaužia naujų tvartų duris, langus, plėšia nuo stogų šiferį... Kas tiktai yra atplėšiamas, nutraukiamas ar nulaužiamas, panešamas ar pavežamas, nieko nebeliko, viską išsitampė per kelias savaites. O kas niekam nebetiko ir nebegalėjo išnešti, sudergė, sulaužė... Na, kaip tikri anų laikų barbarai, lyg būtų žmonėms protas aptemęs.
Untulių kaime nesuskubo išvesti gyvulių, nespėjo išsidalyti, o jau viską plėšia. Ko neįgali rankomis, užkabina lyną ir išplėšia su traktoriumi. Žmonės yra įsiutę, viską griebia, nes viskas paleista ant velnio vardo... Niekur nebėra sargų, niekas nebeina saugoti kolchozinio turto, bijosi vieni kitų...
Čia netoli mūsų ką tik buvo pastatytas dviejų tūkstančių kiaulių tvartas. Jėzusmarija, keli žmonės galėjo šerti du tūkstančius kiaulių — viskas mechanizuota, viskas sutvarkyta, viskas išdažyta ir sutaisyta — dirbk žmogau ir norėk. Mano sūnus norėjo ten dirbti. Kiek milijonų, kiek žmonių prakaito ūkis sudėjo į tą pastatą. Tik gyvulių nebeliko ir šiandien jau viskas išdraskyta, sudergta. Na, ar taip reikėjo daryti, ar tam Vilniuje vien subingalviai sėdi, kad nenumatė, nesuvokė to, ką daro, kas atsitiks paskelbus jų įstatymus. Juk pastatai nekalti, jie patys nesugriuvo. Pastatai būtų tikę bet kam ir jų laikui bėgant mums dar pritrūks. Nagus graušime, bet jau dabar yra po laiko.
Pirmiausia reikėjo išleisti ūkininkus — še, imk žemės, imk mašinų. Jeigu tau eis gerai ir aš imsiu. Na, ar ne taip tereikėjo? O jie darė staigiai — makt, makt — išplėšė išdraskė, žmonės nebeteko darbo. Šiandien ūkis nebeturi nei žemės, nei pastatų, nei traktorių. Bedarbių devynios galybės. Absurdo teatras ir daugiau nieko. Kai kas sako, kad Orvydų muziejus parodo, kaip Lietuvoje buvo draskomos žmonių sodybos ir vykdoma melioracija, tai dabar dar daugiau jį pritinka parodyti, kaip buvo griaunami kolchozai. Ir niekaip nebegalime suprasti — ar mes, tie lietuviai, esam kvaili, kaip batų aulai, ar kokia pikta dvasia yra apsėdusi, kad visą laiką dirbam atbulai ir atbulai...
axnoli
Posts: 44
Joined: Thu 01 29, 2004, 15:24
Location: telsiai

x

Post by axnoli »

Sveikas Edvardai, džiaugiuosi, kad turi tiek kūrybinės potencijos, o kuriantis žmogus visada gražus ir įdomus savo minčių polėkiu. Labiausiai man patiko eilės, kaip Gluosnė, kad sakė: Tai švino sunkumas, tai pūko lengvumas, bet originaliai tarsi karvedžiai surikiuoti žodžiai veda tiesiai į subtilų jausmų pasaulį. Ačiū, kad daliniesi juo su mumis.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Atsakymas axnoli

Post by Edvardas »

Malonūs Jūsų žodžiai, bet man rodosi, kad iš visos daugybės tik vienas kitas padoresnis teišeina. Bet vistiek kartais ima ūpas sėsti ir gaišti laiką. Kartais prapuola bet koks noras, nes viskas, kas sukurbta, atrodo taip menka ir niekinga, kad ton pusėn nė pažiūrėti nenoriu. Galvoju, kad toks nelygumas būdingas visiems mano darbams. Malonu išgirsti gyvą žodį, nesvarbu peiktų ar girtų jis. Ir tamstai tariu — ačiū.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Kaimo vaizdai (9)

Post by Edvardas »

9. Mirusi sietuva

Prie upės auga daugybė, siaurais pailgais lapeliais apkibusių žilvyčių, buvusiose žvyrduobėse ganosi karvės, abipus tako tiesiasi gilūs melioratorių iškabinti grioviai. Palei juos priversta visokio visokiausio šlamšto, čia pat pūva ištąsyti papjauto gyvulio viduriai, pilka akim į pasaulį žvelgia į žoles numesta juodmargės galva. Persivalgė žmonės išdalytų ūkio gyvulių geros mėsos, kogalviai niekam nebereikalingi...
Lauko atšlaime nugeltę, bet dar nenupjauti miežiai, nedideliame lopinėly ryškiai žaliuoja morkos ir burokai. Į upės pusę — krūmai, aukšta šlapių vietų žolė, kiečiai. Po kojom gryniausia smiltis. Žmonės truputį pasirausę, kasa baltą smėlį į kibirus, neša į kapines, barsto takus.
Zigmas su anūku brenda per aukštą žolę, kopia per gilius ir plačius, pilnus šaltinių vandens. griovius, saugosi kietų ir aitriai trenkiančių dilgėlių. Jau sušlapo kojos, išrasojo kaktos, pavargo. Tempia Mantą, paskui grįžta, neša vežimėlį. Kai abu susėdę nutyla, pasigirsta: "Fr—r—r—r—r, fr—r—r—r—r.." Mantas baugiai apsižvalgo ir sako:
— Seneli, karvė...
Kai pasirodė gyvulio galva, įvertino — arklys. Gražus, bėras. Per aukštas žoles nė kapinių nebematyti, nors jos ant kalvos. Virš kapų , kaip kokie žali debesys, į tumulus susisukę klevų ir liepų vainikai. Kaip žuvies pilvas žvynais, yra kūdrėtais balzganais debesėliais aplipęs visas dangus. Visa gerkle krankdamos, sparnais blaškydamos sustingusį orą, į kapų pusę plasnoja kelios juodos varnos...
Pagaliau jie nusikraustė prie upės, įsitaisė ant stataus, minkšta žole apėjusio skardžio. Po pat kojomis — saulėje nuskaidrėjęs ir saulėje rudai gelsvuojantis vanduo, šviesus dugno smėlis, rudi, tėkmėje susitelkę žvyro akmenėliai. Atplaukė žuvys. Nuo kito kranto į vandenį linksta vešlios karklų šakos, ilgos prie vandens augančios žolės. Bėgdamas vanduo viską judina, jo saulėtu paviršiumi šiurena vos pastebimos bangelės...
"Ka — ka — ka...",— šūkauja pailsėjęs Mantas. "Kur yra burbulius?" "Va, burbulius". "Žuveles kaip vanduo teka. Kodėl žuvelės teka?" "Jos plaukioja ir gaudo į vandenį įkritusius vabalus. Veizėk, kaip jos nardo..." "Dėl ko nardo?" "Kas nors subildėjo ir išbaidė". "Dėl ko gaudo vabalus?" "Nori valgyti, išalko... O po karklynu vandeny ar matai, koks mėlynas dangus spindi, kaip medžių ir žolių lapai juda?" "Aha, matau. Seneli, sugaukim žuvį",— viltingai žiūrėdamas sako Mantas. "Negalim, neturim meškerės." "Na, tai suraskim",— nepasiduoda. "Neturim siūlo, kabliuko, su vienu kotu nesugausi. Žuvys yra gudrios ir greitos..." Abu subrido į upę, plauna drabužius, mėto akmenėlius. Viskas įdomu ir nematyta. Pakrūmės pievelė iš nakties dar rasota, nenudžiūvusi. Bėginėja, spardo kamuolį, iš šakelių pina krepšelį... Nė nepajuto, atėjo pietūs. Sėda valgyti. Skanus ir šaltas kompotas, duona su mėsa ir sviestu... Dabar pasidairę pastebi — visa paupio erdvė linguojasi nuo greitai ir vikriai nardančių juodų kregždžių.
Pernai upės prietilčio duburį maitino gyva vandens srovė. Dabar ji jau eina kitoje vietoje — per išgraužtą ir išneštą kelią, iki patiltės duburio nebeateina. Duburys visai užako, jame pradėjo augti ir kerotis rūgčiai, karklai, bėžiai, lūgnės, o nejudančiame vandeny jau driekiasi visokiausiu formų juodai žali vandens maurai. Uždususiame vandeny nebėra žuvų. Iš pašalių greitai į jo vidurį skverbsis medžių šaknys ir šakos...
— Ir numirs duburys,— sako Mantas.
— Ir numirs...
Pūstelėjo šiltas vėjokšlis. Nuskaidrėjusioje tolumoje išryškėjo paupio medynai, pro juos sužvilgo raudoni namų stogai, laukuose paliktos geltonų šiaudų stirtos.
— Seneli, jei aš nubėgčiau prie to geltono namo,— rodo Mantas,— ar tu mane šauktum?
— Šaukčiau, kol prišaukčiau...
Jis patenkintas, kad senelis nepaliktų jo vieno. Paskui vyresnis tartum sau sako:
— Mantas nebepaeina, nori miego...
— Nenori miego,— pašoka, lyg būtų kas šaltu vandeniu perliejęs.
O saulė vis šildo. Atrodo, kad tų plonų debesio drobelių dangaus žydrumoj nė nėra. Po daržus šuoliais blykčioja ir blaškosi balti dienos drugiai. Mantas bėga į pakapės kalnelį, meta tolyn mažą kamuoliuką ir atsisukęs šaukia:
— Kas atsitiko kamuoliui? Aš jo negaliu numesti, jis vis rieda ir rieda prie manęs... Geras mano kamuoliukas...
Post Reply