Vesna:
Под чистым покрывалом Неба
Уснула юная Земля
И на устах ее улыбка
От осознания себя
И от любви рожденной снова
В сердцах людских
И от босых ступней Влюбленных
Единственных Живых…
Tiesiog eilėraščiai
Moderator: Visi tvarkytojai
-
- Posts: 1311
- Joined: Fri 09 27, 2002, 23:01
-
- Posts: 1311
- Joined: Fri 09 27, 2002, 23:01
-
- Posts: 1311
- Joined: Fri 09 27, 2002, 23:01
Вот и солнце скрылось в палитре
У художника сказочных дней.
И на сером холсте - тротуаре
Ловит кошка дрожанье ветвей.
То присядет, замрет и не дышит,
Наблюдая за танцем теней.
То юлою кружится и ищет
Как же сцапать тенистых мышей.
Ветер бережно движется рядом.
Не шумит он, довольный игрой..
Кто - то пискнул за серой оградой
И исчезла кошка стрелой.
Ночь укрыла город собою,
Все покрасила в сумрачный свет.
А потом умыла грозою,
Кто-то спит, ну, а я еще нет.....
У художника сказочных дней.
И на сером холсте - тротуаре
Ловит кошка дрожанье ветвей.
То присядет, замрет и не дышит,
Наблюдая за танцем теней.
То юлою кружится и ищет
Как же сцапать тенистых мышей.
Ветер бережно движется рядом.
Не шумит он, довольный игрой..
Кто - то пискнул за серой оградой
И исчезла кошка стрелой.
Ночь укрыла город собою,
Все покрасила в сумрачный свет.
А потом умыла грозою,
Кто-то спит, ну, а я еще нет.....
-
- Posts: 1311
- Joined: Fri 09 27, 2002, 23:01
Раскатом грома наполнилось небо.
Присели птицы и города.
За белым ветром примчалось эхо,
Оно звало за тобой в снега.
В мою ладонь занырнула капля
И улыбнулась всему вопреки.
Она мне спела о тихой заводи,
Что повстречалась ей на пути.
В печальном небе хлебные голуби
Несут на крыльях мир и покой.
Отбрось проблемы в разные стороны,
Я покажу тебе что- то, иди за мной.....
Присели птицы и города.
За белым ветром примчалось эхо,
Оно звало за тобой в снега.
В мою ладонь занырнула капля
И улыбнулась всему вопреки.
Она мне спела о тихой заводи,
Что повстречалась ей на пути.
В печальном небе хлебные голуби
Несут на крыльях мир и покой.
Отбрось проблемы в разные стороны,
Я покажу тебе что- то, иди за мной.....
-
- Posts: 1311
- Joined: Fri 09 27, 2002, 23:01
-
- Posts: 1311
- Joined: Fri 09 27, 2002, 23:01
-
- Posts: 1311
- Joined: Fri 09 27, 2002, 23:01
-
- Posts: 21
- Joined: Tue 05 20, 2003, 15:52
- Location: Kaunas
- Contact:
Когда я иду по улице,
Я вижу - люди целуются,
Расходятся на поворотах,
Ругаются в пол оборота.
Снуют, голдят, объясняются,
Плюются и не стесняются,
Тихонечко сплетни жуют
И радуются, что живут.
(c) Ksiusha Krapivina
O kieno eilerashchiai tie, kuriuos Tu, Mindaugai, parashei? Labai grazhus.
Я вижу - люди целуются,
Расходятся на поворотах,
Ругаются в пол оборота.
Снуют, голдят, объясняются,
Плюются и не стесняются,
Тихонечко сплетни жуют
И радуются, что живут.
(c) Ksiusha Krapivina
O kieno eilerashchiai tie, kuriuos Tu, Mindaugai, parashei? Labai grazhus.
Jei tu teisi zhmones, vadinasi, neturi laiko ju myleti. (c) MOTINA TERESE
-
- Posts: 460
- Joined: Thu 02 27, 2003, 14:50
- Location: Vilnius
-
- Posts: 460
- Joined: Thu 02 27, 2003, 14:50
- Location: Vilnius
-
- Posts: 402
- Joined: Wed 02 19, 2003, 13:17
Manau, kad mes tinkamai neįvertinam tariamų žodžių reikšmės. Ir ypač poetinio žodžio. Tai ne tik priemonė minčiai išreikšti, bet ir žymiai žymiai daugiau, ką net žodžiais sunku įvardinti - jausmų prisotintos vibracijos pasiekia atokiausius galaktikos kampelius, paveikia ląstelių gyvybines funkcijas, elektronų judėjimą atomuose...
Poetinio žodžio kūrėjai,
Jūs sau ir gydytojai, jūs sau ir budeliai.
Ir ne tik sau...
Poetinio žodžio kūrėjai,
Jūs sau ir gydytojai, jūs sau ir budeliai.
Ir ne tik sau...
-
- Posts: 229
- Joined: Wed 05 14, 2003, 12:36
- Location: Panevėžys
Pagal V.Megre knygų citatas:
Apgaubkim meile tuos, kurie šalia mūsų -
Juk gelmėj širdies mes kiekvienas turim šilumos.
Juk kad ir kiek naktų beateitų,
Po jų ir vėl išauš diena.
Kiekvienas mūsų pats sau nukala likimą, -
Ir pats sau viską geba susikurti.
Juk ne išsyk Žmogus suranda laimę -
Savy atsakymą išgirst kiekvienas galim.
Gyvenimas laimingas Žmogui skirtas -
Kiekvienas laimę nešiojamės savy!
Juk meilė stebuklus sukurti geba -
Juk tik širdim pajaust, suprasti galim!
Apgaubkim meile tuos, kurie šalia mūsų -
Juk gelmėj širdies mes kiekvienas turim šilumos.
Juk kad ir kiek naktų beateitų,
Po jų ir vėl išauš diena.
Kiekvienas mūsų pats sau nukala likimą, -
Ir pats sau viską geba susikurti.
Juk ne išsyk Žmogus suranda laimę -
Savy atsakymą išgirst kiekvienas galim.
Gyvenimas laimingas Žmogui skirtas -
Kiekvienas laimę nešiojamės savy!
Juk meilė stebuklus sukurti geba -
Juk tik širdim pajaust, suprasti galim!
O GYVENIMAS TOKS PUIKUS!
-
- Posts: 402
- Joined: Wed 02 19, 2003, 13:17
Likimo knygoj surašytos visos galimybės.
Jos kaip lošimo kamuoliukai automate byra
Ir įvelia į įvairias lygybes/nelygybes,
Kurias išspręsti vėl gyvenimas paskyrė.
Tiek daug kelių, bet jie visi daugmaž panašūs,
O aš norėčiau jaust kaip erdvės mane neša,
Žvaigždutę pabučiuot, paglostyt paukščių taką
Bei užsigaubt banguotą vandenynų skarą.
Bet ne, geriau aš būsiu čia, manęs kur laukia
Medelis, upė, ilgas kelias, žalias laukas,
Nes, gali būt, kada laisva nuo žemės tapsiu
Norėsiu viską atiduot už duonos kąsnį.
Jos kaip lošimo kamuoliukai automate byra
Ir įvelia į įvairias lygybes/nelygybes,
Kurias išspręsti vėl gyvenimas paskyrė.
Tiek daug kelių, bet jie visi daugmaž panašūs,
O aš norėčiau jaust kaip erdvės mane neša,
Žvaigždutę pabučiuot, paglostyt paukščių taką
Bei užsigaubt banguotą vandenynų skarą.
Bet ne, geriau aš būsiu čia, manęs kur laukia
Medelis, upė, ilgas kelias, žalias laukas,
Nes, gali būt, kada laisva nuo žemės tapsiu
Norėsiu viską atiduot už duonos kąsnį.
-
- Posts: 860
- Joined: Sat 09 28, 2002, 11:30
- Location: Kaunas
- Contact:
-
- Posts: 402
- Joined: Wed 02 19, 2003, 13:17
ačiū už ačiū. Tikrai keičiuosi. Rimtėju. Reikės pabandyti sugrįžti prie vaikiškų, linksmų, lengvų, išdykusių
O čia - praėjusio savaitgalio
Kad galėtum gyventi –
Reikia tavęs.
Dar daugiau tavęs reikia,
kad numirti galėtum.
Just. Marcinkevičius „Esi“
... ... ...
Kad galėčiau gyventi
Man reikia tavęs kaip duonos
Sekmadienio rytą šventą
Nuo staltiesės pievų paduotos.
Kad galėčiau dainuoti
Man reikia tavęs kaip oro
Su vėjo gaudesio šluotom
Ir miško šepečio choru.
Kad galėčiau mylėti
Man reikia tavęs kaip saulės,
Pripildančios žiedo klėtį,
Vienatvės rūdis nuplaunant.
Kad galėčiau sugrįžti
Man reikia tavęs kaip sodo,
Kur vaismedžiais širdys žydi
Ir gimtą lopšį linguoja.
..................................................
Gyvenimas į garbanotus plaukus man įstrigo
Ir dūzgia čia, kaip pasimetus bitė keberiojas,
O aš blaškausi tap savų radybų, netekimų
Atrodo, kad gyvenimas supainiojo man kojas.
O į mane ir į gyvenimą įklimpo laikas.
Jis bando išsilaisvint ir norėtų mus paleisti,
Bet mes jį už akimirkų kvailų, didingų laikom.
Kodėl? Matyt, todėl, kad vis dar manome: taip reikia.
Štai netolies tu sprendi, kaip išnarplioti likimą,
Bet mūsų gijos susipynė, smarkiai susiraizgė...
O sako, kad laisvi mes esam vos tiktai užgimę.
Nesišaipykit, imkit ir parodykit tą laisvę.
Ir dar kažkas labai jautrus ištirpo raizgalynėj.
Jis žiūri. Juokias? Ne, tik šypsosi šiltai ir tyliai
Bei kantriai laukia kasdienybėj mūsų sudygimo,
Nes mus be galo ir be krašto, ir be saiko myli.
O čia - praėjusio savaitgalio
Kad galėtum gyventi –
Reikia tavęs.
Dar daugiau tavęs reikia,
kad numirti galėtum.
Just. Marcinkevičius „Esi“
... ... ...
Kad galėčiau gyventi
Man reikia tavęs kaip duonos
Sekmadienio rytą šventą
Nuo staltiesės pievų paduotos.
Kad galėčiau dainuoti
Man reikia tavęs kaip oro
Su vėjo gaudesio šluotom
Ir miško šepečio choru.
Kad galėčiau mylėti
Man reikia tavęs kaip saulės,
Pripildančios žiedo klėtį,
Vienatvės rūdis nuplaunant.
Kad galėčiau sugrįžti
Man reikia tavęs kaip sodo,
Kur vaismedžiais širdys žydi
Ir gimtą lopšį linguoja.
..................................................
Gyvenimas į garbanotus plaukus man įstrigo
Ir dūzgia čia, kaip pasimetus bitė keberiojas,
O aš blaškausi tap savų radybų, netekimų
Atrodo, kad gyvenimas supainiojo man kojas.
O į mane ir į gyvenimą įklimpo laikas.
Jis bando išsilaisvint ir norėtų mus paleisti,
Bet mes jį už akimirkų kvailų, didingų laikom.
Kodėl? Matyt, todėl, kad vis dar manome: taip reikia.
Štai netolies tu sprendi, kaip išnarplioti likimą,
Bet mūsų gijos susipynė, smarkiai susiraizgė...
O sako, kad laisvi mes esam vos tiktai užgimę.
Nesišaipykit, imkit ir parodykit tą laisvę.
Ir dar kažkas labai jautrus ištirpo raizgalynėj.
Jis žiūri. Juokias? Ne, tik šypsosi šiltai ir tyliai
Bei kantriai laukia kasdienybėj mūsų sudygimo,
Nes mus be galo ir be krašto, ir be saiko myli.
-
- Posts: 402
- Joined: Wed 02 19, 2003, 13:17
Esu aš šulinys po karties gerve,
Gręžiuosi į gelmes ir žemės klodus,
Kaupiu ir brandinu nektarą brangų
Ir jį kaip veidrodį aukštybėms kloju.
Ištirpo praeities atodūsiai ir juokas,
Paniro į gelmės bedugnį vyzdį,
O ateities balti šešėliai raibuliuoja
Lyg plunksnos sparno jau pakelto skrydžiui.
...Ač čia – uždusus, trumpute suknyte –
Atkelsiu dangtį girgždantį, medinį,
Kad gelmėje mergaitę pamatyčiau,
Už jos – pasaulį-žydinčią alyvą.
Gręžiuosi į gelmes ir žemės klodus,
Kaupiu ir brandinu nektarą brangų
Ir jį kaip veidrodį aukštybėms kloju.
Ištirpo praeities atodūsiai ir juokas,
Paniro į gelmės bedugnį vyzdį,
O ateities balti šešėliai raibuliuoja
Lyg plunksnos sparno jau pakelto skrydžiui.
...Ač čia – uždusus, trumpute suknyte –
Atkelsiu dangtį girgždantį, medinį,
Kad gelmėje mergaitę pamatyčiau,
Už jos – pasaulį-žydinčią alyvą.