
Nesulaukiu atsiliepimų į savo mintis ir nesistebiu. Per dešimtmetį įpratau prie tokio požiūrio , nes žinau kaip sunku atsisakyti senų įpročių , o ypač pakeisti savo mąstymą. Neretai žmogus stovėdamas mirties akivaizdoje to nedaro. Štai , atėjęs pas gydytoją pacientas išgirsta diagnozę ir gydytojo išvadą , jog jei jis nekeis savo gyvenimo , neatsisakys žalingų įpročių - mirs. Ir jis renkasi Mirtį...
Mano dėstomos mintys nėra jau "tokios utopinės" ir tai daugelis supranta , tačiau nesiryžta patys savarankiškai imtis atsakomybės už būsimas pasekmes.
Manau , kad visi esate girdėję , o ir patys panaudoję posakį , kad "nėra neįmanomų dalykų" , tačiau susidūrę realiai su pirma pasitaikiusia kliūtimi - "supasuojate". Kodėl? Kodėl ką tik išsakę tą mintį akimirksniu atsisakote jos?
Atsakymas akivaizdus - mus supanti aplinka nepateikia pavyzdžio , o pakiša seną mums jau įprastą būdą ir inercijos veikiami mes juo pasinaudojame , bet taip elgdamiesi mes viską paliekame nepakitus. Visa tai vyksta todėl , kad mes žiūrime į išorę neieškodami atsakymo viduje...
Daugeliui , mano mintys sukelia vaizdinėlį , jog rinkdamiesi tokį kelią jie taps "urvinukais". Mielieji , esminis skirtumas tarp mūsų ir "urvinuko" yra daugelio tūkstantmečių žmonijos patirtis , kuri slypi mūsų pasąmonėje. Mums "belieka" ja pasinaudoti , kai "urvinukui" teko visa tai patirti savo kailiu.
Taigi , turėdami tą patirtį mes galime surasti kur kas geresnį kelią nei vargšas mūsų proprotėvis.
Būkite optimistai , pačią fantastiškiausią mintį priimkite kaip vieną iš daugybės įmanomų variantų ir ... eksperimentuokite

Nepamirškit , kad "niekas iš nieko neatsiranda" , tad jei kam kilo kažkokia mintis - tuščioje vietoje ji negalėjo atsirasti. Turėjo būti kažkoks pagrindas. Tas faktas , jog šią akimirką mes nežinome tikrojo atsakymo , neturėtų gluminti. Jis bus


