Skambantys Kedrai

Žinau, kad be galo daug šventų vietų priskaičiuoja ir katalikai, ir pagonys, ir bioenergetikai ir šiaip žmonės. Na, pvz. Kernavė, Palangos Birutės kalnas, Šiluva, Rambyno kalnas... Hmmm...Rusija turi dolmenus. Turėtų ir Lietuvoje kažko panašaus būti. Žinau, kad daug vietų yra laikoma šventomis, tačiau niekaip jų neapčiuopiu asmeniškai. Išsirinkau sau švenčiausią vietą - Palangos Birutės kalna, mane ten labai traukia, tačiau tos šventybės niekaip negaliu apčiuopti. Vis ieškau prasmės. Vis bandau rasti asmeninį patvirtinimą, kad viena vieta kažkuo geresnė, šventesnė už kitas, bet niekaip to neapčiuopiu. Kaunas, man ne ka blogesnis už Kernavę, Šalčininkai už Rambyno kalną. Hmmm..na, žodžiu bandau užvesti diskusiją pats tiksliai nežinau apie ką. Noriu kažkokių yrodymų, kad viena ar kita vieta šventa, kaip galima ją pajusti. Štai, Rusijoje, dolmenai išlikę. Grandioziniai statiniai, kurių vertės nepaneigsi. O Lietuvoje? Jei kas nors nors šiek tiek suprato ko aš noriu paklausti, tai gal paaiškinkit, please... Norėčiau atrasti ir Lietuvoje kažkokių šventų vietų, šventų ne todėl, kad kažkas taip pasakė, bet šventų su kažkokiais svarbiais įrodymais... Ačiū už informacija..

O man visa Lietuvos zemele sventa, ir apskritai visa zemele sventa. Kam gi tos vietos isskirtines?
Zinai, Laimi, manau, kad tavo meiles erdve, kuria susikursi, tau bus daug sventesne nei Birutes ar Rambyno kalnas, va tada ta ir pajusi

Vilte visiskai teisi:
Kuo ilgiau vietoje issilaiko meiles erdve - tuo vieta sventesne.
Taigi - kursime naujas sventas vietas, kol visa zeme taps sventa :)

Apie tai ką pasakė VIltė ir Beveidis Anas tasija rašė skyrelyje " šambala" berods... tačiau nevien tik tokios vietos yra šventos... na pvz. jei pasakyčiau, kad ir Lietuvoje yra dolmenų ar nenorėtumėte jų aplankyti, ištirti...
Aš manau, kad yra... net įtariu kur... bet įrodyti niekaip negaliu.. reikia pajusti ...

Glesum, taip ta ir turejau galvoje. Sventos vietos visos, o savo gimtine nesiojames kartu su savimi ir dar Sambala ja vadinam, taciau kaip patrake verziames prie dolmenu. Koks paradoksas, kaip tik tai ir norejau aptarti, pagauti sia dvipuse minti.

O dabar, sia minti pletojant, tai gal kas zinot kokiu nors sventu vietu?

As nesiverziu prie dolmenu

As irgi

Sventos vietos tikrai yra ne visos.
Laimis (kaip as supratau) iesko tokiu vietu, kurios gali siek tiek daugiau...
Stounhedzas Anglijoje, dolmenai Rusijoje ir daug kitu vietu jos yra ypatingos. Butent tuose vietose tu gali gauti daug ziniu, suprasti tai, ka anksciau niekaip nesupratai ar pamatyti kazka savyje ar aplink. Dar yra tokiu vietu kaip "mesta sily" apie kurias rase Lermontovas. Ten tu gali medituoti ir gauti jegu. Baznicios anksciau buvo statomos ant tokiu vietu...

O as noriu pamatyti dolmenus... noriu.. ir tiek... del savo vaiku(kuriu neturiu ).. jei rasciau kazka panasaus lietuvoje...

zinot ka...Dolmenai rusijoje yra tiesiog paprasciau ir patikimiau... taip anastasija jau sake... o jieskoti savo gimtojoje zemeleje mes bijom... bijom suklysti... stai kur atsakymas... rasti Lietuvos sssventas vietas reikai DRasos...


o del tu vietu... tikari ne visos jos yra sventos... juk yra vietu kuriose buvo zudomi zmones, kankinama.. jos jau persigere bloga aura... taip pat yra ir geru...

turiu minciu ir del lituvisku dolmenu...
pazvelkime i azuolus... kaip musu proteviai juos mylejo, gerbe, perdave savo isminti... tie azuolai gyvuoja ir dabar..

kai apiziurinejome zeme prie Moko akmens, zmogus pasakojo apie tai, kaip kazkada kazkokie tarybiniai parapsichologai (pasirodo tokiu buvo ) susede aiskinosi is kur kyla Lietuviu stiprybe. Ir jie issiaiskino, kad butent azuoluose ir akmenyse ji slypi! kiek tame tiesos nesiimu spresti, taciau faktas, kad Lietuvoje azuolai labai gerbiami (tikriausiai kiek siauriau, bet ir akmenys) daug pasako. Galbut sviesiausi Lietuvos zmones irgi pasirinkdavo amziams likti zemeje, kad paliktu savo meile iz isminti ateities kartoms, taip iamzindami meile savo tautai. tik senoliu siela, kitaip nei Rusijoje, likdavo ne akmeniniuose dolmenuose, o azuoluose (ne ir akmenyse irgi) )) man patinka taip galvoti ) tai reiskia, kad nuejes i miska, ypac azuolyna gali pasisemti senoliu isminties

Sventa vieta patys susikuriame tuom patikedami. Buvau tariamose sventose vietelese ir nieko nepajutau-cia greiciau mitas, kad ta vieta sventa. Siaip labai gera energetika ir ramybes oaze apmastymams, minciu-siuksliu valymui yra Kursiu Nerijoje Mirusios kopos (tai kalnu pakaitalas Lietuveleje) bei Punios silas (Alytaus raj.), kuriame labai daug azuolu. Sakoma, kad zmones ten ateidavo pasisemti jegu, pasigydyti, nuspresti svarbius sprendimus... .

Pradzia, butent tai ir turejau galvoje.. dziaugiuosi, kad pagavai mano minti...Nerasiau, nes norejau patikrinti ar ir kiti ta pati galvoja...

SIULIČIAU PASKAITYTI A. KURTINAIČIO KNIGUTES.JU GALIMA RASTI MARIJAMPOLĖS KRAŠTO MUZIEJUJA."SENIEJI VIZIAI IR JU PAMINKLAI"IR DAR KITOS,JOS LABAI IDOMIOS,TIEMS KA DOMINA ISTORIJA IR IDOMIOS VIETOS.

Dolmenas Lietuvoje

Vieta - Lopaičių kalnas (ne piliakalnis)
Netoli Tverų (Rietavo sav.)

Iš kur sužinojai Agne?

Kadangi teko perspausdinti, manau suprasite mane, kodėl pateikiu sutrumpintą straipsnio variantą.

Vakarų Lietuva Nr. 51(420) 203 m. gruodžio 23-31 d.
Skiltis – Pomėgis
Autorius – Eugenijus Bunka
Gyvenimas ne tarp rožinių pilių

Jau penkiolika metų Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas, dešimt metų Žemaičių“Alkos“ muziejaus direktorius Stasys Kasparavičius vis dėlto sako, kad muziejininkystė – lyg ir jo pomėgis, o tikrasis darbas visą laiką buvo danguje ar ant žemės po lėktuvų sparnais. Tiesa, dar domėjosi kraštotyra. Matyt, jai ir turi būti dėkingas už tai, kad išsipildėlyg sapnas, lyg nuolat pasąmonėje krebždėjęs įsitikinimas, jog jis kažką ras...

Stasys Kasparavičius atrado pilis. Nes, gerai pasvarsčius, lyg ir nebuvo ko daugiau ieškoti. Neturint specialaus istoriko išsilavinimo padėjo žvilgsnis iš dangaus ir gebėjimas, anot jo paties, už musės pamatyti dramblį. <...> Stasys bene pirmasis rimtai sudėliojo pilis Žemaitijos žemėlapyje ir valandų valandas ganė jas akimis, ieškodamas sistemos. Nebūti jos negalėjo, nes Mindaugo, Vytauto parduoti Europai <...>žemaičiai ne tik atsilaikė, bet ir puldinėjo „savo“ žemėse bandančius įsikurti kryžiuočius, keletą kartų su žeme sulygino Klaipėdą..
<....>
Nors šiandien Stasio Kasparavičiaus tyrinėjimo ratai kartas nuo karto girgžda traiškydami į juos kaišiojamus pagalius, tačiau juose kaupiama manta vis didėja, glosto žemaičių savimeilę. Praėjusią savaitę Tveruose jo klausėsi vietos „Aitros“ istorijos puoselėtojų klubo nariai – niekas neabejojo „lakūniškiausio istoriko“argumentais. <....>
Taip žemėlapyje „už musės“ išryškėjo „dramblys“ – vieninga pilių sistema: Šatrija, Sprūdė (Moteraitis), Girgždutė, Medvėgalis, Pilėnai (Bilionis), Padievytis, Treigiai, Šiūraičiai, Lopaičiai. Ją galima tęsti nuo Tauragės iki pat Latvijos.
<...>
Dar vienas Stasio Kasparavičiaus atradimas – Žemaitijos dvasinis centras. Stasys kaip astronomas, pradžioje skaičiuojantis naujos žvaigždės egzistavimą ir tik po to ją atrandantis, buvo šventai įsitikinęs, jog vien kariuomenės atsilaikyti prieš agresorius nepakako. Reikėjo ir dvasios stiprybę palaikančios jėgos, kurią šiandieniniame pasulyje vadiname politrukais, kapelionais, tautos balsu.. Žinant, ko ieškai, anksčiau ar vėliau kojos pačios atneš į vietą. Ji pasirodo, esanti šalia Lopaičių piliakalnio. Dešimtmečius žmonės vaikščiojo po, kaip sakė Rietavo miškų urėdijos Tverų girininkas Jonas Rekašius, eroduojantį plotą, apsodino jį mišku, bet taip ir nematė to, ką pastebėjo Stasio Kasparavičiaus akis. Matyt, todėl, kad rietaviškiai miškininkai plynai nukirto medžius Lopaičių piliakalnio šlaituose, pasklido gandas, jog jie atvėrė atvėrė erdvę skvarbiam žvilgsniui. Gi iš tikrųjų paprasčiausias sutapimas, kad kaip tik tuo metu Stasys Kasparavičius rado žemėje iškastus saulės, laivo simbolius ir pimąjį Lietuvoje dolmeną – šventą vietą, kurioje siela atsiskiria nuo kūno. Per tūkstančius metų akmenys joje apžėlė samanomis, išsiklaipė, tačiau palyginti su panašiais statiniais Airijoje, Skandinavijoje, vargu ar kas drįs sakyti, kad tai ne senovės žemaičių šventovė. Apie tai byloja ir akmenimis apdėti II-III šimtmečio kapinėmis besibaigiantys beveik puskilometrio ilgio pylimo šlaitai.
Kol kas mokslininkai rodo atsargų susidomėjimą Stasio Kasparavičiaus atradimais. Bet jie yra. Niekur nuo jų nedingsi. Ir jie niekur nedings. Badys ir badys mums akis, sakydami, kad Žemaitija buvo yra ir bus..

O čia jau nuo savęs - praėjusį šeštadienį aplankėm dolmeną, saulės ir mėnulio daubas. Abejonių, kad tai šventovė, o ne gamtos žaismas, nekyla. Ypatinga vieta. To dar neteko matyti. Vargu, ar į šį tinklapį užsuks S.Kasparavičius, girininkas J.Rekašius ir kiti, jau prisidėję prie tos vietos "išryškinimo", paruošimo lankymui. Vis tiek sakau: didelis jiems ačiū.

Jei buvotumėte šiose vietose, patarčiau aplankyti ir nepaprasto grožio Plinijos piliakalnį. Neperdėsiu sakydama, kad tai vienas įspūdingiausių Lietuvoje.

Ir vėl Tverai. Šios dienos “Respublika” 17 psl.

Tveruose aptikta seniausia kada tai Lietuvoje rasta akmeninė žmogaus skulptūra. Vienas tveriškis ją laikė kieme kaip “įdomų akmenį su skylėmis”.

Jei turesit nuotrauka, praneskit. Tada bus galima tikrai pasakyti ar tai dolmenas.

Labas, Olga,
Šeštadienį vežėmės ir fotoaparatą. Tačiau nufotografuoti dolmeno nebuvo lemta. Atmintis pilna, o be instrukcijos naujame aparate nemokėjome jos atlaisvinti.

Nuotrauka buvo patalpinta laikraštyje "Vakarų Lietuva" kartu su straipsniu.

Įdomu, kas pagal nuotrauką nustatys, ar tai dolmenas? Tu?
(klausimas rimtas, be sarkastiškumo)

Kai kurie Klaipėdos klubo nariai jau bendravo. Sakė, kad su seneliu. Aš pati - tiesiogiai - ne. Dar neturiu tokių klausimų, atsakymus į kuriuos nenorėčiau rasti pati.

Labas Agne,
ar tai dolmenas nustatis zmogus, kuris parase knyga apie dolmenus ir kuri as pazistu 2,5 metu.
Pats jis gyvena Keraciajevo-Cerkesijoje.