Mano tėvelio eilėraščiai

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderator: Visi tvarkytojai

Post Reply
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Apsilankius pas Anią ir Asią užsinorėjau perrašyt dar vieną tėvelio eileraštuką:

Tėvas ir dukra

Akių negaliu atitraukti nuo jos,
nuo savo dukrelės tokios nuostabios.
Žiūriu lyg į tekančią saulę ryte,
kai žaidžia ji švelniai vienmečių rate.

Žaismingas rausvumas sveikus, apvalius
nuspalvino švelniai dukters veidelius.
Tik čiauška, tik švyti ta ryto aušra...
Ėk, nieko mielesnio už ją man nėra.

Dvi tyros akytės - du perlai reti
per dieną į tėvą smeigte įsmeigti.
Žaislų reikalauja, draugystės tamprios
ir priežiūros, žinoma, baisiai jautrios.

Širdyj didžio džiaugsmo nesutalpinu,
kai dukrą ant rankų smagiai šokinu.
Mažytė būtybė kvatoja skaniai,
o ausį kutena pirmi sakiniai.

Pirmi sakiniai padrikų skiemenų.
Aš jų tikrą prasmę tik spėju, menu.
O rodos, gražiausi pasaulio garsai,
kurių nepaliaudamas godžiai klausai.

Į pievą nunešęs tarp lauko gėlių
aš savo dukra atsidžiaugt negaliu.
Mamos išbučiuota, tetų pagirta,
ji senstančio tėvo paguodai skirta.

Vilnius, 1974 m.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Post by Edvardas »

Gražiai rašė tetukas apie savo dukrelę. Tas jausmas artimas kiekvienam mūsų...
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:) aciu, Edvardai, o as jau maniau, kad gal per daug jau cia asmeniskus eilerascius cituoju - sakys, ta darja pati savim neatsigrozi... :wink:

Bet tiesiog kai vakar pabuvau pas Ania ir pabendravau su Asia, kazkaip patrauke perrasyt, tai jau nepykit, bet neprizadu, kad dar kada nepatrauks... :P :wink: :)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Mano tėvelis, kai gyveno Kėdainiuose, kai manęs dar šioj gražioj žemelėj nebuvo :wink: , mėgdavo atostogauti rudenį ir eiti riešutauti - gal todėl ir aš taip myliu rudenį... :)

Riešutautojas

Nekaitrus mėnuo rugsėjo
su atostogom atėjo.
Prie pečių segu kuprinę
Ir žinsniuoju po gimtinę.
Šįmet niekur nekeliaunu,
tik po mišką valiūkaunu.
jau pribrendo riešutai -
byra vos tik pakratai.

Aptikau miške laukymę,
kurios ploto dalį žymią
vien lazdynai užkariavo,
krūmų pukštėm sužaliavo.
Riešutai pilni, geltoni -
jau rugsėjo turi skonį.
Gi, rugpjūtyj daug žalių,
daug minkstučių branduolių.
Todėl negaliu suprasti,
kaipgi gali atsirasti
riešutautojų paikų,
kurie raško nelaiku.
Kur ten raško - lamdo, laužo,
miškas virsta karo laužu.
Tiems žmonėms širdies neskauda
miškui darant tokią skriaudą.

Kaip minėjau pradžioje,
poilsiauju gamtoje.
Per dienas miške klajoju
ir nevaržomas svajoju.
Tik gyventojai miškų,
įsitaisę tarp šakų,
pasitinka nepalankiai,
jog miškus lankau per tankiai.
Tvirtasnapis kėkštas pyksta,
kuo didžiausias triukšmas vyksta:
kam aš riešutus renku
ir viena akim seku
išpuolius drąsaus gražuolio,
to nemažo pavyduolio.
Bet nesistebiu tuo kėkštu;
riešutus ir aš juk mėgstu.
Tad suprantami gerai
šie pavydūs padarai.
Tegul širsta - nieks neklauso:
čia visiems dalis priklauso.

Maža to - man iš kairės
laibas balsas voverės
kad suriks: "Curuk cuk cuk!
Kuo veikiau iš miško spruk!" :shock:
Na, bet ši spieglė daili
neapsakomai baili:
savo riksmo išsigando
ir liežuvį tuoj prikando.
Vieną kartą besuriko
ir kaip mat tankmėj pranyko.

O lietutis dulkia dulkia,
tad braidau po rasą smulkią
šlaputėlis lig ausų
ir pykstu ant debesų.
Mat aš toks: jei pasiryšiu -
tuščiomis namo negrįšiu. (ir aš tokia pat, kaip galėjot pastebėt :P :) )

Netikėtai, nelauktai
plyšo debesys aukštai.
Spindulių auksinis pluoštas,
saulės rūpestingai ruoštas,
vos tik debesys prairo,
pro rūkus linksmai praniro
ir staiga į žemę smigo,
tarp šakų miške įstrigo.
Krūptelėjo drebulė,
o kukli miškų gėlė,
vos tik saulė nusiklojo -
rudeniui nusišypsojo :)

Juokiasi šviesi laukymė.
Tik beržai liūdnai parimę
saulėj ašarom žėruoja
ir į rudenį šnairuoja.
Ėglė visados rimta,
kaip vienuolė aprengta,
ar lietus, ar pūgos siaučia
permainų, taryt, nejaučia.
Raistuose šermukšnės rausta
čia tik briedžiai atsikrausto
pasimurdyti liūne,
paskanauti šermukšne.

Ė, lazdynai akį traukia.
Šeimomis sustoję laukia
apsisagstę riešutais,
lyg mamos skara kutais.
Kai žiūriu į tuos lazdynus -
patys siūlo skanumynus :wink:.
Tiesia riešutų kekes,
girių dovanas puikias.
Vos papurtau - tuoj ir krinta.
Akys, rodosi, nušvinta :) .
Tik truputį kiek graudu,
jeigu kokio nerandu:
jį pelė įtrauks į urvą
ar įmins kas nors į purvą.
O nakčia degli šernai
sučiaumos galutinai.

Malonu miške klajoti,
riešutauti ir svajoti,
lepintis tyliu džiaugsmu,
kai širdyj ramu ramu.
Kas miškus tikrai pamėgo,
tam diena čia greit prabėga
ir žmogus nepajunti,
kad jau prieblandoj skęsti.

Girių prieblanda tamsėja
ir nakties garsų gausėja.
Miškas virsta juodu rūmu,
pilnu pilnu neaiškumų.
Viską sutemos praryja.
Senos pasakos atgyja.
Vos įžiūrimu taku
lyg vaiduoklis aš slenku.
Ore kažkas šmižinėja
ir iš miego kelia vėją.
Ima šiauštis eglių karčiai,
bailiai šnibždasi paparčiai.
Tartum kažkas paskui seka -
nepataikau jau į taką.
Kažkas stveria už kuprinės :shock: ,
kai kapstausi iš tankynės.
Medžių šakos lig pat lauko
mano šonus šiurkščiai brauko.

Pilnas įspūdžių retų
pamažu namo krutu.
Baigėsi diena auksinė -
riešutų pilna kuprinė.
Vis sunkiau sunkiau pečiams.
Bus ir žiemai, ir svečiams.

Nuolatos visiems kalbu:
girių teikiamu labu
pasisotinsim visi,
nes čia lobiai ištisi -
jei naudosi juos protingai,
girioj elgsimės tvarkingai,
nežalosime miškų,
riešutausim tik laiku.

Kazys Vincas Kižys
1971 vasario 16

PS grazaus ir derlingo visiems rudenelio... :wink:
Last edited by darja on Thu 09 30, 2004, 19:23, edited 1 time in total.
Uosis
Posts: 1564
Joined: Sun 12 22, 2002, 13:34

Post by Uosis »

Nuostabus poetas!
Talentas nulietas :)

Kai skaitau eiles jo - širdyje šviesu,
Mišką paslaptingą vis labiau myliu :)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:wink: nu ir aciu tau, Aurimai, kad patinka, kai turesiu laiko, kada dar perrasysiu... :wink: :)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:wink: na, jei patiko apie mišką, tai perrašysiu dar vieną, biškį liūdnesnį, bet juk reikia visko:

Ruduo girioje

Einu į girią rudens sutikti,
pasiklausyti maištingų vėjų.
Kaip greitai spėjo giria nuplikti,
kuri dar vakar mane žavėjo.

Einu, o lapai šiugžda po kojų,
visi pageltę, visi nurimę.
Savy paskendęs liūdnai galvoju:
- Tai ko sulaukei, žalioji giria...

Einu į giria ne uogų rinkti -
einu nuo trūkio šaknų ieškoti.
Plaukai, po plynių, pradėjo slinkti,
kasdieną kojas sunkiau kilnoti.

Sugniaužiau stipriai gumbuotą lazdą -
dažnokai tenka jau pasiremti -
keistokos mintys vaizduotėj plazda,
ypač kai ima girioje temti.

Siūbuoja medžiai ir nieks nemiega.
Štai, zuikis puikis pro šalį liuoksi.
Peslys virš girios aštriai suspiegia,
girdžiu, kaip brazda apuokas uokse.

Matau, kaip briedis, aplenkęs balą,
jaunam pušyne ūglius rupšnoja.
Genys triukšmingai sausuolę kala,
pro šalį kėkštas rėksnys plasnoja.

Iš raisto dvelkia drėgme ir šernu :shock: :
klampi klampynė jo šeimą slepia.
Aplinkui riksmas gerklingų varnų -
matyt, palydi vagilę lapę.

Per laukymėlę žinsniuoja stirnos,
tos laibakojės miškų gražuolės.
O vėjas pučia lyg senos girnos
ar ką nors purto piktai pripuolęs.

Baikštuolis elnias, išrietęs sprandą,
į tankmę smuko pamatęs žmogų.
Ruduo aštriau vis dantis galanda,
dangus net verkia. Oi, nepatogu :(

Žinau, ko žliumbia, žinau, ko verkia:
užtat, kad saulė visai apako :cry: ;
užtat, kad audros girias sudarkė,
privartė medžių ant briedžių tako.

Bet kas gi šičia, giruže mano,
vešlius lazdynus šitaip aplaužė?
Tik jau ne žmogus, ne brolis mano -
drambliai ar tankai per girią šliaužė :shock:

Jei šičia kuomet aš riešutausiu,
tai nepaliksiu girioje brydės.
- Lazdyne, tavo šakų nelaušiu...
- Kas tave raišios? Kas tave gydys?..

Giria man tartum didžiulė menė,
gyvais paveikslais nukabinėta.
Įvairios mintys čia protą peni,
atgyja sakmės seniai girdėtos.

Aptiksiu, rodos, Krivių krivaitį,
Perkūno ugnį su vaidilutėm. -
nutraukė mintį man voveraitė,
linksmai pažvelgus juodom akutėm :wink:

Palaukit, ko čia ėjau į girią?
Aa! nuo trūkio šaknų prikasti.
Gyduolės lapai, nors ir nubirę,
bet šaknį moku raiste surasti.

Einu, o audros giružę lanksto.
Bet girioj šilta, net kūnas kaista.
Aš apgalvojau gerai iš anksto,
kuriais takeliais pasieksiu raistą.

Kėdainiai, 1971 m.
Uosis
Posts: 1564
Joined: Sun 12 22, 2002, 13:34

Post by Uosis »

Kai skaitau tavo tėvelio eiles, tai vis galvoju, kiek daug esu jau nuo gamtos nutolęs, kokia ji man mažai tepažinta :) Kiek daug dar galima pažinti, kiek daug nuveikti reikia, išsaugot ją.
Yra tik vienas Dievas ir jis yra visur :)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

va va, Aurimai, ir as nepaklausiau tevelio, kokia ten ta saknis gyduole, o dabar jau nepaklausi - na nebent jau kas kitas atsakytu... Jis pazinojo daugybe medziu, pauksciu, zvereliu - as ne dalies tiek nezinau, bet net jis pats sakydavo, kad jo motina zinojo labai daug dainu - o jis jau daug maziau, as dar maziau... :( bet vis delt nuo gamtos nesijauciu labai nutolus - as ja intuityviai jauciu... :wink:
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Nu dabar kažkodėl nusprendžiau jumi perrašyt turbūt paskutinį tėvelio eileraštį, kurį jis pradėjo 1983 m., o baigė 1988 m. kovo 27d., kai tame kūne gyvent jam buvo belikę vos penki mėnesiai:


Tai buvo

Karštai mylėjau moteris.
Dar ir dabar myliu.
Tik joms būdingo žavesio
užmiršti negaliu.

Po mano budrią atmintį
klajoja jų veidai.
Prabunda šventos priesaikos
ir meilės pažadai.

Dar kažinko pasišnabžda
su geiduliu aistra,
kad iš manęs jau atimta
ir skeptras, ir mitra (čia - karaliaus valdžios ženklai :wink: ).

Po kojų lapai pinasi
pageltusio rudens.
Padange šliaužia debesys,
pilni vėsaus vandens.

Gražiausias kelias nueitas -
ir saulė ne kasdie.
Už meilę ačiū moterims,
ir ačiū, ir sudie.

Lenkiuosi meilės vėliavai,
iškėlęs ją aukštai.
Ne veltui žemės dukteris
mylėjau taip karštai :wink: :P .

Šaunus buvo mano tėvelis - tada jam buvo 76 m. (kai užbaigė eilėraštį)... :roll: :wink:
Audronė
Posts: 25
Joined: Fri 05 07, 2004, 12:42

Post by Audronė »

Tikiuosi, kad eilėraščių dar bus. Dėkui Tavo tėveliui už malonias minutes.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:) dekui dekui, zinau, kad jis dziaugiasi, kad jo eiles tebedziugina zmones... :) O eilerasciu dar biski bus, bet ne tiek daug, mat kur skirti draugams, skausmingi is tremties ar siaip labai asmeniski, tai nematau prasmes cia perrasinet... :wink: Sekmes :)
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Užburtos gelmės

Panirau į užburtas kūrybos gelmes,
kur likimas daigina dainas ir sakmes.
Tik kad kvapo užtektų ir dvasios jėgų
parsinešti į krantą gležnučių daigų.

Pasodinsiu daigus ir tegu sužydės,
o žiedai, lyg varpeliai, tegu sužvangės.
Pražargdysiu darželio tvoroj pinučius,
tegul kalbina vėjai naujus žvangučius.

Tegul kalba žvangučiai tiktai eilėmis
su senu, su vaiku, su laukų žolėmis,
ką girdėjo, ką matė širdies gelmėse,
tegul posmais išdėsto po saule šviesia :) .

Man patiko gėrėtis ritmingais garsais.
Neiškentęs, va, traukiu drauge su visais.
Tarp galingų balsų aš skambu žvangučiu,
na, bet savo lumzdelį širdingai pučiu.

Va, dėl to ir neriu į kūrybos gelmes.
Ar priims jos mane, ar kaip šapą išmes.
Gal kaip daugeliui kvapo tenai neužteks
ir bevardį eiliuotoją bangos užplaks.

Kėdainiai, 1971 m. vasario 18 d.
Audronė
Posts: 25
Joined: Fri 05 07, 2004, 12:42

Post by Audronė »

Dėkui Darja, sušildei tokį šaltą rytą. Maloniau darbus pradėti tokių eilių paskaičius. Ačiū.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:) smagu, kad patinka... :wink:
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Na, kad jau patinka, tai perrasysiu skirta mano mamai :wink: :

Marytė, mano meilė :wink:

Gyvenimas vėl tapo prasmingas.
Netikėta meilė tuštumą pripildė.
Su tavim jaučiuosi iš tiesų laimingas,
nes visi troškimai mudviem išsipildė.

Ne žeme tat vaikštau, o paukščiu lakioju
tavo švelnių rankų skrydžiui pakylėtas.
Užtatai bučiuoju nuo galvos lig kojų
už tą gilią meilę, už dienas saulėtas.

Aš kitaip nemoku tau atsidėkoti,
nes iš didžio džiaugsmo žodžiai nepaklūsta.
Prižadu, jog būsi mano meile soti,
kai įžengsi amžiams į viengungio būstą.

Taip ramu, kai tavo mielos, geros akys,
tartum ryškios žvaigždės, kelią man apšviečia.
Daužosi ir spurda širdys, lyg plaštakės,
kai abiejų lūpos kartais susiliečia.

Tartum rugio varpa tu kasdien pilnėji,
saugoma atidžiai motiniškų teisių.
Jausiu naują laimę - tu teisingai spėji -
kai sūpuosiu saulėj mūsų meilės vaisių.

Atvirai, Maryte, tau prisipažįstu,
jog esi brangiausias mano atradimas.
Tau padovanojau tikrą bičiulystę.
Tu man didis džiaugsmas, mano įkvėpimas.

Eisime jau dviese minti naujo kelio,
stipriai susiėmę kaip draugai už rankų.
Tu žadi išmelsti net iš Visagalio,
kad likimą siųstu mudviem tik palankų.

Kėdainiai, 1973 spalio 4 d.

PS mano mama buvo 20 m. jaunesne uz teveli, auksinio budo nebuvo, bet jie nugyveno ta laika gana neblogai, nors be ypatingai karstu jausmu... :wink:
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

apsigalvojau - sitoj temoj nereikia liudnu zinuciu, juk mano tevelis gyvesnis uz kitus gyvus, ar ne? :wink:
Last edited by darja on Thu 10 21, 2004, 20:50, edited 1 time in total.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:wink: o kad būtų linksmiau, perrašysiu eilėraštuką apie save mažą:

Maža dukra

Dukra, maža dukra -
nauja šeimos grandis.
Sušvito lyg aušra
mūs meilės atspindys.

Prisišaukia verksmu
dukrytė mylima.
Nesitveria džiaugsmu
tėvelis ir mama.

Palinksta tuoj abu
ties dukryte trapia:
gal skundžias pilvuku,
o gal ir vėl šlapia :oops: .

Akytės - žiburukai
iš mėlynos nakties.
Apvalaini veidukai
prigludo prie krūties.

Lūpytės lyg rožytės
lapeliai ružavi,
o šypsena dukrytės
svaiginamai žavi.

Išvystyta kėtoja
juokingas rankeles.
Mažas nykštuko kojas
paleidžia į valias.

Atsižiūrėt negali
tėvelis ir mama,
kol jų miela dukrelė
užmiega supama.

Ir miega Dangerutė (čia šiaip jau mano vardas... :P :wink: )
su šypsena gėlės.
Tik juda dar akutės
lyg verkiančios lėlės :roll: .

Suvystyta į drobę
gaivi džiaugsmų versmė.
Tėvų brangiausias lobis,
gyvenimo prasmė.

Kėdainiai, 1973 gruodžio 31d.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Pas seną draugą

Didelė laimė, be galo smagu,
kai patenki tarp širdingų draugų:
sprunkančią viltį sulaiko staiga,
pasuka liūdesį džiaugsmo vaga.

Sušvinta akyse nauji žiburėliai.
Tarytum nuo žemės krištolą pakėlei.
Šešėlių ir rūpesčių, rodos, nebūta.
Segiesi atkutęs į atlapą rūtą :wink: .

Gera pajusti vėl žmogišką vertę.
Trukteli dainą net galvą užvertęs.
Kalbos praliumpa it vasaros lietūs.
Kaip čia iškęsti bent ko nepalietus.

Tiek daug žmoguje visa ko prisikrovė.
Vienatvėj betūnant apkarto tikrovė.
Jog skubini viską iškart išsakyti,
kad laiko nelieka kitų išklausyti (ir man taip būna... :wink: ).

Liejasi žodžių nevaržomi srautai.
Skamba nuo gaudesio kambario skliautai.
Maišosi linksmos ir liūdesio gaidos.
Nerimo jausmas erdvėj išsisklaido.

Juokas po kambarį dūksta lyg vėjas.
Dešimčia metų jauties atjaunėjęs.
Skaldai blevyzgas, rimtas ir palaidas :wink: ,
juokiasi draugo petenkintas veidas :) .

Kėdainiai, 1971 sausio 30 d.
Audronė
Posts: 25
Joined: Fri 05 07, 2004, 12:42

Post by Audronė »

Sveika Darja
penkias dienas neturėjau interneto. Pasiilgau ailėraščių. Jei tėčio eilės baigiasi, laikas Tau pradėti kurti. Nors manau, kad tai darai. Nors pes savaitę vieną įdėk. Prašau.
Post Reply