Uztat, kad mums bandoma iteigti, kad dabartinis (ir iki siol buves, ir musu tevu, ir proteviu...) gyvenimas nieko vertas, ir kad jis taps vertingas tik tuomet, kai issikelsim i sodybas...Basta rašė:Galų gale kam gi tada gyventi, jeigu gyveni tik šiaip sau...
Mano tėvelio eilėraščiai
Moderatorius: Visi tvarkytojai
-
darja
- Pranešimai: 2703
- Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
- Miestas: Vilnius
-
axnoli
- Pranešimai: 44
- Užsiregistravo: Ket 01 29, 2004, 15:24
- Miestas: telsiai
w
Nežinau ką pasakytų Darijos tėvelis, bet manau, kad pritartų mano mintims 
Kiekvieno mūsų širdyje
Gyvena mažas drakoniukas.
Gerai jei mažas lieka jis, tačiau dėja...
Beaugant atsiranda ūpas
Įkąsti tam, kuris yra šalia
Praaugti visa galva sesę, brolį.
Apspjaut liepsnojančia ugnim mažesnį už save
Prispausti tvirta letena tą, kurs paklust nenori.
Drakonas greitai mokosi valdyt kitus.
Įsakymai jo skamba įsakmiau kasdiena,
O jei tik atsiranda koks nepavaldus-
Drakonas jį įmūrija į pykčio sieną.
...................................................
Kiekvieno mūsų širdyje
Gyvena mažas drakoniukas.
Nereikia jo atsižadėti, ne.
Tiktai neduokite jam laisvės tiek,
Kad atsirastų ūpas.
Būkime laisvi savo minčių ir gyvenimo būdo pasirinkime, būkime pakantūs ir tolerantiški gyvenantiems šalia. Manau kaip ten bebuvę su tuo Megre... Nepaneigsime, kad jo knygos mumyse pažadino šviesą ir tikėjimą tuo, kuo mes esame. O dėl svajonių, aš keliu tostą "UŽ SVAJONES, KURIAS IŠPILDOME PATYS". Ačiū Mildažytei už šių žodžių atradimą. Ačiū Darijos tėveliui, kuris buvo, yra ir bus, kurio įvaizdis mane džiugina ir šildo tikėjimu, kad kitame gyvenime ir aš sutiksiu pamašų žmogų, kurį galėsiu vadinti tėčiu.
Darija, jei gali pasidalink dar keliais jo eiliukais.
Nuoširdžiai anoli (skaitykit paskutinį žodį atvirkštine tvarka)
Na štai ir išsidaviau
Kiekvieno mūsų širdyje
Gyvena mažas drakoniukas.
Gerai jei mažas lieka jis, tačiau dėja...
Beaugant atsiranda ūpas
Įkąsti tam, kuris yra šalia
Praaugti visa galva sesę, brolį.
Apspjaut liepsnojančia ugnim mažesnį už save
Prispausti tvirta letena tą, kurs paklust nenori.
Drakonas greitai mokosi valdyt kitus.
Įsakymai jo skamba įsakmiau kasdiena,
O jei tik atsiranda koks nepavaldus-
Drakonas jį įmūrija į pykčio sieną.
...................................................
Kiekvieno mūsų širdyje
Gyvena mažas drakoniukas.
Nereikia jo atsižadėti, ne.
Tiktai neduokite jam laisvės tiek,
Kad atsirastų ūpas.
Būkime laisvi savo minčių ir gyvenimo būdo pasirinkime, būkime pakantūs ir tolerantiški gyvenantiems šalia. Manau kaip ten bebuvę su tuo Megre... Nepaneigsime, kad jo knygos mumyse pažadino šviesą ir tikėjimą tuo, kuo mes esame. O dėl svajonių, aš keliu tostą "UŽ SVAJONES, KURIAS IŠPILDOME PATYS". Ačiū Mildažytei už šių žodžių atradimą. Ačiū Darijos tėveliui, kuris buvo, yra ir bus, kurio įvaizdis mane džiugina ir šildo tikėjimu, kad kitame gyvenime ir aš sutiksiu pamašų žmogų, kurį galėsiu vadinti tėčiu.
Darija, jei gali pasidalink dar keliais jo eiliukais.
Nuoširdžiai anoli (skaitykit paskutinį žodį atvirkštine tvarka)
Na štai ir išsidaviau
-
darja
- Pranešimai: 2703
- Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
- Miestas: Vilnius
Sveika, Audrone,kad mano kurybos temoje prasidejo diskusijos apie agurkus, tai kazkaip ranka nekilo rasyti, bet kad tu pasigedai, tai imsiu ir parasysiu koki viena is vaikystes...
Žiema kieme
Visas kiemas - sniego kūgiai.
Baltas žiemio pašaras.
Jokio gyvio, jei bent žvirblis,
lyg gyvybės ašara.
A, dar va per kiemą striuoksi
basas rainis katinas.
-Tai tau vogt močiutės mėsą -
svilink nuogas letenas!
Tavo laimė, kad dar Budrius
tik per miegą skalija
Jį nors patį dabar vogtų -
tik gulėt bevelija
Na, ir pūgos! Na, ir šaltis!
Kieme gyvas pragaras.
-Slėpk tik nosį, Algi, nosį!
Ne - tai liks kaip stagaras
Sniegas šoka baltą šokį,
suka laumių virtines.
Vėjas varną Rainiui bloškė -
varnos riksmas mirtinas...
(begėdis tas Rainis - nu nu nu 
)(1933 sausio 7d.)
-
darja
- Pranešimai: 2703
- Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
- Miestas: Vilnius
Pavasario belaukiant 
Pavasaris nenuorama į šventę panašus
šiltų sparnų vėduoklėmis nubrauks žiemos šašus.
Sraunių upelių gyslomis kvatodamas garmės,
palenks žilvičių garbanas prie sietuvų gelmės.
Patižusiomis pievomis džiaugsmingai nuklampos,
geltonomis purienomis bematant sulapos,
anksti pabers eglynuose žibuoklių akutes
ir glostys žirginiuotąsias lazdyno šakutes
Linksmasis išdykautojas kėtosis po miškus,
čiulbuonių paukščių lydimas, lyg pasaka puikus.
O žemė, išsiveržusi iš raganos žiemos,
pavirs žavinga nuotaka nuo saulės šilumos
Visi mes atjaunėsime saulutės paveikti,
atkus širdies palėpėse geismai ilgai slėpti.
Gatves užpildys juokas ir šypsena šilta.
Skubės visi gėrėtis atbundančia gamta.
O mudu ar keliausime į prieglobstį gamtos
pasiklausyti pasakos, pavasariui skirtos?
Žinai, vienam pavasarį grožybių tų per daug -
kai eisi pasivaikščioti, mane kartu pašauk.
Su tavim, mano mylima, paklaidžioti žavu;
bobausių pasirankioti, briedukų ankstyvų
.
Kaip visados dainuodami braidysim po girias,
dėkodami pavasariui už dovanas svarias .
Kėdainiai, 1971 kovo 13 d.
Pavasaris nenuorama į šventę panašus
šiltų sparnų vėduoklėmis nubrauks žiemos šašus.
Sraunių upelių gyslomis kvatodamas garmės,
palenks žilvičių garbanas prie sietuvų gelmės.
Patižusiomis pievomis džiaugsmingai nuklampos,
geltonomis purienomis bematant sulapos,
anksti pabers eglynuose žibuoklių akutes
ir glostys žirginiuotąsias lazdyno šakutes
Linksmasis išdykautojas kėtosis po miškus,
čiulbuonių paukščių lydimas, lyg pasaka puikus.
O žemė, išsiveržusi iš raganos žiemos,
pavirs žavinga nuotaka nuo saulės šilumos
Visi mes atjaunėsime saulutės paveikti,
atkus širdies palėpėse geismai ilgai slėpti.
Gatves užpildys juokas ir šypsena šilta.
Skubės visi gėrėtis atbundančia gamta.
O mudu ar keliausime į prieglobstį gamtos
pasiklausyti pasakos, pavasariui skirtos?
Žinai, vienam pavasarį grožybių tų per daug -
kai eisi pasivaikščioti, mane kartu pašauk.
Su tavim, mano mylima, paklaidžioti žavu;
bobausių pasirankioti, briedukų ankstyvų
.Kaip visados dainuodami braidysim po girias,
dėkodami pavasariui už dovanas svarias
.Kėdainiai, 1971 kovo 13 d.
-
darja
- Pranešimai: 2703
- Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
- Miestas: Vilnius
-
darja
- Pranešimai: 2703
- Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
- Miestas: Vilnius
Pavasaris prie Magadano
Sirpsta jau pavasarėlis.
Kaista saulėj gelsvas smėlis.
Saulė šildo ne juokais.
Eina želmenys laukais.
Šiaurės jūros tingiai bunda.
Ledas plyšdamas sudunda.
Raižo įlanką ledai.
Raivosi lede laivai .
Ė! gana čia jums žiemoti!
Plaukite į marių plotį
pasisupti bangose
ties gelme rūsčiai tamsia
Nuostabiai vaikai triukšmingi
ir žvirbliai čirškėt netingi .
Damos rėdosi margai -
baigiasi žiemos vargai .
Su lakiu vasario vėju
skristi vargiai besuspėju.
Traukia dėmesį kalnai,
saulės laižomi seniai
Nuo kalnų taku vingiuotu
lyg žmogus žemyn linguotų -
tikrai, eina mergina,
bruknių kekėm nešina
Netylėdama ji eina:
vėjas ūžčioja jos dainą.
Kas? - leituviški garsai? -
uždainuoju ir patsai
Krūptelėjo raudonskruostė.
Rodos, ašarą nušluostė
ir šypsodama plačiai
žiūri į akis stačiai.
Prisiartinusi suvis
taria: "Broli, tu lietuvis?" -
ir tarp kedrų svetimų
ją už rankos aš imu.
Kraujas gyslose sutvinksi.
Kedrų krūmai lipšniai linksi.
Kalbos liejasi srove.
Miela glausti man tave
Nuostabus atsitikimas
mudviejų susitikimas.
Du lietuviai lyg sapne.
Viskas tartum romane
Mintys mudviejų sutampa:
susiras mieste tuoj kampą.
Bus lietuviška šeima.
Jis bus tėtė, ji - mama
Šios poros sprendimas aiškus:
siųs į Lietuvą tuoj laiškus.
Kad palaimintų tėvai
meilę, plazdančią gyvai.
Kužda kedrui marių vėjas,
glosto porą pralinksmėjęs,
žalio šilko šakele,
dvelkia spygliais ir žole.
Nerimauja marių paukščiai,
kad vėjuoti kalnų aukščiai.
Spokso voverė šauni,
kaip myluojasi jauni
Uoste garlaiviai gugena,
žvelgdami į Magadaną:
"Pasakyk mums, kaip ilgai
spaus mus čia ledų nagai?"
Strykteli pavasarėlis,
aižo ledą lyg pašėlęs.
Jūra vis dar negyva -
Ė, čia tau ne Lietuva.
Kalyma, Magadanas, 1954 kovo 13 d.
Sirpsta jau pavasarėlis.
Kaista saulėj gelsvas smėlis.
Saulė šildo ne juokais.
Eina želmenys laukais.
Šiaurės jūros tingiai bunda.
Ledas plyšdamas sudunda.
Raižo įlanką ledai.
Raivosi lede laivai
.Ė! gana čia jums žiemoti!
Plaukite į marių plotį
pasisupti bangose
ties gelme rūsčiai tamsia
Nuostabiai vaikai triukšmingi
ir žvirbliai čirškėt netingi
.Damos rėdosi margai -
baigiasi žiemos vargai
.Su lakiu vasario vėju
skristi vargiai besuspėju.
Traukia dėmesį kalnai,
saulės laižomi seniai
Nuo kalnų taku vingiuotu
lyg žmogus žemyn linguotų -
tikrai, eina mergina,
bruknių kekėm nešina
Netylėdama ji eina:
vėjas ūžčioja jos dainą.
Kas? - leituviški garsai? -
uždainuoju ir patsai
Krūptelėjo raudonskruostė.
Rodos, ašarą nušluostė
ir šypsodama plačiai
žiūri į akis stačiai.
Prisiartinusi suvis
taria: "Broli, tu lietuvis?" -
ir tarp kedrų svetimų
ją už rankos aš imu.
Kraujas gyslose sutvinksi.
Kedrų krūmai lipšniai linksi.
Kalbos liejasi srove.
Miela glausti man tave
Nuostabus atsitikimas
mudviejų susitikimas.
Du lietuviai lyg sapne.
Viskas tartum romane
Mintys mudviejų sutampa:
susiras mieste tuoj kampą.
Bus lietuviška šeima.
Jis bus tėtė, ji - mama
Šios poros sprendimas aiškus:
siųs į Lietuvą tuoj laiškus.
Kad palaimintų tėvai
meilę, plazdančią gyvai.
Kužda kedrui marių vėjas,
glosto porą pralinksmėjęs,
žalio šilko šakele,
dvelkia spygliais ir žole.
Nerimauja marių paukščiai,
kad vėjuoti kalnų aukščiai.
Spokso voverė šauni,
kaip myluojasi jauni
Uoste garlaiviai gugena,
žvelgdami į Magadaną:
"Pasakyk mums, kaip ilgai
spaus mus čia ledų nagai?"
Strykteli pavasarėlis,
aižo ledą lyg pašėlęs.
Jūra vis dar negyva -
Ė, čia tau ne Lietuva.
Kalyma, Magadanas, 1954 kovo 13 d.
-
darja
- Pranešimai: 2703
- Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
- Miestas: Vilnius
taigi, kaip žadėjau - apie pagoniškas vestuves (čia mano tėvėlis lankė liaudies ansamblį, tai jie tas vestuves ir organizavo... ):Šiuolaikiškos vestuvės
nuo Pavilnio klano it koks sūkurys
įskrido į klonį jaunimo būrys.
Apsnūdusį šilą triukšmu pavaišino -
tad miškas ansamblį iš karto pažino
Lietuviško lino bernų marškiniai,
senoviško rašto mergų marginiai
Austi pagal mūsų lietuvišką skonį,
štai plazda po kalnus, po šilą, po klonį.
Nuo žodžių, nuo pokštų, juokų ir balsų
aplink pasidarė skambu ir šviesu.
Tuoj klonyje viskas sujudo, atgijo -
pavasario vėją daina nusivijo
Pasveikintas klonis ženklais ir žodžiu
vilioja sustoti kur nors po medžiu.
Merginos primaisiais žiedais apsikaišė,
nes tuoj prasidės čia vestuvinės vaišės
Sonatos ir Rymanto širdys jaunų
prisieks iškilmingai tarp Vilniaus kalnų.
Prie aukuro seno prieš kaitriąją ugnį
pripildyti meile jos indą bedugnį...
Sustojom ratu mes, o jos viduje
jaunųjų pora ir šventa Gabija.
Dabar tris kartus jie aplink ją apeis,
smilkydami ugnį žolynais kvapiais
Daivos (čia jų ansamblio vadovė) paslaptinga malda ar kerai
klausytojus persmelkia, rodos, kiaurai
Jauniesiems vaisingos veiklos palinkėjo -
ir visas būrys jiems prasmingai šnekėjo
Paleistas, štai, kepalas duonos aplink.
Ragauk atsilaužęs ir rugį atmink.
Nulieki Žemynai lašelį giros,
kad ji negailėtų kloties tau geros
Dabartės lai nieks iš čia neskubės.
Nes giesmės gyvenimui tuoj suskambės:
pagerbsime saulę, žvaigždes ir mėnulį
ir tuos, ką po ąžuolais pilkapy guli...
Vestuvinės dainos plačiai išsiliejo.
Pušyno viršūnėm lig saulės nuskriejo.
Apglėbusios eglių maknotas šakas,
sugėrė lakšitngalų saldžias šnekas
Jau tiesiasi ranko žiniuonės Daivos:
vainiką nusegs nuo jaunosios galvos
Tai jau paskutinė rimta apeiga.
Vestuvės gi tęsis - negreit pabaiga...
Prie aukuro baigta. Į aikštę visi!
Po medžiais jau prieblanda naršo blausi.
Tuoj kraukime laužą ir aikštę apšvieskim,
vestuviniaim šokiui jaunavedžius kvieskim.
Daiva, o ir Saulius skrebena kankles,
Asta ir Birutė - kuklias dūdeles.
Gi Tadas (čia tas pats Tadas, kur dabar Lietuvos pagonių vadas
) prie būbno sodina Reginą,o pats kažkur sprukti su Irma (savo žmona
) mėgina .Ėė! muzikantai judėkit greičiau!
Žiūrėkit, ir laužas liepsnoja skaisčiau.
Armoniką, Alvydai, spustelk kaip reikia,
matai, kad jau šokiui visi nusiteikę
Ir skrenda į aikštę pora už poros,
apšvitintos laužo šviesų ir žaros.
Neįprastai žavios tamsiam vakare -
net aiksi iš džiaugsmo kalnai ir giria
Štai, Algirdas, Fredis, Kastytis Gražiną,
Jolantą, Marytę, Eugenę šokdina.
Mėgaunasi šokio trauka bei ritmu,
nakties ir jaunystės žavingu žaismu
O jeigu ne jaunas - tai, vyre, dabokis:
priveiks tave greitai vestuvinis šokis
Sigitas dėlto pasitraukęs į šoną
fiksuoja garsus į magnetofoną
Man gaila, jog Žybarto šičia nėra:
neteko poros mergaičiukė Aušra
Šis vyras barzdočius - šokėjų šokėjas
ansambly visokiais menais pagarsėjęs
Reik kalbą išdrožti - ir tam jis gabus,
ar šiaip ką nors svarstant - jo žodis svarbus
Kai šokio užtenka, - tai narsiai dainuoja,
ką verta įamžint - jis tuoj nufilmuoja.
Tiek džiūgesio sveiko, taip viskas žavu,
tik aš gagenu balsu ne savu:
labai besistengiant gerklė mat užkimo
ir kojos apsunko nuo ilgo šokimo
Laimingas jaunimas prie laužo liepsnos
armonikai verkiant lig ryto plasnos.
- Sigitai, juk mudu "sumitę" vaikinai -
tešlepsi namolio atšipę pentinai (kaip budavo nusenusių bajoru...
)O taip nesinori ištarti sudie,
juk šitokia šventė, brolau, ne kasdie.
Bet jei jau dabar kakarinė užkimo,
tai ūžti lig ryto - pritrūks įkvėpimo...
(Vilnius, 1986 liepos 12-14)
...taigi, geros jumi veselios (beje, mano galva geriausia veseilia - per Jonines, kurios nuo seno siejamos su meile, deive Milda, gamtos ir visos gyvybės suvešėjimu, suklestėjim...
)-
darja
- Pranešimai: 2703
- Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
- Miestas: Vilnius
nepatikesit - vienoj temoj kalbejote apie "keistus" susitikimus, tai nepatikesit, kas buvo sestadieni: uzejau aplankyti tokios invalides mociutes, kuria jau seniai pagloboju, tai pas ja buvo tokia faina moteriske - jos pussesere, buvusi tikybos mokytoja, mokanti esperanto kalba, isikalbejom - pasirodo, buvusi politine kaline, pasakiau, kad ir mano tevelis juo buvo, pradejo klaus, kur kalejo, kiek zinojau, emiau vardint - Magadanas, Kalyma ir t.t., tai ir ji ten kalejus, sako, gal buvo susitike, pasakiau, kad buvo neauksto ugio, su akiniais, tai ji iskart pasake: "Zinai, iki siol prisimenu viena toki neauksta zmogu su akiniais, net nepamenu, kur buvom susitike, bet visam gyvenimui istrigo jo kalba. Kaip dabar matau ta trobos kampa, kur jis stovejo ir kalbejo mums, suvargusioms, issekusioms mergickoms (ir jis pats buvo ne kitoks), pasake kazkoki lotyniska posaki, paskui isverte: "kvaili pazinsi is juoko", o paskui ir sako: "Ar zinot, mergaites, kada moteris buna pati graziausia - ogi tada, kai ji issimaudzius nuoga brenda is vandens, o ant jos kuno vandens laseliu zaidzia saules spinduliai... " Tos mergaites buvo priblokstos - visi kaliniai ten buvo prislegti, sugniuzdyti tos baisios aplinkos, skurdo, bado, alinancio darbo, mirciu... O tas zmogus, gyvendamas tomis paciomis salygomis, sugebejo parodyti, nupiesti visai kitoki - sviesu, kupina optimizmo ir grozio vaizda... Gaila, kad su savim neturejau tevelio nuotraukos (kai banditai su visu rankinuku ateme - daugiau nesinesioju), bet as tikrai isitikinusi, kad tai buvo jis - jis toks ir buvo visada... Vos neapsiverkiau isgirdus ta pasokojima, ta diena man labai reikejo paramos - ir tevelio kazkada atiduota sirdies sviesa po tiek metu sugrizo per ta faina moteriske...
-
Liūtaširdė
- Pranešimai: 538
- Užsiregistravo: Sek 08 07, 2005, 10:45
- Miestas: Alytus
,juk tai taip gražu.
-
Liūtaširdė
- Pranešimai: 538
- Užsiregistravo: Sek 08 07, 2005, 10:45
- Miestas: Alytus
-
Liūtaširdė
- Pranešimai: 538
- Užsiregistravo: Sek 08 07, 2005, 10:45
- Miestas: Alytus
-
Liūtaširdė
- Pranešimai: 538
- Užsiregistravo: Sek 08 07, 2005, 10:45
- Miestas: Alytus