Neringos eilėraštukai
Posted: Wed 02 12, 2003, 10:31
Atejo laikas atsisveikint su kai kuriais eilerasciai, is kuriu isaugome.
Keiciasi musu samoningumas, daug kas jau isgyventa, ir prie to stoviniuoti nebera prasmes. Palieku forume tik tuos eilerascius, kurie siandien man regis prasmingi, kurie susisaukia su gelmem sieloje. Keliaukime i Sviesa nesidairydami, nestoviniuodami, tiesiu spinduliu.
Kiek tik mano sirdis siandien aprepia siunciu jums didziuli meiles spinduli.
Neringa
2005 08
***
Saulės pasveikinimas
Kai tūkstantį kartų
Saulę sveikinau
Kai į žemę guliau
Ir kai žvėrim kėliau
Kai banga per bangą
Per kūną mano
Pulsavo ramiai lyg tekėjimas
Rytas atėjo
Vienintele saule
Kaktą dabindamas
Vieninteliu spinduliu
Uždegęs širdį
Naują paslaptį
Šiandien atvėrė
***
Mano Kūdiki,
Tau dar bevaikštant po Orioną
Lopšinę dainuoju
Meldžiu kad pro langą
Kur kasryt saulę sveikinu
Nepraeitum
Kad dainą mano išgirstum
Sėsk ant palangės
Žiūrėk, Kūdiki,
Tau gėlės auga
Tavo vardas
Tai spalvos
Kurias naktimis
Tarsi mažą mozaiką dėlioju
Kūdiki mano
Šviesiąją Žvaigždę
Į tavo kišenę dedu
Su Šviesa tu ateik
Tarsi naujas žvaigždynas
Tau žinau pasaką
Apie svaigų kelią per Žemę
***
Languota žemė
O pro langus
Ten milijonai ilgesingų
Žvilgsnių į žvaigždes
Nukrypsta
Ir aš pavasarį kiekvieną
Į skliautą užsikorus
Bandau surasti savo
Andromedą ir Kasiopėją
Ir nusitvėrus vieną
Kyboti virš nutolusių langų
Gėlėtos pievos
Jose
Daugybė užsimiršusių žmonių
Užvertę galvas, ištiesę kūnus
Bites sekioja akimis
Ir mano guolis
Kiekvieną vasaros atokaitę sušyla
Bekramtant saldų smilgos smaigą
Ten visos sutemos išgyja
O mano plaukuose apsigyvena šieno kvapas
***
Aš laukiu lietaus
Tos liūties begalinės
Su savo griausmu ji pasaulį užgrius
Ir plaudama akmenis
Nešdama smėlį
Išplaus išvelės mūsų sielas
Ir pėdos išbals
Jomis aš per žolę
Per rasą ir gėlą
Žengiu išpažinti tau savo širdies
Skaidrumu suspindusi
Žaibo paglostyta
Mano širdis tau tesako meilę
Ir žvaigždės aukštai
Seka mano kelionę
Nei vieno akis nesuranda manęs
Tik tylinčios žvaigždės
Jos mano laimės kalėjos
Tiltus ir lieptus į tavo širdį tiesia
O tu ar laukei
Naktinio svečio
Ar laukei laumės audimų audikės
Ar laukei mergaitės iš žiedo lelijos
Ar laukei laukinės stichijų sesers?
Ir laiko atsakymui duota tik mirksnis
Ar laukei manęs
Iš liūties iš žaibų?
***
Leisk man svajoti, mama
Aš noriu susigūžt į rožės žiedą
Tarp žiedlapių skaisčių aš noriu pasislėpt
Su savo mintimis
Su savo svajone
Leisk man svajoti, mama
Aš noriu vaikščioti pušų viršūnėmis
Ir palydėti saulę vakarop
Ir pabarstyti kelią jai baltom lelijom
Leisk man svajoti, mama
Aš noriu virš bedugnės paukščiu skrist
Ir skrydyje bučiuoti vėją
Apglėbti žemę begaliniais aš sparnais
Ir noriu padėkoti Tėvui
Panėrus į dangaus aukštybę
Nunešti Jam visas,
Visų, kurie dar žemėje
Maldas
***
Paukščių takas pragydo
Aušros atėjo
Pasitikti Naujo
Sidabro upėmis teka
Lyg upės
Didžiuliai žvaigždynai
***
Palinkusi laumė po eglės skarom
Audžia kalbą, mezga žodžius
Į lietuvišką mandalą
Kurią
Ant stalo Kūčioms klos
Su balta staltiese
Praamžių Motina
Ir prašys duonos šeimai
Dvasia šventoji
Sės už stalo
Barstys grūdus
Mandalos vingiais
Žali daigai
Iš ąžuolinio stalo
Dainuodami plėšis
Į gimtąją erdvę
Ir duonos kvapas
Užgniauš ašaras
Gyvybė į lopšį
Paryčiui gulsis
O kūdikio juokas tarp žalių daigų
Pasilėpęs kutens mūsų širdis
***
Tik vienas maldos atodūsis
Atsigręžiu
-ten praeitas ilgiausias kelias
Aš nuleidžiu akis
Dar nežinau, kur kelio pabaiga
Ir kiekvieną pėdą matuodama
Pabundu
Iš kasdienybės
Baltas takas ėmė kilti į dangų
Plazdena lengvai mano rūbas
Aš veidą savo atiduodu šviesai
Ir leidžiuosi į kitą kelionę
Svaiginančią, lengvą
Tarytum žinotų širdis
Ir laukia didingo stebuklo
Matau
Kaip brėkšta rytas horizonte
Lėtai ir didingai
Kiekvieną jo mirksnį geriu aš giliai į save
Ir kylanti saulė pašventina laukiantį
Bučiuoja į kaktą
Žegnoja
Pina vaivorykščių kaspinus
Suskyla mano kevalas
Ir su lukštais atpuola skausmo dalelės
Kiekvienas sluoksnis krenta taip negailestingai
Ir likusi nuoga
Aš droviai nuimu rankas nuo savo veido
Ir regiu
Kaip skleidžiasi sparnai balti
Kiap skleidžiasi širdy švytėjimas
Pulsuoja jis ritmu kaip rytas
Kaip saulė
Kaip gaiva
Kaip tas
Kuris grąžino mano kelią man
Aš parėjau iš tų bevaisių klystkelių
Į savo rytą
***
Šviesa tarp debesų
Nusileidžia į platybes
Tarp didžiulių horizontų
Virš žydinčių pievų
Į užsimiršusias širdis
Į skraidančias sielas
Pamiršusias kūnus
Palikusias rūpesčius
Žavingas gervių skrydis
Užgniaužia kvapą
Ir kyla rankos pačios į dangų
Delnais atgniaužtais į šviesą
Ir didelės upės atspindi
Dangaus šnabždesį šviesų ir gerą
Vėjas žaismingai kilnoja drabužius
Ir plaukus suvėlęs pabėga
Ir stoja ramybė lyg amžinas laikas
O medžiai pagerbdami viešpaties žingsnį
Pabudę
Išeina į pievas
***
Šviesią naktį aš pas jus ateisiu
Lengvai nužengs į tylą
Mūsų juokas
Pažinę savo veidus
Ir akis užmerkę
Žvaigždynuose keliausim
Nuo žvaigždės prie žvaigždės
Smagu vėl tėtį, mamą
Sutikti šviesią naktį
Po Viešpaties laukus
Uliojančius tenai
Pažinę mano veidą
Ir vėl akis užmerkę
Keliauja mano užgimimo prisimint
Pažinę mano veidą
Papuošia mano sapną
Ir veda vėl už rankos
Pasaulio paregėt
Toli į aukštą erdvę
Kur vienaragiai ganos
Atves
Ir veidą vėl pamiršę
Savais keliais nulėks
Gražu šią šviesią naktį
Sutikti vienaragį
Regėti kaip jis geria
Gyvybę iš vandens
Kaip galvą savo šviesią
Pakeldamas sužvengia
Ir krinta žvaigždės pievon
Žvaigždynų sidabru
***
Viešpatie
Ką man daryt
Kai tokios jaukios dienos
Kai žydruma iš ryto
Man į širdį liejas
Kai pabundu lyg bitė
Ramiai akis pramerkiu
Už lango medžiai žydi
Vilioja į pasaulį
Kai pulkeliu baltu žuvėdros
Ratus virš galvos suka
Ir į krutinę vėjas
Linkėjimus užsagsto
Kai šitaip jaukiai dienos
Skandina žydrumoj
Ką man daryti Viešpatie
Kieno akis nuo žemės
Galiu pakelt į dangų
Ir širdį kam atvert
Kam dovanoti juoką
Į plaukus kam įsegt
Kai šitaip jaukiai dienos palydi mus tolyn
Kai motina žemyna
Papuošia mums kelius
Ir kai pavasarį paklydę vaikščios
Praeiviai nuo savų minčių
Kartoju erdvei tyliai
Myliu
Visus
Myliu
***
Kai Tu pasieksi
Amžinybės kraštą
Kai eidamas tu per
Nesibaigiantį aukso lauką
Ir darbus jau nudirbęs
Kas paskirta buvo
Ir žodžių taręs šiam gyvam pasauliui
Kai tu pasieksi
Amžinybės kraštą
Tave palydžiu aš baltom lelijom
Palydžiu raudonais gvazdikais
Raudonom tulpėm ir raudonom rožėm
Spalva – kurią tu taip mylėjai
Kai tu pasieksi amžinybės kraštą
Nebepaduosi man tu rankos
Bet spindulį į mano širdį juk nutiesi
Aš savo ašara paliesiu tavo sielą
Nuplausiu praeito gyvenimo tau dulkes
O tu kaip feniksas atgyk
Kai tu pasieksi amžinybės kraštą
Kas tau duris atvers tenai
Meldžiu aš Viešpatį
Tenai tegul težydi tavo sodai
Tegul bekraštės pievos sklinda ten kvapai
Tegul vaivorykštės tau lenkiasi
Ak kai pasieksi amžinybės kraštą
Ar angelus tu juos matai
Tuos didelius dangaus globėjus
Ir žemės sargus iš aukštai
Jiems atviri dangaus skliautai
***
Nebijok jei angelas nutūps tau ant peties
Nebijok jei laikas sustos
Nebijok prisiliesti meilės
Imk ir nešk ją pažint nepažinusiems
Nebijok jei paukštis paklaustų
Jis turi tyrą širdį
Nebijok jei žvėris pakviestų
Jis atskleis tau miško takus
Eik regėk kaip miglos šoka
Saulė audžia
Žiedai linguoja
Debesys slapta žemėn leidžias
Bučiuoja žemę
Ir sausrą pagirdo
Nebijok tu tamsos
Nes šviesa iš tamsos ir tu
Joje pirmapradė ramybė
Joje ir žemės juodumas
Geroji didžioji Žemė
Nebijok šviesoje paskęsti
Tu Visatoj žmogau
Pasiklysk
***
Lopšinė kūdikiui
Tegul naktis bus tau motutė
Tegul apklos tave šiltai
Tegul danguj aukštai žvaigždutė
Apdovanos tave sapnais
Tegul ji švies mums ligi ryto
Kol mes stebuklų šalyje
Tegul iš ryto išsipildo
Gražiausi tos šalies vaizdai
Kai saulė leidžiasi ir kyla
Praeina ji tarp žemės ir dangaus
Pamerkę kojas sau į tylą
Linguoja medžiai, gėlės
Jų dieviška jėga sušildo širdį paukščiui
O jo švelni giesmė iš žydro aukščio
Paglosto širdį kūdikiui žmogaus,
O mažojo vaikužio juokas
Nuskaidrina Visatos erdvę
Gyvenimas gražus jam duotas
Jam laumės laimę verpia
***
Keiciasi musu samoningumas, daug kas jau isgyventa, ir prie to stoviniuoti nebera prasmes. Palieku forume tik tuos eilerascius, kurie siandien man regis prasmingi, kurie susisaukia su gelmem sieloje. Keliaukime i Sviesa nesidairydami, nestoviniuodami, tiesiu spinduliu.
Kiek tik mano sirdis siandien aprepia siunciu jums didziuli meiles spinduli.
Neringa
2005 08
***
Saulės pasveikinimas
Kai tūkstantį kartų
Saulę sveikinau
Kai į žemę guliau
Ir kai žvėrim kėliau
Kai banga per bangą
Per kūną mano
Pulsavo ramiai lyg tekėjimas
Rytas atėjo
Vienintele saule
Kaktą dabindamas
Vieninteliu spinduliu
Uždegęs širdį
Naują paslaptį
Šiandien atvėrė
***
Mano Kūdiki,
Tau dar bevaikštant po Orioną
Lopšinę dainuoju
Meldžiu kad pro langą
Kur kasryt saulę sveikinu
Nepraeitum
Kad dainą mano išgirstum
Sėsk ant palangės
Žiūrėk, Kūdiki,
Tau gėlės auga
Tavo vardas
Tai spalvos
Kurias naktimis
Tarsi mažą mozaiką dėlioju
Kūdiki mano
Šviesiąją Žvaigždę
Į tavo kišenę dedu
Su Šviesa tu ateik
Tarsi naujas žvaigždynas
Tau žinau pasaką
Apie svaigų kelią per Žemę
***
Languota žemė
O pro langus
Ten milijonai ilgesingų
Žvilgsnių į žvaigždes
Nukrypsta
Ir aš pavasarį kiekvieną
Į skliautą užsikorus
Bandau surasti savo
Andromedą ir Kasiopėją
Ir nusitvėrus vieną
Kyboti virš nutolusių langų
Gėlėtos pievos
Jose
Daugybė užsimiršusių žmonių
Užvertę galvas, ištiesę kūnus
Bites sekioja akimis
Ir mano guolis
Kiekvieną vasaros atokaitę sušyla
Bekramtant saldų smilgos smaigą
Ten visos sutemos išgyja
O mano plaukuose apsigyvena šieno kvapas
***
Aš laukiu lietaus
Tos liūties begalinės
Su savo griausmu ji pasaulį užgrius
Ir plaudama akmenis
Nešdama smėlį
Išplaus išvelės mūsų sielas
Ir pėdos išbals
Jomis aš per žolę
Per rasą ir gėlą
Žengiu išpažinti tau savo širdies
Skaidrumu suspindusi
Žaibo paglostyta
Mano širdis tau tesako meilę
Ir žvaigždės aukštai
Seka mano kelionę
Nei vieno akis nesuranda manęs
Tik tylinčios žvaigždės
Jos mano laimės kalėjos
Tiltus ir lieptus į tavo širdį tiesia
O tu ar laukei
Naktinio svečio
Ar laukei laumės audimų audikės
Ar laukei mergaitės iš žiedo lelijos
Ar laukei laukinės stichijų sesers?
Ir laiko atsakymui duota tik mirksnis
Ar laukei manęs
Iš liūties iš žaibų?
***
Leisk man svajoti, mama
Aš noriu susigūžt į rožės žiedą
Tarp žiedlapių skaisčių aš noriu pasislėpt
Su savo mintimis
Su savo svajone
Leisk man svajoti, mama
Aš noriu vaikščioti pušų viršūnėmis
Ir palydėti saulę vakarop
Ir pabarstyti kelią jai baltom lelijom
Leisk man svajoti, mama
Aš noriu virš bedugnės paukščiu skrist
Ir skrydyje bučiuoti vėją
Apglėbti žemę begaliniais aš sparnais
Ir noriu padėkoti Tėvui
Panėrus į dangaus aukštybę
Nunešti Jam visas,
Visų, kurie dar žemėje
Maldas
***
Paukščių takas pragydo
Aušros atėjo
Pasitikti Naujo
Sidabro upėmis teka
Lyg upės
Didžiuliai žvaigždynai
***
Palinkusi laumė po eglės skarom
Audžia kalbą, mezga žodžius
Į lietuvišką mandalą
Kurią
Ant stalo Kūčioms klos
Su balta staltiese
Praamžių Motina
Ir prašys duonos šeimai
Dvasia šventoji
Sės už stalo
Barstys grūdus
Mandalos vingiais
Žali daigai
Iš ąžuolinio stalo
Dainuodami plėšis
Į gimtąją erdvę
Ir duonos kvapas
Užgniauš ašaras
Gyvybė į lopšį
Paryčiui gulsis
O kūdikio juokas tarp žalių daigų
Pasilėpęs kutens mūsų širdis
***
Tik vienas maldos atodūsis
Atsigręžiu
-ten praeitas ilgiausias kelias
Aš nuleidžiu akis
Dar nežinau, kur kelio pabaiga
Ir kiekvieną pėdą matuodama
Pabundu
Iš kasdienybės
Baltas takas ėmė kilti į dangų
Plazdena lengvai mano rūbas
Aš veidą savo atiduodu šviesai
Ir leidžiuosi į kitą kelionę
Svaiginančią, lengvą
Tarytum žinotų širdis
Ir laukia didingo stebuklo
Matau
Kaip brėkšta rytas horizonte
Lėtai ir didingai
Kiekvieną jo mirksnį geriu aš giliai į save
Ir kylanti saulė pašventina laukiantį
Bučiuoja į kaktą
Žegnoja
Pina vaivorykščių kaspinus
Suskyla mano kevalas
Ir su lukštais atpuola skausmo dalelės
Kiekvienas sluoksnis krenta taip negailestingai
Ir likusi nuoga
Aš droviai nuimu rankas nuo savo veido
Ir regiu
Kaip skleidžiasi sparnai balti
Kiap skleidžiasi širdy švytėjimas
Pulsuoja jis ritmu kaip rytas
Kaip saulė
Kaip gaiva
Kaip tas
Kuris grąžino mano kelią man
Aš parėjau iš tų bevaisių klystkelių
Į savo rytą
***
Šviesa tarp debesų
Nusileidžia į platybes
Tarp didžiulių horizontų
Virš žydinčių pievų
Į užsimiršusias širdis
Į skraidančias sielas
Pamiršusias kūnus
Palikusias rūpesčius
Žavingas gervių skrydis
Užgniaužia kvapą
Ir kyla rankos pačios į dangų
Delnais atgniaužtais į šviesą
Ir didelės upės atspindi
Dangaus šnabždesį šviesų ir gerą
Vėjas žaismingai kilnoja drabužius
Ir plaukus suvėlęs pabėga
Ir stoja ramybė lyg amžinas laikas
O medžiai pagerbdami viešpaties žingsnį
Pabudę
Išeina į pievas
***
Šviesią naktį aš pas jus ateisiu
Lengvai nužengs į tylą
Mūsų juokas
Pažinę savo veidus
Ir akis užmerkę
Žvaigždynuose keliausim
Nuo žvaigždės prie žvaigždės
Smagu vėl tėtį, mamą
Sutikti šviesią naktį
Po Viešpaties laukus
Uliojančius tenai
Pažinę mano veidą
Ir vėl akis užmerkę
Keliauja mano užgimimo prisimint
Pažinę mano veidą
Papuošia mano sapną
Ir veda vėl už rankos
Pasaulio paregėt
Toli į aukštą erdvę
Kur vienaragiai ganos
Atves
Ir veidą vėl pamiršę
Savais keliais nulėks
Gražu šią šviesią naktį
Sutikti vienaragį
Regėti kaip jis geria
Gyvybę iš vandens
Kaip galvą savo šviesią
Pakeldamas sužvengia
Ir krinta žvaigždės pievon
Žvaigždynų sidabru
***
Viešpatie
Ką man daryt
Kai tokios jaukios dienos
Kai žydruma iš ryto
Man į širdį liejas
Kai pabundu lyg bitė
Ramiai akis pramerkiu
Už lango medžiai žydi
Vilioja į pasaulį
Kai pulkeliu baltu žuvėdros
Ratus virš galvos suka
Ir į krutinę vėjas
Linkėjimus užsagsto
Kai šitaip jaukiai dienos
Skandina žydrumoj
Ką man daryti Viešpatie
Kieno akis nuo žemės
Galiu pakelt į dangų
Ir širdį kam atvert
Kam dovanoti juoką
Į plaukus kam įsegt
Kai šitaip jaukiai dienos palydi mus tolyn
Kai motina žemyna
Papuošia mums kelius
Ir kai pavasarį paklydę vaikščios
Praeiviai nuo savų minčių
Kartoju erdvei tyliai
Myliu
Visus
Myliu
***
Kai Tu pasieksi
Amžinybės kraštą
Kai eidamas tu per
Nesibaigiantį aukso lauką
Ir darbus jau nudirbęs
Kas paskirta buvo
Ir žodžių taręs šiam gyvam pasauliui
Kai tu pasieksi
Amžinybės kraštą
Tave palydžiu aš baltom lelijom
Palydžiu raudonais gvazdikais
Raudonom tulpėm ir raudonom rožėm
Spalva – kurią tu taip mylėjai
Kai tu pasieksi amžinybės kraštą
Nebepaduosi man tu rankos
Bet spindulį į mano širdį juk nutiesi
Aš savo ašara paliesiu tavo sielą
Nuplausiu praeito gyvenimo tau dulkes
O tu kaip feniksas atgyk
Kai tu pasieksi amžinybės kraštą
Kas tau duris atvers tenai
Meldžiu aš Viešpatį
Tenai tegul težydi tavo sodai
Tegul bekraštės pievos sklinda ten kvapai
Tegul vaivorykštės tau lenkiasi
Ak kai pasieksi amžinybės kraštą
Ar angelus tu juos matai
Tuos didelius dangaus globėjus
Ir žemės sargus iš aukštai
Jiems atviri dangaus skliautai
***
Nebijok jei angelas nutūps tau ant peties
Nebijok jei laikas sustos
Nebijok prisiliesti meilės
Imk ir nešk ją pažint nepažinusiems
Nebijok jei paukštis paklaustų
Jis turi tyrą širdį
Nebijok jei žvėris pakviestų
Jis atskleis tau miško takus
Eik regėk kaip miglos šoka
Saulė audžia
Žiedai linguoja
Debesys slapta žemėn leidžias
Bučiuoja žemę
Ir sausrą pagirdo
Nebijok tu tamsos
Nes šviesa iš tamsos ir tu
Joje pirmapradė ramybė
Joje ir žemės juodumas
Geroji didžioji Žemė
Nebijok šviesoje paskęsti
Tu Visatoj žmogau
Pasiklysk
***
Lopšinė kūdikiui
Tegul naktis bus tau motutė
Tegul apklos tave šiltai
Tegul danguj aukštai žvaigždutė
Apdovanos tave sapnais
Tegul ji švies mums ligi ryto
Kol mes stebuklų šalyje
Tegul iš ryto išsipildo
Gražiausi tos šalies vaizdai
Kai saulė leidžiasi ir kyla
Praeina ji tarp žemės ir dangaus
Pamerkę kojas sau į tylą
Linguoja medžiai, gėlės
Jų dieviška jėga sušildo širdį paukščiui
O jo švelni giesmė iš žydro aukščio
Paglosto širdį kūdikiui žmogaus,
O mažojo vaikužio juokas
Nuskaidrina Visatos erdvę
Gyvenimas gražus jam duotas
Jam laumės laimę verpia
***