Standartinė
Indraja » Pen 04 27, 2007, 14:49
Vasaravičius paėmė dukters daiktus, sudėtus dviejuose lagaminuose, uždėjo jai ant purių plaukų skrybėlaitę ir jie kartu nusileido į kiemą.
Lipdama koridoriaus laiptais, mažoji panelė laikėsi už žaliai dažytų turėklų, vangiai kėlė savo mažas kojytes, apautas baltomis basutėmis ir liūdnomis akelėmis paskutinį kartą apžvelgė savo buvusią žaidimų vietą.
Trumpam ji su Benediktu stabtelėjo, kad jis patogiau paimtų sunkius lagaminus, o mergaitė tuo metų stovėdama laiptų aikštelėje prisiminė, kaip žaisdavo su strazdanotu ir raudonplaukiu berniuku Benu. Jo žalios, gilios akys Anetai labai patiko, o švelniai skambantis balsas praskaidrindavo nuobodžias dienas įdomiais pasakojimais, todėl mažylei gėlė širdį, kad draugystė su Benu liks tik prisiminimuose, nes juodu išskyrė tolimas atstumas.
Tas berniukas leido mano tėčiui išvažiuoti į Ameriką ir palikti mane vieną, svarstė nusiminęs vaikas, jis man ne draugas. Aš vakar taip prašiau jo perkalbėti tėtį, bet Benas nepasistengė. Taip pat tėtis negeras. Jei jis būtų geras, neatiduotų manęs dėdei Antanui.
- Tėti, tu manęs nemyli, - smigo į Vasaravičių dukters žodžiai, kaip paleistos iš lanko šaulio strėlės.
- Aneta, kaip aš galiu tavęs nemylėti, juk tu esi man pati brangiausia, - gynėsi jis.
- Niekas manęs nemyli, aš niekam nesu brangi, tėti, aš tokia vieniša, - pasiskundė mergaitė.
- Dukrele, tau tik dabar taip atrodo, bet pas mamą tu būsi labai laiminga. Prisimeni, kaip sakei, kad jos pasiilgai?, - nubraukė Benediktas sau nuo veido norėjusią prasiveržti ašarą.
- Noriu, kad tu, aš ir mama būtume kartu. Nenoriu gyventi su dėde Antanu.
- Mes greitai būsime kartu, princese, labai greitai. Aš vieną dieną parvažiuosiu iš Amerikos ir atsivesiu tave su mama į naujus namus,- guodė jis mažylę.
- Pažadi, tėti, man tai ?
- Pažadu, Aneta.
Taip besišnekučiuodami jie pamažu nulipo paskutiniais laipteliais, vyriškis atidarė duris ir kartu su mergaite išėjo į kiemą. Antanas jau buvo paruošęs automobilio bagažinę ir atidaręs jo galines dureles, tai tik paėmė iš Benedikto lagaminus.
- Rūpinkis ja, Antanai, - sodindamas dukrą į volksvageną paprašė tėvas.
- Rūpinsiuos, Benediktai, - linktelėjo galvą atvykėlis.
Tada vyrai paspaudė vienas kitam rankas atsisveikinimui. Pamažu automobilis pajudėjo iš kiemo.
Paskutinį kartą redagavo
Indraja Pir 04 30, 2007, 18:59, redaguota 1 kartą(us).
undiniukė Indrajukė