Toltik kelelis :)

[Toltik]

Дорога вечная

Махнул крылом в небесной выси
И закричал орел
Леса лежали, трепетали в них деревя
Крик орла услышав
И звезды днем невидимы
Улыбкой засияли

[Toltik]

Vai linai linai...
O aplinkui ėdžios ir arkliai
Sienos riebaluotos ir garuoja amžinybės ciklas
Kažką jaučiam - niekada tuščiai
Nesišvaistome skambėjimu

Vai linai linai...
Skamba atkartojant šulinio dugne
Užkapstytų paskubom sodybų šnaresį
Kai įsukdavo tarp liepų
Šokį lapų vėstantis rudou

Alkani kalnai
Išsilydę ežerų dugnuos
Po smiltelę grįždami į krantą
Brėžia ribą tarp rytoj ir vakar
Arba piešia atspindį dangaus
Debesuotai tolimo

Žemės paribiai
Horizontus ramsto liemenim žaliais
Už kurių virpėjimas prigludęs
Laukia kol galės pradėt šuoliuot
Kai pajusime jo skverną delnuose

Tie linai sugrubę
Linmarkos dugne pribirę spalių
Brinksta dabartis rusvu kartumu
Krykščia žąsys - šerkšnas ant žolės
Akyse šaka žaliai apsamanoja

Linksta dabartis
Kaip šaka link spindinčio vandens
Mėnesiui įkopus į zenitą
Ir pritemdžius spindesį žvaigždžių
Susmaigstytų toliuose visatos...

[Toltik]

Atrodo - nebegaliu kurti
Tik skubėt miesto dulkių ritmu
Lėkt ir kristi į žolę ir būstus
Kur susėdus šnekta ir naktis

Ir šneki lyg šnekėti norėtum
Vien tik žodžiai ir žvilgsniai rimti
Taip ir baigiasi dienos saulėtos
O už lango jau šėlsta šiaurys

Arba spindi saulėkaitoj ledas
Nekaitrioj, bet lig skausmo mieloj
Kai prisėdi ir žiūri į vagą
Kurioje nebespurda srovė

Kur jos siela dabar pasidėjus
Ir kokius ji sapnuoja vaizdus
Ar ji jaučia, kad šičia prisėdus
Stebi ją prašaliečio akis

Nusileidus pavirsti į ūksmę
Arba šnarantį lapo šešėlį
Ir ištrūkti iškristi išrūkti
Kur benzovežiai švilpia su vėju...

[Toltik]

Ėjau mėnuliui patekėjus
Venera per metrus gal tris
Traškėjo ledas - supo vėjas
Šypsojausi - švarus dangus

Šuoliuodamas į miško pusę
Lenktu spiralės tempimu
Sulaužiau antspaudus - minutės
Pažiro kibirkščių šerkšnu
...
Sustojęs į kalnus žiūrėjau
Truputį praverta burna...
Per perėjos gausmą ištvino
Veržli žmonių lavina

Nusinešė gimstančią dieną
Sumindė ryto sapnus
Po padangų lūpom atgijo
Asfalto danga - jaudulys
...
Venera artėjo link mėnesio
Akvamarino dangus
O mano burna prasivėrus
Praryja benzino garus

Akys suspindę į erdvę
Pro serpantinus žmogus
Tęsia belaikę kelionę
Pakilęs, palikęs namus
...
Garuoja nuvarginta Žemė
Suplėšo vėjas, dangus
Meiliai priglaudžia gyvenimas
Nusineša debesys mus

Į tylą, į naktį, į vakarus
Saulėlydžius, lietų, šilus
Į svaigiai migdančias pasakas
Pro daugiabučius kietus
...
Dangus tarsi sapno gilumo
Kur jūros bangos siautulys
Pagavo renkant artumą
Ir nešas purslais nušlakstyt

O siela virš veiksmo pakilus
Nuo debesio stebi bangavimą
Nei šypso nei verkia tik imasi
Pašiaušti lygų gyvenimą
...
Kojos prilipo stotelėje
Širdis spurda - veržias tolyn
Taip plokščia aplinkui, o ašakos
Užaštrintos sminga gilyn

Plėšykit, deginkit paraku
Debesys tolsta dangum
Nebesusekt sielos kelio
Išdrikus sodriu melsvumu

[Toltik]

Skamba tarp stiklo melodija
Pro šalį bėga miškai
Siela viršūnėm šuoliuoja
Kas per žvėris? kur laukai?

Medžiai sulinkę nusviedžia
Link proskynų ar ežerų
Ji atsigėrus dainuoja
Taip kad sunku išklausyt

Plyšta atrodo krūtinė
O žvilgsnis tvirtai neramus
Žino ar jaučia ar žino?
Nesvarbu - svarbu judesys

Sutemą plėšo šviestuvai
Rėžia reklaminės lentos
Įsikimbu į kitimą
Vėl išvagodamas lauką

Runom nuo akmenio pado
Žaibais sustabdytais erdvėj
Lietaus prisigėrusiu spaliu
Vaikais, dainom ir žvaigždėm

[Toltik]

Atsibudęs per patį šėlsmą
Prisigėriau žvaigždėtos erdvės
Ir parkritęs klūpodamas sėmiau
Iš gyvybės giliausios versmės

O aplinkui lingavo balkonai
Dar spindėjo naktis languose
Ir žiūrėdama švelniai šypsojos
Tarsi lapas upelio dugne

Į kurį įsibridęs lig pusės
Leidau sau ištekėti ižu
Pasislėpdamas nuo atšiaurumo
Po pirmu rudeniniu speigu

[Toltik]

Kiekvieną kartą prisėdus prie Medžio prasideda pasakos
Man patinka kaip šlama jo lapų bendruomenė saulėtą dieną
Akys mato tačiau širdis nefiksuoja materijos
Ji paskendus giliai savyje - po žarijom jausmų siaučia vėjas

Visas kūnas tarytum apmiręs, bet lūpose žaidžiantis sąmojis
Išdavikiškai atveria švelniai suvystytą kūrinį
Akys dvi begalybės, dvi sesės, dvi skylės ar properšos
O už jų visata ir visuotinai amžinas judesio noras

Teka debesys - turėtų mintis lig kraštų prisipildyt
Nebelieka tradicinių vienetų, kad palyginti santykius
Kur talpiau? Erdvėje virš galvos ar pasamonės kriauklėje?
Gaudžia jūros ošimas iš žmogaus neturėjusios popietės

Išbyrėjo rodyklės iš visų ovalių ciferblatų praėjusiam šimtmetį
Šluoja vėjas senų smėlio laikrodžių rimtį - palaidoja gintarą
Be procesijų ar painių niekam jau neberūpinčių pinklių
Meta savo paunksmę pilnai nenutūpdamas paukštis

Dažo vakaras visą pietų vakarų horizontą guašu
Tik sodriau negu popieriui ir kvapu ne dažų, o drėgmės
Paukščio pėdsakai tirpsta smilčių nelygiam ciferblate
Po pakrantės bangos vėsuma atsigauna pailsusios kojos

[Toltik]

Laiškas draugui ...


Aš plaukiau autostradom saulėtom
Ir skylėtom - juodom su dėmėm
Atskirtom rudenėjančiom blėtom
Ir apžėlusiom lauko žolėm

Pakeliui numyluodamas klonius
Miško pakraščius ir nemelius
Sutupdytus ant šlaito rytojus
Paskutinius prieš šalną žiedus

Įsigerdamas į horizontus
Ir garus iš aukštų kaminų
Tarsi kojinės klaunų dažytus
BaltaRausviu Brailio raštu

Kurį skaitė tik varnos ir kuosos
Bandė trint iš padangės lietus
Saulė švietė ir blukino tiesą
O jie kėlė į dangų nuodus

Tyrinėjau gyvenimo vyksmą
Užsimiršęs, kad nėra ribų
Klupinėjau norėdamas klysti
Ir pabūti truputį teisiu

...

Jei prozaiškai pjoviau kalades
Leidau jas sukapoti žmonėms
Kurie degino pirtišką namą
Po kriaušaite ir po obelim

Dar kalbėjau, pliurpiau išsijuosęs
Apie komiksus ūgio žmonėms
Apie Mozę ir dangišką tiesą
Kaip atlantai nugrimzdo duobėn

Susipykti suspėjau su motina
Teisingiau su jos formos valdžia
Neįstengiau pribelsti per normas
Bet taip reikia tokia jau dalia

O po to kaip rašiau daug džiaugiausi
Supratau, kad reik būt dabarty
Ir mylėjau visas žemės formas
Nuo grumstelio iki kirmėlės



Na ir žinoma tai ką surašęs
Sutupdysiu kitiems paskaity,
Gal tik tam kad barstau tarsi rasą
O gal šiaip, kad gyvenčiau poryt
...

[ArturasGeniu]

Daug matei, keliavai ir kalbejai,
aplankei gimtas vietas visas,
pasisemei žiniu ir girdejai
šio gyvenimo karčias tiesas...
Bet gerai, kad nemoki liudeti
ir džiaugiesi, gyveni su viltim.
Bendraminčiai Tau gali padeti-
Malonu mums bendraut su Tavim...
Dar praeis kelios dienos, savaites -
Tu paruoši savo meiles erdves,
sužydes Tavo sode vyšnaites,
mes skaitysime Tavo eiles...
Tavo mintys vis skrieja ir plaukia
iš tyriausiu sielos gelmiu.
Jos gyventi mus kviečia ir šaukia -
kursim Žemeje roju kartu...
Patekes skaisti saule iš ryto
ir pabers mums savu spinduliu.
Eisim naują posmą rašyti-
mintyse beglybe eiliu...

[Toltik]

Kalninės pušys nubalintos
Šlapdriba gulas dangus
Širdis virpa gyvenimu
Apkloja baltai pečius

Tirpsta plaukuose kristalai
Slenka miestas ramus
Nereikia man jokio pažado
Jaučiu krūtinėj žodžius

Prabėgusio miško ir pievų
Drėkinamų pirmojo sniego
Vilnija, banguoja, nemiega
Jausmai erdvėse išsilieja

Surezonuoja vaikystės
Vaizdai lyg prieš dvidešimt metų
Atrodo taip lengva paklysti
Ir slysti per šimtmečių ledą

Taip šilta tačiau nebeaišku
Viduj ar iš išorės kaista
Nesvarbu kartoju nesvarbu
Užplūsta meilės apvaizda

[ArturasGeniu]

Sniegelis pirmasis netrukus ištirps.
Jis perspeja mus apie žiemą,
duos peno vel naujo musu mintims -
rašysim eiles mes kas dieną...
***Meile tirpdo sniegą -
šilta juk širdy...
Nematai jo niekur -
nors laukai balti...

[Toltik]

Kada už lango dulkėmis pulsuoja
Tolumoje dūlėjantys kalnai
Ir saulės rankos glosto mėnesieną
Tu supranti kokie žali namai

Kada be vėjo plevėsuoja dienos
Miškai ne tie ir lyguma tuščia
Tik pilkos bastionų sienos
Ir viksvų nepažįstama kalba

Kada metalu nubarstyta žemė
Tarsi skėriai lėktuvai iš paskos
Žvelgi į karštą dykumos peizažą
Ir ieškai pavėsingos žalumos

Kada nekinta veržliai dangaus vagos
Paliekami ilgam lengvi ženklai
Taip per lėtai ropojantis gyvenimas
Ir taip per greit čia baigias vakarai
...

(Kabulas...)

[Toltik]

Argi aš negaliu jums įpūsti gyvenimo?
Na nejaugi šios rankos nebegali prikelt
Tiršto laiko ir kelio kuriuo nužingsniavom
Kuomet veržėmės pievom žalsvom žemuogiaut

Juk negali taip būt, kad sustingau it ledas
Kad nebejuda mintys veržliu kritimu
Lyg krioklys per savanas, lietus arba debesys
Tarsi ledkalnis skylu ir į gylį grimstu

Ir pasikelia bangos - tegul neša gyvenimą
Plukdo lytį ir skamba gelmėse garsai
Apie tirpsmą vardų - vandenynų lingavimą
Apie tai, kad sustingusius keičia vaikai

Aš išeisiu tik tam, kad užgimčiau iš naujo
Kad galėčiau pažvelgti vėl žvilgsniu tyru
Tiktai tam paaukosiu sutirštėjusį kraują
Kad judėčiau džiugiai amžinybės ritmu

[Toltik]

Einam mes per tikėjimo duoną
Einam gruodu ir einam miškais
Susitinkam - dalinam užuominas
Kur sutinkam tik vėjai atskleis

Pareinu, o laike pasilieka
Tiktai pėdos, tie birūs ženklai
Kad kažkas čia nenuveikė nieko
Kad nerimo sodriais vakarais

Piešiam kelkraščiuos savo gyvenimus
Tapom tyliai ramius peizažus
O už vyzdžių vis lieka virpėjimas
O po pėdom - tvirta atmintis

Baigė šėlti audra - nebelieka
Anei pėdų, ženklų ir užuominų
Ir iš naujo į tolima vietą
Atsirišęs išplauksiu be nuomonių

[Toltik]

Vapsvos suka aplinkui ratus
Tas nektaras, kvapnumas svaigus
Melsvos sutemos, rausvas dangus
Žodžiai liejasi - tvindo krantus

Supas debesys - nėra ribų
Taip retai tai pilnai suprantu
Ten giliai nuo kažko taip saldu
O paviršiui šypsaus melsvumu

O virš visko nėra visumos
Ji čionai kur ranka apsistos
Ten kur sodai drėgnos pilnumos
Po žiedynais buvimas alsuos

Prisigėręs kvapų sodrumu
Apraizgytas vijoklių svoriu
Pilnas paukščių rytinių balsų
Ir gelmės tavųjų akių

[Toltik]

Lyg ir viską jūs gaunat
Tik kažko nesaldus obuolys
Ir ta meilė kur pilna ekranuos
Nesušildantis žiburys

Ir kažko šitaip veržiatės būti
Ten kur garsiai ir neatvirai
Ir nenorit klausyti tik plūstat
Žodžių jūromis ir ežerais

Tai kodėl atsakykit taip skubat
Ir į kur plukdot savo laivus
Kas jumyse pagimdo troškimus
Kurie verčia žudyti jausmus

Ko taip blaškotės miestų kanaluos
Ir sugriaunat vaikystės pilis
Kai užklumpa beldimas atgimti
Petimi bandot remti duris

[Toltik]

Ar paklydau kely
Nežinau, bet jaučiu
Kad pro debesis saulė
Kris kitaip ant pečių

Kad su vėju nuskrieją
Dulkės pinsis į plaukus
Ir sėdėsi ant kranto
Kažko švento sulaukus

Miega miškas, alsuoja
Žalių lapų migla
Trupa dienos nuo šlaito
Primiršta artuma

Žydi vyšniniai sodai
Kažkuriam pariby
Stoviu, žiūriu į tolį
Viskas telpa širdy

[Toltik]

Tu sukūrei pasaulį
Dieve, šitokį gražų
Su kalnais, dangumi
Žuvėdrų viražais

Su lapojančiais medžiais
Vabalais ir naktim
Susivėlusiom giriom
Ir svaigia paslaptim

Tu sujungei tikėjimą
Nežinią, viltį
Ir teiki galimybę
Iš naujo atgimti

Vis glaudžiu Tavo kūrinį
Skaidrinu širdį
Išsiilgusios turinio
Akys sutemas girdi

[Toltik]

Pusė mėnesio kyla ir šlama
Nesuprantamus lyjant žodžius
Kažką liečia neištartas pažadas
Apie pievas, laukus ir medžius

Krinta mana, bekrisdama derinas
Prie prisirpusių vėjy balų
Susivėlęs arimas ir debesys
Nesiskubina prausti kalnų

Kažkas ištarta, saulėm išdeginta
Trina rašmenis upės ranka
Tirta lapkritis, migdantis vabalus
Svyra beržo snieguota galva

Akys dega - virpėjimas, nerimas
Dulkių juostom uždengsiu takus
Gal nerasi, juk smėlis nubalina
Pamiškėj išardytus vardus

[Toltik]

Prasmegau į kalnus
į erdvę beorę ir pasakas
Ir nenoriu sugrįšt į paviršių
Kur vėjuose prieblanda plakasi

Skamba kanklės gal būt
O gal kristalų sonetas
Nežinau kuo esu
Ištirpintas ir tekantis
Tiktai išore kietas

Sruvenu visomis kryptimis
Jokio nuolydžio,
Lenktas - užmestas takas
Prašom čia, tarp visų elementų
Laukia paruoštos vietos

Stebi akys rubinų
Sutankėja, per šimtečius žvelgia
Aš matau kaip ugnim
Tavo siela per laiką keliauja

Trys šaltiniai papėdėj
Iš gelmės neša trykštančią mintį
Paslaptis ir esmė
Sesės, motina, laumės..
Vis kviečia gaivinti

Gerkit srovę čiurlianančią
Per akmenis, delnus ir trupinius
Neškit gaivų pavėsį
Ten kur laukia lyg saulės, lyg bučinio