Edvardo kūryba

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderator: Visi tvarkytojai

Post Reply
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Post by Edvardas »

8.Stiklainio užbūrimas
Lovliai, visą dieną išgulėję dėžutėje ir nedrįsę seneliui rodytis ir ką nors jam patarti, kai Mantas nuėjo miegoti, greitai sukilo ir pamatė kas per dieną buvo atsitikę. Iš karto suprato — tai stiklainyje uždarytosios raganos išdaigos.
— Ar nesakiau — neprasidėkime su raganom,— vėl pradėjo savo giesmelę Juodis.— Ir žinokit, tai dar ne viskas, gryni niekai, nes ateity mum teks patirti dar didesnių netikėtumų ir vargų.
— Niekus tauški,— prieštaravo Žaliukas,— mes nuo jos apžavų taip apsidrausime, kad šiuose namuose bus ramu, kaip bažnyčioje...
Žalis tuoj pat pasiėmė Pinčiaus lazdelę, priėjo prie tos vietos kur buvo užkasta ragana, pasakęs „Murki — murki“, paprašė lazdelės, kad niekas niekada iš stiklinės negalėtų girdėti jokio garso, išduoti kokio nors ženklo ir sudavė per sniego pusnį.
— Pamatysit, nebebus pasauly jokių šitos kaulo bobos išdaigų. Dabar ji gyvens kaip beorėje erdvėje, niekam nieko nebegalės nei pasakyti, nei padaryti, nes niekas daugiau nebeišgirs nei jos balso, nei bepamatys kokio kito ženklo... O dabar imsimės žygių senelio ir Manto eglelei surasti. Juk negalima taip palikti ir būtume visai negarbingi, jei jiems šįmet miške reikėtų ieškoti kitos eglelės.
— Bet mes nežinome kur ji yra. Gal viesulai ją nusinešė ir pakėlė į patį dangų, ar dar dievai žino į kurį pasaulio galą nutrenkė,— nepasitikėdamas Žalio žodžiais abejojo Mėlynukas.
— O kam esame mes? Ar mes negalime padėti Mantui su seneliu, kai juos ištiko tokia nelaimė?— neatslūgo Žaliukas.
Jis tuoj kiekvienam lovliui paskyrė po pasaulio šalį, kurią šiąnakt kiekvienas turėjo apšuoliuoti ir apšniukštinėti. Kadangi šalys yra keturios, o jų tebuvo trys, sau pasiliko dvi.
— Turime apžiūrėti kiekvieną sniego kupstelį, kiekvieną trobą ir po dviejų valandų vėl čia susitikti.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka - 9

Post by Edvardas »

9. Vėl eglelė

Ir jie visi trys didžiuliais šuoliais tiesiog skriste išskrido iš kiemo. Laukuose, ant trobų stogų buvo prikritę nemažai sniego. Eglių ir pušų šakos buvo nulinkusios. Danguje švietė mėnulio pilnatis ir jie aukščiau pašokę aiškiai matė nedideles kaimo trobas, tolimus laukus ir miškus. Per porą valandų apskraidė jie, apžiūrėjo ką tik bebuvo galima, bet nieko neradę, jau šuoliavo atgal. Tik Žalio vis nebuvo. Ir teko jo laukti visą pusvalandį. Pagaliau suprakaitavęs, bet laimingas atpyškėjo ir jis:
— Bus gerai!— pakeltu balsu šūktelėjo dar dorai neišsikapstęs iš pusnies,— atsirado eglė ir ne bet kokia, o jau gatavai papuošta — tik statyk kambarin ir džiaukis, šok ratelius...
— Kur, kaip?— stebėjosi Mėlynukas su Juodžiu.
— Ogi pačiame miško viduryje... Tos jaunosios raganos nebesulaukusios savo kaulo bobos, nutarė pačios puošti eglelę ir linksmintis be jos. O jau kaip ta eglelė papuošta, jūs nė įsivaizduoti negalite... Nepasakosiu, neužilgo visi trys ten nukaksime, patys įsitikinsit. Mes ją su visais raganų papuošalais ir atidanginsime į senelio balkoną, tik reikia tuoj pat iš jo išvalyti sniegą. Tad kibkim visi ir sutvarkykim.
Nepraėjus nė geram pusvalandžiui, balkone neliko nė mažiausios snaigelės. Net žiūrėti buvo gražu, kaip lovliukai sutartinai dirbo, viską išvalė.
— O dabar visi mauname į mišką. Eglelė jau bus papuošta ir pats laikas ją parnešti ir įteikti tikriesiems jos šeimininkams. Tik turime būti atsargūs. Juk raganos gali mus suuosti ar išgirsti...
Gūdžiam didžiulio miško vidury, po šakotu ąžuolu, gražioje aikštelėje, kur bemaž visai neužpūtė žiemos vėjas, visomis pasaulio spalvomis žibėjo uždegta eglelė. Tos spalvos kartas nuo karto keitėsi. Lovliai pamatė, kaip vienu akimirksniu iš visos eglelės beliko tik graži, spalvinga Laumės juosta, o po minutės jau subangavo jos vietoje didelė šešiakampė žvaigždė, o dar po to — eglelė pražydo visokių vasaros gėlių žiedais... Lovliai net išsižiojo, tokia įdomybė jiems net kvapą užspaudė ir net pamiršo ko čia atėję. Matyt ta eglelė buvo užburta, nes jie jau visi trys buvo susiėmę rankomis ir beeiną šokti ratelio, tik Žaliukas buvo nenuveikiamas ir greitai susiprotėjo.
— Vyrai,— kumštelėjo jis alkūne,— ką mes darome? Juoduk, duok greičiau Pinčiaus lazdelę. Aš tuoj labai susimažinęs, nutaikęs tarpelį, kai raganos nusisuks, šoktelėsiu, palįsiu po eglele ir pasislėpsiu, o paskui, kai jos užsiims kuo nors kitu ar užsiplepės, greitai sumažinsiu eglelę, įsikišiu į savo švarkelio kišenę ir atšoksiu atgal pas jus. Jei kuri ragana mus pamatytų ir pradėtų vytis bei gaudyti, tai ją reikia patiesti kaip ir kaulo bobą, o paskui ją uždarysime į kitą stiklainį ir taip pat paslėpsime.
Jie veikė tyliai ir raganos pasislėpusių pusnyje lovlių nepastebėjo. Bet atsitiko nelaimė. Kai susimažinęs Žalis šoktelėjo, prie eglelės, pūstelėjo vėjas ir nunešė jį vienai raganai tiesiai ant nosies.
— Tfiu,— nusispjovė ta,— matai jau nuo mūsų šilumos kažkokie miško musulai atsigavo ir pradėjo net tokiam šalty skraidyti...— Ir atsivėdėjusi trenkė plaštaka sau į nosį. Jei lovlis nebūtų spėjęs striktelėti ant žemės, būtų suplotas kaip keptuvėje blynas. Bet jis ne tik greitai paspruko, bet ir gerai pasislėpė.
Kai pagaliau lovliai nusinešė eglę ir aikštelėje jos nebeliko, visos raganos atsisuko į tą vietą, nustėro ir pradėjo krapštyti akis, nes pagalvojo, kad miega ir pradėjo sapnuoti. Bet eglelės, ir akis prasikrapščius, nebeišvydo. Jos nebebuvo, iš tikrųjų buvo dingusi. Raganos, nebepasitikėdamos viena kita, manė, kad kuri nors krečia kalėdines išdaigas. Dėl tokių netikėtų ir akiplėšiškų dalykų visos dar labiau sunerimo:
— Brangiosios, prašau tokiais dalykais nejuokauti!..— piktai šūktelėjo artimiausioji kaulo bobos draugė.— Aš ant eglutės šakelės, kad būtų gražiau, buvau pririšusi stebuklingąjį požemio raktą ir jei jis pasimes, tai išdaigininkei galvą nusuksiu...
Jos atidžiai susižvalgė viena su kita ir tuoj pat suprato, kad iš tikrųjų įvyko kažkas baisaus. Kalbėjusioji tik besidžiaugė, kad buvo pasidariusi antrąjį atsarginį raktą ir dar galės patekti į savo rūmus...
— O aš prie šakelės pririšau savo stebuklingąją ugnį...— aimanavo kita ragana.— Juk tai pati brangiausia mano dovana, kurią šio vakaro grožiui aukojau...— Ji stovėjo tarsi stabo ištikta ir vos nerovė nuo pusplikės ir neprotingos savo galvos paskutinių plaukų...
Bet nė viena neprisipažino ir nepasakė, kad čia pašposavo ji.
— O visi stebuklingieji mūsų kalėdiniai žaisleliai... Ar jums jų negaila?— inkštė trečioji.
Tada geriausioji kaulo bobos draugė viltingai užbaigė:
— Nenusiminkime, tuoj pat sėskime ant šluotų — ir visos į kelią. Žūt — būt turime surasti eglelę, nors tektų ir žemę kiaurai perkasti...
— Aš jums sakiau, kad ir mūsų valdovei atsitiko kas nors nenumatyto ir baisaus. Supraskit, jei mum iš pat panosės kažkas galėjo nušvilpti tokią eglę ir mes nepamatėme — kas, tai ten, kol mes besugrįžom, galėjo nušvilpti ne tik mūsų motiną, bet ir visą mišką...
— Teisybę sakai,— pritarė visos ir pasižadėjo ieškoti ne tik eglės, bet ir vyriausiosios raganos — kaulo bobos.
Sušvilpė, sukaukė vėjai miško aikštelėje ir raganos išskrido ieškoti netikėtai pradingusios eglės. O lovliai tuo laiku buvo sniego pusnyje ir viską aiškiai girdėjo.
— Ar išgirdot ir supratot, ką jos pagiedojo? Dabar savo rankose turėsime viską: viską deginančią ugnį ir raktą nuo požemių karalystės... Ir dar tokią gražią eglelę... Tai pasidžiaugs Mantas su seneliu, tai bus laimingi...
— Neskubėk,— vėl prieštaravo Juodis.— O kas bus jei raganos pamatys tą eglelę senelio namuose, kas atsitiks su jais ir su jų namais?
— Būtų baisu,— įsiterpė Mėlynukas.
— Nieko baisaus nebus, mus išgelbės Pinčiaus lazdelė. Padarysime taip, kad nei eglelės, nei jos žaisliukų iš lauko niekas negalėtų matyti. Viskas pasimatys tik tada, kai įeisi į trobą. Padarysim, kad raganos skraidydamos ant šluotų nieko negalėtų matyti.
— Tiktai taip... Kitaip aš neleisčiau tos eglės, nors ji ir graži, ir stebuklinga, įnešti į senelio namus...
Paskui Žalis dar pasakė:
— Tą baisiąją ugnį aš pasirišiu po kaklu ir saugosiu pats,— ir užsirišo maišiuką su žaižaruojančia kibirkštimi.— Požemio karalystės raktą duosime saugoti Žaliui, o tu Juodžiau jau turi Pinčiaus lazdą...
Paskui jie visi sušoko į senelio balkoną, su Pičiaus lazdele padarė iš lauko eglutę nematomą, pastatė ją, ir nuėjo ilsėtis į savo dėželę.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Aštuoneilis

Post by Edvardas »

Taip greit

Diena ilga. O ne, ne ji
Dienų tėkmė drugeliais virpa
Nejau ta žiedlapių ugnis
Taip greitai augo ir nusirpo?

Krūtinėn negalios keistos
Prisirinkau iš laiko šokio...
Nebuvo čia jokios klastos —
Diena kitaip gyvent nemoka...
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka - 10

Post by Edvardas »

10. Manto nustebimas
Rytmety, vos pramerkęs akis Mantas nebegalėjo pažinti savo kambarėlio, nes ant jo sienų kas kelios sekundės mainėsi spalvos ir buvo šviesu kaip vasaros rytmetį. Iš pradžių jis pagalvojo, kad lauke kas įjungė mašinos žibintus ir švytina į langus, bet paskui pasukęs galvą į balkoną, išvydo kad šviesa ir besikaitaliojančios spalvos sklinda iš ten. Pagaliau visas balkonas tartum priplūdo degančių dulkių ir jos švytėjo pereinamosiomis vaivorykštės spalvomis.
— Ar neįmetė kas balkonan spalvotosios degančios raketos,—pagalvojo,— velniai dar trobą uždegs...
Jis kulversčiais išvirto iš lovos ir pribėgo prie lango. O kai pamatė po pat langu visokiomis spalvomis degančią eglutę ir pilnas šakas prikabinėtų visokių skanėstų, kurie buvo apsukti spalvotais blizgančiais popierėliais, jis išsižiojo ir netekęs amo nebegalėjo sučiaupti lūpų... Paskui, kai visa eglutė pavirto į spalvotą švytinčią žvaigždę, Mantui ant galvos atsistojo visi plaukai ir jo galva pasidarė panaši į kieme vasarą bėgiojantį ežį. Bežiūrėdamas sušalo, šoko rengtis. Bet vis žiūrėjo į eglutę ir dėl to atbulai apsivilko kelnes, atkairiai apsiavė batus ir tada visa gerkle pradėjo šaukti senelį. Išsigandęs įkuitiniavo pas Mantą senelis ir buvo ne mažiau priblokštas. Nežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Bet vis tiek jis buvo gudresnis už Mantą: tuoj pat atidarė balkono duris ir abu sukibę pradėjo tempti eglelę į vidų. Kai benešdami prikišo prie jos nosis, pajuto, kaip gardžiai ji kvepėjo ne tik šviežiu mišku, bet ir saldumynais. Ir tas kvapas buvo toks viliojantis ir gundantis, kad ne tik Mantas, bet ir senelis nebegalėjo susilaikyti ir nutarė tuoj pat kiekvienos rūšies skanėsto nusiskinti ir paragauti.
Abu nustebino ir švariai išvalytas balkonas: jame nebebuvo ne tik sniego, bet ir jokios kitos dulkelės.
Kai Mantas paėmė didelį šokoladinį saldainį ir pakėlė žirkles norėdamas jį nukirpti, įvyko dar vienas stebuklas — jis, kaip nunokęs obuolys, pats įkrito jam į saują, ir po to pasigirdo trumpa graži melodijėlė ir po to ant eglutės šakelės atsirado kitas, bet toks pat saldainis... Jis tuoj prie eglelės pasišaukė senelį ir paklausė, kokio skanėsto jis norėtų. Kai senelis parodė, Mantas paliepė:
— Dabar paimk žirkles, prieik ir nusikirpk.
— Mantai, gal palaukiam Kalėdų. Jei taip imsim ir šveisim, nieko nebeliks...
— Nepergyvenk, liks,— paprieštaravo Mantas...
Tada senelis paėmė, raguolį ir kai tik prikišo žirkles, raguolis pats įkrito jam į saują, o pasigirdus melodijai, ant šakelės atsirado kitas.
— Tai ta eglelė nenuvalgoma... Ar tu čia kokius šposus kreti?— nebesuprato senelis.
— Jokių šposų, seneliuk,— mūsų eglelė stebuklinga, nenuvalgoma... Tai prisivalgysim dabar visokių skanėstų...— džiaugėsi Mantas, nes jis nuo pat mažų dienų buvo didelis smaližius.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka - 11

Post by Edvardas »

11. Manto spėlionės ir dar vienas stebuklas

Kai abu priprato prie švytinčios ir skanėstus į saują barstančios eglelės, išėjo į balkoną apsižvalgyti ir įsitikinti, ar kas pašalinis nematė jų nepaprastos eglelės.
— Matai, kaip visur švaru, jokio sniegelio, lyg vakar visai nebūtų siautusi pūga. Ir kas čia per naktį taip sutvarkė?— tartum su savimi kalbėjo senelis.
— Kas, kas — juk pats sakei, kad naktimis atsigauna lovliai... Tikriausiai jie čia viską ir sutvarkė. Turbūt ir stebuklingąją eglelę jie mums padovanojo...
— Turbūt, Manteli, kad tu teisybę sakai... Bet niekur nesu girdėjęs apie tokias egleles, net pasakose senieji žmonės nėra pasakoję... Aš vis tiek kol kas negaliu suprasti, kas čia darosi...
Jie linksmai praleido tą dieną. Mantas kartkartėmis bėgo į gerąją trobą ir žiūrėjo į švytinčią eglelę. Vis galvojo — ar beras ją? Juk kaip stebuklingai ji atsirado, taip pat galėjo ir pradingti... O lauke po truputį šalo, artėjo aiški ankstyvos žiemos naktis. Sužibo tūkstančiai žvaigždžių.
— Mantai, po tokių keistų šios dienos nuotykių, išeikime į lauką, gal praskaidrės galvos, pasidarysim protingesni ir suprasim, kas čia atsitiko...
— Bet kol mūsų nebus, ar kas neįsilauš į trobą ir nepavogs mūsų eglės?
— Na, jau... Juk duris užrakinsim ir raktą įsidėsim kišenėn...
— Gerai, seneli, išeikime. Tu man dar parodysi naujų žvaigždžių, Didžiuosius ir mažuosius Grįžulo ratus aš jau žinau... Dabar parodysi Pegaso žvaigždyną... Pasižiūrėsim pro langą į savo švytinčią eglelę. Turbūt ne tik mūsų kambarys, bet ir visas kiemas, lyg jame degtų šimtai žvaigždžių...
— Be jokių abejonių...
Bešnekučiuodami jie apsirengė ir išėjo. Kai pažvelgė į turėjusį švytėti langą — nepatikėjo savo akimis — jame nesimatė nė menkiausios švieselės. Buvo toks pat, kaip ir visi kiti.
— Mūsų eglelė jau kažkur dingo...— pirmas sušuko Mantas.
Netrukus tuo įsitikino ir senelis. Jis tik tiek bepasakė:
— Mantai, visada prisimink vieną teisingą žmonių pasakymą: labai nedžiaukis radęs ir niekad negailėkis pametęs... Tada bus lengviau gyventi. Turbūt mum nereikėjo varstyti durų ir eiti į kiemą. Kad būčiau tavęs paklausęs...— aimanavo senelis.
— Bet, seneli, aš jau atsivalgiau tų saldainių, užteks. Nėra mum ko nusiminti...Nors dar kelis galėčiau ir suvalgyti... Tokių skanių, kaip gyvas, nebuvau valgęs...
— Nieko, nenusimink Mantai, nueisim į mišką, nusikirsim kitą eglelę, papuošim ją savo žaisliukais ir abu laimingi sulauksime ir Kalėdų, ir Naujųjų metų...
Tą liūdną vakarą jie nebežiūrėjo nei žvaigždžių, nei benorėjo vaikščioti. Su pabjurusia nuotaika nusidaužė prieškambary sniegus ir grįžo atgal. Kaip ne kaip, o eglutės abiem buvo gaila...
Tik pravėrę trobos duris, abu pamatė, kad eglutė niekur nedingo. Ji spalvingai tebetviskėjo, o šakelės, kaip ir pirma, linko nuo visokių skanėstų...
— Tu tik pamanyk, eglelė vaikšto kartu su mumis. Kai mes į lauką — ir eglelė iš trobos, kai mes pareiname, ji pirma mūsų — į trobą...— aiškino Mantas.
— O gal pro langą jos negalima matyti?— paabejojo senelis.
— Kur jau negalės... Aš tuoj bėgu pro duris ir pažiūrėsiu, o tu, seneli, žiūrėk ar ji neužges...
— Bėk, bėk.
— Na, kaip?— klausė senelis, kai grįžo Mantas.
— Nieko nesimato... Ar degė visą laiką.
— Degė, degė... Bet gal taip ir geriau, nes tokie stebuklai sutrauktų viso pasaulio smalsuolius, o iš jų gal atsirastų ir tokių, kurie mūsų eglelę ryžtųsi nugvelbti... Ar maža mūsų krašte daroma piktadarysčių? Kasdien po kelias dešimtis...
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka - 12

Post by Edvardas »

12. Prieškalėdinę naktį
Artėjo Kalėdos. Mantas su seneliu džiaugėsi stebuklinga eglele, o lovliai nutarė jam dovanų po ta eglele padėti gyvąją raganų valdovę. Ji tebebuvo užkasta sniege ir nė karto jų nežiūrėta. Bet tą prieškalėdinę naktį, jie atkasė stiklainį ir pamatė — ragana, nors ir gerokai suliesėjusi, tebebuvo gyva. Stiklas buvo švarus, nes dabar ji gyveno, kaip indų jogai, persikėlusi į nirvanos būklę ir maisto jai nereikėjo. Ilgam užteko to, ką buvo surijusi per puotą miške.
— Ar jūs ir žadate, kaip niekur nieko, ją taip ir palikti Mantui?— klausė viskuo abejojantysis Juodukas.
— Ne ne taip, įvyniosim į gražų popierių, užrašysim sveikinimą...— dėstė Žalis.
— Kvailiai nelaimingi!..— sušuko Juodis.— Jūs abu sugalvojote pražudyti ne tik tuos namus, bet ir Mantą su seneliu... Pagalvokit, kas atsitiks, jei ragana paspruks?
— Tas jau būtų negerai... Bet juk Mantas ne koks neišmanėlis ar nieko nevertas mažiukas... Mes prie dovanos pridėsim laiškelį ir nurodysim, kad ragana yra tikra ir gyva...
— Aš ir paaugusiu žmogum nelabai tepasitikėčiau, o jūs pasitikit vaiku... Netyčia iškris iš rankų, stiklainis suduš arba netyčia atidarys viršelį... Tada tuose namuose prasidės baisi velniava...— kirtosi Juodis.
— Na gerai, įtikinai... Nuo visų tokių nelaimių reikia apsidrausti. Padarysim, kad stiklainis būtų toks lengvas, kaip oro pripūstas balionas. Tada jis niekam neiškris iš rankų ir nesuduš...
— Gal taip apsisaugojus dar ir galima rizikuoti ir tai kažin? Juk ta ragana tokia bjauri ir gudri, kad išpuolusi į laisvę pirmiausia surytų patį Mantą, o paskui jau ir kitus...
— Kaip ji surys, juk pati tėra kaip vabalas, o lazdelė — tai mūsų rankose... Be to, ir jos burtažodžio niekas kitas nežino, tik mes trise...
— Ar manai, kad Pinčius ir pats Liuciferis dar kam nepadovanojo tokios pat lazdelės?
— Kol kas negirdėjau, kad kas turėtų...
Taip lovliai pasiginčiję prieškalėdinę naktį raganų valdovę, įpakavę į gražų popierių, pakišo po švytinčiąja eglele. Viršuje pririšo kalėdinį vokelį su linkėjimais Mantui ir seneliui, o laiškely užrašė: „Ragana stiklainyje gyva ir tikra, jeigu ją paleisite, jums ir jūsų namams gali iškilti baisių pavojų. Ji stiklainyje gali rodyti visokių burtų. Galite į viską žiūrėti, bet geriau su ja neprasidėti, nesikalbėti. Netikėkite nė vienu jos žodžiais, nes yra baisiai klastinga ir pikta.“ Ir pasirašė: „Trys geri Manto draugai — lovliai.“
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Post by Edvardas »

13. Baimė
Išaušus Kalėdų rytui, Mantas su seneliu nuėjo bažnyčion, pasveikino gimusį Jėzų ir kai grįžę namo, skaniai papusryčiavo, nuėjo prie eglelės. Abu norėjo pasmaguriauti kalėdinių skanėstų.
— Seneli, kodėl nieko nesakei ir ką tu man dar čia po eglele pakišai?..
— Aš nieko nepakišau. Gal, mums nesant, čia buvo atėjęs Kalėdų senis ir tau dovanų paliko...
— Va, žiūrėk, yra net laiškas. Tu skaityk, o aš pažiūrėsiu, kas dar ten įsukta į popierių. Bet kokia lengva ta dovanėlė, turbūt kokie nors popieriai...
Kai atvyniojo ir pamatė, paskui perskaitė laišką, abiem net akys ant kaktos išlipo:
— Pamanyk tik, tikra ragana... Seneli, aš jos bijau...— prasitarė Mantas ir pasitraukė nuo stiklainio.
— Nėra ko bijoti. Jei draugai padovanojo, pasakė ką galima daryti, ko ne, tai ir nereikia bijoti. Tik nedarinėk viršelio ir viskas bus gerai.
Šnekučiuodami abu žiūrėjo į stiklainį. Paskui į savo rankas paėmė jį ir senelis:
— O, iš tikrųjų, koks lengvas... Lyg ne stiklinis būtų... Turbūt dėl to, kad išslydęs iš rankų nesusidaužytų...— Gerai apžiūrėjęs, senelis tęsė.— Matai, Mantai, tu ne tik gyvą raganą būsi matęs, bet ir laikęs ją savo rankose. Galėsi, kai pradėsi eiti mokyklon, net savo geriems draugams parodyti...
Jiems apžiūrinėjant, sukumpusi ir sudžiūvusi ragana bėginėjo stiklainio dugnu, kažką šnekėjo, bet jie nieko negirdėjo. Paskui ji rodė kažkokius ženklus ir mojavo rankomis, lyg kažko prašė. Netrukus Mantas pamatė, kaip ji užšoko ant mažos šluotelės ir pradėjo skraidyti. Pakilo lig dangtelio ir vėl leidosi žemyn, vėl kilo... Jam krito į akis jos kumpa ir ilga nosis ir be galo piktos akys, iš kurių tarpais lyg kokios kibirkštys ar ugnis taškėsi.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka - 14

Post by Edvardas »

14. Nustebimas
— Žiūrėk, žiūrėk, seneli, koks medis stiklainio viduje pradėjo augti, štai ir lapai skleidžiasi... Va, ir raganos nebeliko, ana koks gražus paukštelis atsitūpė ant medžio šakelės, žiūrėk, žiūrėk, kaip jis čiulba, tik mes nieko negirdime... Tai kokia įdomi ta senė.
— Čia, Mantai, yra tikra ragana ir tavo trys draugai tau nemeluoja. Tokios dovanos visam pasauly niekas neturi, tik tu vienas. Aš tau pasakojau apie lovlius, dabar pats įsitikinai, kad nemelavau. Jie tau net laišką ir sveikinimus parašė. Na, o raganą galėjo padovanoti ir Kalėdų senis.
Mantas vis žiūrėjo į stiklainį, o ten, kaip kokioje stebuklų šalyje, vienas vaizdas keitė kitą. Štai jau nebeliko nei medžio, nei paukštelio, o po stiklainį šuoliavo piktas ir urzgiantis tigras. Jis gaudė dryžuotą zebriuką ir pagavęs pradėjo jį draskyti... Ir vėl viskas pranyko. Bet iš kažkur atsirado dumblėta bala, o joje plaukiojo dideli krokodilai. Jie buvo išalkę ir taikėsi vienas kitą suryti. Štai jau iš balos pasidarė didžiuliai smėlynai, vėjas kėlė dulkes, o per jas šliaužiojo drakonai, kelios didelės kobros ir smauglys. Stiklainio viršuje pasirodė erelis, jis puolė nedidelį driežiuką ir čia pat beskrisdamas jį prarijo...
— Dabar tau Mantai,— negalėdamas patikėti tuo, ką matė stiklainyje, ištarė senelis,— nebereikės nei televizoriaus, nei kompiuterio. Čia matai tikrus gyvus padarus, tik tiek, kad jie nedideli. Bet tavo akelės geros ir to didumo užteks...
— Gerai, kad jie nedideli ir negali iššokti iš to stiklainio...
— Žiūrėk, nekišk nagų prie viršelio, jei jie iššoktų, pavirstų dideliais ir iš karto sudraskytų tave,— dar kartą perspėjo senelis.
Mantas pasižadėjo stiklainio neatidarinėti. Jis tą dieną niekur nebėjo ir ilgai žiūrėjo, kas darėsi stiklainyje. O senoji ragana lyg suprasdama, kas jam patinka, rodė visokius vaizdus iš jo su seneliu skaitytų pasakų.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka - 15

Post by Edvardas »

15. Eglelė užminga
Praėjus Kalėdoms ir Naujiesiems Metams, stebuklingoji eglelė po truputį pradėjo gesti ir temti, o skanėstai trauktis ir galiausiai jie pasidarė tokie mažyčiai, kad ragaudamas nebegalėjai jausti nei jų kvapo, nei skonio. Eglės šakelės susitraukė, prisiglaudė prie stiebo.
— Štai,— patarė senelis,— pati eglelė mums iškalbingai pasakė, kad iki kitų Kalėdų reikia ją palikti ramybėje. Kad neapliptų dulkėmis, apgaubsim balta drobule ir pakelsim į palėpę.
— Gerai,— pritarė Mantas,— vis tiek dabar nieko nebegali nuo jos benuskinti, tik vietą troboje užima...
Patiesė ant žemės didelį baltą popierių, paguldė eglelę ir gražiai susukę, bei suraišioję galus, išnešė ir pakėlė ant aukšto ir gražiai paguldė ant grindų.
— Tegu ilsisi iki kitų metų, o prieš Kalėdas vėl parsinešime į trobą ir galėsim džiaugtis, kaip ir šiais metais,— ilgesingu balsu ištarė Mantas ir, giliai atsidusęs, nulipo nuo aukšto.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka — 16

Post by Edvardas »

16. Stiklainyje vanduo
Pradėjo eiti vėl įprastos dienos. Lauke speigėjo, skraidė snaigės, bet darėsi šviesiau. Dienos ilgėjo, nors tebebuvo dar trumpos ir greitai temdavo. Dabar Mantas daugiausia laiko praleisdavo prie stiklainio su ragana. Jos energija nesumažėjo, tebesmarkavo, kaip ir pirmąją dieną.
Ilgai į ją žiūrėdavo, o ji, tarsi perskaičiusi Manto mintis, darydavo tai, kas jam buvo įdomu. Ji norėjo susidraugauti su tuo berniuku, o paskui, pasitaikius kokiai progai, pasprukti į laisvę. Raganai be galo nusibodo tas ankštas stiklo namas, kuris užtvėrė jai kelią į platųjį pasaulį. Čia nieko jai negalėjo pagelbėti nė jos geriausia skraidomoji šluota, su kuria ji, būdama laisvėje, taip lengvai apskraidydavo visus pašalius. Ji kartais užsigalvodavo, prisimindavo savo drauges ir labai pykdavo ant jų, kam neatskrenda jos gelbėti. Juk tereiktų su kokiu pagaliu suduoti per stiklainį, jis sudužtų ir ji galėtų skristi į savo buveinę. Kasdien ji šūkavo, davė visokiausius nurodymus ir užburtus ženklus, siuntė signalus, bet nė viena jos draugė neatsiliepė, neatskrido ir net arti prie senelio namų nesirodė. Ji nežinojo ir nesuprato, kad stebuklingoji lovlių lazdelė buvo atskyrusi ją nuo viso pasaulio ir jos balso už stiklainio niekas negalėjo išgirsti. Ką sakydavo Mantas, ji puikiausiai girdėjo ir nė nepagalvojo, kad jos gali kas nors negirdėti...
Mantas mėgo daryti visokius bandymus ir jam prieš keletą dienų dingtelėjo mintis: „O kas atsitiktų, jei aš pusę stiklainio pripilčiau vandens? Tada ragana turbūt sušlaptų kaip višta po palašu, o paskui imtų plaukioti su visais drabužiais. O gal nusirengtų ir po vandenį imtų duotis su apatiniais... Jau tiek dienų yra nesipraususi, pats laikas jai apsišvarinti...“ Tos mintys po kelių dienų jį pradėjo traukte traukti ir jis nebegalėjo atsispirti nepabandęs. Ne, jis jokiu būdu neatidarys stiklainio, o vandens prileis su švirkštu, kurį senelis laikė padėjęs lentynoje. Tiesa, švirkštelis nedidelis, bet Mantas neskubėjo ir, jei reikės, padirbės kelioliką dienų, bet vandens vis tiek pripils. Kai senelis su autobusu išvažiavo į miestą nupirkti maisto, jis plastmasiniam viršely su adata pradūrė nedidelę skylutę ir pradėjo švirkšti vandenį.
— Iš pradžių užteks ir pusės stiklainio, o toliau pamatysime...— kalbėjo pats sau.
Ragana, išvydusi pirmus lašus, labai apsidžiaugė, šoko laižyti vandenį, paskui prisigėrė kiek benorėdama. Mantas vis pylė ir pylė ir ragana, pasikėlus pridurkus jau braidžiojo iki pusės blauzdų... Paskui vanduo pakilo jai iki pilvo ir galiausiai iki kaklo. Tada iš kažkur atsirado maža valtelė, ji greitai įšoko į ją ir, vietoj irklo pasiėmusi savo skraidomąją šluotą, pradėjo irstytis. Taip greitai ir meistriškai ji plaukiojo, kad nustebino Mantą. „Jei kas tave,— pagalvojo jis,— leistų lenktyniauti, visada užimtum pirmą vietą... Matyt tuos stebuklingus yrius daro jos užburtoji šluota.“ Mantui pasirodė, kad ji tik laikosi įsikibus į ją, o iriasi pati šluota. Dar kiek pasidarbavęs su švirkštu, nutarė baigti. Jis daug kartų buvo matęs valtelę ir net pats irstęsis ir čia, kiek pasižiūrėjus, jam nieko įdomaus nebebuvo...
Grįžęs iš miesto senelis nieko neįtarė, pagalvojo, kad vanduo ir valtelė stiklainyje — tai naujos raganos išdaigos.
Kitą dieną, pritaikęs momentą, kai senelis kažko išėjo į lauką, Mantas vandens pripylė daugiau ir jis dabar užėmė jau du trečdalius stiklainio. "Ką ji darys, kai visai nebeliks oro, o visur bus vienas vanduo?“ Ragana, tarsi atsakydama jam, tuoj pat pasivertė žuvim ir pradėjo gyventi be oro. Plaukiojo, vartaliojosi ir puikiausiai jautėsi. Paskui ji pasivertė į juodą jūros aštuonkojį, kurio kaktoje žybsėjo dvi piktos akys. Tas padaras, nors ir nedidelis, ne tik gerai plaukiojo, bet su čiuptuvais siurbėsi prie stiklo, lipo į viršų, slinko arčiau prie dangtelio ir, Mantui atrodė, norėjo jį atidaryti: vis kišo čiuptuvus už dangtelio krašto ir norėjo jį pakelti. Mantas išsigando ir dabar jau panoro iš stiklainio vandenį išpilti, bet nebebuvo kaip: viršelio atidaryti negalėjo, nes bijojo paleisti raganą, o švirkšto adata buvo per trumpa, nepasiekė vandens ir jis negalėjo jo bepašalinti.
Ragana, matydama, kad jos čiuptuvai viršeliui pakelti per silpni, pasivertė į kardžuvę. Tada nuo dugno įsibėgėjusi šokdavo iš vandens ir, smailia kaip adata nosimi, norėjo sukapoti plastmasinį stiklainio dangtelį. Mantas matė, kad jai pasisekė viršely pradurti keletą skylučių, bet jos buvo mažesnės už tą, kurią buvo padaręs su švirkšto adata... „Gali šokinėti, nieko tau neišeis... Pro tokią mažą skylutę tu niekaip neišlįsi,“— ramino jis save. Paskui ragana kažin kur visai pradingo ir Mantas labai išsigando, nes pagalvojo, kad jai pasisekė pasprukti. Tik vėliau, gerai įsižiūrėjęs į vandenį, jis pamatė, kad stiklainyje plaukioja sprindžio ilgumo gyvas siūlas. Jis buvo plonesnis už švirkšto adatą... "Velnias,— nusikeikė Mantas,— matai kokia ji gudri. Jeigu tik tas siūlas galėtų pasiekti viršelį, tikrai, kad išlįstų laukan. Viena laimė, kad nepripyliau pilno stiklainio...— ramino jis save, bet buvo išsigandęs, nes prisiminė lovlių paliktą raštelį.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka — 17

Post by Edvardas »

17. Nelaimė
Išgirdęs, kad grįždamas iš kiemo senelis daro priemenės duris, Mantas greitai apšluostė nutiškusį vandenį ir atsitraukė nuo stiklainio. „Kad nieko nepastebėtų, reikia pasitraukti,“— spėjo dar pagalvoti.
— Lauke traukia šaltis,— pratarė trindamas sušalusias rankas senelis.
— Bus ledo, galėsiu eiti su rogutėmis...— noriai įsijungė į pokalbį Mantas.
— Nušalsi nosį... Reikės palaukti, kol nors kiek atšils.
Paskui, žvilgtelėjęs į stiklainį, senelis nejuokais išsigando:
— O kur dingo ragana? Aš jos stiklainyje visai nebematau...
Nespėjus Mantui nė prasižioti, senelis čiupo stiklainį, norėjo jį apžiūrėti pakėlęs arčiau akių, įsitikinti ar tikrai nebėra raganos. Kadangi jis buvo pripiltas vandens ir labai pasunkėjęs, stiklainis išsprūdo jam iš rankų, krito ant žemės ir sudužo... Jie abu pamatė, kaip ant šluotos atsisėdusi ragana nuskrido ir pasislėpė už knygų sekcijos.
— Seneli, ką tu padarei?!— šaukė Mantas.— Paleidai raganą...
— Kodėl neperspėjai, kad stiklainis taip pasunkėjo?
— Juk buvo sakyta, kad visada reikia būti atsargiems, o tu kėlei gerai jo nesuėmęs ir dėl to jis iškrito...— tarsi negirdėdamas senelio žodžių, Mantas varė toliau. Jis bijojo ir nedrįso prisipažinti, kad darė bandymus ir dėl to įvyko ši nelaimė. „Kadangi stiklainis sudužo, niekas nieko nebegalės suprasti ir aš liksiu nekaltas“,— pagalvojo.
Išsigandęs senelis tik bepasakė:
— Kol ji tebėra troboje, bandykim ją sugauti ir uždarysime kitame stiklainyje.
Jie ėmė jos ieškoti, vertėsi po knygas, atitraukė nuo sienos sekciją, iškratė žaliąją žaislų dėžutę. Kelis kartus jie matė pro pat nosį švystelėjant raganos šešėlį su šluota, bet ore ji buvo vikri, kaip paukštis ir jie niekaip negalėjo jos pagauti. Ji toli neskrisdavo, tuoj pat nutūpusi kur nors užlįsdavo ir pasislėpdavo. Dabar visa trobos asla buvo priversta knygų, drabužių, patalynės — jie abu lakstė ir šokinėjo iš vieno kampo į kitą, visur ieškojo raganos, gaudė ją, bet viskas buvo veltui...
Vija
Posts: 46
Joined: Fri 05 07, 2004, 20:04

Post by Vija »

Ačiū Edvardai, vėl sudominai. Tik ko ta ragana dabar taip keistai elgiasi? Nei keršija, nei pabėga, nei elgiasi kaip ragana? :)
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Vijai

Post by Edvardas »

Jeigu turėsite kantrybės iki galo viską perskaityti — bus ir keršto, ir rimtų susirėmimų, ir skausmo, ir ašarų...
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka — 18

Post by Edvardas »

18. Lovlių pasirodymas
Visą tą sumaištį puikiausiai girdėjo ant grindų iškratyti lovliai. Jie nebegalėjo apsimetinėti, kad nieko nežino ir yra negyvi. Visi trys, kaip kieno įsakyti, pašoko į kojas ir atsistojo trobos vidury ant numestos didelės enciklopedinės knygos:
— Kas čia darosi?— klausė Mėlynis,— tokios betvarkės, kaip gyvas, troboje niekada nėra buvę.
Mantas iš nuostabos vos nenugriuvo. Žiūrėjo akis išplėtęs ir vis dar negalėjo patikėti, kad lovliai gali būti gyvi, kaip žmonės judėti ir kalbėti. Iš pradžių pamanė, kad čia niekas kitas, o tik pasprukusios raganos burtai. Bet vis tiek, girdėdamas lovlius kalbant ir žiūrėdamas į sustojusią ant knygos trijulę, atsakė:
— Seneliui iškrito iš rankų stiklainis ir sudužo...
— Kaip jis galėjo sudužti, juk buvo toks lengvutis ir skraidė kaip balionas?— nepatikėjo Mėlynukas.
— Tas ir yra, kad jis buvo labai sunkus,— atsiliepė tarsi pasiteisindamas senelis.— Jis tik dėl to man išsprūdo iš rankų ir nukritęs ant grindų sudužo...
— Keista, jis neturėjo būti sunkus. Ar čia kokią išdaigą nebus iškrėtęs Mantas?— bepasakė Žalis.
Mantas iki ausų paraudo, bet tylėjo. Jam buvo gėda prisipažinti: jis nenorėjo pasirodyti kaip neklaužada ir nesugebantis suprasti paprastų dalykų... Ir svarbiausia, kad buvo nelaimės didžiausias kaltininkas...
— Ar aš nesakiau, kad nerizikuokim... Tada nepaklausėt, dabar teks srėbti, ką išsivirus...— priekaištingai užbaigė Mėlynis.
— Kad jau paleido, tai padėkim jiems ieškoti ir gaudyti... Gal visiems kartu pavyks tą pikčiurną sugauti...
Lovliai, kaip dideli, statūs žmogiukai lengvai šokinėjo po kambarį: strykteli ant sekcijos, besiveizint — jau po ja, ant stalo, Mantas nespėja nė mirktelėti — jau atsidūrė po juo... Ir buvo tokie greiti, kad Mantas nespėdavo jų nė sumatyti. Jie teturėjo viena, bet labai stiprią kojelę ir ant jos laikėsi nė kiek ne blogiau, kaip žmonės ant dviejų. Kai jie išnaršė visą kambarį ir raganos aptikti negalėjo, Žaliukas nusiminęs pratarė:
— Pavėlavom. Ta giltinė iš mūsų namų jau bus suspėjusi pasprukti...
— Dabar mums iškils daug pavojų ir prisieis daug vargti... Kitaip negalėsime išsigelbėti patys ir išgelbėti senelio su Mantu. Mantas dar nežino ir net neįsivaizduoja, kiek pasauly yra raganų ir kokios jos piktos... Dabar ir aš prisipažįstu — suklydau, kad nepaklausiau tada Mėlynio ir Mantui Kalėdoms dovanų atnešėme raganų vyriausiąją. Bet dabar kelio atgal nebėra, mum reikės iš paskutiniųjų gintis nuo raganų keršto ir kartu galvoti, kaip jas nugalėti,—užbaigė Juodis.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka — 19

Post by Edvardas »

19. Ragana pameta šluotą
Kaulo boba, pamačiusi po kambarį bestrikinėjančius net trejetą mažų žmogiukų, kurių vieną ji buvo mačiusi miške prie laužo, labai išsigando. Nors ji buvo maža ir pasislėpusi už didelio paveikslo rėmo, bet galvojo, kad tie žmogiukai greitai ją suras ir pagaus. Ji nebelaukdama nuskrido prie sienoje buvusios orlaidės, greitai pasivertė tarakonu ir šiaip taip prasispraudusi pro tankų metalinį tinklelį, išlindo į orlaidės ertmę. Tik niekaip per tinklelio akutę negalėjo ištraukti savo greitosios šluotos. Tą jos krebždesį su šluota išgirdo lovliai ir tuoj atstriksėjo į virtuvę. Jie iškart pamatė, kaip nuo orlaidės tinklelio kažkas nukrito ant žemės. Tuojau pat surado ir paėmė nuo grindų nukritusią greitąją raganos šluotą:
— Mėlynuk, akimirksniu striktelėk ant stogo ir sučiupk visus, kas bandys išlįsti iš orlaidės.
Bet jie nebespėjo. Ragana, pajutusi pavojų, paliko šluotą likimo valiai, pasivertė paukščiu ir išskridusi į lauką greitai pasislėpė žabų krūvoje.
Kai nieko nepešęs Mėlynukas grįžo į trobą, Žalis pasakė:
— Nieko ten nepamačiau, ji suspėjo pasprukti.
Po tų žodžių, giliai atsidusęs Juodis, kreipėsi į Mantą:
— Mes visi trys jau turime po vieną užburtą daiktą, tad raganos šluotą paliksime tau. Tu privalai visada ją nešiotis su savimi. Ji maža ir geriausiai laikyti kišenėje. Žinok, jeigu ją kur padėjęs pamirši, ragana iš karto ją pasiims, nes tai pati geriausia jos skraidomoji šluota... Šluotos dažnai prireiks tau pačiam, nes kai ją apžergsi, ji supras visas tavo mintis ir greitai tave nuneš kur tik panorėsi... Tu su ja galėsi pasprukti iš tokių vietų, kur kitiems atrodys, kad išsigelbėti jau niekam niekada nebeįmanoma...
Mantui labai patiko stebuklingoji šluotelė ir jis pažadėjo visada ją saugoti, niekam neatiduoti, nė su kuo apie ją nekalbėti.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka — 20

Post by Edvardas »

20. Raganos urvas
Be šluotos raganai skristi buvo sunku, beturėjo pusę jėgos ir greičio, bet vis tiek ištrūkusi iš stiklainio labai apsidžiaugė: „Viskas niekai, parlėksiu apsižergsiu atsarginę šluotą, nors ji ir ne tokia greita. Dabar kuo skubiau reikia parsigauti namo, gerai pailsėti ir sukvietus gerai jas išbarti visas savo drauges... Niekada nebūčiau patikėjusi, kad nė viena taip ir neatlėks, nepadės man išsivaduoti... Ne veltui sako — tikrą draugą pažinsi nelaimėje... Štai kokia karti mano gyvenimo pamoka...“
Ragana gyveno neprieinamų ir labai aukštų kalnų giliame urve. Jo anga išėjo prie pat verdančio ir iš žemės gelmių ugnimi ir baisiu karščiu bei nuodingomis dujomis spjaudančio kraterio. Požemio karštis ne tik atbaidydavo gyvus padarus, bet ir šildydavo raganos urvą, jai niekada nereikėdavo kurti pečiaus, ar tiesti kokių šildymo vamzdžių. Visokie žvėrys ir paukščiai negalėdavo nei prieiti, nei priskristi prie jos urvo, nes bijodavo įkristi į rūkstančius ir liepsnomis besitaškančius verdančio kraterio nasrus. „Krateris nuo viso pasaulio mane apsaugo geriau už devyngalvį slibiną... Jis neužmiega nei dieną, nei naktį ir neprašo jokio atlyginimo...“— džiaugdavosi ragana savo protu ir puikiu išmanymu, nes pati buvo parinkusi urvui vietą, o paskui ir išsikasusi bei įsiruošusi jį...
Pakliuvęs į urvą ir eidamas į kalno gilumą būtum atsidūręs į tvirtas akmenines duris, už kurių buvo įtaisyti keturi dideli kambariai. Pirmajame — išilgai stovėjo didelis stalas, kur susirinkusios raganos puotaudavo. Antrajame stovėjo plati raganos lova — čia ji miegodavo. Trečiajame buvo sudėti ir užmigdyti arba grandinėmis prirakinti prie sienos visokie jos užburti daiktai ir gyviai, o prie ketvirtojo durų stovėjo išsižiojęs ir ugnim kvėpuojantis didelis, vietoj gaurų ugnimi apsidengęs ir visą laiką degantis šuo. Ketvirtojo kambario durys dar buvo užrakintos devyniais raktais, kuriuos ragana, vaikščiodama po savo namus, nešiojosi priejuostės kišenėje. Kambario viduje lenciūgais prirakinti prie sienos pusgyviai kentėjo visi didžiausieji jos gyvenimo priešai. Kai kurie jų buvo uždaryti dėžėse, kurios buvo panašios į karstus. Jie nebuvo visai mirę, bet kentėjo nuo visokių raganos sugalvotų pinklių.
Ji retai teužeidavo į ketvirtąjį kambarį, o užėjusi visada džiaugdavosi matydama kaip kenčia jos pasmerktieji žmonės. Ji visus ne tik kankino, bet neduodavo valgyti, priėjusi visokiais įmanomais būdais tyčiodavosi. Jai ypač patikdavo žiūrėti, kaip kamuojasi sulysęs ir į žmogų nebepanašus gražus jaunikaitis — karalius — jos buvęs vyras, kurio karalystę ji nuskandino po žeme ir kuri dabar vadinosi Požemio karalyste.
Prieš kelioliką metų jaunikaitis buvo tos karalystės valdovas. Kai jis su kariuomene išvyko ginti nuo priešų karalystės, ragana kažkur pražudė jo du mirusios pirmosios žmonos sūnelius. Paskui, kai žiniuonis jam paaiškino, kad jo žmona yra jauna mergaite pasivertusi sena ragana, kad ne kas kitas, o ji pati pražudė jo vaikus, jis suėmė ją, uždarė pilies požemių kalėjime ir nuteisė mirties bausme. Bet ragana, pasinaudojusi burtų galia, paspruko iš požeminio kalėjimo, paskui sugavo jį patį ir parsitempusi į savo urvą, ketvirtajame kambaryje geležinėmis grandinėmis prirakino prie akmeninės sienos. Tą Požeminę karalystę, kaip kalėdinę dovaną, ragana neseniai padovanojo ištikimiausiai savo draugei — Fimfai.
Čia kentėjo ir į kitas jaunikaitis, kuris gatvėje, matant ir girdint daugeliui žmonių, lengvabūdiškai ir bjauriai kažkada buvo iš jos pasijuokęs. Buvo čia ir kitų kalinių, kurie vargais — negalais buvo atėję prie jos urvo ir norėjo ją suimti bei išvaduoti savo brolius, seseris ar draugus... Jiems nepasisekė, nes urvo viduje, pačioje palubėje ant uolos iškyšulio stovėjo bemaž nematomas juodas varnas, kuris dieną ir naktį akylai saugojo urvą ir visada kranktelėdavo pranešdamas raganai apie iškilusius pavojus ir neprašytus svečius.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka — 21

Post by Edvardas »

21. Raganos kelionė
Ragana ištrūkusi iš senelio namų dabar, pasivertusi paukščiu, skrido į tuos aukštus kalnus, kur buvo jos urvas. Po apačia driekėsi snieguotos kalnų keteros, pūtė šaltas vėjas ir ragana labai pailso ir pavargo, sušalo. Ją gelbėjo vien tai, kad turėjo plasnoti sparnais ir dėl to visai nesušalo. O kelias buvo tolimas, reikėjo išsekusiomis jėgomis įveikti dar daug kilometrų. „Mat kaip pasenau, visai išsimušiau iš jėgų,— galvojo ji nutūpusi pailsėti,— o dar neįveikiau nė pusės kelio. Kas kita būtų su mano gerąja greitąja šluotele, bet praradau ją ir dabar tenka kapanotis savo jėgomis... Bet už savo vargą netrukus aš atsilyginsiu tam iškaršusiam seniui, jo vaikeliokui ir tiems trims spalvotiems neūžaugoms, kurie strikinėjo po kambarį. Oi, kaip atsilyginsiu... Paminės jie dar mano žodį ir prakeiks tą dieną, kai mane užkliudė... Na, o dabar jau pailsėjau ir vėl į kelią...“ Ir ji vėl pakilo ir įtempusi visas jėgas skrido link savo kalnų urvo.
Jau visai nebetoli namų, ragana pastebėjo, kad virš jos galvos skrenda kažkoks tamsus šešėlis. Pakėlė akis ir visai netoli išvydo galingais sparnais besiiriantį kalnų erelį. Jis skrido ne tolyn, kaip įprasta paukščiams, bet nerte nėrė tiesiai į ją ir jau buvo išskėtęs nagus savo pusryčių grobiui sučiupti. Ragana nejuokais išsigando, bet žinodama, kad krisdamas žemyn erelis nėra toks vikrus, kaip mažas paukštis, ji nutarė lėktelėti į šoną ir taip išsisukti aštrių erelio nagų. Pirmas manevras pasisekė neblogai ir erelis ne savo balsu suklykęs, pamatė, kad paukščiukas, kaip ir anksčiu, lekia savo keliais.
Jis buvo labai alkanas ir nutarė gudrųjį paukštį žūt būt pasigauti. Vėl jis pakilo į aukštį ir, sumaniai laviruodamas sparnais, pradėjo vytis pabėgėlį.
Ragana vėl pajuto, kad virš jos galvos pakibo mirtis: ją vėl baigė pasivyti tas pats erelis. Ji nutarė neberizikuoti, o leistis žemyn ir kuo nors apsimetus palaukti, kol persekiotojas nuskris į šoną. Tuoj suglaudė sparnus ir nėrė į artimiausio kalno papėdę. Bet erelis buvo įsibėgėjęs ir nespėjus jai pasiekti kalno šlaito, jau čiupo ją į savo nagus. Ragana nepasimetė, ji akimirksniu pasivertė nedideliu kietu akmeniu ir gana lengvai išslydo iš aštrių erelio nagų. Tačiau išalkęs erelis nė nemanė jos paleisti. Iki pat žemės lydėjo tą akmenuką, nes negalėjo patikėti, kad tai ne skridęs paukštis, o kažkas kita.. Ir kai akmenukas, atsitrenkęs į kalno uolą gailiai sudejavo, erelis kriste užkrito ant jo ir atsivedėjęs kirto jį aštriu snapu. Vos nenulūžo jo aštrusis snapas, bet akmuo gulėjo, kaip gulėjęs. Įsitikinęs, kad per ilgai gaišo ir vis tiek liko be pusryčių, erelis pasižvalgė į šonus ir mostelėjęs sparnais nuskrido savo keliais.
Ragana atsikvošėjusi nuo skaudaus kritimo smūgio į uolą ir kruvino erelio kirčio vėl pasivertė į įprastinį pavidalą ir mažu kumšteliu pagrūmojo nuskrendančiam ereliui. Jai labai skaudėjo nugarą, o erelio snapas buvo kruvinai sužeidęs dešinę ranką. Bet ji nedejuodama kentėjo ir džiaugėsi išlikusi gyva.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka — 22

Post by Edvardas »

22. Juodasis varnas
Ragana, vargais negalais atskridusi prie urvo, buvo tokia išsekusi ir bejėgė, kad vos neįkrito į kunkuliuojantį ugnimi kraterį. Visai pamiršo, kad sėdi ne ant skraidančios šluotos ir į urvą reikia skristi atsargiai, sukaupus paskutines jėgas. Nusileido per žemai ir kraterio liepsnos apdegino jai sparnus ir kojas. Bet ir tokia įveikė kraterio plotą ir leisgyvė nukrito prie pat urvo angos.
Tuojau iš paukščio atsivertė atgal į raganą ir pradėjusi eiti suprato, kokia ji maža ir kokie menki jos žingsneliai. „Kol pareisiu, kelių dienų neužteks. Reikia pasišaukti pagalbon juodąjį varną..." Išgirdęs raganos kvietimą Varnas atskrido gana greitai, bet kaip jis nesidairė, kur tik akis nesukinėjo, niekur nematė raganos. Atsitūpė ant uolos iškyšulio ir rėkia:
— Kar — kar, kas čia mane šaukė?!
—Aš šaukiau, ar jau ir manęs iš mandrumo nepažįsti?
— Balsą pažįstu, bet niekur savo šeimininkės nematau...
— Geriau atsikrapštyk akis ir jei nesi apžlibęs — pamatysi...,— jau nekantraudama ir pradėjusi pykti sako ragana.
Tada varnas ir pamatė ją — mažą, apsvilusiais plaukais, vos ant kojų bepastovinčią... „Kad tave kur, maniau, kad čia koks žemės vabalas voliojasi man po kojomis... Kad ne gardūs pusryčiai dar ko gero būčiau iš karto prarijęs...
— Kar — kar, kas galėjo tamstą taip subjauroti? Kar —kar, kad ne prie urvo angos, nebūčiau ir pažinęs.
— Kalta aš pati, niekas kitas... Varne, nieko manęs daugiau neklausinėk, o greičiau nešk namo...
Netrukus ragana atsidūrė savo kambary, bet jis dabar jai buvo per didelis. Viskas buvo per dideli — ir lova, ir drabužiai, ir atsarginės šluotos ir kėdė ir durys...Ji net į lovą savo kojomis nebegalėjo beįlipti, nei prie stalo atsisėsti, nei virtuvės indų pakelti, nes buvo maža ir nestipri...
„Ir kas mane galėjo taip subjauroti?— galvodama klausė savęs, bet nieko neatsiminė.
Tada ji, panaudojusi visas savo burtų galias, bandė save padidinti, bet nieko neišėjo. Truputį lyg ir padidėdavo, bet tuoj pat vėl susitraukdavo į tokią mažą, kokia buvo... „Čia niekas kitas, o pats velnias mane apkerėjo, tik jo vieno kerų aš negaliu nuveikti...“— nusprendė ji ir nutarė pagalbos prašyti pas savo bičiulį Liuciferį. Ji žinojo, kad tas gyvena senam tvenkiny prie sodybos, kurioje ji kalėjo įkišta į stiklainį.
Ragana negalėjo apsikęsti su savo mažumu ir kitą dieną, kai tik gerai pailsėjo, vėl išsirengė į kelionę. Pasiguldė asloje atsarginę šluotą, bet niekaip negalėjo ant jos užlipti. Kotas buvo storas, kelis kartus aukštesnis už ją pačią, o ražai labai slidūs. O kol neapžergė koto, tol šluota neskrido ir neklausė jokių paliepimų. Kiek pasikabarojusi nutarė palipti ant kėdės ir paskui nušokti ant to nelemto koto. Kai šoko, susidraskė kojines — kelnes, skaudžiai nusibraižė kojų blauzdas ir neišsilaikiusi vis tiek nuslydo ant žemės. Juodasis varnas, tupėdamas palubėje ant kablio, ir visą tai matydamas, garsiai nusikvatojęs, sako:
— Ko taip vargsti kar — kar?.. Paliepk, aš tave ant šluotos kaip kokį mėšlavabalį užkelsiu...
— Nesijuok, nevidone, o nepliurpęs padėk savo ištikimai geradarei,— trindama skaudančias blauzdas sudejavo ragana.
Varnas nusileido ant žemės, delikačiai suėmė snapu ją per patį liemenį ir užsodino ant šluotos. „Tfiu,— nusisukęs pagalvojo,— vieni kaulai, jei reiktų praryti, gerklę sudraskytų...“ O balsu pasakė:
— Matot, kaip lengvai einasi, kai moki ir sugebi... Tik gerai įsikibk, kad skrendant vėjas nenupūstų... Tokia maža įkrisi kur laukuose ar kalnuose į pusnį ir nei beišroposi, nei kas surasti begalės...
— Jei man kas atsitiks, aš šauksiu tave. Nedelsdamas atskubėk... Tu jau mokėsi kaip man padėti.
— Gerai, jau gerai kar — kar,— pažadėjo varnas,— tik nenumauk kur per toli...
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka — 23

Post by Edvardas »

23. Kelionė prie prūdo
Ragana vienu viesulu išskrido iš urvo ir tuoj pat pasuko savo šluotą link tos sodybos, kur buvo pelkė, o jos dugne po didžiuliu akmeniu — pragaro vartai.
Oras buvo šaltas ir pūtė vėjas, bet ragana nieko nepaisė, ji jautėsi tarsi iš naujo užgimusi. Prieš akis, kiek jos aprėpė, tįsojo plati ir mėlyna erdvė, po kojomis — prisnigę ir spindintys, saulės nutvieksti miškai... Ji, viską pamiršusi, džiaugėsi atgauta laisvę ir dabar galėjo skristi kur tik panorėjusi...
Laisvės ir skridimo pojūčiai jai pasirodė tokie viliojantys ir geri, kad, prisiminus praleistą laiką stiklainyje, ji, gailėdama savęs, vos neapsiašarojo. Visa širdim suprato, kaip sunku buvo gyventi toje sodyboje, priklausyti nuo to vaikigalio, nertis iš kailio rodant jam visokius triukus, krečiant išdaigas. „O kai Liuciferis atžavės mane,— galvojo,— ir aš vėl būsiu, kaip buvus, tada atlyginsiu ne tik tam vaikigaliui ir jo seneliui, bet ir tiems mažiesiems nususėliams, kurie buvo mane uždarę į tą bjaurų kalėjimą. Už kiekvieną mano nelaisvės valandą jie man užmokės su kaupu.“ Ramindama savo piktą širdį pačiomis žiauriausiomis keršto užmačiomis, nė nepajuto, kaip atskrido prie prūdo.
Nusileidusi paprūdėj ragana apsidairė. Buvo pridribę ir pripustyta daug sniego ir ragana, atskridusi tokį kelią, bijojo net nulipti nuo šluotos. „Kaip bus, jeigu aš nulipusi nebegalėsiu užsėsti ant šluotkočio ir nuskęsiu storoje ir purioje sniego pusnyje?— galvojo ji. O prūdas dar buvo apsidengęs ir storu ledu ir nebuvo girdėti iš gilumos jokio garselio, jokios aimanos. Ragana pagalvojo, pagalvojo ir nutarė kelionę pas Liuciferį atidėti pavasariui, kai nutirps ledai. Prisiminė juodojo varno patarimą — nenulipti nuo šluotos į pusnį. Juk jei įklimptų į sniegą, ji vėl galėjo pakliūti vaikigaliui į nagus. Iki pat šiol ji dar nesuprato, kaip jie buvo ją pagavę miške ir uždarę į stiklainį pirmąjį kartą. „Ir tai būtų buvę dar nieko, juk šiaip taip išsivadavau... Bet kaip jie mane subjaurojo, pavertė tokiu menku žemės vabalu, kad dabar baugu net pažiūrėti į save...“
Ragana giliai kvėpavo, o oras kvepėjo sniegu, paprūdėje augančių medžių žieve, iš kamino rūkstančio dūmo vos jaučiamu degėsiu. Ir ji trumpam užsisvajojusi, prisiminė, kaip seniai seniai parsidavė Liuciferiui ir tas ją, jauną mergą, prie šio gražaus prūdo pavertė amžinai gyvenančia ir su šluota skraidančia ragana. Bet ragana greitai nuo savo minčių atsikvošėjo, nuvijo jas į šalį ir net nenulipusi nuo šluotos nutarė grįžti atgal.
Šluota paklusniai pakilo į orą ir netrukus parnešė ją namo.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Pasaka — 24

Post by Edvardas »

24. Raganos tariasi ir stebisi
Kaulo boba grįžusi namo tuoj pat pasikvietė juodąjį varną ir nusiuntė jį pas ištikimąją draugę — požemio valdovę — Fimfą ir liepė pasakyti jai, kad tuoj pat atskristų pasisvečiuoti. Fimfa labai apsidžiaugė, kad atsirado kaulo boba ir tuoj viską apskelbė visoms kitoms. Ir tą pačią dieną pas raganų valdovę atgužėjo visos raganiukės. Priėjo pilnas svečių kambarys.
Kaulo boba, pasitelkusi burtų galias, greitai ant didžiojo stalo patiesė staltieses, sugabeno valgius, o draugės, atskrisdamos į tokį ilgai lauktą susitikimą, nepamiršo pasiimti gėrimų ir dovanų. Kai visos susėdo į savo vietas, varnas, snapu suėmęs raganą per liemenį, užsimetė ją ant nugaros ir mostelėjęs sparnais šoktelėjo ant stalo. Visos viešnios nustebusios sužiūro ir negalėjo patikėti, kad jų valdovė taip susitraukė, sulyso ir tapo visai maža ir neišvaizdi. Nė viena nesuprato ir nežinojo, kas jai buvo nutikę. Kai apie tai lyg iš netyčių užsiminė, Kaulo boba paaiškino:
— Ir aš nežinau, kas su manim buvo atsitikę. Tokia maža ir susitraukusi pabudau po to, kai išsiskyrėm miške, kur įteikinėjau jums dovanas. Ir dabar nieko negaliu bepadaryti, jokie žinomi burtai nepadeda pasidaryti tokia, kokia buvau anksčiau. Ar tik čia nebus nagus prikišęs pats Liuciferis, o mes pragaro galių įveikti negalime?..
— Vis tiek gerai, kad sugrįžai,— suklego draugės,— mes pasiilgom savo valdovės, nebežinojom, ką bedaryti, kaip begyventi...
— Kad jau tokios geros, tai ko neatskridot manęs išlaisvinti, ko neieškojot manęs? Aš kiekvieną dieną po kelis kartus šaukiausi jūsų pagalbos, bet nemačiau, kad kuri iš jūsų būtų atskubėjusi...
— Garbės žodis, nė viena nieko nei girdėjom, nei niekur nieko nematėm... Mes pačios vertėm visus pašalius, apskriejom tolimiausius miškus, miestus ir kaimus, bet niekur negalėjom tamstos nei pamatyti, nei užuosti, nei nujausti...
— Cha — cha,— šaižiu balsu nusikvatojo Kaulo boba.— O aš buvau visai čia pat — toje, atsiprašant, sušvinkusioje sodyboje, prie pat pelkės, kurios dugne yra pragaras ir gyvena pats ponas Liuciferis... Ir vis tiek giriatės, kad neradot... Matyt tiek teieškojot...
— Gerai ieškojom ir tos sodybos visas kertes iššniukštinėjom, bet jūsų ten nebuvo...— vėl suklego draugės.— Matyt kokie burtai buvo paleisti, kad nieko negalėjom nei išgirsti, nei pamatyti...
— Galėjot, galėjot,— nepasidavė valdovė,— reikėjo amžinuoju žiburiu apšviesti sodybą ir būtumėt pamačiusios mano ir kitų gyventojų mintis... Bet ar tas jums rūpėjo?..
— Švietėm, bet nieko nesimatė... Paabejojom — ar jūs pati nepadarėte, kad jūsų minčių niekas negalėtų matyti... Juk kartais pasitaikydavo tokių dalykų...
Paskui raganiukės valdovei papasakojo, kaip miške jos puošė eglelę ir kaip ta visų akivaizdoje, vos tik nusisuko į šoną, kiaurai žemę prasmego ir ligi pat šiol negali jos besurasti... Dar pasakė, kad su eglele dingo jos dovanos: požemio raktas ir viską deginančioji ugnis.
Post Reply