Nelengvą klausimą uždavei, Glesum. Bet kažkaip ne iš tos pusės žiūri į tą dalyką..
Galvoti reikia pačiam, tada ateina geriausias Tau sprendimas. Patirtis ir dalinimasis ja - puiku, bet visada reikia žinoti ko nori. Kad nori žemės gerai, bet pirmiausia mintyse viskas turi gimti? Ar turi jau paveikslą galvoje? Ar įsivaizduoji, kaip ten leisi laiką? Sodinsi augalus? Ryte išeisi įkvėpti gryno oro? Šaltą žvarbų žiemos rytą maudysiesi ką tik iškirstoje eketėje? Viskas prasideda galvoje.. Aš kažkaip visa tai jaučiu jau senokai ir mintis brandinu jau ilgokai ir .. atsigręžus atgal, padarius išvadas, drąsiai galiu pasakyti, kad viskas vyksta kuo puikiausiai.
Visa tai apgalvojus ar neapgalvojus, bet supratus ar svajonėje nupiešus savo Žemę, į sielą ateina ramybė, žinia, kad Tu ją turėsi: ankščiau ar vėliau.
Visi formalumai po to bus tik vienas malonumas ir jie tikrai nebus kliūtis.
O jei šnekant apie juos, tai ką žinau:
- sunkiau su valstybine žeme (ilgas procesas, sudėtinga dalinimo procedūra, jei ne vienas savininkas ar ne vienas pirkėjas, sunku rasti..)
perkant privačią žemę, siūlyčiau ieškoti pagal tinkamą kainą ir vietą. Tikrai galima surasti. Aišku, pavargti teks. Tuo labiau, kad dabar kainos tikrai didelės. Patik pirkimo procedūra vienas juokas: notaras, pinigai, registracija nekilnojamo turto registre. Po to procedūros dėl žemės detaliųjų planų ir paskirties keitimo. Tačiau jos nėra aktualios gyvenant pagal Anastasijos modelį, nes jų papraščiausiai nereikia. Aišku, įstatymus reikia žinoti, ką, kaip ir kiek galima statyti, bet dar net pats nesu į tai įsigilinęs. Matyt, dar ne laikas.
Trečias variantas yra jungtis prie esamų gyvenviečių. Tai labai geras variantas. Žmonės jau susipažinę su pirkimais toje vietoje, žino smulkmenas, gali padėti greičiau sutvarkyti popierizmus. Nereiks per daug galvoti apie paieškas.
Reziume: svarbiausia žinoti ko nori, to siekti. Meilės erdvę galima sukurti bet kur žemėje - net 6 arų sode. Ar .. geriausia - protėvių žemėje.
m.