O kas vaikus tose mūsų mokyklose traumuoja? Pvz mano mergytė neturi nieko blogo nė prieš vieną iš mokytojų. Ir kai papasakoja kaip vyksta pamokos, išties nepanašu, kad ten būtų neįdomu. Jau ir pradinėse kalsėse įvairūs kūrybiniai darbai, projektai, savarnkiškos temų studijos. Vaikam tas patinka. Tikrai šiuo atžvilgiu negaliu nieko mokyklai prikišti.
O apie tas gyvenvietes, kurios po n metų bus aš jau nesvajoju. Nes vaikai auga šiandien, į mokyklą eina šiandien ir gyvena ne po n metų, o šiandien. Taigi tenka ieškotis ir rasti mokyklas, kur vaikui nebūtų nuobodu, baisu ir pan. Ir įdomiausia, kad ne mokytojai, o vaikai vieni kitus labiausiai skaudina...
Jei vaikams nepatiks, kaip reaguosite?
Moderators: Rytė, Visi tvarkytojai
-
- Posts: 238
- Joined: Wed 03 26, 2003, 2:58
- Location: Kaunas
Teisybė, yra tikrai labai daug nuostabių mokytojų ir tradicinėse mokyklose, tiktai bendra atmosfera mokyklose man jaučiasi kažkokia "dirbtinė", žinoma aš galiu lyginti viso labo tik dvi stebėtas mokyklas su mūsų Valdorfo klasėmis, manau, kad dar per mažai mačiau Mes dabar bendradarbiaujam su tradicine mokykla, nes juridiškai jai priklausome, turime iš "didžiosios mokyklos" ateinantį labai vaikų mėgstamą muzikos mokytoją, šeštokams geografiją ir technologijas dėsto taip pat "tradiciniai" mokytojai. Visi esam labai patenkinti tokiu bendradarbiavimu
-
- Posts: 35
- Joined: Tue 04 18, 2006, 18:55
Tikrai taip - ką pernelyg sureikšminame, to netenkame arba taip ir negauname.Jonė.S wrote:Ramybe, o tavo vaikai ar jau dideli?
Gal kalbi iš savo patirties? (Valio!!! Atsirado mano lietuviškos raigelės...)
Nevisada tavo svajonės ir lūkesčiai sutampa su kito žmogaus svajonėmis. Vaikai ne išimtis.
Yra labai geras pasakymas - lūkestis lygus nusivylimui. Kuo didesni lūkesčiai, tuo...
Nebūkim pesimistais, nebūkim optimistais, bet būkim realistais...
Vaikučiai mano kol kas dar su Dievu šnekasi, gyvenimo kelią renkasi...
Na o dėl pesimizmo, optimizmo, realizmo... Pagaliau įsidėmėjau vieną dalyką gyvenime - tai ketinimo intencija, tai energijos potencialas, kuriuo save apgaubiame. Aš stengiuosi neplanuoti, nenumatyti savo ateityje problemų, jų niekada nebūna per mažai. Kažkaip prasmingiau, džiaugsmingiau gyventi renkantis ar stengiantis įžvelgi visur šviesesnę prasmę. Juk mūsų mintys kuria mūsų aplinką...
Aš žinau, kad vaikai mano gyvens įprastame pasaulyje, jie eis į mokyklas, kadangi tobulesnių už dabartines dar GAL nebus, tiesiog aš stengsiuosi, kad jiems ten būtų gera, jauku. Tėvai juk gali palaikyti gerus ryšius su vaiko mokytojais, dalyvauti visos grupės užklasinėje veikloje ar išvykose ir dar labai daug... Tiesiog tam reikės laiko ir pastangų bei įžvalgumo, kad nepersitengt.
Per paskutiniuosius keleta metų esu kelis kartus tėvams padėkojusi, kad pasirinko gyvenimą užmiestyje, nuosavame name su dideliu sodu, gamtos paunksmėje. (Man nebuvo gražesnio vaizdo už tėvus, kartu laistančius medelius...) Tiesiog gera dėl to ir tiek.
Negaliu net pagalvoti, kad galėjo būti ir kitaip. Be galo sunku yra gyventi "dėžutėse", tiesiogiai nejaučiant žemės.
Gyvenimas įkvepia Gyvenimui.
Ramybe, kai į tavo gyvenimą ateis "didieji nušvitimai', suvoksi, kad viskas be galo subtilu ir sunkiai apčiuopiama.
Linkiu, kad kuo anksčiau suvoktum, kodėl trauki prie savęs tokius, o ne kitokius vyrus, kodėl kartais ištinka finansiniai praradimai... Ir dar daug, daug "suvokimų"...
O visa tai sąlygoja ir bendravimą su vaikais.
Linkiu , kad viskas būtų taip, kaip svajoji...
Linkiu, kad kuo anksčiau suvoktum, kodėl trauki prie savęs tokius, o ne kitokius vyrus, kodėl kartais ištinka finansiniai praradimai... Ir dar daug, daug "suvokimų"...
O visa tai sąlygoja ir bendravimą su vaikais.
Linkiu , kad viskas būtų taip, kaip svajoji...
-
- Posts: 35
- Joined: Tue 04 18, 2006, 18:55
Dėkoju už linkėjimus ir visiems to paties linkiu...
Gyvenime kiekvienas mokomės savo tempais, tikiu, kad man išmokti visko teks dar be galo daug ir tuo labai džiaugiuosi, tai juk neišmatuojamos vertės galimybė. Branginu šį suvokima - būti čia ir tai suvokti, stengiuosi gyvenime juo remtis. Gal todėl viskas tampa paprasta, paaiškinama, suprantama ir natūralu.
Gyvenime kiekvienas mokomės savo tempais, tikiu, kad man išmokti visko teks dar be galo daug ir tuo labai džiaugiuosi, tai juk neišmatuojamos vertės galimybė. Branginu šį suvokima - būti čia ir tai suvokti, stengiuosi gyvenime juo remtis. Gal todėl viskas tampa paprasta, paaiškinama, suprantama ir natūralu.
Gyvenimas įkvepia Gyvenimui.
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
http://www.delfi.lt/news/DELFI_for_wome ... id=9655474
Esme ne idealioje aplinkoje, bet apskritai tinkamoje gyvent. O dabar ji nelabai tinkama. Taip, mes gyvename. Bet kokybe kokia? Kiek dabar gimsta sveiku vaiku, ta prasme visiskai sveiku? Kiek zinau, labai nedaug. o jei ir gime sveikas, tai jau pirmaisiais metais "prisiaugina" visokiausiu ligu, tame tarpe ir chronisku.
Labai noriu vaikelio, tai prigimtinis moters noras. Bet ar nera nusikaltimas gimdyti esant nesveikoms ir maitinti juos apnuodytu maistu? Idealo nesukursiu, bet esminius vaiko poreikius patenkinti privalau, ypach suvokdama kokie tie poreikiai. Atvirai pasakysiu, jauciuosi kalta pries dukra, nes ji neturi nei tikru namu, nei tikro maisto. Ji viska supranta, mes pasikalbam. Bet gi kaltes jausmas nesumazeja.
Pasiekes tam tikra samoningumo amziu, vaikas gales pats rinktis kelia. O del bendraamziu nesupratimo.. Nesupratimas dabar visur, bet baisiausias -sheimoje. Jei vaikas tures ji suprantancia ir palaikancia sheima-jausis saugus ir nebijos buti kitokiu.
Esme ne idealioje aplinkoje, bet apskritai tinkamoje gyvent. O dabar ji nelabai tinkama. Taip, mes gyvename. Bet kokybe kokia? Kiek dabar gimsta sveiku vaiku, ta prasme visiskai sveiku? Kiek zinau, labai nedaug. o jei ir gime sveikas, tai jau pirmaisiais metais "prisiaugina" visokiausiu ligu, tame tarpe ir chronisku.
Labai noriu vaikelio, tai prigimtinis moters noras. Bet ar nera nusikaltimas gimdyti esant nesveikoms ir maitinti juos apnuodytu maistu? Idealo nesukursiu, bet esminius vaiko poreikius patenkinti privalau, ypach suvokdama kokie tie poreikiai. Atvirai pasakysiu, jauciuosi kalta pries dukra, nes ji neturi nei tikru namu, nei tikro maisto. Ji viska supranta, mes pasikalbam. Bet gi kaltes jausmas nesumazeja.
Pasiekes tam tikra samoningumo amziu, vaikas gales pats rinktis kelia. O del bendraamziu nesupratimo.. Nesupratimas dabar visur, bet baisiausias -sheimoje. Jei vaikas tures ji suprantancia ir palaikancia sheima-jausis saugus ir nebijos buti kitokiu.
-
- Posts: 119
- Joined: Wed 04 12, 2006, 22:38
- Location: Vilnius
-
- Posts: 12
- Joined: Wed 05 24, 2006, 14:22
Vakar pirmą kartą kalbėjausi su dukra, kuriai dabar 8 m., apie gyvenimą sodyboje, gamtoje, papasakojau ir apie kitokią mokyklą, kitokias pamokas. Nustebau, kaip lengvai vaikas priima kitokias mintis, netgi sutinka atsisakyti savo plastmasinių žaislų ir lėlių, tik dėl viso ko paklausė manęs, gal senelis galėtų išdrožti lėlę iš medžio Mat mano tėtis kažkada dirbo medinius suvenyrus gaminančioj įmonėj ir kartais vis dar griebiasi savo kaltuvėlių O labiausiai tai jai patiko mintis apie mokyklą, kurioje vaikai ne tik patys mokysis, bet ir mokys vieni kitus. Šiaip jau gana kukli, ji su dideliu entuziazmu puolė fantazuoti, kokia tai turėtų būti pamoka, ir kaip ji kitus mokytų... Aš nestabdžiau jos fantazijų, nors gal jos ir nevisai atitiko Anastasijos idėjas, tiesiog buvo labai smagu jos klausytis. Taip ji čiauškėjo gal pusvalandį, kol galų gale nusprendė, kad dar nori ir vakaro pasakos išklausyti, nes aš taip ir sėdėjau su atversta knyga, net nepradėjusi skaityti... Bet po pasakos, dar kelis kartus mane pertraukus, ji norėjo fantazuoti toliau, tik jau aš palikau ją vieną su svajonėmis, pasakiusi, kad rytoj mes vėl galėsim svajoti kartu