Edvardo kūryba

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai (10)

Standartinė Edvardas » Ket 07 22, 2004, 20:54

10. Lyg batų aulai

— Kolchoze savo lažą,— sako Juozas,— aš iškentėjau dvidešimt metų. O su man paskirtuoju "Moskvičiu" ir dabar tebepavažinėja pirmininko draugai. Jis vis man giedojo:
— Nebijok, gausi, gausi... Ateis laikas ir tikrai gausi...
— Taip aš ir laukiau. Galvojau — vėliau gausiu, naujau atrodys. Po tokių pažadų — mašina, kaip mano paties garaže pastatyta... Žada rimti vyrai, ne kokie piemenys. Kitaip jau nebus — ateis laikas ir gausiu. O kaip reikiant, negavau nieko. Ale jie toje raštinėje yra tiek apsivogę ir apsimelavę, tiek žmonių apgavę, kad dabar nebėra nei ką sakyti, nei ką daryti... Jeigu nori, tu sugnaibyk juos į mažiausius gabaliukus, bet iš to vis tiek nieko nebus... Anie visą laiką galvojo, kad žmonės kvaili ir su jais gali daryti, kas tik užeina ant seilės. Gali gyvus guldyti į grabą ir vėl prikelti, gali į juos žiūrėti kaip į visai tuščią vietą...
Kai kolchozui skyrė "Žigulį", jį parsivarė ir tuoj pat uždarė į kolchozo garažą. Ir, įsivaizduoji, gyvatės, uždarę išlaikė du metus. Neturėjo jo kur dėti. Paskui jį atidavė rajono policijos inspektoriui. Pardavė. Matai, išeina, kad mūsų ūkio žmonėms tokių dalykų nereikia. Po to jie iš Maskvos parsivarė dar penkias lengvąsias "Nyvas" ir vėl visos dingo be žinios. Nebeiškentęs sakiau kolchozo buhalteriui:
— Nebūkit žalčiai, pasukit bent vieną ir man. Ne veltui, užmokėsiu ir magaryčių dar pridėsiu. Kaip reikiant, nepagailėsiu...
Galėjo giltinės pasukti, nuostolio jiems nebūtų buvę. Juk ar mano, ar kito pinigai, ar ne tas pats? Ne, nedavė ir papūsk tu jiems, kad geras, į užpakalį...
Nemeluosiu. Tą ir mano pati kiaurai matė. Atvažiuos ar ateis pas mus tas pats buhalteris — jo rankos tik tir — tir, tir — tir, be perstojo virpa ir virpa. Taip jam beišeidavo jau nuo pat ankstyvo ryto.
— Duok ko nors,— vis prašydavo ir prašydavo,— ar nematai kas man yra, ar akių ir širdies neturi?
Aš jau nuo seniai žinojau ko jam reikia. Tuojau pat aš susiieškau butelį, įkliukinu jam stiklinėlę naminukės, o po minutės ir antrą. Buhalteris išmeta, na, praryja, kaip arklys uogą ir beveizint pasitaiso, visos ligos praeina... Pastovėjęs, kol pradeda virškinti ir atsigaivėjęs, sako:
— Juk tu nesi mažas vaikas ir supranti, kad kitaip aš nebegaliu važiuoti į rajoną, tuo labiau į banką. Nebepasirašau ant popierių, nepataikau kur reikia — ranka virpa...
Aš jam keletą stiklinėlių įvarau, o pats, kad ir labai norėčiau, negaliu, reikia sėsti už vairo ir tuojau pat vežti į banką tą pasigydžiusį buhalterį. Ir tatai taip diena iš dienos, savaitė iš savaitės... Išvežiojau jį tryliką metų... Be jokios pertraukos, be nieko — trylika metų. Ar galite įsivaizduoti, kaip man gerai buvo dirbti tame kolchozėlyje ir kiek tos naminės esu supylęs buhalteriui į gerklę? Ir nieko nebeprimokant jie, prakeikti žalčiai, turėjo man įtaisyti tą mašiną...
Kai pamačiau, kad mašinėlės negausiu ir pakėliau sparnus išeiti iš darbo, ką jie nelabieji man užgiedojo? Jedrie—e—e—e—naragis... Visi, kas gyvas, stebėjosi... "Na,— pagalvojau savyje,— kad jūs taip su manim galit, nebusiu pėsčias ir aš. Kad ir velnias į koją įlįstų, kurią nors dieną vis tiek suremsim ragus..."
Dabar jau viskas yra praėjęs ir pas mus taip lyg audros nusiaubtoje pusdykumėje. Dėl viso to mūsų kolchozninkėlis nekaltas, šaknys — giliau. Anie ten Vilniuje taip pasakė, kad viskas, kas buvo, eitų po kelmo raišo, po šimto velnių... O senieji komunistai, vaikeli, anie buvo ir tebėra pogatavi kožnam, kuris ardo jų numylėtą kolchozą, perkąsti gerklę arba kokią baisią čiderstvą padaryti.
„Kad jau taip norite, ardykite,— galvoja jie,— o mes pasižiūrėsime, ką jūs darysite po to, kai išardysite, kaip jūs ūkininkausite...“
Na, žinoma, dabar jie pilvus suėmę juokiasi iš mūsų kvailų darbų, iš tos veiklos, kurią kaime išvystė Vilniaus ir vietiniai griovėjai. Ir kas dabar dedasi, kokios didžiulės fermos paliko tuščios. Po tų pertvarkymų, kas tik benori, ką tik benori — lupa ir plėšia, išlaužia naujų tvartų duris, langus, plėšia nuo stogų šiferį... Kas tiktai yra atplėšiamas, nutraukiamas ar nulaužiamas, panešamas ar pavežamas, nieko nebeliko, viską išsitampė per kelias savaites. O kas niekam nebetiko ir nebegalėjo išnešti, sudergė, sulaužė... Na, kaip tikri anų laikų barbarai, lyg būtų žmonėms protas aptemęs.
Untulių kaime nesuskubo išvesti gyvulių, nespėjo išsidalyti, o jau viską plėšia. Ko neįgali rankomis, užkabina lyną ir išplėšia su traktoriumi. Žmonės yra įsiutę, viską griebia, nes viskas paleista ant velnio vardo... Niekur nebėra sargų, niekas nebeina saugoti kolchozinio turto, bijosi vieni kitų...
Čia netoli mūsų ką tik buvo pastatytas dviejų tūkstančių kiaulių tvartas. Jėzusmarija, keli žmonės galėjo šerti du tūkstančius kiaulių — viskas mechanizuota, viskas sutvarkyta, viskas išdažyta ir sutaisyta — dirbk žmogau ir norėk. Mano sūnus norėjo ten dirbti. Kiek milijonų, kiek žmonių prakaito ūkis sudėjo į tą pastatą. Tik gyvulių nebeliko ir šiandien jau viskas išdraskyta, sudergta. Na, ar taip reikėjo daryti, ar tam Vilniuje vien subingalviai sėdi, kad nenumatė, nesuvokė to, ką daro, kas atsitiks paskelbus jų įstatymus. Juk pastatai nekalti, jie patys nesugriuvo. Pastatai būtų tikę bet kam ir jų laikui bėgant mums dar pritrūks. Nagus graušime, bet jau dabar yra po laiko.
Pirmiausia reikėjo išleisti ūkininkus — še, imk žemės, imk mašinų. Jeigu tau eis gerai ir aš imsiu. Na, ar ne taip tereikėjo? O jie darė staigiai — makt, makt — išplėšė išdraskė, žmonės nebeteko darbo. Šiandien ūkis nebeturi nei žemės, nei pastatų, nei traktorių. Bedarbių devynios galybės. Absurdo teatras ir daugiau nieko. Kai kas sako, kad Orvydų muziejus parodo, kaip Lietuvoje buvo draskomos žmonių sodybos ir vykdoma melioracija, tai dabar dar daugiau jį pritinka parodyti, kaip buvo griaunami kolchozai. Ir niekaip nebegalime suprasti — ar mes, tie lietuviai, esam kvaili, kaip batų aulai, ar kokia pikta dvasia yra apsėdusi, kad visą laiką dirbam atbulai ir atbulai...

axnoli
Pranešimai: 44
Užsiregistravo: Ket 01 29, 2004, 15:24
Miestas: telsiai

x

Standartinė axnoli » Pen 07 23, 2004, 9:26

Sveikas Edvardai, džiaugiuosi, kad turi tiek kūrybinės potencijos, o kuriantis žmogus visada gražus ir įdomus savo minčių polėkiu. Labiausiai man patiko eilės, kaip Gluosnė, kad sakė: Tai švino sunkumas, tai pūko lengvumas, bet originaliai tarsi karvedžiai surikiuoti žodžiai veda tiesiai į subtilų jausmų pasaulį. Ačiū, kad daliniesi juo su mumis.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Atsakymas axnoli

Standartinė Edvardas » Pen 07 23, 2004, 21:11

Malonūs Jūsų žodžiai, bet man rodosi, kad iš visos daugybės tik vienas kitas padoresnis teišeina. Bet vistiek kartais ima ūpas sėsti ir gaišti laiką. Kartais prapuola bet koks noras, nes viskas, kas sukurbta, atrodo taip menka ir niekinga, kad ton pusėn nė pažiūrėti nenoriu. Galvoju, kad toks nelygumas būdingas visiems mano darbams. Malonu išgirsti gyvą žodį, nesvarbu peiktų ar girtų jis. Ir tamstai tariu — ačiū.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai (9)

Standartinė Edvardas » Šeš 07 24, 2004, 20:23

9. Mirusi sietuva

Prie upės auga daugybė, siaurais pailgais lapeliais apkibusių žilvyčių, buvusiose žvyrduobėse ganosi karvės, abipus tako tiesiasi gilūs melioratorių iškabinti grioviai. Palei juos priversta visokio visokiausio šlamšto, čia pat pūva ištąsyti papjauto gyvulio viduriai, pilka akim į pasaulį žvelgia į žoles numesta juodmargės galva. Persivalgė žmonės išdalytų ūkio gyvulių geros mėsos, kogalviai niekam nebereikalingi...
Lauko atšlaime nugeltę, bet dar nenupjauti miežiai, nedideliame lopinėly ryškiai žaliuoja morkos ir burokai. Į upės pusę — krūmai, aukšta šlapių vietų žolė, kiečiai. Po kojom gryniausia smiltis. Žmonės truputį pasirausę, kasa baltą smėlį į kibirus, neša į kapines, barsto takus.
Zigmas su anūku brenda per aukštą žolę, kopia per gilius ir plačius, pilnus šaltinių vandens. griovius, saugosi kietų ir aitriai trenkiančių dilgėlių. Jau sušlapo kojos, išrasojo kaktos, pavargo. Tempia Mantą, paskui grįžta, neša vežimėlį. Kai abu susėdę nutyla, pasigirsta: "Fr—r—r—r—r, fr—r—r—r—r.." Mantas baugiai apsižvalgo ir sako:
— Seneli, karvė...
Kai pasirodė gyvulio galva, įvertino — arklys. Gražus, bėras. Per aukštas žoles nė kapinių nebematyti, nors jos ant kalvos. Virš kapų , kaip kokie žali debesys, į tumulus susisukę klevų ir liepų vainikai. Kaip žuvies pilvas žvynais, yra kūdrėtais balzganais debesėliais aplipęs visas dangus. Visa gerkle krankdamos, sparnais blaškydamos sustingusį orą, į kapų pusę plasnoja kelios juodos varnos...
Pagaliau jie nusikraustė prie upės, įsitaisė ant stataus, minkšta žole apėjusio skardžio. Po pat kojomis — saulėje nuskaidrėjęs ir saulėje rudai gelsvuojantis vanduo, šviesus dugno smėlis, rudi, tėkmėje susitelkę žvyro akmenėliai. Atplaukė žuvys. Nuo kito kranto į vandenį linksta vešlios karklų šakos, ilgos prie vandens augančios žolės. Bėgdamas vanduo viską judina, jo saulėtu paviršiumi šiurena vos pastebimos bangelės...
"Ka — ka — ka...",— šūkauja pailsėjęs Mantas. "Kur yra burbulius?" "Va, burbulius". "Žuveles kaip vanduo teka. Kodėl žuvelės teka?" "Jos plaukioja ir gaudo į vandenį įkritusius vabalus. Veizėk, kaip jos nardo..." "Dėl ko nardo?" "Kas nors subildėjo ir išbaidė". "Dėl ko gaudo vabalus?" "Nori valgyti, išalko... O po karklynu vandeny ar matai, koks mėlynas dangus spindi, kaip medžių ir žolių lapai juda?" "Aha, matau. Seneli, sugaukim žuvį",— viltingai žiūrėdamas sako Mantas. "Negalim, neturim meškerės." "Na, tai suraskim",— nepasiduoda. "Neturim siūlo, kabliuko, su vienu kotu nesugausi. Žuvys yra gudrios ir greitos..." Abu subrido į upę, plauna drabužius, mėto akmenėlius. Viskas įdomu ir nematyta. Pakrūmės pievelė iš nakties dar rasota, nenudžiūvusi. Bėginėja, spardo kamuolį, iš šakelių pina krepšelį... Nė nepajuto, atėjo pietūs. Sėda valgyti. Skanus ir šaltas kompotas, duona su mėsa ir sviestu... Dabar pasidairę pastebi — visa paupio erdvė linguojasi nuo greitai ir vikriai nardančių juodų kregždžių.
Pernai upės prietilčio duburį maitino gyva vandens srovė. Dabar ji jau eina kitoje vietoje — per išgraužtą ir išneštą kelią, iki patiltės duburio nebeateina. Duburys visai užako, jame pradėjo augti ir kerotis rūgčiai, karklai, bėžiai, lūgnės, o nejudančiame vandeny jau driekiasi visokiausiu formų juodai žali vandens maurai. Uždususiame vandeny nebėra žuvų. Iš pašalių greitai į jo vidurį skverbsis medžių šaknys ir šakos...
— Ir numirs duburys,— sako Mantas.
— Ir numirs...
Pūstelėjo šiltas vėjokšlis. Nuskaidrėjusioje tolumoje išryškėjo paupio medynai, pro juos sužvilgo raudoni namų stogai, laukuose paliktos geltonų šiaudų stirtos.
— Seneli, jei aš nubėgčiau prie to geltono namo,— rodo Mantas,— ar tu mane šauktum?
— Šaukčiau, kol prišaukčiau...
Jis patenkintas, kad senelis nepaliktų jo vieno. Paskui vyresnis tartum sau sako:
— Mantas nebepaeina, nori miego...
— Nenori miego,— pašoka, lyg būtų kas šaltu vandeniu perliejęs.
O saulė vis šildo. Atrodo, kad tų plonų debesio drobelių dangaus žydrumoj nė nėra. Po daržus šuoliais blykčioja ir blaškosi balti dienos drugiai. Mantas bėga į pakapės kalnelį, meta tolyn mažą kamuoliuką ir atsisukęs šaukia:
— Kas atsitiko kamuoliui? Aš jo negaliu numesti, jis vis rieda ir rieda prie manęs... Geras mano kamuoliukas...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai (11)

Standartinė Edvardas » Ant 07 27, 2004, 10:39

11. Gera roda

— Aš už tą mūsų pirmininką,— pasakoja Juozas toliau,— esu gerokai stambesnis. Kiek jo ten tėra — klėby panešamas vaikūzelis. Tiktai tas titulas už manąjį jau yra aukštesnis. Bet man tas mažai terūpėjo, buvau įpykęs. Bet vis tiek pirmininkas, žinoma, ne koks latras ar patvorės pijokėlis. Jau kaime skiriamas prie tų didžiųjų žmonių. Na, ir tą dieną mes susitikome ir susėdome jau toje jo rezidencijoje. Užstalėje savo vietoje atsisėdo ūkio galva, o aš kitoje stalo pusėje prieš jį. Buhalteris sėdi šioje pusėje šalia manęs. Atsisėdau tatai, nusimoviau kepurėlę ir, vaidindamas Mikę kvailutį, gniaužau ją savo didelėmis rankomis.
— Na,— sako viršininkas,— kokią bjaurią staigmeną tu mums užnešei, tokį netikėtumą...
O aš jau buvau susitaręs dėl darbo kitur — lentpjūvėje.
Vieną pavakarę einu namo. Taisiau brigadininkui mašiną. Prieš vakarą darbo pabaigai išgėrėm dar butelį ir slenku tatai jau namo. O lentpjūvės direktorius į tą vietą buvo paskirtas visai neseniai. Jis, aš eidamas veiziu, yra toks su poniška skrybėle ir stovi šalia Adomo laikų "Moskviako." Kad tu matytum, ta mašina yra ne mašina, o krūva dulkių ir molio. Nė gerai pažiūrėjęs nepasakysi, kokia čia mašina stovi. Baisu. Tą vakarą sau netyčia taip ir pasitaikė.
Anksčiau tas žmogus buvo dirbęs mūsų ūkio tiekėju ir aš jį jau pažinojau, sumesdavom kartais ir kokį žodį. Jis kažkuo tada neįtiko pirmininkui ir jį — fomt — išmetė iš darbo ir pasakė:
— Eik kur tiktai benori, o ūkyje vietos tau nebėra ir nebus...
Ir išėjo žmogus, o dabar jis sau yra direktorius ir dar turi personalinę mašiną. Niekas nebūtų galėjęs apie tai nė pagalvoti. Ne veltui sakoma: "Nežinomi Viešpaties keliai..." Ir lenda, aš veiziu, dabar tas direktorius į purviną, kokį mėnesį nevalytą mašiną. Aš ant juoko ir sakau tam direktoriui:
— Jėzusmarija, aš rytoj po pietų turėsiu laiko, nupirk man butelį ir aš tą mašiną nuplausiu, sutvarkysiu ir galėsi važiuoti kaip žmogus... Negaliu įsivaizduoti, kaip dabar, tamsta, su tokia iškilminga skrybėle galit sėstis į tokią moliną mašiną. Viena gėda, užjuoks žmonės...
Jis manęs klausia:
— Kur eini?
— Namo.
— Lipk,— sako,— į mašiną. Į tą pačią, į tą moliną, ne į kitą...
— Esu truputį paėmęs, ar neveši į policiją?
— Ne,— sako,— važiuojam, reikia šnektelėti.— Paskui, lyg tarp kitko prideda,— pareik pas mane dirbti.
Kiek čia yra buvę tų direktorių — jiems vairuotojų niekad nereikėjo... O jis tęsia:
— Buvau skelbimų lentoje lapelį pakabinęs — niekas nepasisiūlijo...
— O kiek mokėsi?— klausiu.
— O kiek gauni?— išgirstu.
— Lig šiol tris šimtus penkiasdešimt ir turėjau remontuoti tris mašinas: pirmininkui, agronomui ir zootechnikui.
— Aš tau duodu keturis ir tereikės remontuoti vieną...
Taip tatai visai netyčia ir surūkavome...
Na, o dabar štai sėdžiu pas tą pirmininką, prašau, kad mane atleistų iš darbo. Jis sako:
— Mes tavęs neišleisime. Negalime, tu perdaug visko apie mus žinai ir esi mum reikalingas...
Pirmininkui į taktą tūravoja ir buhalteris. "Kaip tad,— galvoju tyliai,— kai tau reikės važiuoti į banką, veltui nieks tau nebeįpils į lempą, kaip aš kad pildavau..." O balsiai sakau:
— Kad jau yra po visko, einu dirbti kitur...
— Bet tu pagalvok, kiek išeidamas prarasi... Pas mus įsigijai didelį stažą, esam susitarę dėl mašinos, esam vieni prie kitų pripratę.."Nė katras, žaltys,— galvoju,— nepasiūlo man didesnės algos — tik niekus pliurpia..." O balsiai sakau:
— Nieko nebebus, jau esu priimtas kitur...
— Ale kas galėjo išdrįsti be mūsų žinios...— nustebo pirmininkas.
Aš nenusileidžiu: išeisiu — ir tiek.
— Na, jei jau taip,— sako pirmininkas,— eik. Bet atsimink, kad tavo vaikai tebedirba pas mus. niekada to neužmiršk. "Na,— užsiutau savy,— jedrienaragis, jie dar čia man vaikus prikiš ir dantį užkalbinės — nieko, broleliai, nebus, ne tokį sutikot..." Aš tada garsiai sakau jiems:
— Gerai, kai jau taip išeina, keletą žodžių jums pasakysiu ir aš. Abu jūs esat pirmos rūšies vagys ir melagiai, o vienas jau baigiantis nuvirpėti alkoholikas... Su tokiais aš ilgiau dirbti nebegaliu. Užtenka. Pasiieškokit kito kvailio. Ir abu atsiminkite, kad tebėra gyvas tų pas jus dirbančių vaikų tėvas. Nors jis ir kitur dirbs, bet tebegyvena šioje žemėje čia pat šalia jūsų... Ir kas žino, jei bus užkliudyti jo vaikai, kas kurią nors dieną tam tėvui gali šauti į galvą?..
Po to atsistojau, apsimoviau kepurę, apsisukau ir trinktelėjęs durimis išėjau...
Bet iš kolchozo mane išleido nepiktai ir tvarkingai. Išeinant už gerą darbą dar įspraudė penkis šimtus premijos. Musėtais ant susitaikymo. Vaikams nieko nedarė, davė butą. Taip ir pasibaigė mano darbas kolchoze ir dabar dirbu pas lentpjūvės direktorių. Kiek ilgai apsitversiu — niekas negalėtų pasakyti... Atėjo laikai be pamato. Atsistoji lyg ir gerai, jau ant žemės, o rytoj, žiūrėk, jau jos nebėra ir plauki be nieko pavandeniui...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai (12)

Standartinė Edvardas » Pen 07 30, 2004, 12:03

12. Kaip troboje

Kai atsistojęs viršutinėje miestelio gatvėje gerai įsiveizi, išeina, kad esi ne lauke, o lyg kokioje didžiulėje ir erdvioje troboje. Jos sienos — aukšti, tirštos lapijos priėję medžiai ir gatvių namai, apačioje grindys — miestelio prūdas su sala ir jį aprietę šakoti keliai ir takai, o iš viršaus, kaip kokios besikeičiančios spalvos lubos, uždėtas mėlynas arba papilkėjęs, nuskaidrintas saulės arba užtemdytas juodais debesim kupoliškas dangus.
Miestelio prūdas yra tos trobos viduryje ir dabar yra šviesesnis už patį dangų ir atrodo tokio pat gilumo. Jis yra užėmęs didelį plotą ir pakraščiais nuo likusio ploto atitvertas stambiais apvaliavainikiais gluosniais, žaliais ajerynais, toliau į galinį kambario langą įsirėmusiais medynais ir kalvelėmis. Tiesiai prieš akis kiūkso aukšta, medžiais apsigaubusi, po truputį pro juos pilkuojanti pastatais, mokyklos kalva, o pačiame prūdo viduryje — tartum akies vyzdys — žaliuojanti sala.
Dešinėje pusėje trobos aslą nuo viso pasaulio atitveria juoda asfaltuoto kelio juosta, prie jos susiglaudę aukšti medžiai. Truputį artėliau šviesuliu pilkuoja malūno tiltas, baltai dažytomis sienomis ir iš naujo klotu stogu pats malūnas. Už malūno — gilus slėnys priaugęs medžių ir žolynų, apsčiai prikrautas akmenų... Toliau tęsiasi kalneliais besiūbuojančios tolumos, į kurios raukšles yra ryškiai įsirėžusi vingiuota ir švelni upės vaga.
Kairėje ant kalno — didelis nebaigtas statyti kolchozo kultūrnamis. Jis man dabar atrodo kaip prieštvaninis mamutas, kuris atsigulė buvusių nedidelių namelių vietoje ir kaip negrabi paršavedė nugulė savo vaikus — normaliuosius žmonių namus. Dabar ta kiaulė nudvėsė ir ilgam, o gal ir visam laikui sugadino nuo seno žmonių gražiai apgyventą ir įprastais namais apstatytą centrinę gatvę...
Prūdo vidurys švyti pilku metaliniu blizgesiu. Ties sala švytėjimas maišosi su medžių ir žolynų žalumu, o anoje salos pusėje, prie pat kalvoto kranto, viskas jau skęsta ryškiai švytinčiuose žalėsiuose. Tą spalvotą vandens atspindžio ramybę drumsčia vandens paukščiai. Bangų skiauterėlės po truputį judina lūgnių lapus, kame ne kame vandeny atsivėrusius baltus ir rusvus vandens lelijų žiedus...
Šiapus, kad vanduo neardytų pakelės kranto, visas jis nukrautas sumūrytais akmenimis. Šiandie saulė pasislėpusi debesyse, bet kai veizi į paprūdės gluosnius, pasaulis atrodo toks minkštas ir lengvas. Jų šakos išsiskleidusios į visas šalis ir į viršų. Pati viršūnė šviesi ir drėgna ir žiūrint gilyn, kiekviena šaka turi savo spalvą ir savo šviesą, tamsumos gamas. Kartkartėmis, pūstelėjus vėjui ir šakoms sujudėjus, jose žaižaruoja prūdo vandens stiklinis blizgesys ir debesuoto dangaus pilkuma...
O tolimam dangaus pakrašty antai lekia pulkas juodų kaip anglis paukščių. Tas permatomas juodulys pamažu slenka slenka ir staigiai sujuda tarp toly besvyruojančių beržo šakų ir susimaišęs su jomis pamažu ištirpsta matinėje dangaus pilkumoje...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Ant 08 03, 2004, 21:58

13. Žuvusieji nebesišaudo

Miestelio šone, prie pat paupio akmenų muziejaus, iš akmenų sukrautas paminklas tiems, kuriuos nužudė vietiniai stribokai ir rusų Vėtrovo divizijos kareiviai. Ant to paminklo yra daug visokiausių ženklų. Jo išėmoje, geležiniais rėmais apsupta yra ir Šventosios Marijos skulptūrėlė. Čia pat plevėsuoja vėjy ir pririšta tautinė juostelė. Ir įsižiūrėjus atrodo, kad Marija yra uždaryta iš akmens ir geležies suręstame kalėjime ir per grotas liūdnai žiūri į šį pasaulį, žmonių darbus, vargus, jų praeitį ir ateitį... Ant paminklo yra surašyta kelios dešimtys šiose apylinkėse žuvusių partizanų pavardžių. Jie kovojo su tautos išdavikais, tarybiškai nusiteikusiais šių vietų piliečiais.
Einant nuo paminklo tolyn, atsiveria užupio status šlaitas, kur 1941 m. buvo sušaudyti trys tų apylinkių komunistai. Jiems taip pat padėtas paminklinis akmuo. Pagerbta ne kas nors, o žuvę žmonės. Zigmas galvoja: "Ar civilizuotoje ir humaniškoje, kultūringoje ir katalikiškoje šalyje galėjo būti kitaip? Tikriausiai, ne. Tokia buvo istorija, tokie buvo šiuose kraštuose užaugę žmonės, taip jie šiose apylinkėse žuvo. Dėl to visi ir yra dabar bemaž vienoje vietoje, toje pačioje gimtojoje žemėje, vieni visai netoli kitų... Nesugyveno ir šaudėsi susižavėję skirtingomis mintimis, skirtingomis filosofijomis. Šaudėsi, kol gyvi buvo. Dabar nebesišaudo. Dabar ilsisi ramybėje... Amen..."
Toks yra amžinybės dėsnis — visai šalia vienas kito ramiai ilsėtis žemėje ir toks tatai yra laikinumo dėsnis — draskytis, plėšytis, žudyti ir žudytis...
"Dar mes nesame,— galvojo Zigmas,— gerai apgalvoję ir įtvirtinę mintį, kad šio pasaulio šviesa reikalinga tik gyvajam ir kad tą Žmogaus akyse žydinčią šviesą turime laikyti pačiu svarbiausiu dalyku, skelbti taiką, susitaikymą, ramybę ir sugyvenimą..."
Čia pat ant kalnelio stovėjo senųjų Lietuvos komunistų sodyba. Šios šeimos motina Smetonos laikais ne vieną kartą, nieko nebodama, kalėjime auklėjo savo vaikus. Ji pati pirmoji ragino ir telkė čionykščius žmonės stoti į kolchozą. Nuoširdžiai ji tuo kolchozu tikėjo ir darė viską norėdama žmonėms geresnio gyvenimo.
"Ir didžioji komunistų tragedija išėjo ne iš to tikėjimo,— mąstė vaikščiodamas Zigmas,— kuo nors tiki kiekvienas. Blogis išėjo iš to, kad komunistai, nežiūrėdami kitų žmonių žinojimo ir tikėjimo, savąjį kėlė aukščiau visų ir prievarta spaudė kitus daryti tik taip, kaip buvo surašyta jų teorinėse dogmose. Kas jų nepalaikė, tuos žudė, naikino, trėmė į Sibirą. Tai ir buvo pati didžiausia jų nuodėmė ir didžiausias nusikaltimas Lietuvos žmonėms..."
Nuo upės skardžio atsiveria spalvomis žaižaruojantis pasaulis. Koks įvairus matomų daiktų formų uldėjimas: nuo žemės ir akmens blyškaus pilkumo, lig visokiausių žalumos ir geltonumo atspalvių, lig baltai švytinčio saulėje bažnyčios bokšto, skaidriai mėlynuojančio dangaus, lig saulės šviesą beryjančių, bejudančių ir nuolat bekintančios raudonai gelsvos debesų gilybės, kuri čia pat akyse blunka, sklaidosi ir jau darosi panaši į pilkuojančią žemę, jos kietą akmenį...
Viskas telpa į žmogaus akiratį, į keletą akies mirksnių. Paskiras daiktas — žolė, akmuo, aukštai šakų sparnus pakėlęs medis, dangaus neapmatomybė — visos spalvos pradeda tirpti, virpėti ir kaitaliotis.
Nuo užupės kalnelio miestelis ir jo apylinkės visada gražios. Ar šviestų saulė, ar lašnotų lietus, ar sniegas kristų... Visa kas miesteliui puikiausiai pritinka — ir pilkuma, ir šviesa, ir šešėliai, ir lietaus lašai, ir sniego baltumas. Viskas puikiausiai tinka tiems medžiams, akmenims, namams, keliams, takeliams, žolynams, dangui ir tyliai bevinguriuojančiai upei...
Gražiu tiltelis per upę veda į lanką, kur sudėta visokių formų, visokiausio aukštumo, įvairiausios medžiagos, spalvų ir tekstūros akmenų. Tarp akmenų — žolynai, krūmai, medžiai ir dailiai sutvarkyti takeliai.
— Na, Mantai, kaip, ar gražu akmenų muziejuje?— klausia Zigmas.
— Seneli, aš noriu užlipti...
— Ar ant to namo be stogo?
— A—a—cha... Aš noriu, kad būtų aukštai...
— Bet lenta nulūš, nukrisi, galvelė patarškės...
— Kaip?
— Taip, tarkš į akmenis ir patarškės...
— Nepatarškės. Aš pavargau...
— Ar nori, pakelsiu ant šito akmens?
— Noriu, pakelk.
Padėdami vienas kitam ant to didelio akmens ropščiasi abu. Susėda pačiame viršuje ir pilnomis akimis baimės žiūri į žemę...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai (14)

Standartinė Edvardas » Pir 08 09, 2004, 17:02

14. Na ir laikai

— O tai ūkininkų bendrovei,— aiškina Juozas,— šie metai išėjo pusiau su velniu. Mes, pasibaigus metams, kiekvienas gavome po toną grūdų. Kurie paliko kolchozinėje — tiems už viską beišeis tik po gerą špygą. Gyvulių nebeliko, nebeliko ir pinigo. Štai ir viskas. Ir toj ūkininkų bendrovėje, kai rimtai įsiveizi, yra vieni juokai ir nesąmonės. Tikras Orvydų muziejus... Mūsų kaimynas yra tos bendrovės kombainininkas. Tos bendrovės javus kirto jis vienas pats. Nėra jokių popierių, jokių priveizėtojų, jokių važtaraščių. Nieko nebereikia, nieko nebėra. Jeigu jis būtų turėjęs ūpo, pusę prikultų grūdų būtų galėjęs varyti į šoną. Ar galvojate, kad nevarė. Varė ir kaip reikiant varė. Ar tik su tuo varymu neperkirto ir kolchozinių metų? Niekas niekam neberūpėjo, niekas nieko nebežinojo. Tokių grūdų iš to kombainininko ir aš nupirkau apie tris tonas. Už niekus. Nugvelbtas daiktas nebrangus. Jeigu būčiau turėjęs vietos, būčiau pirkęs dar tiek. Gyvuliui pravers. O kolchozinės bendrovės vadovai dirba ką tik nori ir ne vien su grūdais...
Mes, ūkininkai, kurie jau buvome gavę žemės, šį pavasarį atsiėmėm ir turtą. O kurie dar ne ūkininkai, neatsiėmė žemės, vaikeli, negavo nieko. Jėzusmarija, visai nieko. O daugiausiai išlošė tie, kurie pagal suknistą įstatymą iš kolchozo pasiėmė apsėtą žemę. Tas pats kombainininkas kūlė ir tokius javus. Už hektaro iškūlimą ne mūsų bendrovės nariai mokėjo penkis šimtus. Iš tų atimtų kolchozinių plotų žmonės kūlė po dvi su puse tonos. Už toną valstybė dabar moka po keturiolika tūkstančių. Viena moteriškė nusikūlė dešimtį hektarų, susipylė dvidešimt penkias tonas. Pardavė ir gavo pinigo, kaip šieno. Ta sugalvota reforma apsukriam žmogui — gryni pinigai, tik netingėk pasilenkti ir pasiimti. Bet ne visi temoka, ne visi tenori. Visokių yra...
Ateinantiems metams mūsų bendrovei nebeužtenka žemės. Atidavė ją savininkams. Aš prie namų turiu šešiasdešimt arų, o parduoti težada tik dvidešimt tris. Klausiu ponų:
— O kaip bus su ta likusiąja?
Jie nieko nežino, siūlo kol kas nuomoti. Dar apie hektarą žemės turime lankoje. Ten mūsų ganykla. Tą taip pat leis tik nuomoti. Dar devyni hektarai yra tėvo žemės, bet archyvuose neranda jo popierių ir nebežinom kaip su ja bebus. Vienas Dievas žino ar bepavyks mums ją atgauti. Rašėm keletą kartų, bet Vilnius lig šiol neduoda jokios žinios...
Aš iš karto stojau į ūkininkų bendrovę. Buvo atliekamos žemės ir mes ją apsėjome. Dabar turime keturiasdešimt hektarų grynų pirmamečių dobilų. Turiu penkis stambius gyvulius ir turėsiu jiems gerą ganiavą, melšiu daug pieno. Be to, dar šeši jaučiai yra kūtalėje. Bijom vesti į lauką, bijom parodyti. Velnioniškas žmonių pavydas. Veizėsime tyliai parduoti, bet dar turime palaukti, kol atsiras nauji pinigai. Su senaisiais turtingas nebusi, įvesdama naujus, valdžia nusmauks ne vieną žmogų. Kitaip nebus. Reikia dar kiek palaukti.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Ant 08 10, 2004, 23:29

15. Žmogus prasigėrė

Dabar yra taip, kad viską turi akylai saugoti. Žmonės, kas ką begali — apsimušdami vienas nuo kito plėšia ir velka. Juk visi mato — pagal įstatymus ir valdiškus popierius iš kolchozo nieko nebegausi, tad ir ima patys. Be šautuvo greit nebebūtume galėję iš trobos išeiti. Ale ir savo troboje nebebūtum buvęs joks ponas. Dabar plėšia dienos laiku, pačiame vidurdienyje. Nespėja žmonės nuo vakaro kieme ką nors pasidėti — rytmety jau nebėra, jau gaudyk vėją laukuose...
Pas mus netoli gyvena toks kaimynas Petras. Jis per tuos draskymosi metus visai sugedo, persiskyrė su žmona, pametė vaikus.
Kaip galvotas vyras, buvo įsitaisęs visai naujus traktorinius grėblius. Sumokėjo už juos dvidešimt penkis tūkstančius rublių. Kuris mūsų tokius pinigus galėjo turėti? O jis turėjo ir tokią gerą ir brangią mašiną įsitaisė. Retas kas galėjo taip numatyti ir nusipirkti tokį dalyką. Tada dar rubliai tebebuvo nesusmukę.
Netikėtai tiems grėbliams iš kažkur atsirado pirkėjai ir vieną dieną jie atėjo apveizėti ką jis turi, už kiek žada parduoti. Apveizėjo, truputį palygo ir rytoj rytą žadėjo atvažiuoti su pinigais ir nupirkti. O naktį tie grėbliai iš pat panosės tam žmogui ėmė ir dingo. Tas buvo prieš pat šienavimo laiką. Žmogus tiek pergyveno, niekur neberado sau vietos. Gaila buvo žiūrėti. Jei būtų nepavogę, kiek per sezoną būtų turėjęs "chalimo", kiek pinigo būtų uždirbęs... Mažiausiai kokius penkiasdešimt tūkstančių. Tie, kurie turėjo tokius grėblius, garantuotai tiek ir paėmė. Neilgai trukus jis pradėjo gerti, prasigėrė, išsiskyrė su žmona. Nebeliko žmogaus. O juk žadėjo būti ūkininku ir savo tėvų žemę jau buvo atsiėmęs...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Sek 08 15, 2004, 17:02

16. Kolchozų komunistai

O senieji kolchozo komunistai į tą buvusį ūkį yra įsikibę kaip vorai į voratinklį ir laikosi iš paskutiniųjų... Jie dabar yra susimetę į remonto dirbtuves ir sau pasiėmė visą gerąją ir naują techniką, o mums, kitoms bendrovėms, bedavė tik tą, kas nuo jų atliko. Savo ausimis girdėjau, kai pirmininkas pasakė:
— Nuardykite tą mašiną taip, kad tik iš dirbtuvių begalėtų išvažiuoti...
Visi kolchozo vairuotojai yra likę be darbo. Daugėla anksčiau buvo jų viršininkas. Tada jie paėmė vieną mašiną, nusukinėjo ką tik begalima, sudėjo senas dalis ir išvežė į kiemą. Taip paruoštas mašinas atiduoda ūkininkams.
O kitą dieną į dirbtuves atėjęs pirmininkas vėl sako:
— Na, vyrai, baikit remontuoti dar vieną, rytoj turi ateiti dar vienas ūkininkas...
Visi dirbtuvių darbininkai ir Daugėla jau tą vakarą ir visą naktį dirbo išsijuosę, varvino devintą prakaitą. Ne juokas, per keliolika valandų reikia viską, kas gero, nuimti ir kaip nors prisukti kokį trantą. Taip per naktį ir sutvarkė ką tik iš remonto gautą mašiną. Rytmety buvo gaila į ją žiūrėti. Sukišo senienas, išsukiojo lempeles ir tokį, tik į laužą bevežtiną grabą, atidavė žmogui. Su tokia mašina nuvažiuosi tik iki pirmo posūkio ir amen. Kai jau nuardė, tarpusavy patenkinti šnekučiuoja:
— Dabar ūkininkas su ta mašina galės važiuoti į šviesesnį rytojų...
Nuimtąsias dalis tuoj pat pasidalija tarpusavy ir išsineša namo, pusvelčiui pardavinėja, o paskui susiėję pila į lempas naminę... Ūkininko vietoj aš tokius veikėjus, nė pavardės neklausęs, vietoj nudobčiau. Jėzusmarija, ką jūs, žalčiai velnių, darote su tuo žmonių turtu?
Tie komunistai, žalty, na, Jėzusmarija... Na, ar taip šiandien gali būti?.. Ar taip gali kas nors leisti tą privatizavimą, ar ne brangios kvailystės yra tie vilniškių įstatymai ir įsakymai? Ir niekas nieko nei daro, nei sako, lyg viskas būtų kaip sviestu tepta, lyg būtų ko girtis...
Štai kaip yra kiekviename žingsnyje, kiekviename pajudėjime. O ką gieda jie per televiziją, o apie ką rašo laikraščiai? Jiems viskas tvarkoje, reforma vyksta, mes, kaip ir anais laikais vykdydami planus, pirmaujame... Štai koks baisus apakimas ir nematymas to, kas iš tikrųjų darosi.
Iš tos reformos, ir iš to privatizavimo nieko gero nebus ir negali būti. Jie viską darė, kad tik sužlugdytų, kad tik nieko žmogui nekliūtų. Dar galvoju: jeigu jau taip nesugebėjo nieko suprasti ir įvertinti, ir viską kvailų kvailiausiai darė, tai kokio velnio ėmėsi tokio darbo, kokio velnio kiša nagus prie žemės, jei inteligentiški pirštai tik fortepijono klavišus tesugeba sugrabalioti?.. Kokio velnio lenda ten, kur nieko nesupranta?

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai

Standartinė Edvardas » Ant 08 24, 2004, 12:00

17. Prarijo su visais kaliošais

Prieš kelioliką metų,— pradeda Juozas pasakoti naują istoriją,— čia į mūsų kolchozą parvažiavo toks lietuvis — meksikietis. Jis kiaurai mokėjo ispanų ir anglų kalbas. Kai jis uždainuodavo ispaniškai, kai susirinkdavom pas Kajetoną išgerti buteliuko, vaikeli, tik laikykis. Ta melodija suvisai skirdavosi nuo mūsiškės, yra visai kitokia. Jis tą savo balsą kad raitydavo, tai raitydavo ir su gitara dar zvimbindamas. Būdavo kaip tikrame teatre ar miestiškame koncerte. Bet ir meksikiečių dainos yra gražios su visokiais pavinguriavimais ir palingavimais. Mes, vyrai, išgėrę burną, rūkuodavome — ir kame tu, judošiau, taip gražiai galėjai išmokti, juk ne kokius ten mokslus teėjai. Bet matyti, žmogus ant to turėjo palinkimą. Jis, mat, buvo ten Meksikoje gimęs ir augęs. Kai iš ten tėvas grįžo į Lietuvą, jam tebuvo tik dvyliką metų...
Ir dabar, kai jis būna linksmiau nusiteikęs, daug ką papasakoja apie Meksiką.
O jo tėvas, Ereminas, ten gyvendamas, jau gyveno kaip tikras tenykštis komunistas. Į tą šalį jie nuvyko per praėjusį karą. Jie čia mūsų miestelyje yra gyvenę nuo senų laikų. Antai, Ereminienė buvo tokia stora boba ir , kaip gera žydelka, varydavo šmukulį. Tas jo tėvas ir buvo tos Ereminienės sūnus. O tam dabartiniam, kuris mums dainuoja, ji buvo bobutė. Ji gyveno Kapų gatvėje, ir ji visiems buvo žinoma.
Tas grįžusysis iš Meksikos su tais savo pamilijantais nesigentino. Jo du broliai ir dvi seserys paliko Meksikoje, tebegyvena ten ir dabar. Ir jo motina ten paliko, o tėvas, tatai nepilnametį sūnų, kad jam pačiam nebūtų nuobodžiai grįžus į sovietų Lietuvą, pasičiupo ir parsitempė su savimi. Ir grįžo, vadinasi, jie dviese.
O šičia, jau toje Sovietų Sąjungoje, kaip ten jiems buvo aiškinama, žmonėms gyventi esąs tikras rojus. Ir todėl į tą rojų jis parsivežė ir savo vaiką. Niekas to vaiko norų nei klausė, nei kas į jį veizėjo. Kai grįžo, tas vaikelis lietuviškai nemokėjo nė bū, nė be. Čia jis turėjo išmokti lietuviškai ir baigti dvyliką klasių. Tie didieji vaikai, kur savo protu gyveno, su tėvu nevažiavo. O jį, tą mažylį, tėvas paėmė prievarta ir parsivežė. Jau keli metai, kaip tas tėvas yra miręs ir palaidotas mūsų kapinėse.
Vargšas, kai čia atvažiavo, iš pat pirmų dienų įkrito kaip musė į išrūgas...
Paskui kad ir kiek gailėjosi atvažiavęs į tą sovietinį rojų, atgal kelio nebebuvo, kagėbistai jį paėmė į savo nagus ir niekur nebeišleido. Norom nenorom vargšelis gavo eiti kolchozinį lažą. Jeigu pinigo būtų turėjęs, gal kaip nors dar ir būtų išvažiavęs, bet ar daug pinigo tais laikais kolchozai žmonėms mokėjo. Rudenį už metų darbą atseikėdavo tik kelias saujas dirsių, ir viskas.
Bet sūnus buvo labiau užsispyręs už tėvą ir kai baigė mokyklą, kokį dešimtį metų nedavė kagėbistams ramybės — tvarkė popierius, taupė pinigus ir vieną gražią dieną gavo leidimą išvažiuoti. Ir jis tą vieną kartą išvažiavo dviem mėnesiams. Išleido tik jį vieną, tėvui leidimo nedavė. Dėl to ir jis ten nepasiliko, po dviejų mėnesių vėl sugrįžo į Lietuvą pas tėvą.
Kai jų šeima po karo nuvažiavo į Meksiką, tėvas ėmėsi platinti komunistinę spaudą. Na, ir vieną kartą jis pakliuvo tenykščiai valdžiai į nagus. Tada jį ir išginė. Pasišluostyti pasakė labai greitai — per dvidešimt keturias valandas. Visas jo turtelis buvo sudėtas į laivą — ir važiuok, žmogau, iš kur atvažiavęs, kad tavo nė kulnų nebūtų matyti. Jeigu jau tau, vadinasi, čia yra negerai ir nori komunizmo, mauk tenai ir gyvenk su tais komunistais į sveikatą. Apie tai yra pasakojęs pats tėvas.
Kai jie atvažiavo, iš karto apskelbė visuose laikraščiuose, aptrūbino per visas radijo programas. Jėzusmarija, ką tu galvoji — amerikietis savo noru grįžo į sovietinę Lietuvą. Na, ar bereikia geriau? Pūsk propagandos ragą, kad jis įkaistų lig raudonumo... Taip ir darė. Ten — rašė laikraščiai — žinokit žmonės, jokio gerumo nėra, tik Amerikos propaganda pučia miglą žmonėms į akis. Patys matote — nebegalėdami sudurti galo su galu, iš ten parbėga žmonės su vaikais. Štai taip atsitiko ir su Ereminu. Jei netikite, prašom, susitikite su grįžusiu ir pasiklausinėkite... Toks tatai triukas buvo padarytas su grįžusiu iš Meksikos komunistėliu.
O jis pats, tas tėvas, buvo tiek kvailas ir propagandos burbulo pakylėtas nuo žemės, kad toms pasakoms šventai tikėjo. Jis manė, kad sugrįžus, jam duos gerą darbą ir tinkamą uždarbį. Atseit jis gaus viską, apie ką, būdamas Meksikoje, jau jis pats kitiem buvo aiškinęs. Taip, taip — greitai jis pamatė ką yra padaręs ir į kokį užpakalį iš savo kvailumo įlindęs. Jam mūsų pirmininkas ties Jakšto troba, miesto pakrašty prie šilo, pastatė sovietinio kirpimo nedidelę trobelę. Tokią mažą, nusususią, kad nėra į ką nė pačiam pažiūrėti, nė kitam parodyti.. Ir pastatę tą trobą, jam pasakė:
— Dabar pas mus tu galėsi gyventi kaip Amerikoje, lig visiškos laimės betrūks tik paukščių pieno...
Jis dar vylėsi gero darbo, bet ir čia likimas jam pakišo koją. Buvo pats pavasaris ir reikėjo ginti į ganyklą karves. Niekas kolchoze nenorėjo eiti piemenauti. Tad ir buvo meksikiečiui mandagiai paliepta už naują trobą imtis to darbo. Jėzusmarija, tas žmogelis, jau turbūt iš gėdos ir patirto pažeminimo, buvo pagatavas kiaurai žemę prasmegti. Puolė šen, puolė ten, bet visur atsimušė kaip Jasienės kalė į smilgą. To žmogaus patirtas pralaimėjimas buvo nė kiek ne mažesnis, kaip Hitlerio prie Stalingrado...
Ir kur tu, vargo žmogeli, benupulsi — parvažiavai pats savo noru, paėmė tave sovietiniai valdininkai į savo nagus, kaip iš kokios citrinos išsunkė iš tavęs visas naudingas visuomenei sultis — ir persižegnok, nes busi paguldytas, kaip ir kiti, į tą pačią duobę ir iš jos, kol busi gyvas, niekada nebeišlipsi... Savo gimtajam kolchozėlyje, busi eilinis karvių piemenėlis, ir viskas. Kelio atgal nebėra ir nelemtą apsirikimą reikės išpirkinėti visu likusiu savo gyvenimu. Baisus, neduok Dieve, apsirikimas.
Gerai būtų,— nenustigo vietoje Juozas,— kad visi tenykščiai komunistų agitatoriai galėtų bent po porą metų pasistažuoti tame jų paišomame rojuje. Būtų proga, be jokių vaistų, pasveikti nuo bjaurios komunistinės ligos ir nebereiktų to arabo pūsti į galvas sveikiems ir apkvailintiems žmonėms. Kiek jis paskui keikėsi, draskėsi kaip beįmanydamas, bet nieko nepešė, tik sveikatą sau sugadino, pradėjo gerti ir anksti pasimirė. Štai taip ir užbaigė tėvas savo dienas Lietuvoje.
Jis pasakojosi, kokius pinigus, kol dar ten tebebuvo, jiems siūlydavo. Už tą leninizmo propagavimą. Ne dešimtimis, o šimtais tūkstančių. Žinoma, jei gerai atliksi užduotį...
Ten būdami naktimis nešdavo, tempdavo tą literatūrą ir kitką. Ateis į namus, išsiveda, brenda per upes, lipa per kalnus, su virvėm per tarpeklius, kad valdžia nežinotų, policija nepagautų. Paskui ateina kiti, pagrobia tuos laikraščius iš pat panosės, kad tau bekliūtų mažiau, o jiems daugiau to uždarbio... Nepašokinėsi, viskas remiasi į džiunglių įstatymus. Tylėk ir nešk ką besuradęs. Ir visą laiką aiškindavo — eikite ir nieko nebijokite. Jeigu sučiuptų, sovietai nepaliks savo draugų, kad ir kiek bekainuotų — išpirks, parveš į tikrą darbininkų rojų — į Stalino šalį. Nelaimėje nepaliks nė vieno. O toje svajonių šalyje gyvensit kaip inkstai taukuose, kaip pamaldžios dūšios danguje... Tą literatūrą tempė tėvas, bet ne kartą jam padėdavo ir nepilnametis sūnus. Vaikams būdavo lengviau, pavojingose vietose juos mažiau tetikrindavo. Neša neša vaikas, kai pavargsta, padeda jam šalia einantis tėvas.
Dabar, kai tas sūnus buvo nuvažiavęs jų aplankyti ir kai aiškino jiems, kaip toje Tarybų Sąjungoje yra iš tikrųjų, jie nė vienu svečio žodžiu nepatikėjo. Sako, tu nori mus atbaidyti nuo komunizmo, tu esi parsidavęs išnaudotojams... Jie niekaip negali įsivaizduoti, kad pas mus, sveikam protui nesuvokiamu būdu būtų tvarkomi ūkiniai dalykai, žmonių santykiai. Mūsų gyvenimo absurdu užsieniečiai negalėdavo patikėti ir dėl to pasakytą tikrąją tiesą laikydavo priešiška propaganda, o tuos, kurie tai aiškina — parsidavėliais.
Nuvažiavo jis ten ant pačių Kalėdų. Jie tas švenčių dienas praleidžia susirinkę į vieną. Na, jau visas kaimas, visi pažįstami. O jo atvykimo proga buvo susirinkę visi giminaičiai — apie trisdešimt žmonių. Pasiruošė taip, kad stalai lūžo — valgyk ko tik nori, ko širdis geidžia — yra visko. Geriausios ir skaniausios mėsos, visokiausių vaisių, kalnai saldumynų...
Susėdo visi prie stalo, iš lėto šnekučiuojasi, jau praėjo valanda ir kita, o išgerti stipresnio nieko nėra. Nė mažiausio buteliuko, nė jokio stiklelio, mūsiškai sakant — nė gramelio. Tas atvažiavusysis laukia, kada žmoniškai jį pavaišins, bet nieko nesulaukia. Jie sau, kaip niekur nieko — neduoda išgerti, ir viskas. Tada tas svetys jau prieina prie vieno savo brolio, jau prie to, kuris gyvena tame name ir sako:
— Na, ar nė šimto gramų nebus? Žalty, tokią kelią važiavau, tiek metų nesusitikę, o tu nė stiklelio nepasiūlai... Man niekur pasaulyje neteko matyti tokių dyvų ir tokių skūpų žmonių...
— Ne, Jėzusmarija,— sako tas brolis,— jeigu tu nori gerti, tai eikim. Bet ar tu iš tikrųjų gersi?'— klausia netikėdamas mano prašymu ir savo ausimis.
Kai papasakojau jiems kiek ir kaip mes geriam, jie manimi ir vėl nepatikėjo. Na, Jėzusmarija, netiki ir tiek. O aš ir vėl nuo pradžios jiems aiškinu:
— Mes buteliui susimetame po darbo vakarais ir nugeriam jau kaip reikiant. O rytmety susirinkę į darbą dar susimetam po penkrublį — juk dūšią tai reikia pataisyti... Ir po to,— tęsiu,— puikiausiai iki pietų dirbam. Per pietus — tas pats. Ir dirbam ne su kokia suklerusia lopeta, bet ir su traktoriais, su kombainais...
Vaikeli, o jie negali įsivaizduoti, kad pasaulyje kur nors taip galėtų būti. Kaip tu, žmogau, eidamas į darbą nuo pat ryto gali gerti? Jie neįsivaizduoja, ir viskas. Netiki, nors įrodinėdamas tu ir gyvybę jiems paaukotum. Sako:
— Negali taip būti, tu puti į akis miglą. Kaip tu girtas dirbsi, kas tau algą mokės. Niekur taip pasaulyje nėra ir negali būti... Mums,— aiškina jie,— už pirmą išgėrimą būtų viskas baigta. Užtenka, jei kokią minutę pavėlavai į darbą. Tuoj pat pažymi ir atiduoda atsiskaitymo popierius...
— O pas mus,— aiškinu aš,— iš ryto atėjęs į darbą kito nieko ir negalvoji, tik rūpinies ir ieškai kaip dūšią pataisyti. Be to nebegalime, virpa rankos ir kojų staibiai, neišgėrę mes esame nedarbingi...
O tenai jiems, šventa ar nešventa diena, darbdavys moka už kiekvieną dieną per visus metus. Tik turi nė karto nepavėluoti į darbą. O apie gėrimą, negali būti net kalbama. Jie iš manęs juokiasi, trauko pečiais.
Kai brolis mane nuvedė į rūsį, mostelėjo su ranka ir pasakė:
— Čia sukrauta kokie penki šimtai litrų. Geros, cukriašvendrinės naminės. Gerk, kiek tiktai tau lenda ir kiek tau reikia. Jei nori, begerdamas nupampk. Niekas nieko tau nesigaili. O ant stalo to dalyko aš dėti negaliu. Paskui visi kaimynai mane niekintų, pirštais užbadytų... Vien už tai, kad ant šventinio stalo buvo naminė.
"Na, ir pasiuskitės jūs su tais savo šeimininkais"|,— pagalvojau. Ir aš pasilikęs vienas pusrūsyje, kaip reikiant nulenkiau. Paskui ir kalba buvo geresnė, ir daug linksmiau buvo. Jeigu būtų sakę, pasilik pas mus— nė už kokius pinigus nebūčiau to padaręs, nes jų tokio suknisto gyvenimo aš negalėčiau pernešti...
Matai, kaip tatai yra pasaulyje ir prie ko mes begyvendami esame priėję ir jau bemaž priaugę...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai

Standartinė Edvardas » Pen 08 27, 2004, 10:35

18. Aparatas

Aš sakau Juozui, aiškina jo sena motina:
— Vežkitės į tą Klaipėdą ir mane.
Tada su jais važiavo anūkė Jovita ir man nebeliko vietos. Ir tą dieną jie sau pavėlavo ir į tą vaistinę nebenuėjo. O kai nuvažiavo kitą dieną, sau ir suspėjo. Tada Jovita ir užėjo į vaistinę. Ji grįžusi pasakė:
— Štai imk, veltui gavau.
O taip jau būtų septynis šimtus talonų užmokėjusi. Vaistinėje jai paaiškino, kad seniesiems tokius aparatus duoda veltui. Matai, tą mano knygelę turėjo, tai ir gavo. Dabar sau nebereikia nei į ausį kišti, nei ką. Užkabinu ant ausies tokį baltą kaip ir didelį kablį ir puikiausiai sau stovi, nekrenta. Jovitai įduodami tą aparatą tiek aiškino, tiek pasakojo, kad ji dabar tai jau tikrai viską žino. Ale viską, viską... Jovita man dabar sako:
— Jau tuoj pat prie elektros prijungsi ir lai būna dvylika valandų.
Kai einu kur, dabar man taip gerai, aš tik už ausies užsikabinu ir menkiausią šnabždesį aiškiausiai girdžiu. Lyg kažkas būtų įlindęs į pačią ausį ir į galvą ir ten viduje garsiausiai pasakotų. Ir nebereikia tų elementų pirkti, iš rozetės elektros kiek reikia jis pats pasiima, tik reikia prijungti. Pamislyk, kas do išgalvojimai yra, kas do mandrystės... Ir dabar man apie sprandą nei kokie laidai besivadaloja, nei nieko. Anąkart Jovita klausia:
— Ar bėra tos elektros, ar aiškiai begirdi, ar nereikia jau įjungti?
— Jau gali. Imk, užpildyk.
Ir ji sau sujungė. Yra toks kažkas atskiras ir ji įdėjo į jį tokį blizgantį kaip penkiakapeikį, tik biški didesnis ir storesnis, ir įkišo į rozetę.
— Dvyliką valandų pabus ir išimsiu.
Aš jau taip beatsiminiau patį vakarą, Jovitai sakau.
— Ar tu beatsimeni?
— Kas, kas? Nebeatsimenu nieko...
— Juk mano aparatą esi įkišusi...
— Jergutėliau, juk sakė, kad negalima ilgai laikyti...
Jo, matai, negalima perlaikyti, ten gali kažkas atsitikti. Jau dešimtį valandų buvo išbuvęs, o jei užmiršę būtume nuėję miegoti, tai jau būtų buvę perdaug ir toks geras daiktas būtų sugedęs, o gal ir sprogęs. Ir vis per tą pamiršimą...
Sau dabar ir vėl eina garsiai... Kartais, kai prisidedu, tai kaip patrakęs ūžia, bet aš tuojau pat arba palengvinu, arba pastiprinu ir pasitaiso. Yra toks rumbuotas ratelis... Jovita man viską parodė... Na, ir, tasgatės, dabar vėl yra toks gerumas, taip viską galiu girdėti....
Misliju juk man ne kiekvieną dieną ir tereikia. Tik kai jau kur einu arba kas ateina prie mūsų.
Anądien atėjo Adė. Ji taip lengvai kalba, aš tuojau pat žybt įsidėjau aparatą, sau šalia sėdžiu ir viską girdžiu. Galvoju taip man ir gerai kuomet nekuomet jį turėti. Einant prie gyvulių man jo niekam nereikia, aš su kiaulėm nesirūkuoju. Kai einu televizoriaus klausytis, man jo irgi nereikia. Tada pasiimu tą senąjį. Na, juk, galvoju, šiaip taip vis tiek girdėsiu. Kai jau žmogus į senatvę pasidarai kaip koks invalidas, tai jau ir reikia vargti, niekur nebepasidėsi...

Kipshas
Pranešimai: 788
Užsiregistravo: Pir 06 23, 2003, 9:39

Standartinė Kipshas » Pir 08 30, 2004, 16:13

ee.... cia pasirodo Edvardo kuryba, o buvau perskaites "Edvardo sodyba"
Buvau as angelelis, ka gi man daryt
Be sparnu likau

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kipšui (Kipshui)

Standartinė Edvardas » Pir 08 30, 2004, 21:33

Galima apsirikti, svarbiau — pasitaisyti. Kūryba apie sodybą perdaug paprasta, panaši į pilką mindomą akmenį, į kasdieninį gyvenimą. Kaip rami upė — nematai teka ar stovi, o laikas eina, pasenę miršta, negimę gimsta, buvę šalia kažkur išeina...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai

Standartinė Edvardas » Pir 08 30, 2004, 21:40

19. Nežiokis perdaug

— Eikite, eikite... Dėl tų darbų dabar kyla visokių barnių,— pasakoja toliau Juozo motina,— čia štai mūsoji su kaimyne Cile tiek betrūko, kad visai nesusipyko. Ale ta kaimynė buvo jau visai užsigavusi, jau eik, eik, nebėra nė ko sakyti...
Matai, čia pas mus apylinkėj atsirado naujas toks keistas etatas. Tas etatas turi lankyti senuosius sergančius žmonės ir jiems nupirkti vaistų, duonos ir kitko. Žinoma, jau tiems, kurie visai nebepasivelka, nebenustovi ant savo kojų. Per savaitę juos reikia aplankyti du — tris kartus. Mūsoji apeina juos dažniau. Pirmiausiai paklausia jų, ko trūksta, o paskui eina ir viskuo aprūpina. Mūsiškė dažnai važiuoja su mašina. Ta viena senė yra labai toli — pačiuose Arlėkuose.
O vieną dieną ji tuos šleivus, kreivus ir kuprotus, ir dar sergančius savo senius susisodino į mašiną, ir nudulkino į rajoną, pas meistrą nufotografavo ir dabar jau visi turi naujus pasus. Tie seniai kad patenkinti, kad dyvojasi:
— Tokios slaugės nebuvom nei matę, nei girdėję...
O apylinkės ūkvedys už slaugę buvo galvojęs priimti Cilę. Jau jai buvo net pasakyta:
— Galėsi įsidarbinti.
O aš, sutikusi anądien, Cilei aiškinu:
— Eik, eik, Cilelė, kad nė aš senė su tom sergančiom davatkom neapsiimčiau dirbti. O tu ir mezgi, ir žemės turi, ir karves melži ir du maži anūkai po kojomis, kaip tu besuspėsi, galą gausi...
Bet matai, kvepia pinigais ir galvoja, persiplėšiu, bet nepaleisiu...
Na, ar tai Cilei bežiūrėti į tokius, kai šimtus savo darbų turi? Juk tau daugiau šiandieną nieko nebereikia, tik suspėk apeiti, tik sutvarkyk, ką jau po pat nosim turi...
Kai tik sužinojom, kad dėl to dar reikia važiuoti į rajoną, mūsiškė tik klupsniais į mašiną ir — aida. Kol Cilė su dviračiu beatvažiavo, mes jau visus popierius buvom sutvarkę ir magaryčias sugėrę.
Per visą tą laiką jos taip kaip ir kokiose varžytuvėse buvo. Cilė jau buvo dideliausiai surūgusi, jau ir gatve pro šalį eidama šnypštė... O vieną dieną, vaikeli tu mano, kelio vidury mane sustabdžiusi, kad susakė, kad susakė, Dieve sergėk:
— Ta tavo duktė nori visą pasaulį apžergti. Ar kada neperplyš jai tas tarpukojis...
O aš iš palengva, sakau:
— Mūsiškei Peknirienė pasakė, kad reikia darbininko, ji ir nuvažiavo. O jos vyrui apylinkės viršaitis jau prieš kokį mėnesį buvo kalbėjęs...
Tada Cilė ir atsileido. Juk turi begales savo darbų, bet žmonių norai neapskaičiuojami ir neapsakomi. Baisiausiai išsižioja, o kai reikia kąsti ir nebeina, lūžinėja dantys...
O tų invalidų irgi yra visokių...
Senojo buhalterio trobose yra tokia Karkalienė. Sau tam jos vyrui reikia padėti, o jai dar nereikia, dar neatėjo laikas.
— Jauna tebesi ir nesergi. Pati gali nueiti ir į krautuvę, ir kitur, slaugės tau nereikia,— sako ūkvedys.
Bet ar gali žinoti pirkdamas duoną ar ką kitą, katras ją valgys? Tas jų ūkvedys yra tikras neišmanėlis. Ji vis tiek aptarnauja abudu. Na, o mūsiškei — tas pats. Svarbu, kad būtų nemažiau dešimties senių ir tada jau atsiranda tas etatas.
Ne taip seniai pasiligojusi Žuolienė mirė, tuoj į vietą atsirado Karkalis. Šlubas, na jau tikras senas invalidas. Atrodo, žmogau, džiaukis, kad tau atveža duonos ir valgyk sau patenkintas, niekur nebešokinėk, juk čia pat jau grabas... Ne, susigalvojo velnias dar vesti. Bent kad su kokia dora. Kur tau... Čia miestely šlaistėsi tokia nusigėrusi neaiškios tautybės boba, tai jis su ja prasidėjo. Jai kas? Pragers, kas galima ir išeis... O jis paliks, kaip stagaras. Kad ir senas, bet kvailas per visą pilvą. Aš sakau, kai žmogus bėdos neturi, būtinai susiras ją, be bėdos neįmanoma gyventi, viskas tampa nemiela...
Mūsiškė apsuka senius ir dar namuose savo darbus nudirba. Neilgai tetrunka. Sėda ant dviračio ir apvažiuoja. Pamelžia šilto pieno, įsipila į trilitrinį, įsimeta į tašę ir aida... Už vieno žmogaus aptarnavimą per mėnesį moka du litus. Na, mums taip ir gerai, kai dar koks litas iš šono prišoka...
Viena ligonė yra prie pat bažnyčios. Tokia jau visiškas skrabalas. Visą laiką Latvijoje kirmijo, o dabar, kai paseno, tėvų žemė pabrango — parsidangino į Lietuvą. Ne viena, su tokiu pat skrabalu. Bet neištekėjusi, o tik susidėjusi. Ji sau čia parėjo ir būna. Ale ir per trobą jau dorai nebepereina, bet vyro vis tiek dar reikia. Be vyro ji negalinti, ir tiek. Aš sakau, kas per karštumas yra tų kitųjų senių, kad jiems, vaikeli, neduok pavalgyti, bet būtinai leisk pagulėti lovoje. Matyt jauni būdami snaudė, o senatvėje atsibudo ir siunta, kaip katinai pavasarį. Tų žmonių niekada nesuprasi. Pasaulyje visokių yra.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai

Standartinė Edvardas » Ket 09 02, 2004, 10:30

20. Pasaka

Vieną rytmetį Zigmas su Mantu ir jo močiute išėjo kiton miestelio pusėn. Ten, kur dar maži būdami eidavo dirbti iš naujos valdžios gautosios žemės.
Vakarų pusėje užupinio slėnio šlaitas kyla į viršų ir laukai nusidriekę į nebeįžvelgiamą tolį.
Vienišas medis žalioje pievoje suklojo visas šakas ant minkštos žolės ir apsnūdęs ilsisi. Kiti — kaip į gražią eilę surikiuoti kareiviai, o šalia jų kojų išsimėtę krūmokšnių apvalios kepurės, tolėliau pro juos vėl medžiai pakėlę tamsžales nuapvalėjusias kupras stebi vėlyvą pasimiglojusį rytmetį.
Ir sustingusi apvaliais kontūrais, paprūdės pievelėje snūduriuoja vešlių gluosnių banga, lauko vidury tarsi susiglaudė pasikalbėti du vešlūs ąžuolai ir vienas klevas, prie susitūpusios sodybos visas vaizdas pažemėja, nes nėra aplinkui ją nė vieno medelio nei krūmo...
O pačioje tolumoje — žalių medžių siena ir maži, kaip degtukų dėžutės, baltastogiai namai. Žaluma ten susikabina su debesimis ir pilkuoja, ir šviesuliuoja, monotoniškai pilkos dienos tėkmę padažydama besikaitaliojančiu šviesos ir šešėlių žaismu.
Jau būriuojasi varnėnai, cirpčioja atsisveikinimo žodelius. Jau geltoniu atsiduoda linai, o rugiai ir vasarojai nupjauti. Laukų rudenėjanti ramybė atrodo tokia gera ir minkšta... Tartum greitai į dieną ištirpstantis pirmųjų šalnų ledokšnis, tebealdi aplinkui vasaros laukų besimerkianti gyvybė... Ir į viską iš lėto jau brėžiasi dar šilto vėlyvojo rudens raidės. Vienur kitur prie žemės kupstelių ir užgalių baltuoja dar apspurusios baltgalvės žiedelis, kraujažolės baltai rudas žiedsostis, saulės spinduliu tarp parudusių žolių švysčioja kiaulpienės žiedo geltonis. Atbėga Mantelis. Šaukia:
— Seneli, aš atnešiau...
— Ar žiedų?
— Va, imk.
— Ar kvepia?
— O kur yra pievelė?
— Čia, aplinkui, visur... Ko tu taip sunkiai kvėpuoji?
— Greitai bėgau...
— Kur bėgai, kam skubėjai?
— Reikėjo...
— Ar pas mane?
— A—a—cha.
— Dabar eikime lėtai ir tu papasakok mums pasaką.
— Gerai. Lėkė ragana ir pametė šluotą. Ir krenta žemėn. Žiūri, įkrito į šulinį. Krenta toliau, išsigando ir užkaukė. Krito greitai greitai... Ji visą laiką gyveno, gyveno ir gyveno... Visą laiką, visą laiką, visą laiką... Šluota irgi įkrito. Tiktai pumpt raganai tiesiai ant galvos. Iššoko, va, toks gumbas ir pamėlynavo... Ir kraujais apsipylė... Šluota buvo nešvari, kakus šlavė... Ten buvo nešvarus šulinys, šluota irgi nešvari... Žiūri ir autobusas krenta į šulinį. Ir užkrito ant kupros. Nebežino kaip išeiti iš to šulinio. Mėgino išlėkti su nešvaria šluota, bet nuslydo ir vėl įkrito...
O babaužis šuliny buvo negeras ir rodė liežuvį. Rodė visiems ir raganai. Babaužis rijo žmones. Va, tiek rijo, jis buvo žmogėdra. Bet kai davė dulkių, kai davė, visi pradėjo dusti (rankele rodo keliu pravažiuojantį ir dulkes keliantį sunkvežimį). Ir dar negražiai keikėsi. Šuliny su ragana gyveno didelis babaužis. Galvų buvo tiek (rodo abiejų rankų pirštus), o galvos buvo tokios (rodo savo vežimėlį). Tada prie šulinio pasiveizėti atėjo žmogus. Jis žiūri, žiūri ir pradėjo kristi į šulinį. Žmogus pradėjo gelbėtis. Lipa, lipa ir vėl pradeda kristi. Nukrenta, užsikabina su kojomis ir vėl krenta... Ir nebeišlipo, įkrito dar giliau, lyg tiek (rodo rankele virš galvos). Įkrito į tą pelkę. Pamatė — šliaužia gyvatė ir žmogus numirė. Užpuolė gyvatės. Puolė visos iš karto. Jos draskėsi su nagais. Va, tokius urvus išsikasė ir įsitraukė žmogų...
Tatai tokią pasakėlę mums sudėjo Mantas beeidamas per rudenėjančias ražienas. Zigmas su žmona klausėsi ir galvojo, kaip ta pasaka bepasibaigs. Pasibaigė paprastai ir netikėtai.
Laukai, laukai... Į dobilus suvestos juodmargės atrodo kaip ant žydinčių dobilų išpilti pieno latakai... Tolumoje maži miestelio namai. Taip gyvai ir skvarbiai viskas atrodo, taip švelniai ir prisiliečiamai, tartum ten būtų ne mediniai žemi nameliai, o pilki ir degli paršeliai sulindę į žalius medžių šakų šiaudus ir maloniai sušilę miegotų...
Zigmo vaikystė, kaip gyvas šunelis painiojasi po kojomis. Šviečia saulė, krenta netikėto lietaus lašai, gaudo upelyje žuvis, laksto po žydinčią pievą... Viskas prieš akis ir visko senai nebėra... Svaigiai kvepia žole, laukų vėju, drėgnais medžių lapais, žeme...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai

Standartinė Edvardas » Ant 09 07, 2004, 23:23

21. Paliežuvavimai

— O ta Cilės dukrelė,— aiškina Elė,— eik, jau eik... Nėra žodžiui vietos. Bet ką tu, žmogau, dabar begali padaryti. Aš jai sakau:
— Tu nė vieno kaimyno neturėsi, jei jų nevadinsi į veselę.
— Ne, ne, aš nevadinsiu nė vieno,— sako ji man.
— Na, po kelmo raišo... Nevadink, ne. Vadins, matai, tik kelis išrinktus. Aurelė bus piršlienė.
— O ar tu nė savo tikrosios sesers nevadinsi?
Vadino, vadino, bet yra susipykusios ir ta neina... Nė tikrojo brolio nevadino — anam kažkas ar inkstų akmenligė pakilo, ar kas ten... Tatai taip iš pačių artimųjų nieko ir nebelieka, visi kažkur prasmego, prapuolė, susirgo... Matai, kaip išeina, kai nedorai dirba...
O apie tą Cilės paną juk nieko nežinojom. Rasintais jai motina ir pasakydavo ką nors, geras Dievas bežino. Bet kitiems jie jau nieko nesakė. Baisiausia paslaptis. Nei kad žada ištekėti, nei kad čia jau tokie negerumai yra... Tik vienas pats tėvas puolė su kumščiais, ant viso kiemo sklaidėsi, buvo jau kaip reikiant įsiutęs. Matyt girtas. O aš jiems tik sakau:
— Na, ko jūs čia dabar ir beblūdijat, neverskitės į plumpas, juk patys viską matėt, patys taip ir sutvarkėt...
Atsimenu dar pernai per Roko šventes pas Cilę buvo išgėrimas ir šalia jų mergiotės jau tada sėdėjo busimasis žentas. Dar tada jis troboje jautėsi kaip tikras žentas. Ir ko jie iš tos savo dukters dabar benori? Cilė spokso į akis ir dar abejoja:
— Ar tu tatai taip sakai?
— Na, taip taip, o kaip dar kitaip?
— Būčiau kėlusi gerą veselę, bet kad ta Agnė tokia jau yra, nebekelsiu...
Vėl ji dūdija savo... Jėzusmarija, juk visą laiką matė ant ko eina, o dabar tik burną be reikalo aušina. Jis jau ilgą laiką pas juos atvažiuodavo, pas juos jau gyvendavo, o dabar dar susimetę priekabių ieško...
Dar pirmiau, iš šono žiūrint, keistai ir atrodydavo. O juk, Jėzusmarija, ar kaip kitaip, juk tik taip ir tegalėjo atsitikti. Ar tatai jauni sugulę lovoje per naktį kada nors yra poterius kalbėję? Jų kalbos dabar — vieni niekai. Kai jau kada turi atliekamo laiko ir pasiklausai Cilės išvedžiojimų, tai išeina gryniausi teatrai, lipk ant pakylos ir juokink žmones. Paskui viskas pasidarė, kaip žmonės sako, jau po pietų... Puola, kas be ko, ir ant tos Agnieškelės, bet ar tu dabar su pliku pirštu beiškabinsi? Ne taip pasaulyje tėra. Buvo pas juos atlėkęs ir jaunojo tėvas, ir jis pasakė tą patį:
— Jei nenorėjot ankstyvos veselės, kokių velnių patys vaikį gulinot su merga vienoje lovoje. Reikėjo jį vyti pro duis ir nieko nebūtų buvę...
Po to kelias valandas visi riejosi ir aiškinosi iš kur kojos dygusios. O paskui, Dievas davė, susitaikino. Mes apie tą ginčą nieko ir nežinojome. Čionai visai neseniai, prieš kokias porą savaičių, kai nuėjom į raštinę, moterys pradėjo sakyti, kad jau esą jų pareiškimai nunešti.
— Yra, yra pareiškimai,— patvirtino raštinės panos.
Matai, viskas jau seniai buvo, jau vasarą. Bus praėję kokie penki mėnesiai, o apie veselę kalbos teprasidėjo tik dabar. Ir mažai kas iš artimųjų žmonių į tą veselę teis. Susirašys, kad niekam į akis nelįstų, Telšiuose, ten pat ir šliūbą paims.
— Kad čia niekas nematytų ir paskui miestely ant kiekvieno kampo nekatėtų,— sako Cilė.
Žinoma, niekas nenori, kad pamatytų, kad čia mes esame jau tokie prie pat galo... Na ir nė vieno kaimyno į tą veselę nevadins. Ta Agnė jau dideliu pilvu, jau taip iš šono aiškiai matosi, jau ar nebus kokių šešių mėnesių... Yra, yra. Jau daug laiko praėjo. Cilė sako:
— Mano vyras jiems iš pat pradžių nieko nesakė...
O manasis, Jėzusmarija, savo vaikams kad yra užsakęs... Bijau ir pagalvoti. Jis dukters akyse prie visų, net svetimų buvo, kad trenkė su kumščiu į stalą:
— Kad mano namuose čia nebūtų nė vieno benkarto. Be reikalo man neturi vadalotis nė vienas. Nesitrainios kaip kokie katinai per morčių. Jei patys to nesuprasit, tada aš jums parodysiu...
Su tais šiuolaikiniais kitaip negali. Paleisi, nebesugainiosi. Ir taip dar kažin ar išsaugosi, ar mažai vasara vietos lauke, ar nėra kožnoje kertėje minkštų žolynų? Baisu ir pagalvoti — vieni pavojai toms mergoms...
O kai pasiveizi atgal, visada keisčiau atrodo. Juk Cilė augino ir sūnų. Kiek pas jį ateidavo panelių ir puikių panelių. Kaip žmonės sako, tikro nuodėmės vertų... Cilė iš karto pagrobdavo jas už kupros ar už plaukų ir išmesdavo pro duris. Ir vargšelės basos spūdindavo namo. O Agnė mažiausiai tris metus tame pačiame sūnaus kambaryje gyveno tarsi būtų ženota. Tad pasakykite, kaip tas beišeina? Negirtas negali besuprasti.
— Jau trys metai,— sako Cilė,— kaip mano duktė draugauja...
O aš prie to dar pridėjau:
— Matai, kaip našiai, su vyrais ji pradėjo gulėti nuo penkiolikos metų...
O, Dieve, kad Cilei nepatiko. Taip, lyg kas su degančiu kadugiu būtų per tarpkojį pertraukęs. Kad nepatiko, kad nepatiko, amen...
Vieną dieną aš Cilei sakau:
— Žmonės pasakoja, kad tas vaikis dabar ne ką benori imti tą tavo dukterį...
Jergutėliau, kad ji šokosi:
— Kur tau jis nenorės, kur nenorės...
— Taip kažin kas lyg ir sakė, kad jau kitą mergaitę susiradęs, kad jau draugauja...
— Žmonės niekus tauzija, grynus niekus...
O aiškių aiškiausiai žinau, kad tas jos žentas buvo jau kitą apėjęs. Tėvai jį gerokai ėmė į nagą, kol besugrįžo prie vagos... Gerai, kad jis dar pasidavė, o kitas būtų pasakęs: "Ne mano daržas, ne mano pupos..."
Ta Cilė, vargšelė, iš visų pusių yra labai savotiška. Ji dabar sako:
— Į veselę nė vieno kaimyno nevadinsiu, neturiu iš ko kelti didelės veselės, nėra reikalo...
O busimos gaspadinės jai nepritaria, nepaduoda:
— Mums tas pats — keliolika daugiau ar mažiau. Galėjot kaip ir visi žmonės — vietos kieme yra, paimti pastatyti palapinę, sukviesti kaimynus ir paūžti, kaip pas mus yra priimta.
O dabar Cilė jau aiškina, kad dėl visko esanti kalta viena Agnė ir tas ne laiku užkritęs vaikas. O kitą dieną jau išvedžioja kitus dalykus, jau yra kalti visi kiti, tik ne jie. Bet juk ta jų mergaitė ne pirma ir ne paskutinė. Gerai dar, kad su tuo pačiu išeina. Veselė bus čia ir galėjo visus pavadinti. Sako iš žento pusės bus ar dvidešimt penki. Kaimynai, kaip susitarę, sako, lyg šiol progai pasitaikius viešėdavome visi kartu, o kai jiems prisiėjo truputį pasistoroti, jetitararai, ir išdrėbė visus kaimynus iš savo draugų. Na, ar tu busi girdėjęs? Juk visi žinome, kaip yra su kaimynais. Išlaidų, žinoma, yra daugiau, viskas nemažai kaštuoja, bet ką tu, žmogus, bepadarysi? Į pelkę kritęs sausas nekelsi. Aš Cilei sakau:
— Turite tris karves, vieną parduokit ir bus tvarka.
Su tom karvėm ji irgi prasikišo. Buvo į kiemą atėję pirkėjai, o ji užsiprašė dešimtį tūkstančių. Devynis, šliūkšt, ir įsiūlijo, bet nepardavė. O dabar nebegaus nė tiek. Pradėjo žmonėms dalyti kolchozines karves, smarkiai krito jų kainos. Nebeturi žmonės kur bedėti gyvulių, kas tau bemokės gerą pinigą...
Kartais, klausykis, gryniausius niekus bus visi bežiną, o čia tau nejuokai — skamba visas miestalis. Jau ir pernai skambėjo. Ale velnioniškas tų žmonių nujautimas. Kalba, kalba ir, veizėk, įkalba.
O antai mūsų kaimynė Juodytė irgi išteka, bet apie jos veselę niekas nė žodžio nežino. Ji yra iš to pirmojo vyro. Nei ten kas į ją baltakiuoja, nei ten kas prisikišęs veizi. Nei ji bėdna, nei bagota. Ji jau prieš kokius du mėnesius, kol dar kolchozas tebebuvo kaip reikiant ir pardavinėjo, nusipirko penkiolika gaidžių.
— Žadėjau broilerius, bet brangiai išeina....— sakė ji pirkdama
Tada kolchoze dar visko buvo... Pradėjom jai sakyti — geriau išloši, jei pirksi gaidžius. Jie yra kaip namie auginti, o tie broileriai belaukiant veselės dar suliesės.
— Aš dabar juos nusipirksiu, o paskui kitką...
Taip sau po truputėlį mergaitė ir pasiruoš. Tvarkosi. Veselė bus pas mamą. Sau perkasi, niekas jos negedauja, nieko tokio nėra ir niekas nieko...
Ir tą kavalierių turi, ir jokių bėdų su juo nėra. Juodu susiėjo praeitą rudenį ir iki šiol draugavo ir nėra jokių įtarimų, nieko nėra. Kaip ir visiems žmoniems. Veselė bus kaip vien reikiant ir visus kaimynus pavadins, ir visiems užstalėj vietos užteks. Kad kitaip, jerumarija, negalima, kaimynai užsigaus. Anuodu jau yra ir pareiškimus padavę. Jis dirba rajone. Visur jiedu kartu. Ir šokiuose juos abu tankiai vien mato...
Ana yra tokia daugiau suvargusi, bet dar nieko. Jo tėvai gyvena čia netoli kaime. Ta motina truputį raišuoja ir dirba kirpėja. Tik tėvas gal kiek kartais padaugina... Nėra jau tie tėvai kažkokie, jau kokie raškažni. Truputi tatai tokie lyg ir nususę... Nėra jau iš tų glauniųjų. O tas vaikis jau yra dideliai toks geras. Baigęs traktorininkų mokyklą. Mergaitės sako, kad jau vien paveizėjus, atrodo nieko sau vyras. Aukštas. Ir ji, mergaitė, visai nieko. Jis yra gerai apsidaręs ir jau ne koks nevėkšla. Gražios kelnės, medžiaga gera, batai firminiai, nertinis raštuotas... Mergaitės sako:
— Inteligentiškas vaikis.
Ana pati ėjo dirbti į kolchozą — melžė karves. Dirbo gerai, mes matėme. Tas vaikis kartais nuo jos ankstyvą rytą išvažiuoja. Yra taip, kaip ir pas visus kitus žmones...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai

Standartinė Edvardas » Šeš 09 11, 2004, 22:37

22. Po visko

— Su mūsų daržininkyste,— nerimauja Elė,— kaip ir su visu kolchozu, nieko nebeišeina, niekas nieko nebedirba. Vieną dieną buvo visų daržininkų susirinkimas. Nuėjom. Iš jų nieko ten negausi, nieko paimamo nėra. Nueini, pasiklausai, pasiveizi — ir nieko, ir viskas. O ką ten daugiau?.. Nieko. Tuos šiltnamius parduos. Kas, kaip, kur? — niekas nežino, negali suprasti. Su tais daržininkystės darbininkais yra kaip su vaikais be tėvo. Ta ponia, kur mums vadovavo, yra išėjusi, nebedirba. Aš įlindau ten ir truputį to turto už čekius užsirašiau.
Aš ten nedirbau ir dabar nenoriu ten eiti. Tuos šiltnamius žada pirkti ta pati buvusioji vadovė. Kur tau, kur tau, ji yra labai bagota, lyg su ja retas kuris čia tegalėtų iškirsti. Kur tau — tiek metų realizavo ir realizavo kolchozo daržoves ir gėles... Per jos rankas ėjo visi išvežimai ir grįždavo visi pinigai. Milijonais, neįsivaizduojamos sumos... Nėra ką ir besakyti. Su ja nepalenktyniaus nė vienas kolchozninkėlis.
Mūsų žmogelis greitai visko išmoksta, ypač nedoro. Pasiveizėjo į valstybės valdininkus ir greitai juos perkando ir suprato. Juk ir pats, neprasčiau už valstybę, gali pavogti, atimti, nusavinti... Šiais laikais yra demokratija ir laisvė, tik nebūk ištižęs.
Iš tikrųjų yra tokia demokratija, kad paprastam žmogui dabar baisu ir žingsnelį žengti. Vakar mums pagal pajus iš kolchozo fermų atvežė dar telyčią. Jėzusmarija, o žmonės jau šaukia:
— Va, žalty, kokie jie, kiek jiems veža ir veža...
Tą vieną jautį jau išdulkinom iš namų kitur, kad nelįstų taip į akis. Jau taip niekam nebeaiškiname ir nieko nebesakome. O jeigu iš savo bendrovės dar ką nors gaus mama — mums bus amen... Jau šaukia ir taip. Žmonės pyksta, kad esame jau tie ūkininkai ir iš ūkio geriausius gyvulius pasiimam. Kas beliks tiems, kurie stoja į kolchozinę bendrovę?.. Juk visi supranta, kas beliks, kai viską atsiims ūkininkai. Dalijo pagal išdirbtus metus ir atsiimtą žemės plotą ir niekas nežino kiek gyvulių beliks kitiems ir kiek jų rytoj dar išdvės... Tas niekam neberūpi, nes rytojaus dienios kolchoze jau nebėra, visi gyvena tik šia sekunde, šia minute.
Kai dalijo vištas, suskaičiavo prieš dvi savaites ir tuojau užsirašė. O kas iš to užrašo beišeina praėjus vienai dienai? Tų raudonųjų per dieną nusprogsta po vieną du šimtus, o baltųjų apie šimtą... Per vieną dieną apie tris šimtus. o kas atsitiks per savaitę, per mėnesį? Naujų niekas nebeperka ir nebeaugina. Ir kas beliks tam kolchozinės bendrovės žmogeliui, kuriam pagal įstatymus dabar nieks nieko neduoda? Jam beliks vieni nūsprogos, vieni išdvėsėliai. Va, ir visa aritmetika. Žmonės ją supranta, supranta ir kiti, bet niekas nieko nedaro. Niekas nieko. Gal kam nors iš tų vadovų tas ir patinka, gal taip jie keršija žmogui už kolchozo griovimą. Niekas nieko neįrodys, nieko neteis, tik matome, kad iš to, kas dabar dar yra likę, su kiekviena diena nyksta ir mažėja...
Tos kolchozinės vištos yra tokios, kad joms kiekvieną dieną reikia vitaminų. Atveža dabar pirktų mišinių, bet jie yra visai ne tie, jie yra be vitaminų. Kad bent apsirikęs atvažiuotų į fermą koks nors viršininkas. Bet nėra nė vieno, niekas nebevažiuoja. Jie nieko nebežino ir mums nieko nebegali pasakyti nei pamokyti ką ir kaip dirbti. Darbininkui dabar nieko jau nebepasakysi.
Moterys šiandien atėjo į darbą, o kiaušinių, galima sakyti, visai nebėra. Per visą dieną bepririnko tik penkias dėžes. Dvi išvežė, jau kažkas išsirašė, pro šalį, jau ne už pinigus. Į sandėlį beišvežė tik tris. O tokios vištos, tokios dedeklės, juk jos nė metų dar neturi. Per dieną jos turi varyti po keturiasdešimt dėžių. O raudonosios sudėdavo per dieną po septyniasdešimt. O dabar beįvaro po dvidešimt, kitą dieną dvidešimt penkias... Paskutinėmis dienomis dar labiau sukrito, nebesurenka nė tiek. Šiandien, pasakoja moteriškės, nebepadėjo nė vieno kiaušinio. Pašarus veža grynai vien dėl akių — jie niekam tikę, vištoms nedera. Nei juose yra vitaminų, nei kokių kitų druskų.
Kai parsineši tokią kolchozinę vištą namo jau savo reikalams, nors ji atrodo sveika ir gera, bet antrą dieną vis tiek ji jau nusprogsta. Jos yra išsekusios be vitaminų ir nebeišgyvena, nors tu ją ir auksu lesintum. Naminėms vištoms vitaminų nereikia, anos visko, ko joms reikia randa lauke. O fermoje juk viską daro su elektra. O dabar ir elektros lempų pritrūko, nebenuperka. Pirmiau išrašys ir kraujo miltų, ir visko kitko bus. O kas dabar? Atvežė plikus miltus sumaišytus su druska ir lesink... Juk darbininkės nepradės vadovauti fermai, tam yra visa raštinė.
Nebėra kiaušinių... Na, ir kas čia tokio? "Ras" — padidino kainą ir viskas tvarkoje. Jau ant Velykų tuojau pat kaina bus didesnė. Ale didina tiek, kad žmogus tų kiaušinių nebegali nusipirkti. Ir visi juokiasi, yra patenkinti. Darbininkai palesina vištas irgi niekuo daugiau nebesirūpina. Kad nori lai visos išsprogsta. Moteriškės dabar sėdi koją ant kojos užsikėlusios ir visą dieną tauzija... Darbai stovi nedirbti. Jei kas atvažiuotų, tai tokį vaizdą pamatytų, kad turėtų vietoje sucypti ir apsikepurnėti. Bet dabar jau ir jie nieko nebegalėtų bepadaryti, nebežinotų kaip. Jau viskas, jau žmonės visai kitaip gyvena, jau jie nebetiki nei tam kolchozui, nei tiems viršininkams. Jeigu ką ir bepasako, darbininkas atsikerta ir niekur nepajuda. Va, kokių laikų sulaukėm. Bus dar visokių bėdų ir nelaimių, tokie dalykai niekam neišeis į gerą.
Visi gyvuliai dabar kenčia lagerininko mūkas. Atvežė anądien į fermą stambiausių šiaudų, išvertė lauke į mėšlą ir purvą. Po to darbininkai ištampė juos ir įmėtė į ėdžias ir karvėms, ir veršeliams. Vadinasi, jau viskas, gyvulys jau pašertas. Koks tas pašaras, kuriam gyvuliui kliuvo, kuriam ne — nusispjovė, išėjo pro duris, ir viskas pasibaigė. Nieko niekas nebežiūri. Dabar nieko nebėra nei raštinėje, nei dirbtuvėse, nei laukuose, nei fermose. Vaikšto žmonės kaip avių banda ir veizi ką bepavogus, ką benusukus, iš ko beištaisyti butelį... Tik tas butelis su žmogumi ir beliko. Daugiau nič nieko...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Tre 09 15, 2004, 21:45

23. Pauginsim ir tą nusprogą

Jau paskutinę atostogų dieną Zigmas su Mantu išsiruošė atsisveikinti su gimtuoju pašaliu, dar įkvėpti tyro laukų oro. Būriuojasi jau paukščiai. Tupi jie ir medžiuose, ir ant elektros laidų, ir taip žviegiančiai čiulba, taip ilgesingai tarpusavyje tariasi, kad atrodo, girdi daug į pievą išėjusių šienpjovių, kurie pradalgės gale sustoję galanda dalgius... Besiklausydami tos veriančios paukščių kalbos, jie pamatė keliu bevažiuojančią Saulę Stoškienę. Pasisveikino.
— Tai kur išsiruošėte?
— Taigi išėjom paskutinįsyk pasidžiaugti savo miesteliu.
— Ar čia tas našlaitis anūkėlis?
— Tas pats,— atsako Zigmas žiūrėdamas į jų vežimą.
— O ką jūs čia vežate ir tempiate?
— Tatai už baltuosius čekius išdalijo mums paskutinius gyvulius. Anksčiau gavom didelį jautį, bet trūko svorio ir dabar pridėjo vos bepaeinančią telyčaitę ir dar mažesnį jau nebepastovintį išliesėjusį jautelį. Trūko svorio, nepadavėm, šaukėm ir dabar pridėjo. Kad ir ne kažin kas, bet šis tas dar kliuvo.
— Matai kaip, o ar bedirbat?
— Dar po truputį daržininkystėje. Į fermas nebeinu, nieko jose nebeliko. Kai gyvulius pradėjo dalyti, iš karto ir fermas pradėjo plėšti. Dabar jau plėšia ir parduotas ir neparduotas. Mes pašaro turime daug, dar šiek tiek pasigraibę galėsim iššerti ir gautuosius gyvulius. Telytėlę atganysiu, o jautelį iš numirusių prikelsiu. Jis jau buvo paguldytas prie mirtininkų. Ūkis gyvulių nebežiūri, jie yra kaip kalėjime, nors raštinė tebėra visa ir algas tebeima. Dar gyvulių yra ir daugiau, ne visi žmonės tepasiėmė. Dabar mažina gyvulius kaip begalėdami, parduoda ir už pinigus...
— Še tau, kad nori...
— Pasakoja, kad ir tą nebaigtąjį statyti kultūrnamį kažkas nupirko. Jie dar to pinigo sugraibo, tik mums už darbą niekas nemoka.
— Aš tiek metų fermoje išdirbau ir man tiek skauda širdį. Aš į tą viską negaliu ramiai veizėtis. Viskas pasidarė kaip po baisiausio karo, kaip po bombardavimų. Negaliu rasti sau vietos. Fermoje dabar pūsta dalia, nieko nebeliko. Tos pačios rankos, kurios statė, dabar drasko, ardo, plėšia, velka... Pavirto pasiutšuniais. Tų didžiųjų fermų niekas neperka. Kur žmogus dės tokį velnionišką pastatą. Ūkininkai gal ir nupirktų, bet vis tiek nugriovimui. Juk į tą viena pastatą tilpdavo trys šimtai karvių su visais veršiais. Kas dabar tiek gyvulių gali turėti...
— Musėtais tas jautelis nepratęs eiti? — klausiu.
— Jis nebepaeina iš bado, nusilpo... Bet tas dar niekai. Kiek veršelių išskendo srutose. Tvarto grindys išmūrytos, o srutų vamzdis užsikimšo ir tvarte iš srutų pasidarė ežeras. Prie to vamzdžio ar kas dabar į srutas belįs? Nuskendusius veršelius iš tų srutų traukė ir traukė... Mat jie po kelių parų nebeišstovėdami gulėsi ir skendo... Bendrovei tebevadovauja tas pats žmogus, bet jis nieko nebedirba, nebežiūri, viskas eina be jo. Žmonės jo neatleido, bet skirtumo nėra — ir su kitu būtų tas pats pragaras...
— Mes žemės teturime du hektarus. Mums po tiek tedavė. Miestely perdaug žmonių. Tik tuos du, kur davė dešinieji. Bet ar manote, kad ilgam? Tuoj pat jie patys bus ir atėmę... Tik duok jiems į rankas valią ir valdžią. Bet ir tos pačios nėra kaip išdirbti, juk žmogus teturi tik dvi rankas ir dešimtį pirštų... Gerų norų neužtenka. Na, mudu jau užsiplepėjom... Tėvai, judinamės...
Suragino arklį, sukragėjo ratai ir nušliaužė tolyn. Iš lėto. Vyras stūmė pririštą prie judančių ratų nenorinčią eiti nusilpusią telyčaitę. Stūmė ir tempė, ragino rankomis ir balsu — kaip begalėdamas, nušilęs, bet nesikeikė. Juk jo žmona iš tos nūsusos žadėjo išauginti tikrą pieningą karvę...



Baigėsi pasakojimas apie pokolchozinį laikotarpį — kaimo žmonių rūpesčius ir vargus.
Gal atsiras vienas kitas, kuris galėtų brykštelėti autoriui keletą žodžių. Tikiuosiu ir dėkoju.

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ket 09 16, 2004, 23:31

nepyk, Edvardai - sito apsakymo as neskaiciau, nes ne nuo pradziu pradejai, o ir apie kolukius nelabai mane jaudino, kazkaip neuzkabino, bet anas apsakymas tai tikrai sujaudino - gal kad susisauke su Anios istorija, o gal ir kad jaudinantis, nuosirdus buvo, o ir gera darba padare, tad labai aciu - uz ana apsakyma, ir kurybines sekmes :) :)

Skelbti atsakymą