Išlaisvinti mintį nors devynioms dienoms...

Anastasijos idėjos Vladimiro Megre knygose. Pasidalinkime savo mintimis

Moderator: Visi tvarkytojai

Post Reply
Laimis
Posts: 1378
Joined: Mon 05 19, 2003, 11:42
Location: Link Ukmergės
Contact:

Išlaisvinti mintį nors devynioms dienoms...

Post by Laimis »

Ar kas nors bandėte išlaisvinti savo mintį nors devynioms dienoms? Tada turėtų paaiškėti daug kas oi daug kas. Tada galima ir žmogaus paskirtį suprasti.
Mindaugas2
Posts: 30
Joined: Wed 04 16, 2003, 18:18

Post by Mindaugas2 »

Per atostogas geriausiai tai pabandyti.

Bet aplamai arba yra laisva mintis arba ne,o pakeisti mastyma ir atsiriboti nuo visko gan sunku šiuolaikiniam žmogui.

Praktiskai turi buti atsiskyrelis ,arba gyventi nuošaly nuo visko ,kad galetum atsiriboti nuo viso gyvenimo ...neatidėliotinu darbu ,šeimos,karjeros ,draugu ,namu,svajoniu ir t.tt
ir i viska zvelgti is sono ,tai sunku, bet manau imanoma.
Irena-irocka
Posts: 460
Joined: Thu 02 27, 2003, 14:50
Location: Vilnius

Post by Irena-irocka »

Atlaisvinau savo mintis dviem dienom.........................
:D
Supratau ka konkreciai turiu toliau daryti.............
:D Tegu svajonės pildosi! :D
Ingrida
Posts: 229
Joined: Wed 05 14, 2003, 12:36
Location: Panevėžys

Post by Ingrida »

O man ši kartą Mindaugas per griežtas.

O gal tuos neatidėliotinus dalykus po devynių dienų būt paprasta paverst atidėliotinais?
O GYVENIMAS TOKS PUIKUS!
Vėl pasikeičiau...
Posts: 542
Joined: Tue 07 08, 2003, 15:24
Location: Kaunas-Vilnius

Post by Vėl pasikeičiau... »

Mąstau, kad galbūt atostogos čia negali padėti. Čia gali padėti tik nuosava sodyba. Jei pasodinai viską ir devynias dienas gali vaikščioti ir nė nepagalvoti apie valgį, apie stogą, apie aprangą, apie kažką kas kausto tavo mintį, tik tada esi laisvas. Atostogose mes rūpinamės ir kuo apsirengti ir ką skaniau pavalgyti ir t.t. Kai išvažiuojame į Sukinius su palapinėmis, mes rūpinamės kurioje vietoje pastatyti palapinę, rūpinamės kas vyksta aplinkui. Ką žmonės veikia ir ką norėtume veikti. Jei norime atsisėsti, iš karto mūsų prikaustyta mintis linksta prie kuprinės su miegmaišiu ar paklotuku. Jei norime valgyti iš karto savo mintį pajungiame iš kur čia gavus maisto. Jau tik atvažiavę žinojome, jog bus laužas, jog bus žaidimai kartu, jog eisim maudytis. Viską žinojom. Mintis nelaisva.

O jei žmogus gyvena savo sodyboje. Jei jis prabudo ir nežino ką jis šiandien veiks, nei ką valgys. Jei jis prabudo ir atsikėlė nesirūpindamas savo apranga, nesirūpindamas niekuo. Neklojo net lovos! Jei jis iš karto nubėgo ten kur traukė jo širdis. Į sodą. Nusiskynė vaisių bebėgdamas, pusę suvalgė, o apie kitą pusę nė nepamąstė. Skrido toliau. Ir kodėl taip skraidosi šiandien? Nė vienos minties galvoj. Galva švari. Galiu daryti ką noriu. Ir darau...ir kaip pasileis bėgti..lėkioti paskui drugelius, paskui paukščius, maudytis upėje, žaisti su žvėreliais ir staiga išlipant iš upės tik bac - .... Ji. Ji tokia nuostabi. O! Tai ji. Ir akys neatitraukiamos, ir žingsniai link jos, ir širdis link jos ir tik rankos pakeliui skina gražiausius žiedus. Tik trys metrai teskyrė juos. O štai ir puokštė gėlių. Jie kalba, jie žiūri vienas į kitą, jie kalba apie meilę, apie gyvenimą, apie laimę, jie tiesiog pasakoja apie save. Jie išreiškia save. Jie gyvena. Nesvarbu kas ir kaip, o jie čia abu ir nežinia jau kiek valandų. Paskui jie bėga į lauką gėlių ir parvirtę žiūri ilgai į dangų, į paukščius...Galiausiai jis ją pabučiuoja ir jie kartu užmiega. Nesvarbu kur. Visur viskas gerai...Ir taip devynias dienas...

Gal toks išlaisvinimas turėtų būti? Gal apie tokį minties išlaisvinimą kalba V.Megre?
Mindaugas2
Posts: 30
Joined: Wed 04 16, 2003, 18:18

Post by Mindaugas2 »

Grazu ,nerupestingas gyvenimas,jaunatviska meile ir susizavejimas. Rojus ! Bet ateina ruduo -geles nuvysta -vaisiai baigiasi sode ,zvereliai susale bega sleptis kur silciau , o stai ir ziema uz lango! Sniegas beveik 25 cm ir saltukas spusteli iki -28 C.Malkos spragsi krosnyje, vaisiu ir uogu dar yra atsargoje ,bet jos jau kaip ir baigiasi ,bei norisi kazko kitko pagrauzti ...o norisi dar ir kazkur nuvykti i miesta pasizmoneti i kina ar teatra ,bet viskas uzpustyta.Minimum 2 savaites reikia sedeti viduj kol sniegas atitirps o ir troboje nera labai daug vietos.Prasideda kitoks nei vasara gyvenimas --mintis staiga netokia laisva pasidaro ir kazkaip svajones nerealios pamazu dingsta kaip pilvas smarkiau pradeda urgzti ,bei malku nelabai uztenka krosnyje ir dar vaikai nelabai sotus klykia kampe kad valgyti nori ir liudna jiems troboje uzdarytiems sedeti. Bet nieko ,pasitelkiam labiau pozityvias mintis ir einam lipdyti senio besmegenio i kiema ir ieskoti nauju pramogu ..juk smagu tureti savo sodyba ir gyventi patiems sau .... :roll:

Vėl pasikeičiau... wrote:Mąstau, kad galbūt atostogos čia negali padėti. Čia gali padėti tik nuosava sodyba. Jei pasodinai viską ir devynias dienas gali vaikščioti ir nė nepagalvoti apie valgį, apie stogą, apie aprangą, apie kažką kas kausto tavo mintį, tik tada esi laisvas. Atostogose mes rūpinamės ir kuo apsirengti ir ką skaniau pavalgyti ir t.t. Kai išvažiuojame į Sukinius su palapinėmis, mes rūpinamės kurioje vietoje pastatyti palapinę, rūpinamės kas vyksta aplinkui. Ką žmonės veikia ir ką norėtume veikti. Jei norime atsisėsti, iš karto mūsų prikaustyta mintis linksta prie kuprinės su miegmaišiu ar paklotuku. Jei norime valgyti iš karto savo mintį pajungiame iš kur čia gavus maisto. Jau tik atvažiavę žinojome, jog bus laužas, jog bus žaidimai kartu, jog eisim maudytis. Viską žinojom. Mintis nelaisva.

O jei žmogus gyvena savo sodyboje. Jei jis prabudo ir nežino ką jis šiandien veiks, nei ką valgys. Jei jis prabudo ir atsikėlė nesirūpindamas savo apranga, nesirūpindamas niekuo. Neklojo net lovos! Jei jis iš karto nubėgo ten kur traukė jo širdis. Į sodą. Nusiskynė vaisių bebėgdamas, pusę suvalgė, o apie kitą pusę nė nepamąstė. Skrido toliau. Ir kodėl taip skraidosi šiandien? Nė vienos minties galvoj. Galva švari. Galiu daryti ką noriu. Ir darau...ir kaip pasileis bėgti..lėkioti paskui drugelius, paskui paukščius, maudytis upėje, žaisti su žvėreliais ir staiga išlipant iš upės tik bac - .... Ji. Ji tokia nuostabi. O! Tai ji. Ir akys neatitraukiamos, ir žingsniai link jos, ir širdis link jos ir tik rankos pakeliui skina gražiausius žiedus. Tik trys metrai teskyrė juos. O štai ir puokštė gėlių. Jie kalba, jie žiūri vienas į kitą, jie kalba apie meilę, apie gyvenimą, apie laimę, jie tiesiog pasakoja apie save. Jie išreiškia save. Jie gyvena. Nesvarbu kas ir kaip, o jie čia abu ir nežinia jau kiek valandų. Paskui jie bėga į lauką gėlių ir parvirtę žiūri ilgai į dangų, į paukščius...Galiausiai jis ją pabučiuoja ir jie kartu užmiega. Nesvarbu kur. Visur viskas gerai...Ir taip devynias dienas...

Gal toks išlaisvinimas turėtų būti? Gal apie tokį minties išlaisvinimą kalba V.Megre?
Vėl pasikeičiau...
Posts: 542
Joined: Tue 07 08, 2003, 15:24
Location: Kaunas-Vilnius

Post by Vėl pasikeičiau... »

Kas gali būti geriau už žiemą išlaisvinusiam mintį žmogui? Jis prabunda ryte savoje sodyboje ir nė negalvoja ką rengtis, ko ne. Jis netgi savo lovos nekloja, nesirūpina krosnim ar apipustytu slenksčiu. Jis eina ten kur nori jo širdis! Jis eina į lauką, jis mato daug sniego, jis laižo sniegą ir voliojasi po jį. Oi kaip gerai, juk dabar visur galima voliotis, juk dabar visur minkšta. Minkšta apačioje, mikšta viršuje, kaip nuostabu, niekur nesusižeisi, apie nieką galvoti nereikia sniega saugo tave nuo visko, netgi nuo minčių, o mintys arba tokios pat baltos ir tyros kaip sniegas arba jų išvis nėra, nes galva tokia tuščia atrodo, kad skraidyti norisi! Ir kokios čia mintys apie valgį gali būti, jei tiek sniego? Atsigeri, pavalgai, užkandi sniegu...Nė iki upės eit nereikia, kad galėtum išsimaudyti. O kaip aš jau dabar laukiu sniego! O kaip džiaugsis jo sulaukęs Jis, tas žmogus iš sodybos. Ir staiga tik bac...ji stovi priešaky su medum vienoj rankoj, kitoj džiovintais grybais, ant jos kaklo džiovintų obuolių karoliai, o nuo krūtų galiukų dar varva pienas...Vadinasi ir vaikučiai jau pamaitinti ir sotūs tuoj išsikėreplios į sniegą savo šviesių akučių paganyti, oi duokš man tą medų saldų ir lekiam pažiūrėti kaip mūsų dvynukai kerėblinasi iš namuko laukan...kas greičiau...Ir štai vienas mažylis jau rankele tapšnoja per sniegą, nors dar keturpėsčias už slenkščio svirdulioja, o kitas už jo (vejasi)...oi kaip tėveliai jų sulaikę kvėpavimą žavisi, oi kaip abu po to reginio bėga prie piliakalnio, o užlėkę ant jo nuo sukaitimo nugriuvę į sniegą užverčia galvas ir mato žvaigždes..žiemą greit temsta..žvaigždutės tik spindi..eime pas vaikus dar pažiūrėti, kaip jie gražiai šypsos, kaip jie saldžiai miega...
Post Reply