Visų pirma, Lietuvos archeologijoje žirklės pasirodo X-XII amžiuje na o iki tol tikriausiai nagams trumpinti naudodavo peilius. Plaukų Vargu ar kas skusdavo, o tik patrumpindavo peiliu. Na iš esmės labai aštriu peiliu galima ir nusiskusti.
Plaukai suriša žmogų su visata, su gamta bei su dvasiniu pasaulio pažinimu. Žmogus mąsto visu kūnu, todėl plukai esą kaip kūno pratęsimas. Kuo daugiau plaukų, tuo ir mintis laisvesnė.
Kaip jau buvo pastebėta, plaukai auga patys, tad jų kirpimas, tai bereikalingas darbas ir ėjimas prieš gamtą. Ar matėte kas žvėrelį besikerpantį plaukus?!

Rytų vienuotiai - toli gražu ne kiekvienas plikas, tačiau vienuolis jau savaime eina prieš gamtą atskirdamas save nuo jos, todėl jiems ir atrodo, kad plaukai nereikalingi. Kitąvertus tai greičiau mados reikalas. Visi žmonės siekia kažkuo išsiskirti, o taip pat ir žmonių grupės mėgsta "uniformas". Vienuoliai skuta galvas, kareiviai nešioja uniformas, kunigai rengiasi juodai, karaliai nešioja karūnas ir pan.
Mūsų kraštų dvasininkai kriviai, vaidilos ir kiti, plaukų nekirpdavo, o plaukai įeidavę į daugelį magiškų ritualų bei aukojimų. Dar senovės graikai laikė plaukus didžiausia auka. Sofoklio tragedijoje "Elektra", Orestas aukoja savo plaukų sruogą palikdamas ją ant tėvo kapo. Tai lyg apeiga, kuri turėjusi nurodyti jam tolimesnį kelią.
Tiesa, dar teko girdėti, kad nuo įvairių dvasinių praktikų plaukai bei nagai auga žymiai greičiau...