Toltik kelelis :)

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderator: Visi tvarkytojai

Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

IV
Sveiki, vienas iš paskutiniųjų mano įrašų ilgesniam periodui. Šią naktį prabudau truputį po vidurnakčio ir pramąsčiau apie tris valandas apie senelį, sodybą, meilę, gyvenimą ir dar kažką :)... Prisiminiau šios nakties sapnus.. Sapnavau vaikystės kiemą. Buvo daug žmonių, visi draugai. Iš vaikystės, mokyklos, dabartinio gyvenimo. Vaidinome misteriją. Visi žmonės žiūrėjo pro daugiabučių langus, bet jie visi buvo savi. Mes jiems norėjom kažką perteikti, per šokį, judesį ir situacijų vaidinimą. Buvom lengvoj pakylėjimo būsenoj.. Vaidinimas gana ilgai tesėsi ir perėjo į bėgimą aplink daugiabučius - vaikystės takeliais.. pora draugų nešė arkliuku kitus du ir aš liepiau vienam šių dienų draugui lipti ant nugaros ir taip pat pasileidau bėgti su juo aplink namą trumpesniu keliu - norėjau aplenkti kitus.. jis buvo kažkoks besvoris, bet pats jo laikymas maišė judėti ir bėgti nelabai išėjo, kilo mintys, kad gal geriau jis ant sprando atsisėstų, bet lyg ir žinojau, kad taip jau bandėm ir neišeina laikyti liksvaros... Po to ar prieš tai buvo kitas sapnas.. sapnavau namus.. visą šeimą. Visi judėjo po namus be aiškių tikslų ir užduočių, bet truputį susirūpinę ir šiek tiek įsitempę. Mama buvo pripirkusių keistų šviestuvų.. labai puošnių su daugybe lempučių ir visi apkabinėti kryžiais ir kitais religiniais atributais.. visi jie buvo sugrūsti į vonią. Nelabai supratau kam jie reikalingi, tik žinojau, kad juos pirko mama.. O po to ji juos visus sukabinėjo vonioj. Į vonios kambarį įeiti buvo praktiškai neįmanoma. Atsidaręs duris bandžiau įjungti vieną iš jų, bet jis nedegė, nors patalpoj buvo labai šviesu.. ta visa puošyba neleido normaliai naudotis vonia.. Visi namiškiai buvo tuo nepatenkinti ir burbėjo mintyse. Užsipuoliau mamą ir pradėjau jai aiškinti kaip visa tai beprasmiška, o ji pradėjo verkti, nes ir pati suprato viso to beprasmybę, bet kitaip daryti negalėjo. Jos potraukis į išorės blizgesį, neleidžia prideramai rūpintis vidumi. Sapnas tai ir išreiškė, ir jai padėti dabar jau labai sunku, reik surasti raktą - tik meilė gali keisti be traumų.. Kitas sapnas :)... Vaikštom mieste dviese.. privažiuoja prie mūsų kareiviškas autobusiukas iš ten išlipa pažįstamas ir pradeda aiškinti, kad vežasi su savim kažkokius svarbius ar nesvarbius užsienio turistus, kurie nori pamatyti lietuvišką šiaudinį stogą. Pradeda prašyti, kad aš padėčiau, nesvarbu, kad tuoj paliksiu kariuomenę ar lyg tai kad jau palikęs, kad senos pažinties labui pasiūlyčiau kur važiuoti.. Aš galvoju, kad galėčiau nusivežti į savo sodybą, bet kažkodėl dar negaliu. Jaučiu, kad kažko dar nesupras ar gal tiesiog yra tinkamesnių vietų. Paprašau palaukti ir skambinu mobiliu telefonu geram pažįstamui, kuris sodyboje gyvena seniau negu aš. Jis lyg ir neatsiliepia, bet aš žinau kad jis namuose. Bet vidumi kaip ir atsiliepia ir leidžia pas save atvažiuoti. Važiuodamas prisimenu, kad stogo danga jo name ne iš šiaudų o iš skiedrų, bet nusprendžiu, kad tai nesvarbu, kad užsieniečiai pamatys tai ko norėjo. Atvažiuojame į sodybą ir aš einu jo ieškoti.. o turistai tuo metu viską apžiūrinėja. Namas didelis, pastatytas senoje senoje girioje, teisingiau pastatytas jis buvo plynam lauke, o dabar čia šimtametė giria, su gyvais ir šnekančiais medžiais. Jo pačio nėra, jis kažką veikia. Vaikštau po namą, jo nerandu ir išeinu į lauką. Sutinku jį prie vandens, jis lygtai ką tik išsimaudęs, visas nuogas ir įdegęs saulėje tamsiai rudai, su garbanotais plaukais - visas tiesiog gyva gamta, nei gramo tingumo, neveiklumo. Toks net bauginančiai griežtas, ne dėl pačio savo griežtumo, bet dėl skirtingo pasaulio. Aš truputį nerimauju, nes taip ir neprisiskambinau jam, tai aiškinu kad atvyko ekskursija. Jis pradeda rauti kelmus. Didelę dalį jau prirovęs. Rauna juos plikomis rankomis ir nulupinėja žievę, ruošiasi kažką statyti iš jų. Mėto kelmus man į terasą, o aš gaudau ir dėlioju juos kad saulėja galėtų džiūti. O erdvė tokia smaragdiškai žalia miško prietema ir kartu matosi dangus.. Tolumoje išgirstam stuksenimą. Išsigąstu, kad turistai kerta kokį nors medį arba šiaip ką nors laužo jo erdvėje. Atrodo kad bėgsim gelbėti, bet jis ramus, tiesiog įsiklauso į tą pusę iš kurios sklinda garsas ir toliau tęsia savo darbą. Daug minčių praplaukia mano adresu, bet nei vienos neišsako žodžiu. Dabartiniam gyvenime jis elgiasi taip pat :).. Ateiname pas turistus. Jie anglakalbiai. Sveikinasi. Aš verčiu jiems į anglų kalbą, rodau į jį ir sakau "this is the owner of this land..", jis keistai kartoja žodį, lyg būtų jį žinojęs bet pamiršęs.. pora kartų jį pataisau, o tada jis pradeda be užsikirtimų šnekėtis su turistais angliškai ir man nebereik kištis. Tiesiog dalyvauju ir jaučiu, kad gerai jog juos čia atvežiau. Visi patenkinti įvykusiu susitikimu. Sapnavau dar kažką, bet jau nepamenu...
Pabudęs naktį mąsčiau apie senelį. Už lango lijo. Senelis gyveno vienas, žmona jo mirė besikraustant iš namų į namus. Ir į paskutiniuosius jis atsikraustė jau vienas. Jis džiaugdavosi kada už lango lydavo po ilgos pertraukos. Gulėdavo va taip kaip aš dabar ir džiaugdavosi, nes lietus reiškė papildytas vandens atsargas. Vanduo buvo skirtas laistyti šiltnamyje augantiems pomidorams ir agurkams kuriuos valgė jo anūkai ir sūnus su žmona. Jis kas dieną laistė ir prižiūrėjo augalus ir tuo džiaugėsi, džiaugėsi, kad yra reikalingas savo šeimai. Man lietus tokios reikšmės neturi.. augalai mano beveik visi apdengti sausu šienu, po kuriuo ilgai išlieka drėgmė, o karštą dieną dar ir kondensuojasi pati. Bet tie lašai lyg nardina į save. Lyg... Prisimenu šį savaitgalį.. Ir priešistorę.. Gerai skamba tas žodis.. galingai taip ir giliai - p r i e š i s t o r ė.. viskas turi savo priešistorę, tai yra gerai :).. Automobiliai tolsta - išnyksta kūnai ir ištirpsta lengva įtampa ir sienos ir užplūsta lengvumas, širdis truputį virpa, mintis nenori kapstytis.. visi aplinkui jaučia pažįstamas saldžias vibracijas ir kartoja: "gerai...", "jo.. gera..."... aš sakau kad labai gera, ramu ir lengva.. jie klausia kodėl... aš žinau atsakymą, bet dar ne laikas jį tarti.. todėl sakau kad tiesiog taip yra :)... ir toliau šypsausi ir tirpstu judėjime, šilumoj ir meilėj.. Ketvirtadienio vakaras.. Pasiūlau nueiti į koncertą.. užeinu į darbą, pakeliui nuperku tris persikus ir saują riešutų.. riešutų ji nenori, o persiku mėgaujasi.. su koncertu išsidūriau, Jonas labai retai koncertuoja Vilniuje, supratau kodėl negalėjau rasti koncerto vietos internetiniam žemėlapyje, Vilniuje tokio adreso tiesiog nėra :).. Taigi einam pasivaikščioti po senamiestį.. aš jau paleidęs, o ji po truputį paleidinėja, atsidaro pasauliui.. pamato mašiną kuri jai patinką ir prišoka paklausinėti vairuotojo, kaip jam jo mašina.. ar patinka, kaip jaučiasi vairuodamas :) ir t.t. jis su malonumu atsakinėja :), o aš valau persiko kauliuką.. bus pasodinta sodyboje.. Einu ir šnekam apie bilenką ir toks sunkumas viduj, lyg daryčiau ne tai ką noriu ar ne tai ką reik.. "Ko nerimsti žmogau it paukštis, ko braidai vis po pievą basas, vakarai rudenėjant vėsūs, o rytais tokios šaltos rasos..." - panaši būsena, lyg paukštis narvelyje, skraidau ir daužaus į virbus, o reik tiesiog atkabinti snapu durelių kabliuką.. Ir išjungiu mintis - užplūsta meilė.. Viskas akimirksniu tampa aišku.. Ji kalba šalia, o kita ji kalba viduje.. Kalbos skirtingos ir vienu metu girdi abi, bet dėmesys prikaustytas prie vidinės. Šalimais einančiai neaiškinu kas vyksta, po truputį svetimėjame, ji kitoj būsenoj, kitam pasaulyje, aš jame nebesilankau.. Penktadienis, susikroviau mantą ir važiuoju su dviračiu į sodybą. Didžioji mantos dalis, kompostas daržui. Atliekos nuo žaliųjų kokteilių. Pasinešėm abu paskutinį mėnesiuką ant blenderiu smulkintų laukinių augalų žaliųjų dalių su vienu kitu bananu, datulėm ar apelsinu. Laukiu obuolių, kad galėčiau išbandyti ar sodyboje galima apseiti be pirktinių vaisių :)... Po tokio maisto lieka daug bananų ir apelsinų žievių.. Visos jos buvo kaupiamos pora savaičių ir turėjo keliauti į kaimą. Užsidėjęs kuprinę suprantu, kad prisidirbau su tom atliekom, maišeliai neatlaikė ir lipnus skystis sunkiasi man ant maikės, bet nėra kur dėtis.. nuvažiavęs išsimaudysiu prūde su visais rūbais ir išplausiu kuprinę. O kuprinė sunki, suprantu po pirmų dešimt kilometrų prisėdęs atsipūsti. Nugaros raumenys pamiršę darbo skonį :).. pavargo ir vargina stuburą.. raitausi ant dviračio sėdynės kaip striptizo šokėja :)).. kai kurios pozos patogios, dirba kiti raumenys.. pusiaukelėje stoju atsipūsti ilgam, šlamščiu stotelėje visų aplinkui augančių augalų lapus ir žiedus užsikasdamas datulėm. Sau buvau prižadėjęs stengtis nevalgyti jų nemirkytų :).. Labai greit atsigaunu ir pasisotinu.. na ką ir vėl į kelią.. prisiekinėju sau, kad su tokia prigrūsta kuprine daugiau niekada nevažiuosiu - visiška nesąmonė, telieka tik pusė malonumo iš kelionės.. be po truputį sodyba artėja ir akys vis dažniau paskęsta į dangų ir horizontus.. per giliai paskęsti negalima, reik dar laikytis eismo taisyklių... sodyba artėja. Artėja ir pirmi pasisveikinimai su pažystamais kaimo gyventojais, šypsenos, rankų mostai ir dviratis stovi po stogu, kuprinė kampe, lauktuvės daržui pasiruošusios kelionei per pievą.. Bet pamiršau parašyti praėjusį penktadienį, čia dar iš priešistorės periodo.. dar be jokių virpulių ir tekėjimų.. Ji važiuoja į dangų - aš į žemę. Pakeliui užsuku pas draugus pasidžiaugti jų kūryba :).. iškastu prūdeliu. Bagažinėj ir ant galinės sėdynės mūsų daiktai (dar vis mūsų).. Randu tik žemę, o šeimininkai išvykę, apžiūriu kaip smagiai iš melioracijos vamzdelių srūva upeliukas.. su baltu pavydu pasidžiaugiu, nes pas mane tai sruvena vos vos ir prūdas keliolika kartų didesnis.. Pakeliui dvejoju kur ar užsukti ar ne, nes labai norisi į sodybą, į savo daržą, pas augaliukus ir pievą, gal pražydo kokie nauji augalai, kurių dar nemačiau pas save ir nežinojau apie jų buvimą šalia :)).. o ir serbentai bus labiau prisirpę ir juos bus galima surinkti visus ir sudžiovinti žiemai. Žiema nusimato savo namuose :). Pagaliau tekėjime ir ramybėje :). Bet norėjosi labai ir pas juos užsukti.. Tai pasukau kitu keliu nei planavau ir jau pirmame posūkyje neišjungiau bėgio, nespėjau užsukti ir vos į kelio ženklo stulpą neįsimūrijau. Pirmas toks rimtas įvykis mano vairavimo istorijoje, bet kadangi čia užmiestis tai nieko pavojingo nesukėlęs važiuoju toliau, su stulpu prasilenkiau per pusmetrį... Važiuoju atgal link pagrindinio kelio. Mintis kažkur plevena toli nuo kūno, pasijaučiu lyg sėdėdamas prie kompiuterinio žaidimo ekrano.. žvyrkelis maloniai banguoja, kalniukas, nuokalnė, vingis į dešinę, vėl į dešinę, posūkius "išimu" tai vidiniu tai išoriniu radiusu... spėju pagalvoti, kad jeigu būtų priekyje mašina tai nelinksmai baigtųsi, bet ta mintis kažkur taip ir ištirpsta erdvėj, primenu sau, kad geriau taip negalvoti, nes labai greit gali materializuotis.. jaučiu kad erdvė saugo labiau nei paprastai.. Ir staiga kylant į kalną mašina pradeda slysti ir ją pradeda mėtyti. Visiškai nesivaldo. Mintis kad viskas baigsis gerai. Ant posūkio nuslystu nuo žvyrkelio ir trenkiuosi į kelkraštį ir pakylu į orą.. Verčiuosi ir nusileidžiu stogu žemyn. Diržas buvo neprisegtas, sėdžiu keleivio vietoj, jei galima taip pasakyti, kada kojos viršuj, o galva remiasi ten kur turėtų būti užpakalis :). Durelės atsidaro lengvai. Išsigąsti net nespėjau, tik gaila mašinos. Visgi beveik nauja buvo. Visi kas sustoja padėti pabrėžia žodį "buvo" :). O žmonės faini, sustoja visi, jaučia pasimetimą ir džiaugiasi, kad pačiam nieko nenutiko. Atgal parlinguoju su avarine tarnyba, pirmą kartą per porą mėnesių nereik vairuoti ir važiuoju. Mašiniukas srūva aušinimo skysčiu iš savo šviežių žaizdų. Ačiū tau metaline konstrukcija - įvykdei savo paskirtį. Pro šalį bėga taip išsiilgti gamtos vaizdai ir nerealiai faina sėdėti šalia patyrusio vairuotojo ir stebėti prabėgantį peizažą :).. Kirba kvaila mintis, kad vien dėl šios kelionės vertėjo apsiversti.. Kai pats vairuoji, tai visa aplinka lieka nepastebėta, nesvarbu ką vairuoji, dviratį, keturratį ar daugiau besisukančių galūnių turintį aparatą. Net baidarė ir riboja nuo aplinkos, išskyrus atvejus kada tave neša srovė ir tu jai atsiduodi su visa plastmasės krūva.. Sodyba tolsta, judu atgal, su visais daiktais. Sėdžiu namie. Laukiu kol pareis ji. Pasižiūrėti sudužusio bendro gyvenimo. Labai jau groteskiškai pasakyta, iš tiesų tai tiesiog atėjo laikas. Yra laikas būti kartu ir laikas būti atskirai :)... Negrįžta ilgai. Aš sėdžiu ir žiūriu į save veidrodyje, žiūriu ir mėgaujuosi tuo, kad nepažystu to kas yra prieš mane ir to kas esu aš. Aš kaip ir mes visi esu viskas. Šiuo metu išsirinkęs konkrečią formą, o pasisuko mėnuo ir forma jau kita. Šiame pasaulyje formos yra būtinos, jos teikia džiaugsmo, įgalina atlikinėti vaidinimą. Esam vienos didelės sielos dalis. Ta siela dalinas i po dvi ir tos dalelės bėga atgal į vieną, kas atskirai kas kartu.. gražu... Ji kalbasi su geru draugu, apie santykius, bando suvokti, kas, kodėl ir kaip? Sugrįžta ir džiaugiasi, kad man nieko nenutiko, aš irgi džiaugiuosi, gailisi mašinos. Po to šnekamės, per ilgą laiką labai atvirai ir ilgai. Suprantam, kad kartu mums nepakeliui. Bendras kelias pasibaigęs gal jau ir seniau, bet kurį laiką ėjome pievomis išsukę iš savo kelių, dabar renkamės per naujo. Įmanomas judėjimas ir pievomis, daug gražiau nei keliu :)).. bet nebūtinai kartu. Daiktai vežti į sodybą, grįžo atgal.. Neapleidžia nuojauta, kad visata taip sudėliojo, nes jos buvo neklausoma, ji buvo pamiršta ir įstrigom į formas..
Rytas sodyboje. Saulė patekėjo. Vaikštau ratais aplink prūdą, per išlygintą molingą gruntą. Kadangi naktį nulijo, jis minkštas. Retai gali juo pasivaikštinėti be ekstremalaus masažo. Vaikštau ir stebiu bites, kamanes, žiedmuses, vapsvas renkančias nektarą iš svaigiai geltonai žydinčių garstyčių. Nusiskinu čia vieno, čia kito augalo lapelį ar žiedą, kramtau ir jaučiu jų skonį, geriu jų syvus. Ateina noras išsėti atsivežtas sėklas. Einu tuo pačiu ratu, lyginu kurmiarausius. Sėju šilkmedžius :)... bus paukščiams, svečiams ir sodybos gyventojams.. sėju raugerkšnius su šventagaršvėm ir trešnes. Kol viskas pasibaigia ateina pietūs.. Pasiskinu pienių lapų, pasirenku agrastų. Stebiu kaip juos valgo vapsvos ir skruzdės tiesiog kabančius ant krūmo. Labai sočiai pavalgau pienių kokteilio su aguonų-agrastų padažu ir vėl einu prie darže stovinčios palapinės. Kartu pasiimu gitarą. Nusikertu sausą karklą ir darau iš jo žirniams palaipas. Ir kažkas kirba viduj, bet per veiklą negali prasimušti. Kažkaip nepilnai esu, nepilnai džiaugiuosi viskuo. Nusprendžiu, kad reik tiesiog pabūti, pasigrožėti vyksmu ir aplinka. Pajausti žemę. Sėdu ant akmens šalia prūdo ir žiūriu į vandenį. Sklando džiaugsmo nuojauta, tokia lyg paslaptis, mažyčiai vabaliukai žaidžia vandens paviršiuje, o širdy kažko neramu.. Nesuprantu kas vyksta, kodėl negaliu būti savo žemėje taip kaip iki šiol buvau. Kas nutiko, ko iš manęs norima? Iš kur tas nerimas. Ir čia kaip tyčia prapliumpa lietus ir veja mane į palapinę. Atsigulu savotiškoj celėj, ant žemės bet be vaizdų sumaišties ir skęstu į save. Skęstu į aplinką ir dabartį. Ir ateina atsakymai, šneka žemė, o teisingiau šneka pats vidus, per žemės įvaizdį, garsiai šneka pati mano esmė. Kaip visada meilė.. drebina iš vidaus, skaldo kažkokius blokus, spėju suvokti, kad nesvarbu kokius, jie jau praeitis.. ir teka, liejasi, pulsuoja šiluma ir meilė.. širdis muša ritmą ir visas pasaulis verčiasi ir susijaukia.. o kartu iš jo jau lipdomas naujas ir protas nežino koks jis bus.. tik aišku, kad jis bus kitoks nei iki šiol išgyventas ir kurtas.. jau seniai taip stipriai meilė sruveno, o net ne pavasaris ;) :))))... Suprantu, kad reikės daug ką priimti.. Dėkoju žemei, kad privertė pajausti, o išties dėkoju sau ir tau. Keista tu žeme, visad priverti padaryti tai kas yra svarbiausia, myli bet ne aklai, visiškai nekreipi dėmesio į mūsų formas. Daug duodi ir tiek pat reikalauji. Lietus lijo ilgai, viskas spėjo susidėlioti.. Išėjau į erdvę ramus. Žemė šnabžda, kad iš mūsų pusės viskas atlikta ir kad vėl galiu grįžti į ją ir džiaugtis ja. Kad reikia laukti, dabar atėjo eilė priimti sprendimus kitai pusei. Žemė nežino kaip bus. Bet ji turi keistą nesuvokiamą planą.. Širdim jį apčiuopi, o protas išsklaido ir sujaukia. Suvokiu kad neturiu teisės kištis.. Nebeprisidengsi posakiu, kad kantrybė tai neveikliųjų apgaulė. Tik ne po pokalbio su pačiu savimi, su savimi grynu, be filosofinių išvedžiojimų ir trumpalaikių aistrų. vėl tesiu ką pradėjęs, dėlioju šieną ir suprantu, kad nebesu vienas. Kartu labai gera ir negera. Jauti kitą žmogų nuo iki.. jauti jo meilę, jo džiaugsmą, jo nerimą ir dvejones.. ir turi visa tai priimti, nes tai yra jos sielos kelias. Gera kai žinai, kad bus taip kaip turi būti, kad viskas gerai, kad tu ne vienas, kad pildai savo paskirtį. O bus visko.. Išeini į šviesą ir vėl neri gilyn į tamsą. Kartojasi ir kartu nesikartoja :).. Sekmadienis praeina sunkiai.. tokių dienų bus daug, bet bus ir kitokių akimirkų, tokių kaip šį pirmadienio rytą ir jos atpirks visa kas buvo ne taip kaip norėtųsi.. Visa šventa diena pasinėrus veikloj, protas bando įsipiršti pagalbininku, bet koks gi iš jo pagalbininkas :), ne koks visai.. O vakare išgirstu tradicinį "Tadaiiii į pirtįįį", atskrieja per kalną kaimyno šauksmas :). Bėgu kaip vaikystėj, paskubom rinkdamas ūkio daiktus iš daržo. Skubu pas kaimyną į pirtį :). Tokie faini kaimynai, tikri žmonės :).. kol kas dar bendraujam truputuką negiliai, bet laikas viską sureguliuoja :).. einu ir džiaugiuosi, būsena kaip vaikystėj einant pas draugą į svečius. Vykstantis sielų susitikimas. Pasiparinam, pasišnekam apie buitį, prūde atsigaivinam ir jau žinau, kad rytoj važiuosiu į miestą, kol kas dar namo.
Rytas stotelėje. Važiuoja mašinos ir nenoriu tranzuoti, nenoriu bendrauti, patinka autobusų neasmeniškumas. Važiuoju ir jaučiu kiekvieną medį, kiekvieną kalnelį ir klonį, miško pakraštį, žemės veidą.. Artėjant prie Vilniaus erdvė skilinėja, tampa nuosavybe, nekintamai įkalinta. Pasipurtau ir pamatau tą pačią erdvę, tą pačią laisvą žemę, pastoviai kintančią gamtą, dievišką vyksmą. Viskas tik būsena, tik filtruojanti mintis, o žemė yra tokia kokia yra, kad ir ką mes apie ją galvotume.. Net mieste einu ir išlieku toje pačioje būsenoje.. Po truputį įtraukia miesto ūžesys.. Paskutinė savaitė mieste.
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

Vėl kraujuoju raudona ugnim
vakarais, pamiškėm ir arimais
kai sulūžta ledai ir ausim
slysta šėlstančios jūros ošimas

tegul išteka venom druska
šiandien nekrikštas ir visagalis
suplakta šalia kranto puta
kelia dangų uždengdama kelią

nebereik sumedėjusio grožio
trys žuvėdros ir varno akis
įsibraus į sutrumpintą grotą
ir dainuos krintančiais akmenim

šiandien šluoja nuo kelio pavėsis
ištirpdydamas tiesą rasa
tas kas buvo teisus liks skylėtas
kas mylėjo sušvis rytuose
...
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

Nežinau rodos kad neužgyja
tik vaga išversta šalia kelio
sužaliuoja garstyčiom kai lyja
ir žiedai savo skambesį kelia

nežinau, bet lyg nujaučiu - veda
per įmirkusį molį dirvonuos
per tikėjimą vėju ir toliais
mes linguojam gelsvais vasarojais

nežinau, lyg žinot ir nenoriu
jausmas toks, kad širdies nebeliko
tiktai vientisas debesų rojus
obuoliai šiltą rudenį krito

nežinau, pasiimk į kelionę
žvaigždėmis vėl ant ledo rašysiu
o po to krisiu vanago broliu
ir sudušiu, kad neišskaitytum
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

labai prabudęs prie Šešupės
truputį drebančiais rytais
matau jaučiu kaip suraikytas
atgulęs kitokiais laikais
tu taip arti visai kaip raidės
kaip smėlis byrantis grožiu
lyg sniego kąsniai arba tušas
kai liejas potvyniu minčių

ir klausiu, klausdamas nubrauksiu
visas šnekas link paribių
prašau patrauki savo auksą
išneškim pilnumą širdžių
paslėpkime akis apsiauste
rašau, šneku, dangstau - kuriu
rytojus niekad neatėjo
aš niekada nesugrįžtu

pulsuoja vakarai ištirpę
profesinėm kovų ligom
jaučiu tave, nemaišo kryžiai
visom gyvom dangaus natom
tai argi reik daugiau kalbėti
sakyti, klupti ir šypsot
aš pasislinksiu kai pareisim
tylėsime visom kalbom

skaityki žinią skrenda ženklas
namai manieji be stogų
kur tavo vėjas, pūgos staugsmas
kalenimas lietaus krantų
tai tik kartojimas ir jausmas
ištirpome paprastumu
alyvos žydi, dienos kaista
mes susitikom ir ramu
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

taškai ant i

užgijo..
vakarai kraujuoti
mėnulio debesų tvarsčiu
apsirišau, audra užgožė
išlaižė, išnešė - tirpstu...

kritau..
ir įsmigau į krantą
pilna burna gelsvų smilčių
atpažinau, nieks nesikeičia
bet taip ramu, pilna širdis

gyvenkit..
nors galiu padėti
bet nesikišiu į naktis
tegu save savim sijosit
žvaigždė bekrisdama sušvis

užgijo..
valkatos sugrįžo
joms išrišimą dalinu
ir jos padangėm ryto paukščiais
išsineša manas akis

žiūriu..
pasauliai kinta
suspėju, kartais ir lenkiu
o tu girdi, už visą girią
už dvidešimt penkis metus
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

atšalo.. purškia lietus
aš ramus...
ant stalo laiko pirštus
į širdį laša medus

:) :) :) :) :) :) :) :love:
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

Aš ilgiuosi, ilgėja širdis
Ir ištysta be saulės šešėliai
Taip ilgai laukiu kol nesugrįš
Ta visai netoli, bet išėjus

Išsiilgau tavos artumos
Ir visi argumentai beprasmiai
Tik sparnu girių paukštis pamos
Neklausysiu ką logika braška

Nesvarbu, kad namai ir jauku
Ir neguodžia kalba šalto vėjo
Kai tave pajuntu - suprantu
Valandom vėl keliom pailgėjom

Ir visi horizontai tušti
Tyla šnarančio miško ošimas
Šią akimirką kūnai toli
Sielos šnekas, ilgėja laukimas..

(kažkada rugsėjo pradžioj...)... :)
Last edited by Toltik on Mon 09 29, 2008, 13:22, edited 1 time in total.
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

Nežinau kaip jums tai apsakyti
Bet tikėkit ir dekit karštai
Darganotą ar saulėtą rytą
Jūsų laukia kažkas amžinai

Gal nežino jis kartais ko nori
Arba ji dar tiktai lopšyje
Bet žolė nuramina dirvonus
O vaikai sulapoja giria

Jeigu jūs susitikę išėjot
Nelygiais ir skirtingais keliais
Atsimerkit, juk širdys mokėjo
Rasti kelią visais vakarais

Leiskit sielai pamiršt kūno rūbą
Atpažinsit viens kitą tada
Ir neliks abejonių, rimtumų
Vėl kvėpuosite du žvaigždėse

Susitikus ištirpsta pasaulis
Nebelieka jokių paslapčių
Tik artumas, gyvenimo kraujas
Muša venom iš žemės gelmių

Toj akimirkoj erdvės subyra
Laiko formos netenka prasmės
Visais kūnais jauti nušvitimą
Ir būni širdimi prie esmės

(Kažkada rugsėjo rpadžioj :)....)
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

Mano tėve aš tavo sūnus
noriu žvelgt į tavasias akis
nors dabar tiktai pusė penkių
ir apsvilus manoji širdis

mano tėve mes visad kartu
kad ir kokiu keliaučiau laivu
kad ir kur beilsėčiau nurimus
aršiems vėjams iš tavo delnų

ir žinau, ir jaučiu, ir myilu
tavo dulkes taip pat kaip žvaigždes
jeigu būna beproto sunku
tavyje vis bandau prasitęst

savimi tavyje gyvenu
su džiugiai neramia svajone
pasėdėkim šią naktį kartu
miestai supas kolkas tyloje

aš budžiu prie tirštėjančių upių
gal nereik to bet jūrų daina
mane kviečia ir sielą užsupo
pridengta jose tavo kalba

atsimerkiu ir vėl su tavim
tu šypsais ir šnabždi: "neskubėk
pasidžiauk amžina minute
nusiprausk ir širdis ims kalbėt..."

aš ir vėl taip toli nuo žmonių
bet kartu ir be galo arti
ieškau sieloje žodžių naujų
ramini kai truputį lieti

vėl jaučiu viskas taip nuostabu
ir žolė, ir lietus, ir ruduo
mes ateisim kai vėjai ims grot
gilų skambesį stygom žiemų

2008-09-29 (05:30... :) )
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

vidury Lietuvos slenkant lietui
du kovavarniai linkčioja žolei
aidi diena ir visai nepoetiška nuotaika
žvirbliai čirškina prozą

pabandau apkabint savo vyksmą
debesuotą gyvenimo mitą
sėdėjimas mašinoje prie greitkelio
turi savo neasmeniško žavesio..

grūmiaus su liūdesiu
per petį dėbsančia vienatve...
tada pažvelgiau vidiniu žvilgsniu
į tave

į ją nežiūrėjau tyčia
telepatiškai žvairavau...
pats sau nusišypsojau, nes visi viską jaučia
todėl visi viską žino - iš serijos "Viskas yra gerai"...

išmokau naują koncentruojantį posakį:
"šūdas..." tai reiškia:
"peržvelgiau, prajaučiau, supratau,
kad mano protingasis aš eilinį kartą pralaimėjo.."

visai ne naujiena, jis visada pralaimi
kaip ir visi protingieji aš..
taigi pradėjau džiaugtis
užkūręs variklį nuvažiavau į darbo biržą..

.....be didelių bajerių

2008-09-29 (prieš vidurdienį)
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

nuo savęs bėgate per mane
vis kartojate nesantį vardą
nebijokit, gyvenkit džiaugsme
nedrebėkit tik kūnai sužvarbo

pasikvieskite eiti drauge
nors kartelį į savo kelionę
aš judėsiu savajam laike
jūs laisvėkite mano dėlionėj

atidavęs jums viską esu
nuo pradžios, dabarties iki laiko
kada vėl pasirinkti turės
jūsų formos, sielos ir žvaigždės

tad tvirtėkit, švelnėkit lengvai
šaknimis glamonėkite žemę
ir mylėkit save atvirai
kurkit savąjį dievišką kelią
glesum
Posts: 954
Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
Location: Kaimas
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by glesum »

Gražu...
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

:)
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

vėtra atėjo iš šiaurės
sujaukė medžių šakas
šiaušė nurudusias pievas
blaškė tuščias kalbas

žemė iš debesio gėrė
tekėjo per smakrą čiurkšlė
skubėjo ale nespėjo
vaikų suslapstyti kielė

nusenęs klevas grūmojo
gelsvai pleiskanota ranka
glamonių jam negailėjo
praplyšo rudenė skranda

juokėsi ir žiburiavo
properšos debesyse
vakaras aimanavo
pritūpęs po eglės šaka

net pasilabint nespėjom
viens kito priglaust prie širdies
o ji žiūrėk jau išskriejus
moja skvernu debesies

lik sveikas purvinas broli
iki kitos pamiškės
skubėki, plasnoki su vėjais
bendrais tavosios būties
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

kada karščiuoji truputėlį
arba visai užtektinai
vistiek tau žydi pievų gėlės
joms nesvarbu net jei mirei

kada apsvaigęs tarsi briedis
arba kandus kaip ta angis
vis tiek dangus vandens prigėręs
spalvų gasa jausmus skabys...
:)
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

vis kartoju kol balso nelieka
užsidaro visi įėjimai
ir pasijaučiu vienas it šapas
ant ruduojančio šlapio arimo

tolstu, skylu ir slysta po kojom
molio pėdsakais dangstosi takas
vis einu ir be skausmo kartoju
tai ką jums jau seniausiai išsakęs

juk šalia vis dar brolis ir sesė
jūsų motina, tėvas ir kvapas
kada vėlų pavasarį matės
besiskleidžiančios, sprogstančios kekės

jūs ir patys užtvindytas vaikas
smėlio šokio ir kėkštų dainų
rankos plauna suskubusį laiką
glosto gyvastį rugio žiedų

visuomet išbanguosiu žodžius
apipintus jausmu ir namais
prisiglauskite, remkim pečiais
šiais ramiais neramybės laikais
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

Vėjas dainuoja rytojų
Vakaras glosto akis
Ką šnabždate mėlynos gėlės
Apie meilės naktis

Jūsų kalbų prisigėręs
Neša vaikus debesis
Krisdami vasarą lanko
Rytuose tuojau prašvis

Truputį esu išdarkytas
Voras taiso mintis
Negrįžtu ir nesustoju
Vientisas judesys

Kai metams erdvė išnyksta
Kažkur ten vistiek esi
Tik nieko nebepažįsti
Ir niekuo negyveni

2008-10-11
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

Gyvenimas - vien tik jis
Pieno pritvinkę krūtys
Laša rasota naktis
Vaikas džiaugiasi būti

Griūna srovėn krantai
Neatpažįsti balsų
Veržlūs upės juokai
Drėgmė priglus iš rytų

Trinasi saule, žvaigždėm
Slenka šimtmečiais katės
Gera širdies kertėj
Suverpti praeitį prašė

Kol stiebės aukštyn ąržuolai
Paukščiai vaikus perėjo
Girių tankme gyvenai
Dar ne visai parėjęs

208-10-11
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

ar atsimeni žeme mana
kai tiktai tavimi gyvenau
gėriau rasą padų oda
su šalnom po žolynus braidžiau

pažinau tavo amžiną veidą
tavo skruostus, rudas akis
tu šypsojai ir pempėmis sklandė
ta svaja kuri tuoj sugrįš

nesakei, nes kažin ar girdėjau
tik mylėjai nors lankė šiaurys
ir į pievoj pražydusią gėlę
vis kvietei nuraminti mintis

o dabar tu dainuoji dainą
šakomis, žolėmis, debesim
ir kuždi, kad nieks nepraeina
tik pasikeičia kartais kryptis

violetinę rudenio gėlę
aplankiau - o širdis toli
vėl kvieti tavimi į kelionę
bus ramiau ir karščiau, ir sušvis

2008-10-12
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Toltik kelelis :)

Post by Toltik »

kur gilės po truputį dygo
rangės mieste slibinai
sužiurom į mėlyną dangų
žaliai bangavo kviečiai

šaknys skverbės į molį
paukščiai pynė lizdus
atsispindėjo rytojai
erdvės drebėjo jausmu

vakarai keitėsi, mainės
tapydami tošis krauju
debesis gėrėm apsvaigę
nei tai lietum, nei grožiu

niekas neprasižiojo
akys spindėjo drėgnai
šuoliavo laikas per klonius
klajojo dangaus šviesuliai

2008-10-12
Post Reply