Skambantys Kedrai

Pažink

Tu nepažįsti manojo pasaulio,
Visų pavidalų, kuriais pavirsti moku.
Ar tu žinai – kas rytą, tekant saulei
Kaštonų žieduose, kaip laumė, šoku.

Tu miegi dar, o aš su ryto vėju
Grįžtu į tuos namus, kurie mus slepia.
Bet tu, gudruti, visgi pastebėjai –
Žiedais kaštonų mano kasos kvepia.

Dienos šviesoj tampu visai kitokia,
Už šypsenos slepiu širdies plakimą.
Bet tu jautrus, ir tas blakstienų šokis
Dažnai išduoda mano padūkimą.

Skrajūnė aš, voratinklių valdovė,
Auksinių pienių lauko karalaitė.
Net kai pykstu, kad indų nesuplovei
Ir kai paniurus būnu dvi savaites.

Aš ta pati ir, tuo pačiu, skirtinga,
Truputis burtų ir šiek tiek apgaulės.
Manau atėjo laikas tapt svetinga…
Užeik, prašau, štai čia – mano pasaulis.

grazu...

nuostabu - kasos kvepiančios kaštonais, šokančios blakstienos, laikas būt svetinga - ačiū.

Dar buvo voratinkliu valdove, pratesiant ta minti - zaliais maurais aplipusiais plaukais, kaip ten toj dainoj:

ja vodianoj, ja vodianoj - nikto ne vodiatsia so mnoj...
moji podruzki pijavki do liagushki - fui kakaja gadost...

(tik neisizeiskit - cia as apie save... )

pamaciau voratinkli tarp lapu ,apkibusi smulkiais rasos laseliukais ir mergaiciuke su sparneliais , besisupancia ant jo.

Gražios vasaros.. Karalaitės ir karalaičiai

Ir tau grazios vasaros

Nepatikesit, o praeita vasara maciau elfa - kaip dieva myliu, praplasnojo pro mane toks salotinis paukscio dydzio ir inere i kruma, tai paskui dar landziojau po ta kruma, ieskojau, bet nieko neradau... Idomu, kur jis pasidejo...

Lūpas kramtantis tavo nerimas
Mano baimių saldumą primena.
Tik prigėrus, iš naujo geriamas,
Tik nudegus, iš naujo svilina.

Mano nerimas, šukes barstantis,
Pėdomis atgal grįžti kviečiantis.
Tavo sopulių duris varstantis,
Tavo virpulių stygas liečiantis.

Taip su juo baisu ir be jo baugu,
Vis aštriais kampais, vis slidžiais keliais.
Tarsi sveikstantys nuo sunkių ligų,
Nuo kurių pasveikt mums kažkas neleis.

Užburtu ratu, panikos vergai
Vis kovojame su savais velniais,
Kad pajaustume, kaip ilgai ilgai
Galima rymot supintais delnais.

o sia vasara elfo nemaciau (anei undines kokios )

As tai maciau.. ir undine ir undina ir elfe, amzinai murzina..

eik sau, o kaip atrode?..

Sukursiu

Aš noriu dainą tau sukurti,
Kuri pelėžirniais kvepėtų,
Kuri kaštonais sužydėtų
Ir kviestų bėgt žaliu taku..

Aš noriu dainą tau sukurti,
Kuri kutena skruostą smilga,
Kuri rasos lašeliais žvilga
Ant mano palaidų plaukų...

Paveikslą nutapyti noriu,
Kuris skambėtų tavo žingsniais,
Nuglostytą svajingais žvilgsniais,
Papuoštą mano bučiniais..

Paveikslą nutapyti noriu,
Kuris sausa žole šlamėtų,
Kuris tave apgaubt galėtų
Šilčiausios saulės spinduliais...

Mėginsiu tau eiles sukurti
Kurios medum arbatą saldins,
Ir vasarą šiek tiek priartins,
Neleis pavargt ilgam kely...

Mėginsiu tau eiles sukurti
Kurios tiesiog šalia rymotų,
Kurios tau tyliai padainuotų,
Kai busiu aš kur nors toli...

Uch, kaip džiaugiuosi, kad tau vėl eilės byra. Ir laukiu dar.

Aš ir pati džiaugiuosi.. Matyt kažkas nuo širdies nukrito..

Gluosne, tavo eilėraščiai labai šilti
O kodėl dabar tiek laiko tylu?

Senti wrote:Gluosne, tavo eilėraščiai labai šilti
O kodėl dabar tiek laiko tylu?

Dabar pas Gluosne interneto kolkas nera, bet didele tikimybe kad greitai bus

rusų kalba nėra man gimtoji, bet tavo rusiškai parašytos eilės man atrodo NEPRILYGSTAMOS net nepalyginamos su lietuviškai parašytom - na nebent su tom, kur apie namus lyg skirtingi žmonės rašytų...
sužavėtas... ačiū

Motinai Mėnulio

Motina Baltoji, supanti Mėnulį,
Pažiūrėk -besparnės- tavo dukros guli.
Pažiūrėk - ne lietūs tavo žemę prausia -
Ašaros neranda vietos prisiglausti.

Sušukavus žolę, užliūliavus žiedus,
Išklausyki godų, greta atsisėdus.
Aš ir vėl prašysiu, kad atgal paimtum,
Kad kasas išpintas vėl gražiai supintum.

Taip, žinau, kad liepos liks nepasodintos,
Kad sūnaus akelės liks nepavadintos...
Aš tiesiog pailsus, taip ilgai ieškojau
Aukuro. Bet nieko jam nepaaukojau.

Motina Baltoji, deive Menesienos,
Spaudžia mane, smaugia šito namo sienos,
Mano aukso svoris jau link dugno traukia,
O rytų Valdovas niekur nebelaukia.

Чародейке

Зеленоглазая моя, зеленоглазая,
Тебя лишь сердцем я понять могу, не разумом.
Очаровательною странностью овеяна -
Ты мной рожденная, не мной затеяна.

Из незапамятных времён, из стран без имени
Не я звала тебя - искала ты меня,
Чтобы могли идти одной тропинкою,
Ты будешь ветерком, а я - пылинкою.