'Mylėk savo artimą kaip pats save'. Kas tų žodžių negirdėjęs?...
O kaip konkrečiai tą savo meilės rezervuarą pildyti? Kaip jūs save mokotės mylėt? Juk tai -labai mums ir šalia mūsų esantiems svarbu, ar ne?
Kartais aš kaip ant sparnų skraidau, darbai lyg patys darosi, eilėraščiai plūsta, lengva viskuo džiaugtis, laiminti kiekvieną dieną, situaciją, žmogų. Bet štai ima ir atslenka nepasitikėjimas savim į svečius. Jaučiuos nieko gero nedaranti, niekuo rimtu neužsiimanti, na, lyg ir kokia niekam nereikalinga. Gal tik man taip būna? Tenka save traukt iš tos negerų minčių balos. Vėl imu ieškot, kuo esu gera, ką darau naudingo, kuo save galiu pradžiugint. Pasiseka. Dabar jau visada. O kaip jums būna?
Meilė sau...
Moderators: Rolandas, Visi tvarkytojai
-
- Posts: 860
- Joined: Sat 09 28, 2002, 11:30
- Location: Kaunas
- Contact:
-
- Posts: 264
- Joined: Tue 01 14, 2003, 10:40
- Location: Vilnius
- Contact:
Taip buna, turbut, kiekvienam. Gyvenimas lyg bangos - cia auktyn, cia zemyn. Taip ir su nuotaika ar meile sau. Tik viena problema - jei savo privalumus matai tik tu pats, niekas is sono neivertina nei geru savybiu, nei sauniu darbu, saves vertinimo balas smarkiai krinta. Akivaizdus irodymas, kad zmogus TIKRAI yra visuomeninis padaras
Kazkaip sita problema reikia spresti. Kartais uztenka tiesiog islaukti.
Siandien man kaip tik ta "nemadinga" nuotaika su filosofiniais nukrypimais. Galvon sove mintis, kad musu laime dazniausiai ateina is musu paciu, is kazkur giliai esancio sulinelio atiteka ir susvinta veide, o priesingos emocijos, kaip taisykle, turi isorine priezasti. Konkreti manojo "miglu sezono" kaltininke yra sms, kurios as nesulaukiu. Zmogus turi lakia fantazija, na tai ji ir "darbuojasi" is peties . Kuo toliau, tuo graziau . Guodzia viena mintis: Renata (jei mirtinai neserga) nebuna blogos nuotaikos ilgiau kaip viena para. Rytoj isaus kita diena ir...pasaulis pasikeis. Nes pasikeisiu as pati. Busiu tokia faina faina sau ir kitiems.
Kazkaip sita problema reikia spresti. Kartais uztenka tiesiog islaukti.
Siandien man kaip tik ta "nemadinga" nuotaika su filosofiniais nukrypimais. Galvon sove mintis, kad musu laime dazniausiai ateina is musu paciu, is kazkur giliai esancio sulinelio atiteka ir susvinta veide, o priesingos emocijos, kaip taisykle, turi isorine priezasti. Konkreti manojo "miglu sezono" kaltininke yra sms, kurios as nesulaukiu. Zmogus turi lakia fantazija, na tai ji ir "darbuojasi" is peties . Kuo toliau, tuo graziau . Guodzia viena mintis: Renata (jei mirtinai neserga) nebuna blogos nuotaikos ilgiau kaip viena para. Rytoj isaus kita diena ir...pasaulis pasikeis. Nes pasikeisiu as pati. Busiu tokia faina faina sau ir kitiems.
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
Ilga laika dirbtinai viska dariau...Sintetine meile sau.. Nes "taip reikia". dabar nutariau rimciau pasikapstyti preityje, kad pasalinciau visas nemeiles ir net neapykantos sau priezastis.. Meiles erdves tokia, kokia esu dabar...tikrai nesukursiu. Tad-reikia augti.. Ir uzaugsiu.. O save užauginusi.. pavyzdžiu dukrai būsiu..geru pavyzdžiu..
Last edited by Gluosnė on Fri 05 23, 2003, 22:26, edited 1 time in total.
-
- Posts: 238
- Joined: Wed 03 26, 2003, 2:58
- Location: Kaunas
Sveikučiai
Loreta rašo:
'Mylėk savo artimą kaip pats save'. Kas tų žodžių negirdėjęs?...
O kaip konkrečiai tą savo meilės rezervuarą pildyti? Kaip jūs save mokotės mylėt? Juk tai -labai mums ir šalia mūsų esantiems svarbu, ar ne?
Vieną gražią dieną susimąsčiau, kaip aš galiu ką nors "artimo" mylėti, jei
nemyliu pati savęs? Nuolat kritikuoju save, smerkiu, "baudžiu" sunkiais ir nemaloniais buities darbais........ Netgi pradėjo vystytis fizinio kūno autoimuninės ligos( tai tokie susirgimai, kai organizmas į savo audinius reaguoja kaip į svetimkūnius ir pradeda juos ardyti). Supratau, kad mano dvasinė graužatis jau pereina į fizinį planą
Nuo tos dienos viskas pasikeitė. Nežinau, kaip tai išėjo, tiesiog savaime, nes jau nebebuvo kur trauktis, buvo taip pagedusi sveikata, kad jau siūlė
medikai operuotis.Nusispjoviau į medikus ir pasinėriau į jogą.
Rezultatas puikus: pirmą pavasarį po daugelio metų aš galiu džiaugtis žydinčiais sodais nečiaudėdama ir neašarodama ir nevartodama vaistų nuo alergijos
Mano gyvenime atsiranda vis daugiau geranoriškų ir mielų žmonių. Ačiū jums.
Loreta rašo:
'Mylėk savo artimą kaip pats save'. Kas tų žodžių negirdėjęs?...
O kaip konkrečiai tą savo meilės rezervuarą pildyti? Kaip jūs save mokotės mylėt? Juk tai -labai mums ir šalia mūsų esantiems svarbu, ar ne?
Vieną gražią dieną susimąsčiau, kaip aš galiu ką nors "artimo" mylėti, jei
nemyliu pati savęs? Nuolat kritikuoju save, smerkiu, "baudžiu" sunkiais ir nemaloniais buities darbais........ Netgi pradėjo vystytis fizinio kūno autoimuninės ligos( tai tokie susirgimai, kai organizmas į savo audinius reaguoja kaip į svetimkūnius ir pradeda juos ardyti). Supratau, kad mano dvasinė graužatis jau pereina į fizinį planą
Nuo tos dienos viskas pasikeitė. Nežinau, kaip tai išėjo, tiesiog savaime, nes jau nebebuvo kur trauktis, buvo taip pagedusi sveikata, kad jau siūlė
medikai operuotis.Nusispjoviau į medikus ir pasinėriau į jogą.
Rezultatas puikus: pirmą pavasarį po daugelio metų aš galiu džiaugtis žydinčiais sodais nečiaudėdama ir neašarodama ir nevartodama vaistų nuo alergijos
Mano gyvenime atsiranda vis daugiau geranoriškų ir mielų žmonių. Ačiū jums.
-
- Posts: 1564
- Joined: Sun 12 22, 2002, 13:34
Mane taip pat kamuoja chroniška savigrauža . Priimti save tokį, koks esu, su trūkumais, man trukdo kitų žmonių kritika. Man net malonu ištarti - priimu save tokį, koks esu O šiaip manau, sodybose, kai žmonėse vis rasis meilės nuostabios, ta aplinkinių kritika turėtų ženkliai sumažėti, o ir savęs įvertinimas pasidarys natūralus ir tvirtas
-
- Posts: 229
- Joined: Wed 05 14, 2003, 12:36
- Location: Panevėžys
Jei mes pripažystam, kad egzistuoja trūkūmai, vadinasi egzistuoja normos. vadinasi vėl atgal, vėl į dirbtinį pasaulį.
Argi pas Dievulį yra trūkumai?
Manau, kad tikrai mums sunku be išlygų mylėt save. Mes augam. Medis per dieną, metus neužauga. neužaugsim ir mes per metus ar tris. Bet turiu gražią viltį. ir realią: mano vaikai jau auga kitokie. Didžiajam (9) dar sunkiau su meile sau. O mažylis (7) - švyti visas. Be abejo, būna dar ir jiems sunkių minučių.
papasakosiu, kaip mes augame.:
Sėdime ir vartome didelę krūvą žurnalų "Mano namai". Mažylis: "man gražus šitas kambarys, tik kad būtų netvarkingas." Didysis: "eik tu žąsine, ką tu čia grybauji."
Po poros savaičių vėl vartome tuos pačius žurnalus.Didysis: "Kajau, žiūrėk, koks gražus tas kambarys, tik aišku jis gali būti netvarkingas."
O GYVENIMAS TOKS PUIKUS!
-
- Posts: 4
- Joined: Sun 07 23, 2006, 12:37
- Location: Vilnius
-
- Posts: 26
- Joined: Wed 07 12, 2006, 11:16
- Location: Vilnius
- Contact:
-
- Posts: 108
- Joined: Wed 04 19, 2006, 10:46
- Location: Mano namučiai
Tėvai labai gali padėti vaikui priimti save tokį koks jis yra. Nors mano mama ir pati geriausia, bet kartais mėgsta pabumbėti , kad saldumynų mažiau valgyčiau, nors juos labai mėgstu, o kai jų neatsisakau pavadina storule, bet smalyžiauju tikrai ne kiekviena diena, todėl susirūpinti mano mityba jai nereikėtų, bet žiūrėdama į kitas mano amžiaus merginas nori ir mane tokia matyti, bet ne tokia kokia esu iš tikrųjų.
undiniukė Indrajukė
-
- Posts: 26
- Joined: Wed 07 12, 2006, 11:16
- Location: Vilnius
- Contact:
-
- Posts: 34
- Joined: Wed 07 21, 2004, 23:40
- Location: kaunas
hmm... ir as susimasciau... tiksliau mane uzkabino klausimas, ar Dievulis neturi trukumu... manau turi taciau nezinau kas ji pazista jog galetume tuo isitikinti taciau mes (bent jau didele dalis) vistiek ji mylime, su jo trukumais. nu tai analogiskai ir su zmonemis gaunasi. trukumai irgi gali puosti. cia gal kaip su toms strazdanelem knygoj buvo. kas vienam trukumas, kitam gal susizavejimo objektas
o savikritika... ziaurus dalykas, taciau sunku isivaizduoti zmogu, kuris isviso saves nemyletu... man sunku, mat zmones sako, kad aplinkiniuose mes matome tai, kokie esame patys. o as niekaip nesuprantu kaip galima saves neapkesti...
o savikritika... ziaurus dalykas, taciau sunku isivaizduoti zmogu, kuris isviso saves nemyletu... man sunku, mat zmones sako, kad aplinkiniuose mes matome tai, kokie esame patys. o as niekaip nesuprantu kaip galima saves neapkesti...
mačiau paukštį, kuris skrido gimtinėn, pasišviesdamas kelią širdimi...