Ant statinės Erelickas

[Erelickas]

Vėjas, vilkė ir vaikučiai

Vaikai spjaudės ir kvatojo:
-kokios šleivos vilkės kojos!
Aš šiek tiek aukščiau žiūrėjau
ir tu pritarei man, vėjau.

-Pūsk, vėjėli, į sijoną,-
prašė vaikis vardu Jonas
Vėjas švilpė, vaikai pūtė –
nepatogu buvo būti.

Pražiūrėjau iki ryto.
Padėtis visai nekito.
Vilkė pasigavo sloga
ir vaikučiams buvo bloga.

-Na, vaikučiai smagu buvo,
vedam vilkę gaudyt žuvį.
Jauną vilkę, be akučių
Vedės tūkstantis vaikučių.

[Erelickas]

Vaikučiai supa vilkę

-Vilke, pilke, žuvų norim –
tūkstantį žvejų pakorėm.
Išsitraukė Jonis slieką:
vis geriau negu ant nieko.

-Vilke, pilke, norim visko,
galim stoti obelisku.
Uodegon įrišom jauką.
Sėdim, knapsom, šamo laukiam.

-Gal pašokime, vaikučiai?
Pakrutėkim, pilvą pučią.
Ir pasupkim vilkės kūną -
kartuvėse smagu būna!

Pagiryje vilkę supom,
mūs pilveliuos grojo pupos.
Giria nuostabiai kvepėjo.
Išdykavom, namo ėjom.

[darja]

Grazu, kaip sakoma, "ir i rima, ir i tema"...

[Erelickas]

Vilkės laidotuvės

Kai padžiovėm liepoj vilkę,
gėrėm alų, kirtom silkę.
Valgėm, burnoj neturėjom,
nes labai vilkės gedėjom.

Jonis net pamokslą sakė,
Petras krapštė vilkės akį.
O kiti geri vaikučiai,
grojo kailiu ir skudučiais.

Tampė uodegą į taktą –
knygos dar minės šį faktą.
Aš dantų klavišais grojau:
-Kas pakeis tave, pilkoji!

Ką reikės dabar kankinti?
Į kopūstus lindo mintys.
Guldėm vilkę, laidot vilkom.
Gal pradėt nuo pačio vilko?

[darja]

va va, neturėsit ką kankinti - bus laaaaaaaaaaabai liūūūūūūdnaaaaaaaa...........................

[Erelickas]

Pas vilką į svečius

Mišku traukiam –žiūrim dūmai.
Gal sakau – čia vilko rūmai?
-Vvvviešššnamis! - mūs Jonis skaito.
O šlaitu eilutė raitos.

- Stokime, vaikai, į eilę
Duosim seilių, pirksim meilę.
Vaikai mokės, prakaitavo.
Srėbė jogurtą ir kavą.

Cypė grindys, lūžo lovos,
plojo Joniui net žiūrovai.
-Pakartoti! Pakartoti! -
šūkavo vaikai spuoguoti.

Kai smagumas įpusėjo
Vilkas prie kasos atėjo.
- Užsimaukit, vaikai, kelnias
Dvyliktą ateis čia velnias!

Ir po du tris šimtų litų
mokat pagal gabaritus.
Grąžą rytoj atiduosiu
miške po nupjautu uosiu.

[darja]

[PinČiukas]

[Erelickas]

Na, ir ko norite? Tęsinio? Norėkite, norėkite ...

[darja]

o kas tau sake, kad ko nors norime - ka gal negalima gyvenime liezuvio kaisioti ir juoktis...

[Erelickas]

Šuniškos eilės

Graudu, kad noriu apkabinti šunį
ir išsilot į išparduotą tylą.
Jau nebebursiu bankuose ramunių.
Ne už mane taurelės puotoj kyla.

Ne man stora ponia pyragą riekia.
Ir šuo ne man. Išėjo jis pas kalę.
Tai dovanokit, ponai riebūs, nieką
poetui, šuniui, vėjui, žolei žaliai!

Paimsiu nieką, kad neverktų vėjy
ir paguldysiu viską mano knygoj.
Jau puota baigėsi. Anie išėjo.
Kaip aš po baliaus. Su šuneliais lygūs.

Nelokit, ponios! Ir neurgzkit, ponai!
Neįsikrausčiau aš į jūsų būdą.
Nereikia smokingų man, nei sijonų,
bet pasiimkit, išsineškit savo š...

[Erelickas]

Tykus buvo vakarėlis

Tykus buvo vakarėlis,
kol manęs nebuvo čia.
Nusiskinsiu ramunėlę –
išsibursiu paslapčia.

Pasakyk man, lauko gėle,
Ar derėtis aš galiu?
Užmokėt tau upės smėliu
ar gyvenimu žaliu?

Neturiu aš aukso pievų
ir sidabro nebebus.
Išviliojo viską ievos,
kai nusimetė rūbus.

Nuraškysiu po lapelį.
Nesušalsi, aš šalia.
Tik parodyk tu man kelią
bristi tėviške žalia.

Tik save parodyk nuogą!
Nematys maži vaikai.
Užmokėsiu grybais, uogom
ar paklydėlių takais.

Užmokėsiu, nebelauksiu
margo čekio iš kasos.
Ne sidabru, ir ne auksu.
Nusirenk, turėk drąsos.

Negaišink, nesiųsk į eilę,
neprašysiu aš grąžos.
Susitarkime be peilių
dėl savikainos mažos.

Nuogus burtus mėtė gėlės -
užkalbėjau nejučia.
Tykus buvo vakarėlis,
kol manęs nebuvo čia.

[darja]

[Erelickas]

Raivosi apsnūdęs šilas

Raivosi apsnūdęs liepos šilas.
Vyturys lubas maldelėm kala.
Spjaudo garą ežeras sušilęs.
Gandras varlę pasikinkė baloj.

Penklinėj gaidys paklydęs gieda,
juokiasi iš gandro nevikrumo.
Bitė beldžiasi į viržio žiedą.
Voras patvory padžiauna gumą.

Dirigentas vėjas dangų gano,
debesis šukuoja ir nudažo.
Akys veriasi – esu aš tranas,
siurbiantis energiją peizažo.

Ką galiu aš bitei dovanoti:
ašaras žieduos ar gerą orą?
Verpt voratinklius į ilgį, plotį?
Neišeis nuveikt man nieko doro.

[Erelickas]

Išlaižiau lietų

Išlaižiau kaip žaizdą šuo pernykštį lietų
ir žaibus paklydusius per pagirias išgėriau.
Dar žvirbliai vaivorykštę nupiešti kvietė
bet skubėjau švilpauti, galėjau sprogt nuo gėrio.

Parugėj jau debesys į varpas lipo –
Nesiprausę, pirtyje dar beržu nevanoti.
Aš mačiau. Pasislėpiau po medeliu kaip šnipas.
O akis pakabinau melsvam linelių plote.

Prisišvilpavau. Perkūnas pritarė vargonais.
Kamuolinius debesis pūčiau už juodo šilo.
Uodegom kregždutės ryškino šablonus.
Smuikelius žiogų išderinau, bet jie netilo.

Nugalėjau lietų, patalus išskirsčiau!
Sušukau, sugriaudėjau, nušluosčiau vėjui nosį.
Išgraibiau rūstybę iš padangės tirščių.
Ant lubų vaivorykštę guldau, o tu užklosi.

[Erelickas]

Išlaižiau lietų

Išlaižiau kaip žaizdą šuo pernykštį lietų
ir žaibus paklydusius per pagirias išgėriau.
Dar žvirbliai vaivorykštę nupiešti kvietė
bet skubėjau švilpauti, galėjau sprogt nuo gėrio.

Parugėj jau debesys į varpas lipo –
Nesiprausę, pirtyje dar beržu nevanoti.
Aš mačiau. Pasislėpiau po medeliu kaip šnipas.
O akis pakabinau melsvam linelių plote.

Prisišvilpavau. Perkūnas pritarė vargonais.
Kamuolinius debesis pūčiau už juodo šilo.
Uodegom kregždutės ryškino šablonus.
Smuikelius žiogų išderinau, bet jie netilo.

Nugalėjau lietų, patalus išskirsčiau!
Sušukau, sugriaudėjau, nušluosčiau vėjui nosį.
Išgraibiau rūstybę iš padangės tirščių.
Ant lubų vaivorykštę guldau, o tu užklosi.

[Erelickas]

Pyksti?

Pyksti – ant grėblio koto užlipai?
Sakai, dabar tikrai jau man bus šakės!
Po to plaktukas, vinys ir kapai.
Nusprendei pats? O gal kiti įsakė?

Paskolint dildę, išgaląst dantis,
ar pats tulžim sava išsigaląsi?
Sugraužk mane, kai niekas nematys,
sugraužk be duonos kasdieninės drąsiai.

Kokie ratilai virš tuščios galvos!
Gal atsiklaupt prieš tavo didenybę?
Kiti tau šventą vardą sugalvos,
nes keršto aureolę draskom, žnybiam.

Tarp malkų karo kirvio nerandi?
Nušluostyt seiles tavo dangiškumui?
Nešiokis keršto akmenis širdy,
o aš toliau kramtysiu „Orbit“ gumą.

Be pinigų įkvėpsiu į plaučius
kviečiuose ryto duonos kasdieninės,
o į dangaus vartus plačius
keliaus plaktukai, kirviai, šakės, vinys.

[Edvardas]

Visa beprasmio pykčio anatomija: neapykanta ir tuštybė. Gerai ir stipriai, detaliai ir apibendrintai — nei pridėti, nei atimti...

[Rozyte]

[Erelickas]

Ir niekas čia nekaltas

Ruduo. Ir niekas čia nekaltas.
Gali pagelst ir negali.
Vėl lietų laidoja asfaltas.
Vėl gedulas rudens šaly.

Į šermenis jau renkas varnos.
Rikiuojasi po dvi, po tris.
Praplyšo verkti gluosnio karnos -
jau lietų neša pro duris.

Išsirausė jis pats sau duobę
šalia asfalto, patvory.
Pabaigę darbus, apsiliuobę,
varnai užsuko keturi.

Orkestras liepų vėją pučia.
Kukli velionio palyda.
Iš balų traukiasi takučiai.
Išeis. Sakyk, ar grįš? Kada?

Išmelžė debesis lig lašo.
Tik nemačiau lietaus kapų.
Rudens prigėręs, nusitašęs,
užklosiu kritusius lapu.