Durnelių kertelė

[Agnė]

Vis dar renkuosi kuo būti

Bandžiau aš būti kasininku darbo vietoj,
Seniu, kuriam dar kartą eit prie jūros liepia,
Ežiu, prisėdusiu ant kaktuso palėpėj,
Ir lašeliu, kuris į snaigę virsti gviešias.

Štai kartą primuštu šunim lėkiau į būdą,
Kaip Hamletas dvejojau būti ar nebūti,
Buvau ir mokiniu, kurį pagavo rūkant,
Dar bėgau, “Eureka” rėkiau mieste be rūbų.

Man puikiai sekės liūtu staugti ir riaumoti,
Priiminėt Pelenės darbus, raukti nosį.
Ir dar šypsotis, šokinėt, dainuoti, ploti
Kaip daro tai, na, pavyzdžiui, varlė ąsoty.

Ir jei paklausit, kam vaidinti ir kvailioti,
Atsakymą išgirsit – neišbandžius nežinosiu,
Ar savo tikrą kailį aš dabar nešioju
Ir kokio pločio mano “aš” diapazonas.

[glesum]

Aš tik maža baltapūkė mergaitė,
Žaidžianti slėpynių, tarp pasaulio dulkių...

Pakilęs vėjas bloškia jas man į akis,
ir pasiklystu savo paslapty...

Manęs ieško...mano broliai ir seserys
žaidžiantys gyvenimą...
Bet dulkėse
Aš ir pati savęs nerandu...

tTk virpu ir laukiu, kol vėjas nurims...
Šaltiny skidriam išsiplausiu akis...

Bet kartais, užsimerkiu...
ir leidžiu savo sielai šviesti...
Kopiu į savo dvasios kalną,
kurio nepasiekia nei vėjas, nei dulkės....
.... ir šviečiu...

...ir žvaigždėse atsispindi mano šviesa...
O gal aš pati?...
Atsimerkiu...
slėpynės pasibaigia...

Aš leidžiu sau pailsėti....
Iki rytojaus....
2004 12 02

[Agnė]

Kaip skamba tyla

Ji tikrai skamba. Kai dienos garsai sugula. Kai nutykusios oro masės nuramina medžius ir žolę. Kai per tamsą tolybėje vos juntamai brūkšteli kimus amtelėjimas ar pranykstantis vėlyvos mašinos ūžesio aidas. Kai nuščiūva mintys ir išryškėja ramus širdies dunksėjimas. Kai įsiklausai. Ji ima skambėti. Visai šalia. Ir žinai, kad tokio garso nėra. Kaip tai nėra? Juk girdi

[Agnė]

Ups, išėjo du kartus

[Agnė]

O norėčiau aš ko tai gražaus -
(Ech, svaigina tie polėkiai platūs!)
Nesijuok, nesityčiok –dangaus!
Na, gerai, ir už dėmesį ačiū.

[Agnė]

Vakar gaudžiau svingą. Nieko ypatingo. Melodija. Viena variacija. Antra. Viskas. Tik nuotaika. Buvo/nebuvo. Pagaliau atsipalaidavusi kairė ranka įšoka į ritmą. Dešinė dar plaukioja. Nuo židinio atitraška šiluma. Barkšteli vėjo suklebenta langinė. Vyras pakviečia dukrytę prie lango - kokiais dideliais kąsniais sninga! Dar truputį pasikrapštau, kaitaliodama instrumentus. Viskas. Turiu eiti. Lyg kas šauktų. Turiu ir noriu. Į pūgą. Šunys akimirksniu pranyksta pilkose oro masėse. Einu. Kartais sustoju. Įsiklausau. Įsijaučiu. Vėl judu. Susiliedama su tamsa, su vėju, su judančiais medžių siluetais. Aš juose ir jie manyje. Akimirkomis. Ilgėlesnis stabtelėjimas ant upės kranto. Atsiradę šunys pritūpia ir laukia. O aš žiūriu į juoda upe praslystančius pilkšvus debesis. Žinau, kad ten – ne debesys. Bet man taip labiau patinka. Beminčiai tamsos debesys teka į jūrą. Pasukus atgal, mane išduoda abu palydovai. Nepatinka jiems šuniškas oras. Nuskuodė namo. O aš neskubu. Kažkas yra šioje makalynėje. Nors, ne. Nieko ypatingo. Tik nuotaika. Buvo/nebuvo. Ir, gal, šiek tiek svingo.
Nieko neįvyko. Visiškai nieko. Bet, kažkodėl, gyventi taip gera.

[Dina]

fainai, Agne: ), jauciu kazkaip ta nuotaika..ir nesvarbu kur tada patrauktum-i puga ar toli nuo Lietuvos-tiesiog zinai, kad turi klausyti to balso is vidaus, turi daryti tai, ka kviecia..

[glesum]

Lyg dvi stichijos sutartų
išeiti drauge pasivaiksčiot...
dvi amžinos...
dvi neapčiuopiamos...
Dvi stiprios...
ir tokios pakvaišę....

[Egidijus]

Sveiki
... buvau įžanga sugalvojęs, bet nelipo ji čia, per daug "aš" buvo, taigi praleisiu...

gera skaityt kitų kvailių mislyjimus, prisiminiau apie Kvailių kaimą... čia ir nerašyčiau bet užkabino seniai rašyta mintis apie greitą ir lėtą žudymąsį... sutampa...

prisiminiau vieną įstoriją apie žemuogę


Karta bevaikštinėdamas žmogus po džiungles užėjo ant įpykusio tigro. Žmogus pradėjo bėgti, tigras jį vytis. Po kiek laiko žmogus pribėgo aukštą skardį. Neturėdamas kur dėtis žvilgtelėjo žemyn ir pamatė, kad ten auga vijoklis. Siekdamas išsigelbėti žmogelis nusileido kelis metrus vijokliu žemyn ir ten kabodamas ant vijoklio pradėjo laukti kol tas tigras nueis šalin. Jam bekabant iš urvelio skardyje išbėgo dvi pelytės ir pradėjo graužti tą viloklį... Staiga žmogus pamatė didelę prisirpusią žemuogę. Jis nuskynė ją ir įsidėjo į burną. Žemuogė buvo nepaprastai skani


... o šiaip tai šiandien ryte mačiau grąžų paukščiuką vvisą tokį rudą, storą ir dydžio kaip karvelis.. pasisveikinom ir nuėjom savo keliais... o dar tos zylės po lesyklą duodas...

[Agnė]

Vakar į mūsų namus atkeliavo knygutė. Internetinės draugės. Jaunatviškų eilėraščių rinkinukas. Baltutėlis. Su autorės piešinuku ant viršelio. Su dedikacija mūsų šeimai. O mano vardas parašytas dvigubas – internetinis ir tikras. Ar jums teko kada vartyti knygutę striksint? Na, niekaip nesugebėjau nusėdėti. Atsiverčiu, įkvėpiu tyrumo ir strakalioju iš kambario į virtuvę ir atgal. Ir taip kelis kartus. O dar man pasakė, kad norėtų susitikti. Čia jau ėmiau suktis su knygute rankose. Ir atrodė, kad namuose pasidarė šviesiau. Mieloji, mes JAU susitikom!

Šįkart naktinio pasivaikščiojimo metu su manim ėjo ir sūnus. Mėnulis dar miegojo. Prietemoje blankiai dvelkė mano takelio brydė. “Štai čia – rodau – vakar gulėjau ir žiūrėjau į žvaigždes.” Sūnus dribteli aukštielninkas į pusnį ir guli. Prigulu ir aš. Sniegas draugiškai prisitaiko prie mano išlinkimų ir priima į savo stichiją. Tad žėrime dangumi kartu. Ir kažkodėl jaučiu, kad šiame sąryšyje mes ne vieni. Kažkur platybėse arčiau toliau yra daugiau akių, alsuojančių į žvaigždes. Ei, o gal ten buvai ir tu?

Ačiū tau, Glesum

[glesum]

Myliu

G.

[Agnė]

Iš literatūros žinojau, kad vilkai, judėdami vora, tiksliai taiko prieky einančio pėdomis. Tik labai patyręs medžiotojas iš paliktos sniege brydės galėdavo suskaičiuoti, kiek gi praeita žvėrių. Šiandien drįstu pasakyti, kad taip vaikšto ir šunys. Giliu puriu sniegu. Vilkis brido pirmas. Rudoji klusniai kartojo jo pėdų muziką. Na, o gerokai atsilikusi, pavinguriuodama link artimiausių medelių, keturkojų melodijos įspaudą savo bosiniais batais gožiau aš. Girgždinau sniegą ir savy juokiausi – prisigyvenau – seku šunų pėdomis. Jei taip toliau, tai greitai iki vabzdžių nusirisiu. Bet pala, pala… Kas ten vasaros vakarą tupinėjo nakvišų lauke paskui, kaip ten jį, ūsuotąjį ar akiniuotąjį sfinksą? Tyliu, tyliu… Ir guodžiuosi mintimi, kad artimiausioje kryžkelėje mano keturkojai draugai nepraleis pauzės ir bežadžiais rudais žvilgsniais teirausis, kurią temą toliau dainuosim. Tpfu! Kuriuo keliu toliau eisim.

[Marius]

[glesum]

Dristu teigti, kad taip elgiaisi ir katinai... Gana juokingas vaizdelis... As rytais brendanti per pusnis apie savo soda tarp medeliu ir is paskos mano palyda... Kadangi sniego baisiai daug, tai katineliui nelieka kitos iseities, kaip tik eiti mano pedomis:) is vienos pedos ilipa i kita... is tos dar i kita... Sunelis taip nesielgia.. jis mieliau laksto aplink visa soda, laukdamas kol isbrisiu is pusnu ir jis gales pasiimti savo mylavimu porcija:)

[darja]

[darja]

[Agnė]

Mama pasiūlė padainuoti. Net kaktą suraukiau. Kas čia dabar. Tačiau nuplaukė viena daina. Antra. Ir pasileido nesustabdomai. Pasirodo, kiek dar jų prisimenam. Prieš išvažiuodama, savotiškai atjaunėjusi mama atsiduso: -O kad taip bobutė būtų girdėjusi. Tai džiaugtųsi..

Kaip pasakojo, bobutė turėjo aukštą stiprų balsą. Vis verždavosi dainuoti. O paskutiniais gyvenimo metais tik niūniuodavo. Ir vaizdus matydavo. Kartą pasakojo: stovi ketvirtame aukšte prie lango ir žvelgia į skaisčiai žalią žolę, kuria brenda banda žalmargių. Varpeliai skamba, didžiuliai tešmenys teliuskuoja… Sako, žinau, kad neteisybė, bet vis tiek gražu. Matyt, geras žmogus buvo, kad tokius vaizdus regėjo. Mes retkarčiais pasikalbėdavome. Aš jai glostydavau ranką. Ji man sakydavo, kad aš - angelas. Mat turėjau baltą megztuką, o senatvėje jinai visai prastai bematė. Numirė bobutė Kaune.

O sesuo mirė namuose. Skubėjau autostrada į verksmingą mamos skambutį. Ir štai akimirka, kai mane užplūdo pakilumas. Ir ašaros. Net savotiškas džiaugsmas. Ir nepaprastas lengvumas. Supratau, kad tai jau atsitiko. Nuvykus, dukterėčia raudodama puolė į glėbį. "Žinau"- sakau, - "Dabar viskas gerai". Ašarų nebebuvo. Manęs nepaleido tas lengvumo pojūtis.

Dar nė karto neteko būti prie mirštančio žmogaus. Atrodo, kad nesu tam pilnai pasirengusi. Išlenda kažkoks nejaukumas. Bet manau, kad galima būtų ir į tai pažvelgti kaip į Dievo dovaną. Kol kas nesuvokiu, kokią. Bet taip atrodo. Pamenu, kartą ligoninėje, lankant tėvelį, atkreipiau dėmesį į palatoje gulintį garsiai dejuojantį vyrą. Kažką jam pasakiau. Jis nusišypsojo skausmo iškreipta burna ir akimis. Berods kitą dieną jis mirė. Iki šiol nešiojuosi gal paskutinės šypsenos šiam pasauliui vaizdą.

Mirtį būtų galima palyginti su gimimu į kitą pusę. Ateinant visada dalyvauja mama. O kur ta mama mirštant? Gal kitoje pusėje? O kaip čia? Ar gali kas padėti išeinančiam? Cha! Padėti numirti! Na, nebent pabūti kartu. Dvelktelėti begaline ramybe ir skaidria priešaušrio šypsena šnibždėti: "Viskas jau buvo. Tik prisimink. Tamsa, slėgis, įtampa ir pagaliau - šviesa. …ir T ė v o rankos…".

[J]

Manęs kažkodėl neapleidžia mintis, kad tai (mirtis, išėjimas) be galo šviesi akimirka. Tiesiog nuojauta, gal žinojimas...

[Agnė]

Pagaliau pavasaris įsilingavo. Kaip girta jūros banga, šiaip ne taip įveikęs žemės trauką, pakilo, susvyravo ir, taškydamas žalius purslus, vėl dribtelėjo visu pločiu. Ievų krūmynai nukošė pirmuosius maurus ir staiposi prieš nuoguosius brolius. O saulės svaigalo prisprogę žolynai galynėjasi su nušiurusiu pievos kailiu.

Žygiuoju basa paupio keliuku. Gurkšnoju paukščiais klegantį dangų, ryju šio vakaro aplinkos trapumą, suvokdama, kad rytoj jau bus kitaip. Dar kažko nepagaunu. Ko? Čia mane lengva ristele pralenkia Vilkis. Sušmėžuoja jo tankiai dėliojamų užpakalinių kojų pėdutės. Pamėgdžiodama šuns bėgimą, pasileidžiu ir aš. Smulkūs žingsneliai, didelis tempas. Toks jausmas, kad juda tik rankos ir kojos. Prie ritmo prisiderina kvėpavimas. Lengvai padidinu greitį. Šuo, pajutęs artėjantį žmogų, pereina į šuolius ir nutolsta. Beviltiška. Tam jau reikalingos keturios kojos.

Padais apčiuopiu drėgną pajuodusią žemę, peržengiu upeliuką ir atsiduriu miške. O dabar pabandysiu eiti kuo tyliau. Lėtinu judesius. Ir dar. Ir dar. Pagaliau nurimsta kvėpavimas. Sučeža užkliudytas pernykštis lapas. O dabar šiugžda tik kelnių klešnės. Todėl stypčioju pražergusi kojas. Jau, jau… Bet čia rudoji, kurį laiką stebėjusi šeimininkės skleidžiamus neįprastus garsus, nusprendžia , kad tai – kvietimas žaidimui, ir atidundėjusi ima šokinėti aplinkui. Nulapatuojame žemyn į upę. Kojas nutvilko vandens vėsuma ir… išmeta į krantą. Dar kiek pastoviu stebėdama judančius vandenis.

Grįžtu atbula. Nesijuokit. Jei jums reikalingas protingas paaiškinimas – prašom. Vienas psichologas intuicijos lavinimui siūlo praktikuoti neįprastus judesius. Sakykim… Naujai nusispalvina vietovės reljefas. Jautrumą padidina takelį čiuopiantys padai, uždainuoja kažkokia miegojusi blauzdos raumenų skaidula. Nedrąsius žingsniukus palaipsniui keičia vis tvirtesni judesiai. Cha! Visai padorus ėjimas. Bet didžiausias įspūdis dar laukė, kai kilometrą nuatbuliavus stabtelėjau… Visas matomas vaizdas ėmė slinkti link manęs ir stumti. Pajutusios lygsvaros praradimą, kojos savaime žengtelėjo atgal. Negali būti! Jau sąmoningai sustoju tyrinėtojo poza. Viskas kartojasi. Matyt, bus pasislinkęs svorio centras. Nežinau, tai gerai, ar ne, bet tikrai įdomu. Būtinai pasiūlysiu vaikams paatbuliuoti. Apsisuku ir jau įprastu keistai palengvėjusiu žingsniu pasuku į namus.

050503

[Agnė]

kaimietukė prisipjaustė į bliūdą pomidorų, užbarstė druskos, maltų pipirų, laštelėjo alyvuogių aliejaus, sugriebė juodos duonos bryzą ir iškeliavo link pirtukės. Labai smalsu buvo žvilgterėti, o kas ten per dieną pasikeitė. Pakeliui ir pavalgysiu, galvojo - buvo gaila gaišti sėdint prie stalo, nes namuose laukė vienas Neatidėliotinas Darbas. Tiesa, jis jau laukė dvi dienas. Todėl neatidėliotinumo bruožas jame vis stiprėjo. Kai kaimietukė atrado tris naujus skirtumus pirtukėje, staiga suprato, kad niekaip negali nepasakyti "Labas" Tekančiai Upei. Na, tik trumpam. Kai buvo pasveikinta Upė, prireikė dar aplankyti Pušelę Šelę. O nuo čia tik keli žingsniai iki Nuvirtusio Medžio, kur įsikūrusi Bebrų Šeimyna. Gal pavyks kurį žvilgsniu pagauti. Nepavyko. Dar per šviesu. O dabar namo. Bet čia mergytė išgirdo Karklų Aikštelės šauksmą. Pasvyravo. Tačiau kvietimas buvo toks viliojantis... Karklų Aikštelę pasiekė ilgesingas Devynių Liepų Laivo ūkimas. Bet ir Neatidėliotinas Darbas subirzgė. Atsiduso kaimietukė, suūkė atsakydama Liepų Laivui, ir pasuko namo.

Teisybės dėlei reikia pridurti, kad kaimietukė nepadarė iki galo Neatidėliotino Darbo, bet… Gyventi irgi reikia.