Skambantys Kedrai

Nuo pradžių pradžios...

Kodėl aš čia? Knygų nemėgstu skaityti, ne išimtis buvo ir Vladimiro Megre knygos. Prieš keletą metų skaičiau "Anastasia", tačiau stipraus jausmų antplūdžio nepajutau. Ši knyga buvo tarsi patvirtinimas to, jog žmogui galima sukelti jausmų atgarsį, palenkiant jį tam tikra linkme. Žinoma, susimasčiau, apie dukrelę pasvajojau taip švelniai, tačiau tik tam kartui. Jausmais nesižavėjau, stebėtoju buvau: stebėdavau žmones, aiškindavausi dvasingumo bei dvasinių praktikų poveikius vaikams, savo noru susidurdavau su stipria įtaiga...

Lig vidumi tapau tuščias. Ir nenudžiugau tuom, visiškai. Nei depresijos, anei linksmumo. Na, ir tuomet, aš irgi žmogus, Meilės paprašiau, kad būtų su manim kartu. Prieš tai, kurį laiką stebėdavau žmones, o dėmesys kažkodėl vis nuklysdavo į vieną mergaitę. Teisybę pasakius: nepatiko ji man, nei charakteriu, nei išvaizda, it priešingybė buvau josios. Bet per savo gimties dieną pravirkau. Ot, stebuklai, pamanysite, tačiau man tai ir buvo- nelyginant stebuklas. Meilė kad siūbtelėjo, net eiles rašyt pradėjau. Du metai jau rašau. Noriu būti vertu jos, būti vertu vaikučių, ir dukrytės, ir sūnaitėlio. Kaipgi kitaip...

Tad visas mintis pradėjau kreipti vieningai. Daug mintyjau, ieškojau, analizavau... Va, tada ir pasitvėriau dar kartelį knygą į rankas... Tai vadinama įkvėpimu. Radau žodžius apie gimtinę, apie vaikučius- nerimo man širdis. Ieškojau, kaip suteikti laimės mano mylimai dievaitei, kaip man būt su ja...

Dabar skaitinėju, apie medelius ir grybus, uogas... Kursiu, juk gimtinę. Pirma čia padėsiu tėveliams, norime mišką užsodinti. Turiu sesiulę ir nuostabią dukterėčią, noriu dėl jų pasistengti ir dėl seneliuko. Jis visad norėjo sugrįžt į gimtinę, nesulaukė tos dienos. Tai nors mes būsime joje laimingi, žinau, jam tai patiktų. O vėliau imsiuosi kurti savo meilei gimtinę.

Žemės įsigysiu, nušienausiu pradžiai žolę didžią. Aš mokėsiu, juk sodyboj gyvenu. Tuomet ir medelius sodint pradėsiu, tuos, kuriuos jau dabar iš sėkliukių išauginsiu. Prūdelį reiks iškasti, jei upelio šalimais nebus, ir žuvyčių ten prileisti. O prūdelį kasti aš mokėsiu. Kai mažiulis dar visai buvau, seneliukas mano soduose bendruos kasė prūdą, ne labai jam pavyko, bet aš žinau, man tikrai pavyks. Su namu palauksiu, neskubėsiu. Mokysiuos, jau dabar žvaigždeles stebiu, kaip perteikti žinias vaikučiams. Reikia juk stiebtis ir tvirtėti, nėra kada sriūbaut. Dar amatų noriu išmokti. Mylimoji tai moka, su dukryte austi ji gebėtų, mokytųsi jos taip džiugiai. O ir aš turiu pasistengti, išmokti, kad su sūnaitėliu galėtume pradžiuginti jas.

Noriu būsiu pavyzdžiu, tokiu kaip Jūs, savo vaikučiams ir kitiems. Jog žmogus geba būt laimingu ir laimės savo mylimiems žmonėms suteikti... Ir jei sunku būna, tai niekis, kaip lengva tai rašyti, tačiau taip ir yra... Juk keičiam mes visi likimą...

O prasidėjo visa prieš nepilnus du metus, o rodosi, jau dešimtis prabėgo.

Myliu.