Kaip pasakė prieš pora mėnesių rūkyti metusi bendradarbe - rūkymas yra ne kas kita, kaip silpno, priklausomo, negebančio savęs realizuoti, išreikšti žmogaus problema. Cigaretėje ieškai pakaitalo tam, ko nemoki ar negali pasiimti iš gyvenimo, ar jame susikurti. Ji išdrįso tai pripažinti ir pasakyti garsiai!
Kad neskambėtų taip baisiai, derėtų pridurti, kad tos problemos nebūtinai yra labai ryškios, bet diskomfortas nuo jų - akivaizdus. Tik pradėjus gilintis, pamažu sugebi įžvelgti visas savijautos sąsajas su šiuo įpročiu lepintis cigarete ir joje rasti džiaugsmą ar paguodą. Tuomet aiškėja ir priežąstys. O kai jas randi, pasidaro taip gaila savęs, kad nebegali ir toliau lyg niekur nieko leisti sau būti tokiu netikusiu žmogeliuku, norisi bent pabandyti padėti sau tapti laisvesniam. Laisvesniam nuo nežinojimo, negebėjimo, baimių, įprocių... Asmeninė patirtis.
Kai pereini tą detoksikacijos laikotarpį, per kurį visiškai tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai atpranti, užplūsta nerealus lengvumo jausmas. Rodos, lyg kokia našta slėgusi nukrito, pasaulis atsiveria naujomis spalvomis. (Buvau siaubinga rūkorė ir labai tą mėgau, tik žinojau, kad panorus kurti šeimą mesiu. Mečiau anksčiau. Sėkmingai nerūkau 3 metai.)
Tikrai buvo verta!

